– Nenoriu būti mama! Noriu išeiti iš namų! – pasakė man mano dukra. Mano dukra pastojo būdama vos penkiolikos. Ilgai slėpė, kol aš ir vyras sužinojome, kai ji jau laukėsi penkis mėnesius. Aišku, abortas net nebuvo svarstomas. Niekada taip ir nesužinojome, kas vaiko tėvas. Dukra sakė, kad bendravo su juo tik tris mėnesius ir išsiskyrė. Net nežinojo, kiek jam tiksliai metų: „Gal 17, gal 18, gal 19“, – taip atsakydavo. Žinia apie dukros nėštumą mus abu pribloškė. Supratome, kad visiems bus labai sunku. O dukra vis kartojo, kad labai nori turėti vaiką, nori būti mama. Žinojau, jog dar nesupranta, ką reiškia motinystė. Po keturių mėnesių ji pagimdė nuostabų berniuką – sveiką ir stiprų. Tik gimdymas buvo labai sunkus, o ji po jo sveiko keturis mėnesius. Be mano pagalbos nebūtų susitvarkiusi, todėl mečiau darbą ir rūpinausi ja bei anūku. Kai atsigavo, nenorėjo net prisiliesti prie vaiko. Naktimis miegodavo, o dienomis net neleisdavo prieiti. Dariau viską, ką galėjau. Kalbėjau, prašiau, aiškinau ir net pykau ant dukros, kad nepadeda. Ir tuomet ji pasakė: – Matai, kad jį myli. Tai įsivaikink jį! Aš būsiu jam sesuo. Nenoriu būti mama – noriu su draugėmis eiti į miestą, šokti diskotekose, noriu linksmintis! Galvojau, gal jai pogimdyvinė depresija. Bet paaiškėjo, kad ne – ji tiesiog visiškai nemylėjo savo vaiko. Galų gale su vyru susitvarkėme dokumentus ir tapome anūko globėjais. Dukra tapo nevaldoma, visai mūsų neklausė, išlįsdavo iš namų naktimis ir grįždavo tik ryte. Sūnumi nesirūpino. Taip gyvenome kelerius metus. Atrodė – niekas nepasikeis. Anūkas augo ir brendo. Per dvejus metus labai pasikeitė: išmoko vaikščioti, kalbėti, visada šypsojosi ir juokėsi. Labiausiai džiaugiasi, kai dukra grįžta namo – bėga pas ją, apsikabina ir kažką pasakoja. Ir štai pasirodė, kad dukros širdis suminkštėjo – ji tapo rūpestinga mama: visą laiką skiria sūnui, glosto, bučiuoja ir dažnai sako: – Kaip aš laiminga, kad turiu sūnų! Jis – brangiausias dalykas mano gyvenime! Niekam jo neatiduosiu! Džiaugiamės su vyru, kad mūsų šeimoje pagaliau įsivyravo ramybė.

Nenoriu būti mama! Noriu išeiti iš namų! sako man mano dukra.

Mano dukra pastoja, kai jai tik 15 metų. Ilgą laiką ji viską slepia. Su vyru sužinome apie nėštumą tik tada, kai dukra jau penktą mėnesį laukiasi. Aišku, apie nėštumo nutraukimą net kalbos negalėjo būti.

Mes taip ir nesužinome, kas kūdikio tėvas. Dukra tik sako, kad jie susitikinėjo vos tris mėnesius, o po to santykiai nutrūko. Net nežino, kiek jam metų.
Gal 17, gal 18, o gal ir 19! taip ir atsakinėja.

Su vyru būname sukrėsti mūsų dukra laukiasi. Suprantame, kad visiems bus be galo sunku. O dukra nuolat kartoja, kad labai nori vaikelio, nori būti mama. Jautėsi, ji dar nesupranta, ką reiškia būti mama.

Po keturių mėnesių ji pagimdo nuostabų berniuką: stiprų, sveiką. Gimdymas labai sunkus, po jo dukra net keturis mėnesius atsigauna. Aišku, be manęs ji nebūtų susitvarkiusi, tad atsisakau darbo ir rūpinuosi tiek ja, tiek anūku.

Kai ji atgauna jėgas, nenori net artintis prie vaiko. Naktimis miega, o dienomis nenori net prisiliesti. Darau viską, ką galiu. Kalbu, prašau, aiškinu, kartais supykstu ir šaukiu, kad visai nepadeda. Ir tada ji sako:

Matai, kaip tu jį myli. Tai įsivaikink jį! Aš būsiu jam sesuo. Nenoriu būti mama, noriu su draugėmis išeiti, eiti į diskotekas! Noriu linksmintis!

Galvoju, gal dukra turi pogimdyvinę depresiją. Bet paaiškėja, kad ne. Ji tiesiog visiškai nemyli savo vaiko.
Galiausiai su vyru suvokiame, kad turime kažką daryti, ir perimame su vyru anūko globą. Dukra tampa labai neprognozuojama. Visiškai mūsų neklauso. Išeina naktimis, grįžta paryčiais. Vaiku visiškai nesirūpina.

Taip gyvename kelerius metus. Atrodo, niekas nebepasikeis. Anūkas auga, protingėja. Per dvejus metus tiek išauga pradeda vaikščioti, kalbėti, nuolat juokiasi, džiugus berniukas.

Jis labai džiaugiasi, kai dukra grįžta namo: puola ją apkabinti, kažką pasakoja. Ir tada matome dukros širdis sušyla: ji tampa puikia mama. Dabar beveik visą laisvą laiką praleidžia su sūnumi. Nuolat jį apkabina, bučiuoja. Dažnai sako:
Tokia esu laiminga, kad turiu sūnų! Tai brangiausia, ką turiu gyvenime! Niekam jo neatiduočiau!

Mes su vyru laimingi pagaliau mūsų šeimoje stojo ramybė ir džiaugsmas.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

five × five =

– Nenoriu būti mama! Noriu išeiti iš namų! – pasakė man mano dukra. Mano dukra pastojo būdama vos penkiolikos. Ilgai slėpė, kol aš ir vyras sužinojome, kai ji jau laukėsi penkis mėnesius. Aišku, abortas net nebuvo svarstomas. Niekada taip ir nesužinojome, kas vaiko tėvas. Dukra sakė, kad bendravo su juo tik tris mėnesius ir išsiskyrė. Net nežinojo, kiek jam tiksliai metų: „Gal 17, gal 18, gal 19“, – taip atsakydavo. Žinia apie dukros nėštumą mus abu pribloškė. Supratome, kad visiems bus labai sunku. O dukra vis kartojo, kad labai nori turėti vaiką, nori būti mama. Žinojau, jog dar nesupranta, ką reiškia motinystė. Po keturių mėnesių ji pagimdė nuostabų berniuką – sveiką ir stiprų. Tik gimdymas buvo labai sunkus, o ji po jo sveiko keturis mėnesius. Be mano pagalbos nebūtų susitvarkiusi, todėl mečiau darbą ir rūpinausi ja bei anūku. Kai atsigavo, nenorėjo net prisiliesti prie vaiko. Naktimis miegodavo, o dienomis net neleisdavo prieiti. Dariau viską, ką galėjau. Kalbėjau, prašiau, aiškinau ir net pykau ant dukros, kad nepadeda. Ir tuomet ji pasakė: – Matai, kad jį myli. Tai įsivaikink jį! Aš būsiu jam sesuo. Nenoriu būti mama – noriu su draugėmis eiti į miestą, šokti diskotekose, noriu linksmintis! Galvojau, gal jai pogimdyvinė depresija. Bet paaiškėjo, kad ne – ji tiesiog visiškai nemylėjo savo vaiko. Galų gale su vyru susitvarkėme dokumentus ir tapome anūko globėjais. Dukra tapo nevaldoma, visai mūsų neklausė, išlįsdavo iš namų naktimis ir grįždavo tik ryte. Sūnumi nesirūpino. Taip gyvenome kelerius metus. Atrodė – niekas nepasikeis. Anūkas augo ir brendo. Per dvejus metus labai pasikeitė: išmoko vaikščioti, kalbėti, visada šypsojosi ir juokėsi. Labiausiai džiaugiasi, kai dukra grįžta namo – bėga pas ją, apsikabina ir kažką pasakoja. Ir štai pasirodė, kad dukros širdis suminkštėjo – ji tapo rūpestinga mama: visą laiką skiria sūnui, glosto, bučiuoja ir dažnai sako: – Kaip aš laiminga, kad turiu sūnų! Jis – brangiausias dalykas mano gyvenime! Niekam jo neatiduosiu! Džiaugiamės su vyru, kad mūsų šeimoje pagaliau įsivyravo ramybė.