**Nekaltumas**
Jonas išėjo iš biuro pastato ir užmiesčio įpročiu pasuko į automobilių stovėjimo aikštelę, bet pusiau kelyje prisiminė, kad vakar nuvežė mašiną į servisą. Iš pradžių susierzinęs, o paskui pagalvojo, kad gal ir gerai. Varyti per piko valandą dūstančiame ir perpildytame autobuse visiškai nesijausti norėjo, todėl nusprendė eiti pėsčiomis. Vienintelis rūpestis – greitai temstantis dangus. Juoda debesų ketera lėtai užplūdė miestą, grėsusi audra ir liūtimi.
Jonas ėjo, vis dažniau žvelgdamas į dangų. Toli išgirstas griausmo trenksmas privertė jį pagreitinti žingsnį. Jis žinojo, kad kažkur čia yra kavinė – kasdien pravažiuodavo pro ją, bet niekada įeidavo.
Kai jis jau beveik pasiekė kavinę, ant galvos ir pečių užpliaupė pirmieji lietaus lašai. Vos spėjo įšokti į vidų, kai tiesiai virš galvos su trenksmu uždegė žaibą, kad net grindys sudrebėjo. Lauke tamsu kaip piovykle – iš dangaus liejosi vandens srautai.
Kavinėje šviesu ir saugu. Jonas apsidairė ir pamatė keletą laisvų stalų. Durys už jo nugaros vėl atsidarė, įleisdamos lietaus gausmą ir dvi merginas. Jonas skubiai užėmė vieną staliuką. Durys vis atsidarinėjo – praeiviai slepėsi nuo gausmo. Salėje tapo triukšminga, visi kalbėjo apie audrą.
Prie jo priėjo aukšta, rimto veido padavėja. Padėjo priešais meniu ir ruošėsi išsitraukti, bet Jonas ją sustabdė:
— Mėsa be garnyro, paprasta salota ir kava.
Padavėja kažką užrašė į užrašų knygelę, pasiėmė meniu ir nuskubėjo kitam staliukui. Darbo jai gerokai padaugėjo, o už lango siautėjo tikra vandens stichija.
Vyr. barmenas prisukė muzikos garsą, užgniauždamas lietaus šlamėjimą. Jonas laukė užsakymo, džiaugdamasis, kad spėjo pasislėpti, kad čia užstrings, kad turi priežasties negrįžti namo ir nereikės aiškintis su žmona, kodėl užtruko.
Jis buvo vedęs prieš aštuonerius metus – gražią, šmaikščią Mortą. Iki vestuvių viskas buvo nuostabu, kaip ir pirmais santuokos mėnesiais. O tada Morta kažkodėl pasikeitė. Jos draugė buvo ištekėjusi už verslininko, ir Morta pradėjo jai desperatiškai pavydėti. Nekalbėjo apie nieką, tik kailines, deimantus ir veido plastikines operacijas.
— Morta, tau gi to nereikia. Tu jauna ir graži.
— O būsiu dar gražesnė, — nesutikdavo ji.
Vieną dieną jai nepatiko savo nosis, kitą – plonos lūpos, o dar po to skundėsi, kad krūtys per mažos.
Jonas bandė atkalbėti žmoną nuo eksperimentų su savo išvaizda. Sakė, kad silikono kilogramai kūne vargu ar padarys ją gražesnę, greičiau priešingai.
— Tau tai nesuprantama, nes tu neturi pinigų, — įsižeidusi atkirsdavo Morta.
Apie vaiką ji ir klausyti nenorėjo.
— Suliesiu, tu mane nebenorėsi. Kai uždirbsi pakankamai, tada ir kalbėkime apie vaiką, — kartą išstūmė ji.
Jonas nesiginčijo – jis mylėjo žmoną. Universiteto draugas jau seniai kvietė jį į savo verslą, sakydamas, kad reikia patikimo partnerio, kuriam galėtų pasitikėti kaip sau pačiam, žadėdamas aukso kalnus. Ir Jonas išdrįso – perėjo pas jį dirbti. Iš pradžių viskas buvo gerai. Jonas net pakeitė tėvo duotą mašiną – nors ir naudotą, bet aukštesnės klasės.
O po to viskas sugriuvo. Pirmiausia mokesčių inspekcija išaiškino pažeidimus, užblokavo banko sąskaitas. Verslas sustojo, o paskui konkurentai užgrūdino, kad jis priverstas parduoti. Jonas liko be nieko.
Žmona vadino jį nevykėliu. Nuolatiniai priekaištai ir barniai užgesino Jonui meilę. Jis grįžo į seną darbą, gyveno inercija, negalėdamas surinkti drąsos išsiskirti su Morta.
***
Prie jo staliuko prisėdo jauna pora. Jonas žiūrėjo į juos ir galvojo, kad jie su Morta buvo tokie pat aistringai įsimylėję ir laimingi. O kur viskas dingo?
Nuo minčių jį atitrūko riksmai prie baro. Dvi merginos atrėmė įsibrovusį girtuoklį. Atrodė, kad jos nebuvo įprastos tokio tipo įstaigų lankytojos – tiesiog dvi studentės, pasislėpusios nuo lietaus. Išdrįsęs vyrukas staiga supko vieną ir patraukė link išėjimo. Draugė norėjo užstoti, bet jis grubiai atstūmė. Mergina atsitrenkė į baro stotį, vos nepargriuvo. Niekas kavinėje neskubėjo jas gelbėti.
Jonas iššoko nuo staliuko ir užstodavo kelią.
— Ko reikia? Šalin! — Nelaikydamas merginos, vyras smeigė Jonui kumštį į veidą. Jonas atsitraukė ir atsakė tuo pačiu. Vyras paleido merginą ir užsiveržė ant JonJis žinojo, kad ši diena visam laikui pakeis jo gyvenimą, bet tik tada suprato, kokia yra tikra meilė, kai po trijų metų, stovėdamas ant Kalėdų ryto su mažu sūnumi rankose ir žiūrėdamas į šypsančią Katę, suvokė, kad laimė visada buvo čia – tik reikėjo ją atrasti.