**Asmeninis dienoraštis**
„Nemanyk, kad pasikliausi mano pensija“
– Mama, vėl tu pradedai! – Gabija su erzumu pliaukštelėjo delnu į stalą. – Susitarėm, kad padėsi su paskola!
– Nieko mes nesutarėm, – ramiai atsakė Birutė, toliau maišydama arbatą. – Tu viena nusprendei, kad aš jums padėsiu.
– Kaip taip nesutarėm? – sukrėstai paklausė dukra. – Tu pati sakei, kad pagalvosi!
– Pagalvojau. Ir nusprendžiau, kad ne.
Viršuje užtviškusi sunki tyla. Gabija žiūrėjo į motiną praplėtus akis, lyg negalėdama patikėti girdėtu. Žentas Tomas nerimtai priešinosi prie šaldytuvo, nesijausdamas jaukiai.
– Mama, bet mums sunkus metas, – tyliau pradėjo Gabija. – Tomas neteko darbo, aš esu motinystės atostogose su Austėja. Pinigų be galo trūksta, o bankas nelauks.
– O kodėl anksčiau negalvojot? – Birutė padėjo puodelį ant lėkštelės. – Kai ėmėt tą paskolą automobiliui, jus įspėjau.
– Kokį automobilį? – suirzę Gabija. – Tai ne automobilis, o senas laužas! Neturėjom kuo važinėti!
– Važinėkit autobusais. Aš keturiasdešimt metų autobusais važinėjau – gyva likau.
– Mama! – Gabija pašoko nuo stalo ir nervingai ėmė vaikščioti virtuvėje. – Rimtai manai, kad turėtume su vaiku autobusais braidyti?
– O kodėl gi ne? Aš viena tave auginau, dirbdavo nuo ryto iki vakaro, ir niekų neprašydavau.
Tomas pagaliau įsiterpė į pokalbį.
– Birutė, mes gi neprašom pinigų dovanų. Grąžinsime, kai tik susirasiu darbą.
– O kada susirasi? – be piktumo, bet tvirtai paklausi ji. – Mėnesį ieškai, du, pusę metų? O paskolą reikia mokėti kas mėnesį.
– Būtinai susirasiu. Turiu diplomą, patirtį.
– Žinoma, susirasi, – linktelėjo Birutė. – Tik neaišku, kada. O aš ką be pinigų veiksiu? Orą valgysiu?
Gabija staiga apsigręžė į motiną.
– Tu gi turi gera pensiją! Tūkstantis keturi šimtai eurų! Mes tik prašome padėti su mėnesiniu įmokų – penki šimtai. Tau liks devyni šimtai!
– O kam liks? – Birutė ištraukė iš stalčiaus sąsiuvinį ir akinius. – Skaičiuokime. Komunaliniai – trys šimtai. Vaistai – du šimtai, o kartais ir daugiau. Maistas – trys šimtai kaip minimum. Jau devyni šimtai. O drabužiai? O jei kas sugels? O jei susirgsiu ir reikės į privačią kliniką?
– Mama, bet tu gi ne kiekvieną mėnesį perki drabužius, – bandė priešintis Gabija.
– O batai? O skalbiniai? O jei skalbimo mašina suges ar šaldytuvas? Iš ko pirksiu?
– Tada mes padėsime, – pažadėjo Tomas.
Birutė žvilgtelėjo į žentą su šypsenėle.
– Tu, Tomai, geras žmogus, bet neturėsite kuo padėti. Patys prašote.
Kambaryje verkė vaikas. Gabija mirtinai žvilgtelėjo į motiną ir nuskubėjo prie dukrelės. Tomas liko virtuvėje su uošve.
– Birutė, suprantu, kad nepatogu prašyti, – tyliai tarė jis. – Bet mes tikrai be išeities. Bankas jau skambina kasdien, grasina atimti mašiną.
– Ir teisingai daro, – užtikrintai atsakė ji. – Nereikėjo imti paskolos už tai, ko negalit sau leisti.
– Bet mes gi šeima. Ar ne šeima turėtų vieni kitiems padėti?
– Turėtų. Tik aš jau padėjau. Trisdešimt penkerius metus auginau dukrą, išleidau į žmonės, išsilavinimą davau. Butą jai padovanojau, kai ištekėjo. Galvojau, dabar mano eilė ramiai gyventi.
Tomas nuleido galvą. Gabija sugrįžo į virtuvę su vaiku rankose.
– Mama, argi negaila tau anūkės? – paklausė ji, suptelėdama mažylę. – O jei mus išvarys į gatvę?
– Nieks jūsų neišvarys, – pavargusiai atsakė Birutė. – Baik teatrą rengti.
– Kaip neišvarys? O jei nebe”– Gerai, mama, – atsakė Gabija po trumpos pauzės, – bet tada prisimink šį pokalbį, kai vieną dieną ir tau prireiks pagalbos.”