– Ne, dabar tikrai nereikia atvažiuoti. Pagalvok pati, mama. Kelias ilgas, visą naktį traukiniu, o tau jau ne dvidešimt. Kam tau tas vargas? O ir pavasaris, darželyje dabar tiek darbų, – man sako sūnus. – Sūnau, kaip kodėl? Mes seniai nesimatėm, o ir labai noriu pamatyti tavo žmoną, kaip sakoma, su marčia geriau susipažinti reikia, – atvirai sakau jam. – Gerai, mama, susitarkim taip: palauk dar iki mėnesio galo, tada visi patys pas tave atvažiuosim, kaip tik bus Velykos ir daug laisvadienių, – ramino mane sūnus. Neslėpsiu, buvau jau pasiruošusi važiuoti, bet patikėjau ir sutikau niekur nevykti, laukti jų namie. Tačiau niekas pas mane taip ir neatvažiavo. Kelis kartus skambinau sūnui, bet jis atmetė skambutį. Paskui pats perskambino ir pasakė, kad labai užsiėmęs, todėl geriau man jo nelaukti. Man labai buvo skaudu. Juk ruošiausi sūnaus ir marčios atvykimui. Jis vedė prieš pusmetį, o aš taip ir nebuvau mačiusi savo marčios. Sūnus – mano vienintelis, Mykolas, jį pagimdžiau, kaip sakoma, sau. Jau buvau 30-metė, neištekėjusi, todėl nusprendžiau bent vaiką turėti. Gal ir nuodėmė, bet to žingsnio gyvenime nė karto nesigailėjau, nors buvo labai sunku – nebuvo pinigų, išgyvenome kaip mokėjome. Dirbau keliuose darbuose, kad tik mano vaikui nieko netrūktų. Sūnus užaugo, išvyko studijuoti į Vilnių. Kad galėčiau jį pirmus metus ten paremti, net į Angliją uždarbiauti važiavau – kad galėčiau perduoti jam pinigų studijoms ir pragyvenimui sostinėje. Motinos širdis džiaugėsi, galėdama padėti vaikui. Mykolas jau trečiame kurse pradėjo pats dirbti. Baigęs universitetą įsidarbino, savimi pasirūpino pats. Namų jis grįždavo retai – gal kartą per metus. O aš Vilniuje, gėda sakyt, nė karto nebuvau. Pagalvojau, kad jei sūnus ves, būtinai nuvažiuosiu. Net pinigų pradėjau taupyti tam atvejui. Sukaupiau 2000 eurų. Prieš pusmetį sūnus paskambino ir pranešė ilgai lauktą naujieną – veda. – Mama, tik tu dar važiavus nebūk, dabar tik susirašysime, o vestuves padarysim vėliau, – perspėjo sūnus. Aš nuliūdau, bet ką padarysi. Mykolas mane su marčia supažindino per vaizdo skambutį. Mergina, atrodo, nieko – graži, matyt, kilminga. Uošvis, jos tėvas, kažkoks verslininkas ar politikas. Likau tik džiaugtis, kad sūnui pasisekė. Jau praėjo laiko, bet sūnus nei grįžta, nei pas save kviečia. Man taip norisi pamatyti marčią, sūnų apkabinti, kad susiruošiau, nusipirkau bilietus į traukinį, prikroviau maisto lauktuvėms, net pati duonos iškepiau, sūrelio, uogienės užraugiau ir išvykau. Sūnui paskambinau, kai jau į traukinį sėdausi. – Nu mama, kaip galėjai? Kam? Aš darbe, net negalėsiu tavęs pasitikti. Štai adresas, išsikvieski taksi, – pasakė Mykolas. Ryte atvykau į Vilnių, išsikviečiau taksi ir net nusistebėjau sostinės taksi kainomis. Bet rytinis Vilnius tą dieną buvo nuostabus ir gražus – gėrėjausi pro langą vaizdais. Duris pravėrė marti. Net nešyptelėjo, neapkabino, tik sausai paprašė eiti į virtuvę. Sūnaus jau nebuvo – išvažiavo į darbą. Pradėjau kraustyti lauktuves: bulvės, burokai, kiaušiniai, džiovinti obuoliai, marinuoti grybai, agurkėliai, pomidorai, keli stiklainiai aviečių uogienės, obuolių sūrelis. Marti viską stebėjo, paskui pasakė, kad be reikalo viską vežiau, nes jie to nevalgo ir namie išvis negamina. – O ką jūs valgote? – nustebau. – Kiekvieną dieną namus atveža maistą į namus. Gaminti nemėgstu – paskui virtuvėje kvapas būna, – sakė Ieva. Nespėjau atsitokėti, kai į virtuvę įbėgo vaikas – 3–3,5 metų berniukas. – Susipažinkite, mano sūnus Danielius, – sakė marti. – Danielis? – perklausiau. – Ne, Danielius, ne Danielis. Nemėgstu, kai vartojami kiti vardai. – Gerai, kaip pasakysi, Ieva. – Ir aš ne Ieva, o Ieva Viktorija. Mieste niekas neperkraipo vardų, bet iš kur jums žinoti… Ūpo visai nebeliko. Ir ne todėl, kad sūnus paėmė žmoną su vaiku, o dėl to, kad nieko man apie tai nepasakė. Bet staigmenų nebuvo mažai. Pažvelgiau į sieną – kabo didelis vestuvių portretas. – O, jei jau nebuvo vestuvių, bent gražias nuotraukas pasidarėte, – bandžiau temą pakeisti. – Kaip tai nebuvo? Vestuvės buvo – 80 žmonių. Tik tavęs nebuvo, nes Mykolas sakė, kad susirgai. Gal ir gerai, kad nebuvo, – nužvelgė mane marti. – Pusryčiausite? – Pusryčiausiu… Marti padėjo man puodelį arbatos ir kelis gabalėlius brangaus sūrio. Jai – tai pusryčiai. O man taip neprigiję – iš ryto reikia normaliai pavalgyt, ypač po kelionės. Taigi nusprendžiau sau pasikepti kiaušinių, duonos gi parsivežiau. Bet marti kategoriškai neleido kepti kiaušinienės dėl kvapo virtuvėje. Duonos atsisakė – jie su Mykolu sveikai maitinasi. Ir man visai nebebuvo noro valgyt – taip skaudu pasidarė, kad sūnus net neišdrįso mane į savo vestuves pakviesti. Juk tiek metų laukiau, taupiau tam pinigus, o pasirodo, viskas – veltui. Gėriau arbatą. Marti tylėjo. Vaikiškas, tuščias tylėjimas. Pribėgo vaikas, prisiglaudė prie manęs. Norėjau apkabinti, bet marti tuoj pamosavo rankomis, kad negalima – nežinia, ką atsivežiau, o čia vaikas… Lauknešėlių mažajam neturėjau, daviau stiklainėlį uogienės – bus skanumynas su blynukais. Marti išplėšė uogienę iš vaiko rankų: „Kiek galima kartoti? Mes sveikai maitinamės ir cukraus niekada nevalgom!“ Pajutau, kad tuoj pravirksiu. Arbatos taip ir neišgėriau iki galo. Nuėjau į koridorių aunčiausi batus. Marti nė nepajudėjo, nė nepastebėjo, kad išeinu. Išėjau po laiptais, atsisėdau ant suolelio, apsiverkiau. Taip skaudu dar niekada nebuvo. Neilgai trukus matau, kaip marti išeina su vaiku pasivaikščioti, ir visą mano lauktuvių krepšį – į šiukšlių konteinerį… Nesitveriau savyje. Kai ji nuėjo, viską susikroviau atgal ir nuėjau į stotį. Pasitaikė laisvas bilietas – nusipirkau namo tą pačią dieną. Šalia stoties buvo valgykla. Nusipirkau lėkštę barščių, kepsnį, bulvių su salotomis. Jau buvau labai alkana. Ir ar aš nevertą kartą gyvenime skaniai pavalgyti? Krepšius palikau saugykloje, turėjau kelias valandas – pasivaikščiojau po Vilnių. Miestas paliko įspūdį. Net kiek pamiršau nuoskaudą. Traukinyje nemiegojau – tik verkiau. Skaudėjo, nes net nei skambučio iš sūnaus – kur aš, kaip man sekasi. Labiau galėjau tikėtis sniego liepą, nei tokio sūnaus sutikimo… Jis juk mano vienintelis, ant jo dėjau visas viltis, o pasirodė, tapau jam nereikalinga. Dabar ir galvoju – ką daryti su tais 2000 eurų, kuriuos taupiau jo vestuvėms? Atiduoti jam – kad žinotų, mama visada rūpinosi? O gal apskritai nieko neduoti – juk nenusipelnė?..

Ne, šiuo metu tikrai nereikia atvažiuoti. Pagalvok pati, mama. Kelias ilgas, per naktį traukinyje, o tu jau nebe jauna. Kam tau tos vargos? O ir pavasaris, tavo darže dabar turbūt pilna darbų, sako man sūnus.

Sūnau, bet kaip kam? Juk mes taip jau seniai nesimatėm. Ir tavo žmoną noriu labai pamatyti, kaip sakoma, reikia geriau pažinti marčią, atvirai sakau jam.

Tai geriau susitarkim taip, palauk dar iki mėnesio galo, ir mes visi patys atvažiuosime pas tave, kaip tik per Velykas bus daug laisvų dienų, ramina mane sūnus.

Turėjau jau apsisprendusi važiuoti, bet patikėjau ir sutikau niekur nevažiuoti, laukti jų namuose.

Tačiau niekas taip ir neatvažiavo. Kelis kartus skambinau sūnui, bet jis atmetė skambučius. Galiausiai pats perskambino, pasakė, kad labai užsiėmęs, tad man neverta jo laukti.

Skaudėjo širdį. Taip ruošiausi sūnaus ir marčios atvykimui. Jis vedė dar prieš pusę metų, bet marčios nė karto akyse nebuvau mačiusi.

Savo sūnų, Domantą, pagimdžiau kaip sakoma sau. Jau buvau perkopusi trisdešimt, taip ir netekėjau. Todėl nusprendžiau tegul bent vaiką turėsiu sau.

Gal ir nuodėmė, bet dėl šio sprendimo nė dienos nesigailėjau, nors dažnai būdavo sunku pinigų trūko, gyvenome ne kaip žmonės, o kaip išgyvenantys. Dirbau visur, kiek tik galėjau, kad tik vaikas viską turėtų.

Domantas išaugo ir išvažiavo mokytis į Vilnių. Kad jam pradžioje padėčiau, net į Norvegiją važinėdavau uždarbiauti, kad galėčiau pervesti jam tiek, kiek reikia pragyventi ir studijuoti sostinėje. Širdis džiaugėsi galiu padėti savo vaikui.

Jau trečiame kurse sūnus pradėjo pats užsidirbti pragyvenimui. Baigęs universitetą susirado gerą darbą ir tapo savarankiškas.

Namie apsilankydavo, bet retai kartą per metus. O aš Vilniaus savo akimis niekada nemačiau.

Pagalvojau: jei sūnus kada ves, tikrai nuvažiuosiu. Net atsidėjau pinigų šiai kelionei sukaupiau 1600 eurų.

Prieš pusmetį sūnus paskambino ir pranešė ilgai lauktą žinią vesiąs.

Mama, tik tu kol kas nevažiuok, tik užsiregistruosim, o vestuves darysime vėliau, įspėjo sūnus.

Liūdna buvo, bet ką padarysi. Domantas mane supažindino su marčia video ryšiu. Mergina lyg ir nieko graži, mandagi. Ir tikrai pasiturinti šeima mano brolienės tėvas kažkoks verslininkas. Teliko džiaugtis, kad sūnui taip puikiai pasisekė.

Bet laikas bėgo, sūnus nei važiuoja pas mane, nei mane kviečia. Nebegaliu labai norisi ją pamatyti, sūnų apsikabinti. Susiruošiau, nusipirkau bilietą į traukinį, pridėjau naminių gėrybių, net duonos pati iškepiau, uždėjau kelias stiklaines uogienių, ir išvykau. Prieš įlipdama paskambinau sūnui.

Na, tu ir duodi, mama! Kam čia atvažiuoji? Aš darbe, net negalėsiu tavęs sutikti. Gerai, štai adresas, kvieskis taksi, pasakė Domantas.

Rytą atvykau į Vilnių, išsikviečiau taksi, kaina glumino, bet Vilnius pro langą nuostabus vos neplaukiantis melsvais debesimis miesto peizažas šmėžavo prieš akis.

Duris atidarė marti. Net nenusišypsojo, neapkabino. Tik sausai pakvietė į virtuvę. Sūnaus jau nebuvo išėjo į darbą.

Pradėjau krautis maišelius: bulvės, burokėliai, kiaušiniai, džiovinti obuoliai, marinuoti grybukai, agurkėliai, pomidorai, kelios uogienės. Marti žiūrėjo be žodžių, tada pasakė, jog be reikalo viską vežiau jie tokių dalykų nevalgo, net negamina namie.

O ką jūs valgote? nustebau.

Mums kiekvieną dieną atveža maistą. Gaminimo nemėgstu, nes paskui kvapas virtuvėje laikosi paaiškino Ugnė.

Nespėjau atsigauti, kaip įeina vaikas, maždaug 34 metukų berniukas.

Susipažink, čia mano sūnus. Simas, sako Ugnė.

Simonas? perklausiau.

Ne, Simas, ne Simonas. Nemėgstu, kai vardus iškraipo.

Kaip pasakysi, Ugnele.

Ir ne Ugnele, o Ugnė. Vilniuje niekas nesikrato vardų, iš kur gi jums žinoti…

Verkti norėjosi. Net ne dėl to, kad sūnus vedė moterį su vaiku o todėl, kad apie tai jis man neprasitarė.

O dar laukė daugiau staigmenų. Pažiūriu į sieną kabo didžiulis vestuvių portretas.

Oi, vestuvių nebuvo, bet bent jau nuotrauka graži, bandau nuleisti kalbą.

Kaip nebuvo vestuvių? Buvo, su dviejų šimtų svečių. Tik jūs nebuvote, Domantas sakė, kad susirgote. Gal ir gerai, kad taip išėjo, nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų Ugnė.

Pusryčiausite?

Pusryčiausiu

Marti pastatė arbatą ir kelis brangaus sūrio gabalėlius. Štai toks jai suprantamas pusrytis.

Bet man iš ryto reikia normaliai pavalgyti, dar iš kelio. Nutariau, kad išsikepsiu kiaušinienę, juk atsivežiau ir namų duonos. Tačiau marti griežtai draudė kepti kiaušinius dėl kvapo.

Duonos valgyti atsisakė, pasakė, kad su Domantu jie laikosi sveikos mitybos.

Ir pati nebenorėjau, toks liūdesys, jog sūnus drovėjosi mane į savo vestuves kviesti. Daugybę metų laukiau, pinigus kaupiau, o pasirodo viskas perniek.

Gėriau arbatą. Tylėjo marti. Net ne žmoniška ta tyla. Priėjo Simas, pradėjo glaustis. Panorau jį apkabinti bet Ugnė man ties rankas sumojo, kad negalima, nes kas žino, su kuo aš atvykau, o čia vaikas.

Skanių lauktuvių neturėjau padaviau jam aviečių uogienės stiklainiuką: bus skanumynas prie blynų.

Marti tiesiai iš rankų išplėšė stiklainį.

Kiek kartų kartoti? Mes laikomės sveiko maisto, cukraus nevalgome!

Jaučiau tuoj pravirksiu. Arbatos nebaigiau. Išėjau į koridorių, pradėjau apsiauti. Marti kuriam laikui liko abejinga, net neklausė, kur einu.

Išėjau prie laiptinės, atsisėdau ant suolelio ir pratrūkau ašaromis. Taip skaudu man dar niekada nebuvo.

Po kiek laiko išeina marti su vaiku pasivaikščioti ir visą mano konservaciją tiesiai į šiukšliadėžę išmeta.

Nebeužteko net žodžių. Kai ji nuėjo, surinkau viską atgal į maišelius ir nužingsniavau į stotį. Laimė, kažkas atšaukė bilietą nusipirkau grįžimui.

Šalia stoties buvo užeiga. Užsisakiau barščių, gabalą keptos mėsos, bulvių su salotomis. Seniai taip norėjosi valgyti. Sumokėjau daug, bet ar gi neverta save palepinti?

Maišus padėjau į saugyklą, dar kelias valandas klaidžiojau po Vilnių. Miestas gražus net šiek tiek pamiršau viską.

Traukinyje nemiegojau. Verkiau. Skaudu, kad sūnus net nepaskambino paklausti kur esu?

Grečiau jau tikėčiausi sniego per Jonines, nei tokio vaikų sutikimo.

Jis vienas, vilčių tiek sudėjau, o pasirodo, tapau nereikalinga.

Ir ką daryti su tais 1600 eurų, kuriuos kaupiau jo vestuvėms? Atiduoti sūnui, kad žinotų motina rūpinosi? O gal nieko? Juk gal nebevertasGrįžusi namo ilgai vaikščiojau po tylius kambarius. Atvėriau spintą, kur laikiau sutaupytus pinigus, ilgai juos žiūrėjau. Tiek metų, tiek svajonių… Bet dabar norėjosi kam nors padovanoti džiaugsmą, kurio pati nebegaliu prisikviesti.

Kitą rytą nuėjau į miestelį. Mokyklos kieme vaikai šūkavo, žaidė futbolą su senute, apdrąskyta kamuolio imitacija. Sustojau prie tvoros. Viena iš mokytojų, mano pažįstama, mojuoja užeik. Pasisiūliau padovanoti pinigų naujam inventoriui, užteks dar ir kelionei visai klasei į teatrą miestely dar niekam taip nepasisekė.

Vakare virtuvėje atsisėdusi jaučiau tylų palengvėjimą. Nebuvo šalia sūnaus, niekas negrįžo iš miesto, bet kažkodėl atrodė, kad pagaliau pati sau parėjau namo. Užvirinau žolynų arbatos iš savo daržo, paskrudinau duonos, užsitepiau medaus. Lauke lašėjo vakaro lietus, pavasaris pamažu pynė savo ratą.

Kai lapai ant aguonų pradėjo bręsti, vieną rytą į pašto dėžutę įkrito vaikiškai nedrąsi atvirutė: piešinys raudonas kamuolys ant žalios žolės, o po juo trumpai krūptelėjo žodžiai: Ačiū, močiutei, už džiaugsmą, parašyta Spausdintomis raidėmis Simas.

Nusišypsojau ir pirmąsyk po ilgo laiko supratau, kaip gera tiesiog būti reikalingai.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

sixteen + five =

– Ne, dabar tikrai nereikia atvažiuoti. Pagalvok pati, mama. Kelias ilgas, visą naktį traukiniu, o tau jau ne dvidešimt. Kam tau tas vargas? O ir pavasaris, darželyje dabar tiek darbų, – man sako sūnus. – Sūnau, kaip kodėl? Mes seniai nesimatėm, o ir labai noriu pamatyti tavo žmoną, kaip sakoma, su marčia geriau susipažinti reikia, – atvirai sakau jam. – Gerai, mama, susitarkim taip: palauk dar iki mėnesio galo, tada visi patys pas tave atvažiuosim, kaip tik bus Velykos ir daug laisvadienių, – ramino mane sūnus. Neslėpsiu, buvau jau pasiruošusi važiuoti, bet patikėjau ir sutikau niekur nevykti, laukti jų namie. Tačiau niekas pas mane taip ir neatvažiavo. Kelis kartus skambinau sūnui, bet jis atmetė skambutį. Paskui pats perskambino ir pasakė, kad labai užsiėmęs, todėl geriau man jo nelaukti. Man labai buvo skaudu. Juk ruošiausi sūnaus ir marčios atvykimui. Jis vedė prieš pusmetį, o aš taip ir nebuvau mačiusi savo marčios. Sūnus – mano vienintelis, Mykolas, jį pagimdžiau, kaip sakoma, sau. Jau buvau 30-metė, neištekėjusi, todėl nusprendžiau bent vaiką turėti. Gal ir nuodėmė, bet to žingsnio gyvenime nė karto nesigailėjau, nors buvo labai sunku – nebuvo pinigų, išgyvenome kaip mokėjome. Dirbau keliuose darbuose, kad tik mano vaikui nieko netrūktų. Sūnus užaugo, išvyko studijuoti į Vilnių. Kad galėčiau jį pirmus metus ten paremti, net į Angliją uždarbiauti važiavau – kad galėčiau perduoti jam pinigų studijoms ir pragyvenimui sostinėje. Motinos širdis džiaugėsi, galėdama padėti vaikui. Mykolas jau trečiame kurse pradėjo pats dirbti. Baigęs universitetą įsidarbino, savimi pasirūpino pats. Namų jis grįždavo retai – gal kartą per metus. O aš Vilniuje, gėda sakyt, nė karto nebuvau. Pagalvojau, kad jei sūnus ves, būtinai nuvažiuosiu. Net pinigų pradėjau taupyti tam atvejui. Sukaupiau 2000 eurų. Prieš pusmetį sūnus paskambino ir pranešė ilgai lauktą naujieną – veda. – Mama, tik tu dar važiavus nebūk, dabar tik susirašysime, o vestuves padarysim vėliau, – perspėjo sūnus. Aš nuliūdau, bet ką padarysi. Mykolas mane su marčia supažindino per vaizdo skambutį. Mergina, atrodo, nieko – graži, matyt, kilminga. Uošvis, jos tėvas, kažkoks verslininkas ar politikas. Likau tik džiaugtis, kad sūnui pasisekė. Jau praėjo laiko, bet sūnus nei grįžta, nei pas save kviečia. Man taip norisi pamatyti marčią, sūnų apkabinti, kad susiruošiau, nusipirkau bilietus į traukinį, prikroviau maisto lauktuvėms, net pati duonos iškepiau, sūrelio, uogienės užraugiau ir išvykau. Sūnui paskambinau, kai jau į traukinį sėdausi. – Nu mama, kaip galėjai? Kam? Aš darbe, net negalėsiu tavęs pasitikti. Štai adresas, išsikvieski taksi, – pasakė Mykolas. Ryte atvykau į Vilnių, išsikviečiau taksi ir net nusistebėjau sostinės taksi kainomis. Bet rytinis Vilnius tą dieną buvo nuostabus ir gražus – gėrėjausi pro langą vaizdais. Duris pravėrė marti. Net nešyptelėjo, neapkabino, tik sausai paprašė eiti į virtuvę. Sūnaus jau nebuvo – išvažiavo į darbą. Pradėjau kraustyti lauktuves: bulvės, burokai, kiaušiniai, džiovinti obuoliai, marinuoti grybai, agurkėliai, pomidorai, keli stiklainiai aviečių uogienės, obuolių sūrelis. Marti viską stebėjo, paskui pasakė, kad be reikalo viską vežiau, nes jie to nevalgo ir namie išvis negamina. – O ką jūs valgote? – nustebau. – Kiekvieną dieną namus atveža maistą į namus. Gaminti nemėgstu – paskui virtuvėje kvapas būna, – sakė Ieva. Nespėjau atsitokėti, kai į virtuvę įbėgo vaikas – 3–3,5 metų berniukas. – Susipažinkite, mano sūnus Danielius, – sakė marti. – Danielis? – perklausiau. – Ne, Danielius, ne Danielis. Nemėgstu, kai vartojami kiti vardai. – Gerai, kaip pasakysi, Ieva. – Ir aš ne Ieva, o Ieva Viktorija. Mieste niekas neperkraipo vardų, bet iš kur jums žinoti… Ūpo visai nebeliko. Ir ne todėl, kad sūnus paėmė žmoną su vaiku, o dėl to, kad nieko man apie tai nepasakė. Bet staigmenų nebuvo mažai. Pažvelgiau į sieną – kabo didelis vestuvių portretas. – O, jei jau nebuvo vestuvių, bent gražias nuotraukas pasidarėte, – bandžiau temą pakeisti. – Kaip tai nebuvo? Vestuvės buvo – 80 žmonių. Tik tavęs nebuvo, nes Mykolas sakė, kad susirgai. Gal ir gerai, kad nebuvo, – nužvelgė mane marti. – Pusryčiausite? – Pusryčiausiu… Marti padėjo man puodelį arbatos ir kelis gabalėlius brangaus sūrio. Jai – tai pusryčiai. O man taip neprigiję – iš ryto reikia normaliai pavalgyt, ypač po kelionės. Taigi nusprendžiau sau pasikepti kiaušinių, duonos gi parsivežiau. Bet marti kategoriškai neleido kepti kiaušinienės dėl kvapo virtuvėje. Duonos atsisakė – jie su Mykolu sveikai maitinasi. Ir man visai nebebuvo noro valgyt – taip skaudu pasidarė, kad sūnus net neišdrįso mane į savo vestuves pakviesti. Juk tiek metų laukiau, taupiau tam pinigus, o pasirodo, viskas – veltui. Gėriau arbatą. Marti tylėjo. Vaikiškas, tuščias tylėjimas. Pribėgo vaikas, prisiglaudė prie manęs. Norėjau apkabinti, bet marti tuoj pamosavo rankomis, kad negalima – nežinia, ką atsivežiau, o čia vaikas… Lauknešėlių mažajam neturėjau, daviau stiklainėlį uogienės – bus skanumynas su blynukais. Marti išplėšė uogienę iš vaiko rankų: „Kiek galima kartoti? Mes sveikai maitinamės ir cukraus niekada nevalgom!“ Pajutau, kad tuoj pravirksiu. Arbatos taip ir neišgėriau iki galo. Nuėjau į koridorių aunčiausi batus. Marti nė nepajudėjo, nė nepastebėjo, kad išeinu. Išėjau po laiptais, atsisėdau ant suolelio, apsiverkiau. Taip skaudu dar niekada nebuvo. Neilgai trukus matau, kaip marti išeina su vaiku pasivaikščioti, ir visą mano lauktuvių krepšį – į šiukšlių konteinerį… Nesitveriau savyje. Kai ji nuėjo, viską susikroviau atgal ir nuėjau į stotį. Pasitaikė laisvas bilietas – nusipirkau namo tą pačią dieną. Šalia stoties buvo valgykla. Nusipirkau lėkštę barščių, kepsnį, bulvių su salotomis. Jau buvau labai alkana. Ir ar aš nevertą kartą gyvenime skaniai pavalgyti? Krepšius palikau saugykloje, turėjau kelias valandas – pasivaikščiojau po Vilnių. Miestas paliko įspūdį. Net kiek pamiršau nuoskaudą. Traukinyje nemiegojau – tik verkiau. Skaudėjo, nes net nei skambučio iš sūnaus – kur aš, kaip man sekasi. Labiau galėjau tikėtis sniego liepą, nei tokio sūnaus sutikimo… Jis juk mano vienintelis, ant jo dėjau visas viltis, o pasirodė, tapau jam nereikalinga. Dabar ir galvoju – ką daryti su tais 2000 eurų, kuriuos taupiau jo vestuvėms? Atiduoti jam – kad žinotų, mama visada rūpinosi? O gal apskritai nieko neduoti – juk nenusipelnė?..