Balandžio 12 d., penktadienis
Aš, Marija Antanaitė, 84metė, sėdžiu ant autobusų stotelės prie nedidelio namelio, kurio kiemas kartais aidi vaikų juoku, bet dabar tik mano šnabždesiai ir vėjas. Mano rankose laikau audinio krepšelį ir seną popierinę voką, kurioje suspaustas beveik visas mano gyvenimo įvairovis. Visi daiktai nuo senų fotografijų iki senosios plaukų šukelių susiję su laiku, kuris tyliai slenka pro akis.
Išstumia Rimantą, nes bijo nieko, sako mano galvoje vėl vėl kartojantis balsas, tas pats, kurį girdėjau, kai man buvo duodama nuosprendžianti nuomonė: Eik, senoli, iš čia, nes mes ne norim tavo rūpesčių.
Tik prieš tris metus mes buvome šešių: aš, mano dukra Neringa, jos sūnus Tomas su žmona Natalija ir jų berniukas Artemijus mūsų mažasis saulės spindulys. Gyvenome jaukioje trijų kambarių bute senamiestyje, kur grindys drebėjo nuo vaikystės juoko, o virtuvės kvapas priminė šiltą namų šventę.
Viską pradėjo iškraipyti nauja buhalterė Rimanta, kuri atvyko iš tolimo Kauno į mūsų ramų kaimelį. Niekas nežino, ką ją čia privedė. Ji įsikūrė prieglaudos kambaryje, rado darbą, bet širdis ja jai nepakėlė. Pradėjo akyčiai skristi į vyrus, ir pasirinkimas iškrito į Tomą. Vyras ne sienos, taip sakėji darydami, bet aš jaučiu, kaip šios frazės skverbiasi į mano odą.
Gustėjantios balandžio dienos poilsio metu Tomas grįžo namo su savo daiktais, nešdamas tik vieną savo svajonę: Iš tiesų tik 45-ame amžiuje suvokiau, ką reiškia tikroji meilė. Natalija tylėjo, bet išsaugodama mūsų šilumą, laukė, kol Artemijus baigs mokyklos egzaminus, ir tada suskambėjo jos planas:
Išvyksime į miestą, Artemijui reikės universitetas, o mes liksime senų tėvų name. Jis seniai užšakės, bet galime atnaujinti jei patys neįmanoma, mano brolis padės. Aš taip pat greitai rasčiau darbą mokykloje.
Po dviejų dienų brolis atvyko, pakraunęs visus daiktus į furgoną, ir mes keliavome. Artemijus apkabino mane su šypsena: Nesijaudink, močiute, ateisiu pas tave. Jis lankė mane du kartus, kol Neringa dar gyveno, bet kai Neringa žuvo, Tomas ir Rimanta įsikūrė mūsų bute, o Artemijus niekada negrįžo.
Mano gyvenimas vėl tapo sunkus. Rimanta pradėjo skverbėti į mano kasdienybę: iš pradžių švelniai kviesdama prie stalelio ir pasiūlydama valgyti, ką ji patiekė Tomui, bet po to griežtai draudė išeiti iš kambario:
Tu turi valgyti tik mano maistą, aš patys sutvarkysiu tavo kambario, geriau nei triskart per dieną valyti grindis.
Nuo to laiko Rimanta gamino man avižinę ar perlų košę, kurią aš valgiau ryte, pietų metu ir vakare, priklausomai nuo jos nuotaikos, visada nusausindama ją tuščiu arbatos puodeliu.
Neseniai Rimanta pranešė, kad jos sūnus atvažiuos po savaitės. Jie su Tomu svarstė, kur jį pastatyti po įkalinimo galų gale tik maža pareiga jiems bus tinkama.
Ryte Tomas nuėjo į darbą, o Rimanta mane skubiai nuvedė prie popieriaus su senelių namų adresu:
Čia yra senelių namų adresas, važiuok ten ir pasakyk, kad ačiū, jog nebuvo įvesta į gatvę.
Mano rankose buvo tik mažytė lapelis, bet jaučiu, kaip šaltas popierius drebėjo mano delne. Pasiekus stotelę, aš nežinojau, kur eiti toliau silpnai matavau, negalėjau perskaityti adreso. Prie šono stovėjo jaunas vyrukas, kuriam pavidalo nepažįstamas, bet šiltas žvilgsnis:
Sūnau, perskaityk adresą, pasakyk, kuriu autobusu ten nuvažiuoti.
Jis pažvelgė į mane ir švelniai paklausė:
Kur, močiute Marija, einate? Ten Artas jau atvyko, jis ieško jūsų. Leiskite man paskambinti.
Po penkių minučių Artas prisiartino, bėgdamas. Iš tiesų, Natalija vakar išklausė kaimynę, kuri pasakė, kad Rimanta nori mane atsiųsti į senelių namus. Ši kaimynė iki pensijos dirbo senelių namuose kaip globėja, todėl rimtai sekė, kaip gauti jų adresą. Todėl mama nurodė Artui skubiai grįžti į kaimelį ir atvežti mane.
Artas pasiėmė savo daiktus ir šyptelėjo:
Dabar tave, močiute, vešiu taksi į miestą, kaip karalienę. Mama jau pasiruošė kambarį, o mūsų sode šiuo metu žydi obels tikra grožis!
Kai Rimanta ir Tomas sužinojo, kad Artas mane veža į miestą, jie džiaugėsi, bet džiaugsmas trūko greitai. Peržiūrint dokumentus, išsiaiškėjo, kad buto savininkė nuo pat pradžių buvau aš Marija Antanaitė. Net jos sutuoktinio teisės buvo gyvenime amžine. Todėl Rimanta ir Tomas vėl turėjo persikelti į prieglaudą.
Aš pardaviau butą ir gautas eurų sumas perduodau Artemijui, kad jis galėtų įsigyti būstą mieste. Kainos Vilniaus centre yra aukštesnės, tad jis galėjo nusipirkti tik vieno kambario butą, bet šviežiame namų komplekse, erdvų ir šviesų. Jis planuoja susituokti, o tai reiškia, kad turės stogą virš galvos jaunų šeimų.
Šiandien stoviu čia, laukuose, kur vejos šnabžda, ir galvoju, kaip greitai gyvenimas kinta. Aš vis dar ne žinau, kur mano kitas kelias, bet širdyje jaučiu šilumą kartais žvilgsniai iš vaikų ir artimų žmonių pakanka, kad vėl atsikurtų viltis.
