Nelipk į lėktuvą! Jis sprogs! sušuko benamį berniukas turtingam verslininkui, ir tiesa paliko visus be žodžių…
Nelipk į lėktuvą! Jis sprogs!
Aštrus, skubantis balsas pralaužė taršą Vilniaus oro uosto terminale. Dešimtys keliautojų apsidairė, ieškodami, iš kur kilo šauksmas. Prie automatų stovėjo liesas berniukas, apsirengęs sudraskytais drabužiais, su purvinais plaukais ir plyštančia kuprine ant peties. Jo akys buvo įsmeigtos į aukšto, elegantiško vyro, vilkintį tamsiai mėlyną kostiumą ir nepriekaištingą rankinę.
Tas vyras buvo Vytautas Didžiokas, 46 metų rizikos kapitalistas iš Vilniaus. Jo gyvenimą apibrėžė greitis: greiti sprendimai, greitos sandoros, greiti skrydžiai. Jis turėjo tiesioginį skrydį į Klaipėdą, kur laukė svarbi investicijų konferencija. Vytautas jau būdavo pripratęs ignoruoti oro uosto chaosą, bet kažkas berniuko šauksme jį sustabdė. Žmonės šnabždomis keitėsi nuomonėmis, kas juokėsi, kas kraipo antakius. Benamio berniuko nesąmonės Vilniuje nebūdavo kažkas neįprasto, bet jo balso intonacija perteikė tokią įsitikinimą, kad nepavyko tiesiog nusisukti.
Vytautas apsidairė, tarsi laukdamas, kol atbėgs saugumas. Berniukas nepabėgo. Jis žengė pirmyn, išplėtęs desperatiškas akis:
Aš rimtai! Tas lėktuvas jis nesaugus.
Apsaugos darbuotojai priartėjo, laikydami rankas prie radijo. Viena iš jų pakėlė delną:
Ponas, prašome atsitraukti. Mes tuo pasirūpinsime.
Bet Vytautas nepasitraukė. Kažkas berniuko drebančiame balse jam priminė jo paties dvylikametį sūnų Dovydą, kuris mokėsi prestižinėje mokykloje, toli nuo gyvenimo sunkumų. Šis berniukas savo odoje nešė badą ir nuovargį.
Kodėl taip sakai? lėtai paklausė Vytautas.
Berniukas nuryjo seilę.
Aš matei juos. Technikus jie paliko ką nors bagažinėje. Metalą dėžę. Kartais dirbu prie pakrovimo zonos už maisto. Ten buvo kažkas ne taip. Ten buvo laidai. Žinau, ką mačiau.
Apsaugininkai skeptiškai pažiūrėjo vienas į kitą. Vienas nurėkė: Tikrai išsigalvojo.
Vytauto mintys ėmė lenktyniauti. Jis buvo uždirbęs savo turtą pastebėdamas modelius, matydamas, kai skaičiai nesidera. Berniuko istorija galėjo būti melas, bet detalė apie laidus, drebančio balso perteikiama tikrovė buvo per specifinė, kad galėtų būti atmetama.
Minia ėmė šniokšteli. Vytautas stovėjo prieš pasirinkimą: eiti į savo išvykimo vartus arba išklausyti benamį berniuką, rizikuojantį patirti pašiepą, kad būtų išgirstas.
Pirmą kartą per daugelį metų į jo puikiai suplanuotą dieną įsivėlė abejonė. Ir tada viskas ėmė griūti.
Vytautas linktelėjo apsaugininkams:
Nedėkite šito šalį. Patikrinkite bagažinę.
Apsaugininkė susiraukė:
Ponas, mes negalime vėluoti skrydžio dėl pareigūnų be įrodymų.
Vytautas pakėlė delną:
Tuomet sustabdykite jį, nes to reikalauja keleivis. Aš prisiimu atsakomybę.
Tai suveikė. Per kelias minutes atbėgo oro uosto vadovas, o paskui ir policininkai. Berniuką atskyrė, apieškė, patikrino jo plyštančią kuprinę nieko pavojingo. Bet Vytautas atsisakė nueiti.
Patikrinkite lėktuvą, tvirtai pareikalavo jis.
Įtampa tęsėsi pusvalandį. Keleiviai skundėsi, oro linijos maldavo ramybės, o Vytauto telefonas nesiliavo kolegos klausinėjo, kodėl jis neskrenda. Jis viską ignoravo.
Galiausiai į bagažinę įleido šunį, ieškančią sprogmenų. Kas nutiko, pakeitė visų skeptiškumą į siaubą.
Šuo sustojo, įniršusiai lojo ir draskė vieną iš konteinerių. Technikai nubėgo. Metalinėje dėžėje, pažymėtoje kaip techninė įranga, buvo primityvus sprogstamasis įtaisas su laidais ir laikmatimi.
Šūksnis nuskambėjo terminale. Tie, kurie anksčiau akių nebelenkė, dabar blyško. Apsauga evakavo zoną, iškviesta susprogdinimo komanda.
Vytautas pajuto, kaip jam apkaito pilvas. Berniukas buvo teisus. Jei jis būtų įlipęs į lėktuvą, šimtai gyvybių įskaitant jo pačio būtų prarastos.
Berniukas sėdėjo kampe, susiglaudęs, nematomas visame šiame chaose. Niekas jam nepadėkojo. Niekas nepriėjo. Tik Vytautas pažengė prieš jį.
Kaip tu vardu?
Domantas. Domantas Petraitis.
Kur tavo tėvai?
Berniukas pečiais papurto.
Aš jų neturiu. Jau du metai vienas.
Vytautui