Netikėtas atsakymas Kotryna negalėjo pakęsti Stasio – visus septynerius metus, kol buvo ištekėjusi už jo geriausio draugo Maksimo. Ją erzino Stasio garsus juokas, kvaila odinė striukė, o įprotis pliaukštelėti Maksui per petį ir šūktelėti: „Broli, atspėsiu, žmona vėl ant įtampos!“ – varė Kotryną iš proto. Maksimas tik numodavo ranka: „Jis savotiškas, bet širdis – auksinė.“ Ir tada Kotryna pyko ant vyro – galvojo, kad auksinė širdis dar ne priežastis gadinti jai vakarą. Kai Maksimas žuvo – paslydo, pargriuvo, Stasys su ta savo kvaila odine striuke stovėjo laidotuvėse nuošalyje – tylus, lyg svetimas. Žiūrėjo kažkur virš galvų, tarsi matytų tai, ko nemato kiti. Kotryna tada pagalvojo: „Va ir viskas. Pagaliau dings, ir ačiū Dievui.“ Tačiau jis nedingo. Po savaitės atėjo pas ją, į tylų, našlaitėmis tapusį butą. – Kotryna, – droviai pasiūlė, – gal bulvių tau bent nuskutčiau ar… ką reikia? – Nereikia, – atsakė ji per pusiau praviras duris tuščiu, lygiu balsu. – Reikia, – užsispyręs tarė jis ir praslydo į koridorių tarsi skersvėjis. Taip viskas ir prasidėjo. Stasys taisė viską, kas lūžo. Kartais Kotrynai atrodė, kad daiktai genda specialiai, kad tik būtų pretekstas jam užsukti. Jis atveždavo sunkiausius maišus su maisto produktais, lyg ruošdamasis apgulčiai. Veždavo jos sūnų Timą į parką, iš kur šis grįždavo išraudęs ir kalbus – skaudžiai kitaip negu su Maksimu, kai Timas būdavo ramus ir rimtas. Skausmas tapo Kotrynos nuolatine palydove. Aštrus – kai aptikdavo seną Makso kojinę. Buka, maudžianti – kai vakare virdavo arbatą dviem. Keista, veržli – kai matydavo, kaip tas bjaurusis Stasys, bandydamas serviruoti stalą, lėkštes dėdavęs ne ten, kur reikia. Jis buvo gyvas Makso priminimas, jo kreivas atspindys. Kotryna kentėjo nuo jo buvimo, bet netrukus suprato, jog baisu būtų netekti ir to. Nes tada liktų tik tuštuma… Draugės kuždėjo: „Kotryn, jis gi seniai į tave įsimylėjęs! Gaudyk momentą!“ Mama sakė: „Geras vyras, žiūrėk, nepraleisk.“ O Kotryna pykdavo – atrodė, kad Stasys vagia jos gedulą, keičia jį savotiška priežiūra. Vieną dieną, kai jis atvilko dar vieną bulvių maišą („su nuolaida!“), ji neištvėrė: – Stasy, gana! Mes susitvarksime. Suprantu, kad tu… kad rūpiniesi manim… Bet aš dar nepasiruošus. Ir nebūsiu. Tu – Makso draugas, ir toks ir lik. Ji laukė įžeidimo, pasiteisinimų. Bet Stasys tik nuraudo, tarsi pagautas mokinukas, ir nuleido akis: – Supratau. Atsiprašau. Ir išėjo. Jo nebuvimas tapo garsesnis už buvimą. Timukas klausė: „O kur dėdė Stasys? Kodėl nebevažiuoja?“ Ir Kotryna, apkabindama sūnų, galvojo: „Todėl, kad neturiu proto. Atstūmiau vienintelį žmogų, kuris ateidavo ne tam, kad ką nors paimtų, o tam, kad duotų.“ Stasys sugrįžo tik po dviejų savaičių. Skambino į duris vėlai vakare. Nuo jo dvelkė rudens lietumi ir… degtine. Akys buvo drumstos, bet užsispyrusios: – Galima? Tik minutė. Pasakysiu ir išeisiu. Ji įleido. Stasys atsisėdo koridoriuje ant taburėtės, nenusivilkęs šlapios striukės. – Neturėčiau, – prikimusiu iš jaudulio balsu pradėjo, – bet nebegaliu to nešiotis savyje. Tu teisi. Kvailai elgiausi. Bet aš… pažadėjau jam. Kotryna sustingo, prisispaudusi prie sienos. – Ką pažadėjai? – vos iškošė ji. Stasys pakėlė į ją žvilgsnį, toks pilnas skausmo, kad jai pasidarė fiziškai bloga. – Jis žinojo. Ne tiksliai, bet… įtarė. Jo galvoje buvo „bomba“, supranti? Aneurizma. Gydytojai sakė – gali plyšti bet kurią akimirką. Metai, dveji – sakė. Maksas tau nesakė – nenorėjo gąsdinti. Man… man pasakė. Mėnesį iki nelaimės. Kotrynos pasaulis galutinai sugriuvo. Ji po truputį nuslydo žemyn, atsisėdo ant grindų prieškambaryje. Širdis daužėsi kažkur gerklėje. – O ką jis sakė? – sušnabždėjo ji. – Sakė: „Stasy, tu vienintelis, kuriuo pasitikiu visiškai. Jei kas… pasirūpink maniškiais. Timo dar mažas, Kotryna iš išorės stipri, bet viduj… gali palūžti. Nepalik jos, Stasy!“ O aš jam: „Baik, Maksi, dar ilgai gyvensi!“ O jis… – Stasio balsas sulūžo, – taip į mane ramiai pažiūrėjo: „Stenkis, kad Kotryna tave įsimylėtų. Ji neturi likti viena. Juk visad buvai jai geras. Tai… bus teisinga…“ Stasys nutilo. – Viskas? – vos girdimai paklausė Kotryna. – Dar sakė, – tęsė Stasys, braukdamas ranką per veidą, – kad pradžioj mane nekęsi. Nes aš tau apie jį priminsiu. Bet sako, tu laikykis. Duok laiko… Ji pripras. O tada… Dievas matys. Sunkiai pakilo. – Štai ir viskas. Stengiausi… Kaip mokėjau. Galvojau, gal… O tu… kai taip pažiūrėjai į mane… viską supratau. Nepavyks mums. Aš tau – tik „Stasis, Makso draugas“. Reiškia, nepateisinau Makso, nedavėjau pažado. Atleisk. Jis ištiesė ranką prie durų. Ir tada Kotryna pagaliau priėmė tą baisią, sunkiai pakeliamą tiesą. Priėmė Makso meilę, kuris net prieš mirtį galvojo apie juos. Priėmė kvailą, užsispyrusią, šventą Stasio riteriškumą, kuris du metus nešė savąjį kryžių net nesitikėdamas dėkingumo. – Stasy, – tyliai kreipėsi ji. Jis atsisuko. Akys be vilties, tik nuovargis. – Sutvarkei kraną, kurį Maksimas žadėjo taisyti du metus… – Na… – Tą dieną, kai aš vonioje iš bejėgystės verkiau, tu išvežei Timą į sodą. – Taip… – Prisiminei mano mamos gimtadienį, kai net pati buvau pamiršusi. Jis tyliai linktelėjo. – Ir visa tai tik todėl, kad jis paprašė? Stasys atsiduso: – Pradžioj taip buvo. O paskui… Dariau, nes reikėjo. Jau nebegalėjau kitaip. Kotryna pakilo nuo grindų, priėjo prie jo, pažiūrėjo į pažįstamą kvailą striukę, į pavargusį, nebemladą veidą, ir pirmą kartą po dviejų metų nebe pamatė Makso šešėlio. Išvydo Stasį. Žmogų, kuris ne tik buvo jos vyro draugas, bet dabar ėmėsi pareigos mylėti jo šeimą. – Pasilik, – visiškai užtikrintai ištarė ji, – išgersi arbatos. Tu visas sušalęs… Jis žiūrėjo netikėdamas, ką girdi. – Kaip draugas, – pridūrė Kotryna, ir jos balse pirmą kartą nuskambėjo ne šaltis, o kažkas šilto, gyvo. – Kaip geriausias Makso draugas. Kol… kol nepabos. Stasys šyptelėjo – taip, kad kadaise net žandikaulį skaudėdavo. – Arbatos? – perklausė. – O gal kokio alaus turit? Kotryna nusijuokė. Pirmą kartą per ilgą laiką. Ir suprato, ne – pajuto: daugiau neatstums rankos, kuri, nors pati dreba iš nuovargio, siekia padėti. Net jei ta ranka – kvailoi odinėj pirštinėj. Netikėtas Stasio atsakymas arba pažadas, kurio negalima laužyti: istorija apie Kotryną, Maksimą ir draugystę, kuri tampa nauju gyvenimu

Netikėtas atsakymas

Aš vis dar prisimenu, kaip kažkada negalėjau pakęsti Stasio. Visus tuos septynerius metus, kai buvau ištekėjusi už jo geriausio draugo, Mato.

Man vargiai pakęsti buvo galima jo garsų, šiurkštų juoką, tą keistą blizgančią odinę striukę, ir įprotį trinktelti Matui per petį, garsiai riktelint: Nu, seni, spėju, žmona ir vėl nepatenkinta? nuo šitų žodžių manyje viskas užvirdavo.

Matas tik numodavo ranka: Jis keistuolis, bet širdis aukso. O tada aš supykdavau ant savo vyro kas iš to aukso, jei man visą vakarą sugadina.

Kai Matas žuvo paslydo, nukrito Stasys, su savo nuo laiko pablukusia odine striuke, stovėjo šermenų kamputyje ramus ir kažkaip svetimas. Žiūrėjo kažkur virš kitų galvų, lyg matytų tai, ko kiti nepastebi.

Tada pagalvojau: Štai ir viskas. Pagaliau baigsis tie vizitai. Ir tegu.

Bet nesibaigė. Po savaitės pasirodė mano tuščioje, net kartais ūžiančioje nuo tylos bute.

Kotryna, tyliai ir kiek nejaukiai pasiūlė jis, gal bulvių nors nuskustu, ar kažkuo padėti?

Ne, nereikia, atsakiau pro vos pravertas duris vienodu, bejausmiu balsu.

Reikia, užsispyrė jis ir įsmuko kaip vėjas į koridorių.

Taip viskas ir prasidėjo.

Stasys lopydavo viską, kas tik nulūždavo. Man kartais atrodydavo, kad daiktai specialiai genda, kad tik jis galėtų ateiti.

Veždavo maistą pilnomis, vos pakeliamomis maišais, lyg ruoštųsi uogų karui ar apgulčiai.

Išvesdavo mano sūnų Timotiejų į parką. Timotiejus grįždavo iš ten žvalus, linksmas, kalbus o man tai skaudėdavo, nes su Matu jis visuomet buvo tylus, susimąstęs.

Skausmas tapo nuolatiniu mano palydovu. Aštrus kai netikėtai atrasdavau seną Mato kojinę. Bukas, veriantis kai vakare berdavau arbatą į dvi stiklinaites. Keistas, slegiantis kai matydavau, kaip tas pats nepakeliamas Stasys bandydavo ruošti stalą, o lėkštes nuolat padėdavo ne ten, kur reikia.

Jis buvo nuolatinis Mato priminimas lyg jo šešėlis, iškreiptas veidrodis. Kankinausi nuo to buvimo, bet vėliau suvokiau, kad jo išnykimo bijau dar labiau. Tuomet liktų tik tuščia tyla…

Draugės šnibždėdavo: Kotryna, jis seniai į tave žiūri kitaip! Suspėk laimę! Mama kartodavo: Sąžiningas žmogus, neįskaudink. O aš tarsi viską iškart atmesdavau: atrodė, kad Stasys vagią mano gedulą, kad jo rūpestis tik įkyri užuomina.

Vieną dieną, kai jis atvilko dar vieną bulvių tinklą (Nuolaida turguje buvo!), susivaldyti nebepajėgiau:

Stasy, gana! Mes susitvarkom. Suprantu, ko tu čia kad stengiesi man įtikti…

Bet aš nepasiruošusi. Ir nebūsiu. Esi Mato draugas. Tad ir lik juo.

Laukiau, kad jis užpyks ar ims teisintis. Bet Stasys tik nuraudo, lyg mažas nusižengęs vaikas, ir žvilgsnį nuleido prie žemės:

Supratau. Atsiprašau.

Ir išėjo. Jo nebuvimas tapo garsesnis nei visas anksčiau buvęs triukšmas.

Timotiejus ėmė klausinėti: Mama, o kur dėdė Stasys? Kodėl nebeateina? Apkabindama sūnų galvojau: Nes neturiu proto. Pasiunčiau lauk vienintelį žmogų, kuris ateidavo tik tam, kad kažką duotų, o ne imtų.

Stasys sugrįžo po dviejų savaičių. Vakare paskambino į duris. Jautėsi lietaus, rudens ir naminės. Akys drumstos, bet ryžtingos:

Galiu? Tik minutė Pasakysiu ir išeisiu.

Įleidau.

Stasys atsisėdo ant taburetės prieškambaryje, nusiimti striukės nepersigalvojo.

Neturėčiau taip, sumišusiu balsu prakalbo, bet nebegaliu daugiau laikyti to savyje. Tu buvai teisi. Elgiausi kaip paskutinis kvailys. Bet aš aš jam daviau žodį.

Atsirėmiau į sieną, sustingau.

Kokį žodį? iškvėpiau tyliai.

Jis pažvelgė į mane taip skausmingai, jog smūgiavo tiesiai į širdį.

Jis žinojo, Kotryna. Ne iki galo, bet nujautė. Galvoje buvo bomba aneurizma. Gydytojai sakė: gali plyšti bet kada. Metai, gal dveji. Tau visko nepasakė nenorėjo gąsdinti. Man papasakojo. Prieš mėnesį iki nelaimės.

Mano pasaulis virto dulkėmis. Sėdau ant grindų, nebegalėjau stovėti. Širdis plakė giliai gerklėje.

Ką ką jis sakė? išspaudžiau vos girdimai.

Sakė: Stasy, tu vienintelis, kuriuo visiškai pasitikiu. Jeigu kas rūpinkis savaisiais. Timas mažas, Kotryna tvirta iš išorės, bet viduje gali sulūžti. Nepalik jos vienos, Stasy! Aš jam: Ai, Matai, dar šimtą metų gyvensi. O jis Stasio balsas užstrigo, tik pažiūrėjo į mane ramiai ir sako: Pasistenk, kad Kotryna tave pamiltų. Ji negali būti viena. O tu visada į ją gerai žiūrėjai. Taip bus teisinga

Stasys nutilo.

Viskas? vos kvėpuodama paklausiau.

Dar sakė tęsė Stasys, nusivalydamas ašarą, kad pirma neapkęsi manęs. Nes priminsiu jam tave. Bet, sako, laikykis. Leisk jai priprasti Tada jau Dievas žinos.

Pakilo sunkiai, iš lėto.

Štai ir viskas. Stengiausi Kaip mokėjau. Svajojau, kad O tu tavo žvilgsnį pamačiau ir supratau: mums neišeis. Amžinai liksiu tau tik Stasys, vyro draugas. Štai ir nuvyliau Matą. Nesulaikiau žodžio. Atleisk.

Jis jau siekė rankenos.

Tą akimirką priėmiau tą baisią, neatleistiną tiesą. Mato meilę, kuri rūpinosi mumis, net artėjančios mirties akivaizdoje. Ir kvailą, užsispyrusią Stasio ištikimybę, jo tylų riterystės pažadą, nešašusį du metus, nedrįstant tikėtis dėkingumo.

Stasy, šnabžtėdama pavadinau.

Atsigręžė. Akys tuščios, pavargusios.

Tu sutvarkei čiaupą, kurį Matas žadėjo metus Ir dar tą kartą išvežei Timą į sodą, kai sėdėjau vonioje beviltiškai verkdama.

Taip.

Tu priminei mamos gimtadienį, kai net aš pamiršau.

Jis tiktai linktelėjo.

Ir viskas tik dėl duoto pažado?

Stasys atsiduso:

Iš pradžių taip. O paskui Paskui kitaip nebegalėjau.

Atsistojau, lėtai priėjau arčiau. Pažvelgiau į pažįstamą juokingą striukę, pavargusį neseną veidą. Ir pirmą kartą per dvejus metus nebemačiau Mato šešėlio. Tik Stasį. Žmogų, kuris iš ištikimybės draugui ėmė rūpintis jo šeima, o vėliau ėmė mylėti savąja tyliąja meile.

Pasilik, tvirtai pasakiau, išgerk arbatos. Tu persišaldei

Jis pažvelgė taip, lyg netikėtų, ką girdi.

Kaip draugas, pridūriau, ir balsas pirmąkart buvo ne ledinis, o šiltas, gyvas. Kaip Mato geriausias draugas. Kol kol neišgersim arbatos iki dugno.

Stasys šyptelėjo sena ta savo šypsena, kuri anksčiau taip pykdino.

Arbatos, sakai? O gal vyno taurė rastųsi?

Pirmąkart po ilgo laiko nusijuokiau. Ir supratau, tiksliau, išjaučiau nebebandysiu stumti šalin rankos, kuri, nors pati virpėdama, ieško kaip padėti. Net jei ta ranka lenda į gyvenimą su keista odine pirštine.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

nine + thirteen =

Netikėtas atsakymas Kotryna negalėjo pakęsti Stasio – visus septynerius metus, kol buvo ištekėjusi už jo geriausio draugo Maksimo. Ją erzino Stasio garsus juokas, kvaila odinė striukė, o įprotis pliaukštelėti Maksui per petį ir šūktelėti: „Broli, atspėsiu, žmona vėl ant įtampos!“ – varė Kotryną iš proto. Maksimas tik numodavo ranka: „Jis savotiškas, bet širdis – auksinė.“ Ir tada Kotryna pyko ant vyro – galvojo, kad auksinė širdis dar ne priežastis gadinti jai vakarą. Kai Maksimas žuvo – paslydo, pargriuvo, Stasys su ta savo kvaila odine striuke stovėjo laidotuvėse nuošalyje – tylus, lyg svetimas. Žiūrėjo kažkur virš galvų, tarsi matytų tai, ko nemato kiti. Kotryna tada pagalvojo: „Va ir viskas. Pagaliau dings, ir ačiū Dievui.“ Tačiau jis nedingo. Po savaitės atėjo pas ją, į tylų, našlaitėmis tapusį butą. – Kotryna, – droviai pasiūlė, – gal bulvių tau bent nuskutčiau ar… ką reikia? – Nereikia, – atsakė ji per pusiau praviras duris tuščiu, lygiu balsu. – Reikia, – užsispyręs tarė jis ir praslydo į koridorių tarsi skersvėjis. Taip viskas ir prasidėjo. Stasys taisė viską, kas lūžo. Kartais Kotrynai atrodė, kad daiktai genda specialiai, kad tik būtų pretekstas jam užsukti. Jis atveždavo sunkiausius maišus su maisto produktais, lyg ruošdamasis apgulčiai. Veždavo jos sūnų Timą į parką, iš kur šis grįždavo išraudęs ir kalbus – skaudžiai kitaip negu su Maksimu, kai Timas būdavo ramus ir rimtas. Skausmas tapo Kotrynos nuolatine palydove. Aštrus – kai aptikdavo seną Makso kojinę. Buka, maudžianti – kai vakare virdavo arbatą dviem. Keista, veržli – kai matydavo, kaip tas bjaurusis Stasys, bandydamas serviruoti stalą, lėkštes dėdavęs ne ten, kur reikia. Jis buvo gyvas Makso priminimas, jo kreivas atspindys. Kotryna kentėjo nuo jo buvimo, bet netrukus suprato, jog baisu būtų netekti ir to. Nes tada liktų tik tuštuma… Draugės kuždėjo: „Kotryn, jis gi seniai į tave įsimylėjęs! Gaudyk momentą!“ Mama sakė: „Geras vyras, žiūrėk, nepraleisk.“ O Kotryna pykdavo – atrodė, kad Stasys vagia jos gedulą, keičia jį savotiška priežiūra. Vieną dieną, kai jis atvilko dar vieną bulvių maišą („su nuolaida!“), ji neištvėrė: – Stasy, gana! Mes susitvarksime. Suprantu, kad tu… kad rūpiniesi manim… Bet aš dar nepasiruošus. Ir nebūsiu. Tu – Makso draugas, ir toks ir lik. Ji laukė įžeidimo, pasiteisinimų. Bet Stasys tik nuraudo, tarsi pagautas mokinukas, ir nuleido akis: – Supratau. Atsiprašau. Ir išėjo. Jo nebuvimas tapo garsesnis už buvimą. Timukas klausė: „O kur dėdė Stasys? Kodėl nebevažiuoja?“ Ir Kotryna, apkabindama sūnų, galvojo: „Todėl, kad neturiu proto. Atstūmiau vienintelį žmogų, kuris ateidavo ne tam, kad ką nors paimtų, o tam, kad duotų.“ Stasys sugrįžo tik po dviejų savaičių. Skambino į duris vėlai vakare. Nuo jo dvelkė rudens lietumi ir… degtine. Akys buvo drumstos, bet užsispyrusios: – Galima? Tik minutė. Pasakysiu ir išeisiu. Ji įleido. Stasys atsisėdo koridoriuje ant taburėtės, nenusivilkęs šlapios striukės. – Neturėčiau, – prikimusiu iš jaudulio balsu pradėjo, – bet nebegaliu to nešiotis savyje. Tu teisi. Kvailai elgiausi. Bet aš… pažadėjau jam. Kotryna sustingo, prisispaudusi prie sienos. – Ką pažadėjai? – vos iškošė ji. Stasys pakėlė į ją žvilgsnį, toks pilnas skausmo, kad jai pasidarė fiziškai bloga. – Jis žinojo. Ne tiksliai, bet… įtarė. Jo galvoje buvo „bomba“, supranti? Aneurizma. Gydytojai sakė – gali plyšti bet kurią akimirką. Metai, dveji – sakė. Maksas tau nesakė – nenorėjo gąsdinti. Man… man pasakė. Mėnesį iki nelaimės. Kotrynos pasaulis galutinai sugriuvo. Ji po truputį nuslydo žemyn, atsisėdo ant grindų prieškambaryje. Širdis daužėsi kažkur gerklėje. – O ką jis sakė? – sušnabždėjo ji. – Sakė: „Stasy, tu vienintelis, kuriuo pasitikiu visiškai. Jei kas… pasirūpink maniškiais. Timo dar mažas, Kotryna iš išorės stipri, bet viduj… gali palūžti. Nepalik jos, Stasy!“ O aš jam: „Baik, Maksi, dar ilgai gyvensi!“ O jis… – Stasio balsas sulūžo, – taip į mane ramiai pažiūrėjo: „Stenkis, kad Kotryna tave įsimylėtų. Ji neturi likti viena. Juk visad buvai jai geras. Tai… bus teisinga…“ Stasys nutilo. – Viskas? – vos girdimai paklausė Kotryna. – Dar sakė, – tęsė Stasys, braukdamas ranką per veidą, – kad pradžioj mane nekęsi. Nes aš tau apie jį priminsiu. Bet sako, tu laikykis. Duok laiko… Ji pripras. O tada… Dievas matys. Sunkiai pakilo. – Štai ir viskas. Stengiausi… Kaip mokėjau. Galvojau, gal… O tu… kai taip pažiūrėjai į mane… viską supratau. Nepavyks mums. Aš tau – tik „Stasis, Makso draugas“. Reiškia, nepateisinau Makso, nedavėjau pažado. Atleisk. Jis ištiesė ranką prie durų. Ir tada Kotryna pagaliau priėmė tą baisią, sunkiai pakeliamą tiesą. Priėmė Makso meilę, kuris net prieš mirtį galvojo apie juos. Priėmė kvailą, užsispyrusią, šventą Stasio riteriškumą, kuris du metus nešė savąjį kryžių net nesitikėdamas dėkingumo. – Stasy, – tyliai kreipėsi ji. Jis atsisuko. Akys be vilties, tik nuovargis. – Sutvarkei kraną, kurį Maksimas žadėjo taisyti du metus… – Na… – Tą dieną, kai aš vonioje iš bejėgystės verkiau, tu išvežei Timą į sodą. – Taip… – Prisiminei mano mamos gimtadienį, kai net pati buvau pamiršusi. Jis tyliai linktelėjo. – Ir visa tai tik todėl, kad jis paprašė? Stasys atsiduso: – Pradžioj taip buvo. O paskui… Dariau, nes reikėjo. Jau nebegalėjau kitaip. Kotryna pakilo nuo grindų, priėjo prie jo, pažiūrėjo į pažįstamą kvailą striukę, į pavargusį, nebemladą veidą, ir pirmą kartą po dviejų metų nebe pamatė Makso šešėlio. Išvydo Stasį. Žmogų, kuris ne tik buvo jos vyro draugas, bet dabar ėmėsi pareigos mylėti jo šeimą. – Pasilik, – visiškai užtikrintai ištarė ji, – išgersi arbatos. Tu visas sušalęs… Jis žiūrėjo netikėdamas, ką girdi. – Kaip draugas, – pridūrė Kotryna, ir jos balse pirmą kartą nuskambėjo ne šaltis, o kažkas šilto, gyvo. – Kaip geriausias Makso draugas. Kol… kol nepabos. Stasys šyptelėjo – taip, kad kadaise net žandikaulį skaudėdavo. – Arbatos? – perklausė. – O gal kokio alaus turit? Kotryna nusijuokė. Pirmą kartą per ilgą laiką. Ir suprato, ne – pajuto: daugiau neatstums rankos, kuri, nors pati dreba iš nuovargio, siekia padėti. Net jei ta ranka – kvailoi odinėj pirštinėj. Netikėtas Stasio atsakymas arba pažadas, kurio negalima laužyti: istorija apie Kotryną, Maksimą ir draugystę, kuri tampa nauju gyvenimu