Vieną rytą mano tėvas, vairuodamas automobilį per miglą pilną Vilniaus gatvių, sustojo degalinėje, kad pripildytų baką. Prie pat stotelės stovėjo devyniolikos metų laukimo kupina mergina, kuri prašė pagalbos. Jos akys atrodė didesnės nei galva, lyg būtų matę visą pasaulio liūdesį, o balsas tyliai virpėjo, tarytum ežero paviršius vėlyvą naktį.
Tėvas pasakė, kad eurų smulkių neturi, ir jau ketino važiuoti savo keliu. Tačiau sapno keistumu, lyg veiksmas išsiskiria iš laiko, tarsi vėjas staiga pakeitė kryptį jis išlipo iš automobilio ir paklausė merginos, kaip ji atsidūrė tokioje padėtyje. Ji, kuri atrodė vadinasi Miglė, kalbėjo pusiau sapnu, pusiau budrau: Su tėvais susipykau nenorėjo priimti mano pasirinkimo, likimo pilvą dovanojusio. Migdytos paukščių giesmės skambėjo jos balse, nes ji buvo išvaryta iš namų už gyvenimo sprendimą.
Tėvas paklausė: Turi darbą arba kokią paramą? Miglė papurtė galvą, vėjo gūsis paleido lyg šilką jos plaukus. Po trumpo pokalbio tėvas paėmė vizitinę kortelę, prikvepintą kava ir senų šiurpulių, ir pasakė: Paskambink rytoj.
Sapno laikas vijosi už kampų. Kitą rytą Miglė paskambino, jos balsas skambėjo lyg dūmų sūkurys, ir tėvas pakvietė ją į neįprastą biurą jis buvo tarsi sraigės namas, langų akys žvelgė į debesų ežerą. Buvo keistas pokalbis Miglė atsakė į klausimus, kurie sklido iš tėvo burnos tarsi vargonų muzikos pūtimas.
Praėjusi savaitė plaukė lėtai, lyg laumės supo laiko laikrodį. Po jos Miglė pradėjo dirbti: slinko per biurą, gaudydama telefonų žadintuvų balsus ir gaudydama smulkias sapnų siūles. Darbas buvo kaip pirmas lietaus šokis.
Po daugelio svajonių ir besikeičiančio laiko, Miglė tapo vienu iš įmonės direktorių pavaduotojų, jos gyvenimas su nauja šeima ūgtelėjo kaip žiedas ant žalios pievos. Dabar ji susitvarko nuostabiai, lyg žvaigždės, kurios niekad nenusileidžia už Nemuno vingio.
