Nesuprantu, kodėl tapau jo žmona Neseniai susituokėme. Galvojau, kad vyras mane myli beprotiškai stipriai. Nebūtų jokios abejonės dėl jo jausmų, jei ne neseniai nutikęs keistas įvykis. Ir tai ne neištikimybė – kalba eina apie daug rimtesnį, galima sakyti, netgi keistą dalyką. Manau, taip nutiko todėl, kad per daug man rūpėjo. Per stipriai jį mylėjau, per daug jį garbinau ir atleidau jam viską. Aišku, jis priprato prie tokio elgesio, tapo savimi labiau pasitikintis ir dar labiau įvertino save. Tikiu, kad jis įsivaizdavo, jog užtektų spragtelėti pirštais, ir bet kuri moteris klauptųsi prieš jį. Nors tarp kitų žmonių jis tikrai nesulaukia didelio susidomėjimo… Kiti jo paklydimų netoleruotų ir neklausytų aklai. Prieš pat vestuves jis norėjo pabūti vienas, išvažiuoti atostogų ir pasiruošti santuokai. Negalėjau tam nieko padaryti, tad sutikau ir leidau jam išvykti į kelionę. Vėliau pasakojo, jog nusprendė pabėgti nuo civilizacijos ir pabūti ten, kur nėra nei interneto, nei telefono – išvyko vienas į Lietuvos kalnus, kad grožėtųsi gamta. Aš likau namuose, ilgėdamasi jo visa širdimi. Laukiau ir kiekvieną akimirką vis labiau jo pasiilgau. Po savaitės jis grįžo. Tai buvo laimingiausia mano gyvenimo diena. Sutikau jį su didžiausia šiluma ir meile, kokią tik mokėjau parodyti. Pagaminau pačius skaniausius lietuviškus patiekalus. Kitą rytą prasidėjo keisti dalykai – jis vis dažniau išeidavo į koridorių ar kitą kambarį, paskui – kelis kartus per dieną išvykdavo į miestą, vis rasdamas įvairių priežasčių. Kartą eidama į parduotuvę pašto dėžutėje radau laišką. Atrodė, lyg paprastas, bet buvo adresuotas man nuo jo ir išsiųstas kol jo nebuvo namuose. Ką perskaičiau – sukrėtė mane iki širdies gelmių. Jis parašė: „Sveika. Nenoriu tavęs daugiau apgaudinėti. Tu ne ta moteris, su kuria norėčiau gyventi visą gyvenimą. Vestuvių nebus. Atleisk, neieškok manęs ir neskambink. Niekada negrįšiu pas tave.“ Trumpai, aiškiai, be jokių pagražinimų… Tik tuomet supratau, kodėl jis vis tikrindavo pašto dėžutę. Tyliai sunaikinau laišką, nieko jam nesakiau ir neleidau pajusti, kad kažkas nutiko. Bet kaip gyventi su žmogumi, kuris nenori būti su manimi? Kodėl jis vedė mane ir apsimetė, kad viskas gerai?

Nežinau, kodėl tapau jo žmona

Neseniai susituokėm. Maniau, kad vyras mane myli iki mėnulio ir atgal, kaip sako mano draugė Vilma. Ir tikrai, nebūtų jokių abejonių, jei ne vienas keistas įvykis. Kalba ne apie neištikimybę ne, viskas daug įdomiau, beveik mistiškai.

Galvoju, kodėl viskas taip susiklostė. Tikriausiai, per daug jam nuolaidžiavau. Per daug žavėjausi, per daug mylėjau, atleidau jam net už tai, kad pamiršdavo nušluostyti batus, kai lyja. Aišku, prie tokio saldumo jis ir priprato tapo pasitikintis savimi kaip Gedimino bokštas prieš potvynį. Matyt, galvojo, kad užtenka spragtelėti pirštais ir bet kuri moteris Vilniuje šliaužios paskui jį kaip šuniukas. O šiaip, paslaptis kiti kažkodėl didelio dėmesio jam nerodo. Kokia nors kita moteris neištvertų jo niurzgėjimų ir aklai netikėtų.

Prieš pat vestuves vyras pareiškė, kad jam reikia vienatvės atsipūsti, pailsėti, pasimėgauti laisve prieš pat santuokos gyvenimą. Na, nieko nebepadarysi sutikau, leidausi pavedama jo norų ir paleidau į kelionę.

Vėliau pasakojo, kad nusprendė pabėgti nuo civilizacijos, nuo visų telefonų ir internetų išvažiavo vienas į Dzūkijos miškus, atsikvėpti prie ežero, kur net varlės žada ramybę. O aš likau kapstytis emocijose kaip senas bulvių laukas laukiau jo kas valandą, o gal net kas minutę. Širdis dribėjo kaip geltona dviratis ant žvyro.

Po savaitės grįžo ir tai man buvo lyg Kalėdos iš niekur nieko. Sutikau jį su pačiu didžiausiu lietuvišku entuziazmu ir prisigaminau visa šaldytuvą cepelinų, kad jau atleistų už visus vargus.

Bet kitą dieną prasidėjo keistenybės. Vyras vis šokinėjo į koridorių arba tyliai dingdavo į kitą kambarį. Vėliau pradėjo lįsti lauk kelis kartus per dieną tai į parduotuvę, tai reikalų. Karta, nuėjus paimti laikraščio, radau laišką pašto dėžutėje. Atrodė visai kuklus, paprastas nuo jo, rašytas man ir siųstas tada, kai buvo išvykęs. O kas parašyta buvo viduje kaip perkūnas iš giedro dangaus.

Sveika, nelaikyk manęs ilgiau. Tu ne man. Ir nenoriu praleisti su tavimi likusio gyvenimo. Vestuvių nebus. Atleisk, neprašyk ir neskambink. Negrįšiu.

Trumpa, paprasta ir kaip žirgas į duris

Tik tuomet supratau, kad visus tuos kartus jis tikrino, ar laiškas jau atėjo. Tyliai sudeginau laišką nė žodžio, nė garso jam neišdaviau. Nenusakiau jam nieko, kad nesuprastų, jog kažkas įvyko. Bet sakykit, kaip gyventi su žmogumi, kuris nenori būti šalia? Kam tuoktis, kam vaidinti, jog viskas gerai?.. Lietuviškas klausimas kai jau pamąstai prie arbatos puodelio.