„Neskambink man daugiau, mama, aš užimta!“ – sušvikau į telefoną. Ir mama daugiau nepaskambino…
Mano vardas Austėja Didžiulytė, gyvenu Klaipėdoje, prie Nemuno, kur tiltai tarsi šnara užgimusios istorijos. Tą dieną neužmiršiu niekada. „Neskambink man daugiev, mama, aš užimta!“ – išrėžiau į klausymą, įtūpusi kaip audra. Tada man atrodė, kad turiu teisę. Darbas spaudė kaip akmenys ant krūtinės, terminai dego, nervai buvo kaip įtempti stygai. Mamos skambučiai – amžini „Ar pavalgai? Kaip sekasi? Ar nepavargai?“ – veržėsi į mano gyvenimą kaip vėtra. Užgniaužiau jos rūpestį, tarsi jis man uždengtų saulę. Toji akimirka norėjau tik vieno – tylos.
Ir mama nutilo. Neskambino tą dieną, ne kitą, ne po savaitės. Iš pradžių net nepastebėjau – buvau pasinerusi į savą vėtrą. Džiaugiausi ta tuštuma: niekas nekalbėjo, nepriminė, kad esu viena. Buvau laisva – taip manyjau. Praėjo dvi savaitės. Vakare, sėdėdama prie atvėpusios arbatos, staiga suvokiau: kodėl jos balsas nebegoja mano galvoje? „Įsižeidė? Išdidumas užgimė?“ – pagalvojau, žvelgdama į telefoną. Jokių skambučių, jokių žinučių. Tuštuma.
Atoksiau ir nusprendžiau paskambinti pati. Signalai mušė vienas po kito, bet atsako nebuvo. „Aišku, kai aš ją atstūmiau, dabar ji mane ignoruoja“, nurūkiau, suirzusi jos užsispyrimu. Kitą dieną paskambinau vėl – ir vėl tyla. Krūtinėje suko ledinis kamuolys. O jei kažkas nutiko? Akims užvirto jos žodžiai, kadaise pasakyti šiltai: „Aš visada būsiu čia, jei norėsi pasikalbėti“. O jei ji nebegali būti šalia? Širdis suspaustė siaubo.
Pametiau viską – darbą, reikalus, planus – ir nuskubau į kaimą prie Šiaulių, kur ji gyveno paskutinius metus. Atverdama jos namo duris savo raktu, jaučiau, kaip kraujas plaka tarpakyje. Viduje buvo tylu – mirusi, smaugianti tyla. Šuktelėjau: „Mam?“ – balsas drebėjo, bet atsako nebuvo. Ji gulėjo lovoje, telefoną spaudusi sustingusiomis rankomis. Akys uždarytos, veidas ramus, tarsi tiesiog užmigusi. Bet žinojau – jos nebėra.
Ant palovės stovėjo puodelis arbatos – šaltas, nepaliestas, kaip jos vienatvės ženklas. Šalia gulėjo senas albumas. Atvėriau jį drebėtomis pirštais – pirmame puslapyje buvo mano vaikystės nuotrauka: aš, mažytė, sėdžiu ant jos kelių, o ji šypsosi, apkabinusi mane. Ašaros užkirto akis, o gerklyje užsikimšo kamuolys. „Kada tai nutiko? Ar ji man paskambino paskutinį kartą? Ar norėjo atsisveikinti?“ Paėmiau jos telefoną – rankos drebėjo kaip karščio metu. Paskutinis surinktas numeris – mano. Data – ta pati diena, kai aš jai įsakiau išnykti iš mano gyvenimo. Ji pakluso. Daugiau nepaskambino.
Dabar skambinu aš. Kiekvieną dieną, kiekvieną vakarą. Rinkau jos numerį, klausausi tų pačių signalų, tikėdamasi stebuklo, kurio nebus. Tyla ragelyje pjauna stipriau už peilį. Įsivaizduoju, kaip ji viena gulėjo, spausdama telefoną, kaip laukė mano balso, o aš ją atstūmiau – šiurkščiai, be jokio gailesčio. Darbas, stresas, reikalai – viskas, kas atrodė svarbu, nugrimzdo į tamsą, palikdama mane su tuštuma, kurios niekuo neužpildysi. Ji norėjo tik rūpintis, o aš tai laikiau našta. Dabar suprantu: jos skambučiai buvo siūlas, laikęs mus kartu, o aš pati jį nutrIr dabar einu per tą patį kaimą, kuris tyli kaip kapinės, ir žinau, kad niekada nebegirdėsiu jos balso vėl, bet vis tiek kasnakt klausausi, kol pati tapsiu tyla.