Nesijaudink, aš ilgai nelikčiau – savaitę pas tave pasikelsiu, kol rasiu nuolatinius namus.

“Nebijok, neilgam pasiliksiu. Gyvensiu savaitę, kol su bustu apsispręsiu. Vistiek neišvarysi, ar ne?” – tarė sesuo.

Alina padėjo pusryčius ant stalo ir nuėjo pažadinti anūkės. Aštuoniolikmetė Gabija mėgo miegoti rytais.

“Gabij, kelkis. Į universitetą pavėluosi.”

Gabija ką tyliai murmėjo ir užsitraukė ant galvos antklodę.

“Vėl prie kompiuterio naktį sėdėjai? Eik miegoti anksčiau, tada ir atsikelti lengviau būtų. Aš nuo tavęs neatsitrauksiu. Kelkis!” – Alina nusivyniojo antklodę nuo anūkės.

“Na, močiut…” – neramiai atsitiesė Gabija, bet vis dėlto atsikėlė, žiovtelėjo ir istiepė rankas į viršų, kol išsibalansavo ant plonų blauzdų.

“Skubėk, arbata atvės. Nebūsiu laukinė!” – Alina skubino ir išėjo iš kambario.

“Kaip visa tai mane erzina,” – sąmoningai sąkandinėjo Gabija, plumpant paskui ją.

“Aš girdžiu. Kas tave erzina? Ne aš, ar ne?” – Alina staiga sustojo, ir Gabija į ją atsitrenkė. – “Jei dar kartą išgirsiu – įsižeisiu. Jei nepatinka – gali varyti pas motiną.”

“Atleisk, močiut.” – Gabija pabučiavo Alinai į skruostą ir nubėgo į vonios kambarį.

“Lapele,” – sukrėtė galvą Alina. – “Įprastas ryto įprastos dienos. Taip ir gyvenimas praslys,” – netikėtai pagalvojo ji. – “Dabar išleisiu Gabiją į universitetą ir sėsiu prie darbo. Kokia gerai, kad galima dirbti iš namų. Vienos pensijos neužtektų.”

Alina atsisėdo prie stalo ir paėmė gabalą vakarinių kepsnių.

“Močiut, aš juk sakiau, kad nesuvalgau ryte, ypač kepsnių,” – už nugaros skambėjo nepatenkinta Gabijos balsas. – “Arbatos išgėrsiu, o kepsnių – ne.” – Anūkė atsisėdo priešais, įstrigusi užsispyrusi žvilgsnį į Aliną.

“Tada įdėsiu tau gabalą su savimi. Liesužė, tik kaulai. Valgyk, sakau. Iki vakaro badu mirsi.”

Gabija atsiduso ir įkando stačiakampį kepinio gabalą, lyg varlią valgytų.

Taip kartodavosi kiekvieną rytą. Papildoma porcija į Gabiją teko įgrūsti kalbėjimais ir šantažu. Oi, ta mada į lieknėjimą.

“Štai ir protinga.” – Alina paėmė savo puodelį ir tuščią lėkštę – kad tik Gabija neužmestų savo nevalgyto gabalo – ir sudėjo į kriauklę.

Anūkė pabaigė gabalą, žybtelėję išgėrė arbatą ir nuslydo nuo stalo.

Alina nė spėjo išplauti indų, kai iš prieškambario pasigirdo šlamėjimas. Ji nubėgo ten.

“Žinojau, kad išeisiu. Baik sekti paskui mane, aš nebe kūdikis. Normaliai apsirengiau, matai?” – Gabija užsisegė striukę ir apsisuko šaliką ant kaklo. Priešingai nei močiutė pageidavo, užsispyrę pasakė:

“Kepurės neužsisiųsiu.”

“Neužsilik, nes aš jaudinsiuos. O mano amžiuje jaudintis kenkia,” – Alina kalbėjo jau į bėgančios anūkės nugGabija nė nusisuko, bet Alina tik atsilošė ir pagalvojo, kad mirtis – kaip švelnus vėjelis, kuris nuneša visas sielvartingas atmintis, palikdamas tik tylos gėlę.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

5 + 1 =

Nesijaudink, aš ilgai nelikčiau – savaitę pas tave pasikelsiu, kol rasiu nuolatinius namus.