Atsitiktinis pranešimas
Mano telefonas visada gulėdavo ekranėliu žemyn ant naktinio stalelio. Augustė, mano žmona, taip pat neketino jo liesti tik stiebėsi pasiekti stiklinę vandens, kai ranka užkliudė plastikinį kraštą ir telefonas savaime sušvito. Kaip ir nutinka, kai kas nors, geriausia būtų likti šešėlyje, netikėtai išlenda į šviesą.
Vieną žinutę pamačiau. Tik vieną eilutę pranešime nuo Messenger.
Ir aš pasiilgau. Šiandien buvo taip gera. Tavo Gintarė.
Iš pradžių nesupratau. Žiūrėjau į tuos žodžius sekundę, kitą, trečią, tartum jie būtų kita kalba. Paskui pakėliau akis į miegančią žmoną. Augustė gulėjo ant šono, veidu į sieną, ramiai ir giliai kvėpavo, kaip žmogus, kurio sąžinė rami.
Tavo Gintarė.
Gintarė Giedraitytė. Draugė. Ta, kuri prieš tris mėnesius padėjo mums rinktis spalvas vaikų kambariui. Ta, kuri šimtus kartų gėrė arbatą mūsų virtuvėje. Ta pati Gintarė, kuri dar praeitą savaitę skambino mano žmonai ir skundėsi, kad neberanda normalaus vyro, kad visi jie vienodi, ir kad jau pavargo nuo vienatvės.
Atsargiai pakėliau stiklinę vandens, išgėriau, padėjau atgal. Atsistojau taip tyliai, kad net grindys nesuskambėjo. Išėjau į koridorių, uždariau miegamojo duris, nuėjau į virtuvę, įjungiau šviesą virš viryklės ne pagrindinę, o tik mažą, kad pernelyg nespigtų akys, nors iš tiesų akis raižė ne šviesa, o visai kas kita.
Atsisėdau prie stalo ir spoksojau į tuščią stalviršį.
Už lango buvo naktis, pilka, lietuviška rudens naktis su išplaukusiais žibintų atspindžiais kitoje kiemo pusėje. Virdulys ant viryklės stovėjo dar su vakarykščiu vandeniu, bet neįjungiau. Tiesiog sėdėjau.
Šiandien buvo taip gera.
Kada šiandien? Trečiadienį Augustė grįžo į namus pusę aštuntos, sakė vėlai su klientais dirbo, valgė restorane, pavargusi, nori miego. Pašildžiau vakarienę, kurią ji vos palietė. Tada pasėdėjom prie televizoriaus, o ji užsnūdo dar ant sofos ir aš pats ją apklosčiau. Savo rankomis.
Suspaudžiau stalviršio kraštą pirštais.
Už sienos miegojo sūnus Dovydas. Aštuonerių metų, miega tvirtai, kartais sapnuodamas kalba apie mokyklą ar mašinėles. Rytoj turėjau jį nuvesti į futbolo treniruotę devintą ryto. Reikėjo nupirkti duonos. Paskambinti mamai, kuri jau keturias dienas pyksta, kad neatsiliepiu.
Gyvenimas, toks kasdieniškas, buvo čia pat, tuose smulkmenose. O po jomis, pasirodo, visą laiką egzistavo kita vaga. Lygiagreti. Su kitomis žinutėmis, kitomis vakarienėmis, su kita moterimi, kuri pasirašinėja tavo.
Priėjau prie lango. Ant palangės auginoji gėlė pelargonija, kurios nemėgau, bet laisčiau užsispyrusiai, nes kadaise ją padovanojo kaimynė. Ji buvo gyva, šiek tiek apdulkiusi, gaivalinga.
Ilgai galvojau apie tą pelargoniją, kol vėl atsisėdau prie stalo.
Reikėtų kažką nuspręsti. Arba nieko dar nenuspręsti. Nežinojau, kas teisingiau. Viduje buvo tylu, tokia įtempta tyla, kaip prieš didžiulį sprogimą. Ne verksmas, ne šauksmas, o tiesiog tyla su aštriais kraštais.
Sėdėjau virtuvėje iki keturių ryto. Nieko neveikiau. Tiesiog stebėjau, kaip gęsta langai kitapus kiemo. Galiausiai įjungiau virdulį, pasidariau arbatos, kurios taip ir neišgėriau, nuploviau puodelį. Grįžau į miegamąjį, atsiguliau šalia žmonos, net neprisiliestamas, žiūrėdamas į lubas.
Augustė miegojo.
Klausiau jos kvėpavimo ir galvojau, kad iki vakarykščio vakaro šis garsas buvo tik įprasta nakties dalis kaip šaldytuvo ūžesys ar gatvės mašinos. Dabar kiekvienas įkvėpimas skambėjo kitaip. Lyg pirmą kartą po daugybės metų išgirdau ją tikrą, ir tai buvo nepakeliama.
Ryte atsikėliau pirmas. Pažadinau Dovydą, išviriau jam košės, o jis niurzgėjo, kad nori sumuštinio su dešra. Padariau sumuštinį. Suraišiojau sportbačių raištelius, nes dar pats per lėtai susiriša, o laiko buvo mažai. Paėmiau už rankos ir išėjome.
Lauke buvo šalta, kvepėjo šlapiu asfaltu ir lapais. Dovydas kažką pasakojo apie vakar dienos matematikos pamoką, kad mokytoja buvo neteisi, jis viską teisingai išsprendė, bet ji sakė, jog ne. Klausiau, linktelėjau, tinkamuose vietose atsakiau. Mokėjau tą daugybę metų gyvenau autopilotu.
Į treniruotę spėjome. Perdaviau Dovydą treneriui, pastovėjau minutę prie salės durų, žiūrėjau, kaip bėga pas kitus, juokiasi, stumdosi paprastas berniukas su kuprine. Išėjau į lauką.
Ant suolelio prie įėjimo išsitraukiau telefoną. Susiradau kontaktuose Gintarė G.. Ilgai žiūrėjau į tą vardą. Bet atgal įsikišau telefoną.
Ne dabar.
Dar ne dabar.
Pirmomis dienomis daug galvojau, kada viskas prasidėjo. Vertinau paskutinius mėnesius, kaip žiūri senas nuotraukas ieškai, ko nepastebėjai anksčiau. Štai mes trise Gintarės gimtadienyje gegužę Augustė juokiasi iš jos šmaikščios frazės, tada dar pagalvojau, kaip gera, kad žmona sutaria su drauge, ne visiems taip pasiseka. Štai Gintarė atėjo šeštadienį padėti rinktis užuolaidų audinį, o jos su Auguste ilgai kažką kalbėjosi prie virtuvės stalo, kol aš migdžiau Dovydą. Vėliau klausiau žmonos, apie ką kalbėjosi. Sakė apie darbą dizainą, biurą, aišku, patikėjau.
Aišku.
Aš neverkiau. Net stebėjausi tuo. Galvojau, kad bus ašaros, bet jų nebuvo tik sausas gumulas gerklėje ir sunkumas po šonkauliais, lyg ten būtų prilipusi šalta akmeninė masė. Valgiau, miegojau, gaminau, atsiliepdavau į skambučius. Augustė nieko neįtarė rūpinosi tiek, kiek visada, nei daugiau, nei mažiau. Klausė, kaip sekėsi darbe, kartais bučiuodavo į skruostą prieš išeidama o aš tiesdavau skruostą.
Ketvirtą dieną paskambino Gintarė.
Telefonas suplazdėjo kišenėje, ekrane Gintarė. Akimirkai sustojo kvėpavimas. Pasiėmiau, atsiliepiau kuo įprasčiausiu balsu.
Labas, Gin.
Rimai, labas! Tu kažkur dingai, rašiau tau pirmadienį, negavai, ar kas nutiko?
Balsas buvo įprastas. Šiltas. Net truputį kaltas taip būna, kai žmogus galvoja, kad įžeidė, nors ne. Būtent ta šiluma ir buvo nepakeliama.
Atleisk, užsisukau. Dovydas truputį peršalo, sumelavau lengvai, sau netikėtai lengvai.
Ė, kas jam? Karščiuoja?
Ne, paprastas slogutis, jau pagerėjo.
Gerai. Norėjau paklausti, gal savaitgalį visgi galim kur susitikti? Jau seniai visi trys nebuvom.
Žiūrėjau į sieną. Kabėjo nuotrauka iš pajūrio, kur mes su Auguste prieš šešerius metus Dovydas dar negimęs, vėjas taršo plaukus, abu šypsojamės. Graži nuotrauka.
Savaitgalį gal ir nepavyks. Bet apie penktadienį dar parašysiu, gerai?
Aišku, aišku. Kaip tu apskritai? Balsas kažkoks…
Truputį pavargau. Viskas gerai.
Tikrai? Rimą, jei ką, skambink. Žinai.
Žinau, Gin. Ačiū. Gero.
Padėjau ragelį. Priėjau prie tos nuotraukos, nusiėmiau nuo sienos, įdėjau į komodos stalčių ir uždariau.
Tą vakarą pagaliau apsiverkiau. Tyliai vonioje, atsukęs vandenį, kad niekas negirdėtų. Verkiau ilgai, negražiai, iki ištinusio veido. Verkiau ne dėl to, kad netekau žmonos, ir ne dėl to, kad ji ne ta, už ką laikiau. Verkiau dėl kažko kito: dėl metų, dėl pasitikėjimo, dėl savęs to seno, kuris taip nuoširdžiai tikėjo. Dėl tokio kvailo tikėjimo. Dėl to, kad Dovydas augs šeimoje, kurioje jo tėvai jam melavo.
Po to nusiprausiau šaltu vandeniu ir pažvelgiau į veidrodį. Trisdešimt aštuoneri metai, nei senas, nei jaunas. Paprastas veidas su ištinusiu žvilgsniu. Galvojau, rytoj reikės atrodyti žvalesniam darbe.
Supratau, negalima tiesiog leisti jiems galvoti, kad viskas liks kaip buvę, kad jie abu ir toliau mokės vaikščioti mano gyvenimu, Dovydo gyvenimu, o mano pasaulis tiesiog bus fonas jų slaptam gyvenimui. Negalima.
Grįžau į miegamąjį. Augustė miegojo. Atsiguliau šalia.
Reikėjo galvoti.
Tolimesnės dvi savaitės ėjosi kaip per du sluoksnius. Iš išorės viskas buvo kaip visada: gaminau, ėjau į darbą, vesdavau Dovydą į treniruotes, kalbėdavau su žmona, kartais net juokiausi iš jos juokų. Kartais net pagaudavau save pamirštant viską minučių kelioms tiesiog gyvendavau, ir tada buvo blogiausia, nes supratau, kiek mažai tereikia, kad viskas būtų kaip visada.
Viduje viskas vyko tyliai, metodiškai. Nesamdžiau jokių detektyvų, tik stebėjau. Pastebėjau: Augustė, paimdama telefoną, išeina į kitą kambarį. Kartais nusišypso, žvilgsniu užkliuvusi už ekrano, ir tik tada, pamaniusi, kad matau, padeda telefoną. Vieną trečiadienį vėlai grįžo, vėl vakarieniavo su klientais, beveik nevalgė.
Vieną dieną, kai ji buvo duše, paėmiau jos telefoną. Žinojau kodą, niekad jo nekeitė. Keturi skaičiai Dovydo gimimo metai. Atidariau Messenger, radau pokalbį su Gintare.
Perskaičiau greitai, ne viską kad suprasčiau mastą. Per penkias minutes užteko: nuo liepos. Trys mėnesiai. Kol dažėm vaikų kambario sienas, kol Dovydas ėjo į antrą klasę, kol ji sakė važiuojanti pas mamą be manęs, nes reikalų, o aš, žinoma, supratau.
Padėjau telefoną, išėjau į virtuvę, įjungiau viryklę. Pradėjau pjaustyti svogūną sriubai lėtai, metodiškai, kubeliais.
Augustė išėjo iš dušo, įsisupusi rankšluosčiu, pažvelgė.
O, sriuba? Smagu, noriu valgyti.
Už pusvalandžio bus, pasakiau.
Balsas buvo lygus. Svogūnas pjaustėsi tobulai. Viskas tobula.
Tą pačią naktį nusprendžiau: bus vakarienė.
Ne iš karto, ne rytoj reikėjo pasiruošti. Ne keršto prasme. Norėjau kartą pamatyti juos abudu kartu mano namuose, už mano stalo. Ramiai pasakyti, ką turiu pasakyti. Be jokių dramų. Jau seniai žinojau: šauksmas skaudina tik save, jie išeina ir vienas kitam paskui sako, jog esi isterikas.
Penktadienio vakarą paskambinau Gintarei.
Gintare, dėl šeštadienio. Ar galim susitikti?
Tikrai? Oi, žinoma! Tai būsim visi?
Ateinam pas mus. Pagaminsiu ką nors skanaus. Augustė bus, pasėdėsim normaliai.
Maža pauzė. Akimirkai gal sekundei.
Puiku. Kada?
Septintą. Ateisi?
Ateisiu. Ką nors atnešti?
Nieko nereikia.
Nutraukiau pokalbį. Nuėjau į svetainę, žmona žiūrėjo TV.
Pakviečiau Gintarę šeštadieniui pavakarieniausim normaliai.
Augustė žvilgtelėjo, veide kažkas vos mirktelėjo, bet iš karto dingo.
Gerai, tarė. Protinga mintis.
Taip ir manau, atsakiau ir grįžau ruoštis vakarui.
Žinojau: jie, ko gero, iškart susirašys, susitars būti neutralūs, žaisti pažįstamus. Tai manęs negąsdino. Nenorėjau scenos vaikui prieš akis. Dovydas šeštadienį bus pas močiutę su mama susitariau iš anksto. Reikia, kad būtų ramu.
Visą savaitę galvojau, ką gaminti. Tai buvo svarbu ne dėl įspūdžio tiesiog ramino rankas. Nusprendžiau: orkaitėje kepta višta su rozmarinu ir bulvėmis, salotos su gražgarste ir kriauše (Gintarės mėgstamos), obuolių pyragas, kurį kepu geriausiai. Tegul ant stalo būna gražu.
Šeštadienį Dovydą nuvežiau pas mamą antrą valandą. Mamos klausimai nepaliko ramybėje, bet atsakiau, kad pavargau ir viskas tvarkoje. Pabučiavau vaiką, kuris iškart užmiršo mane prie televizoriaus, ir grįžau tuštais namais.
Augustė nuo ryto kažkur išsilaksčiusi sakė į parduotuvę. Grįžo su pilnais maišais, parnešė gero vyno.
Prie vakarienės juk neprieštarauji?
Puiki mintis.
Jautėsi įtampa. Matėsi, kad du kartus tikrino telefoną, stovėdama prie šaldytuvo. Tada apsimetė, kad skaito žurnalą.
Ruošiau ploviau vištą, tryniau prieskonius, pjausčiau bulves, dariau užpilą salotoms. Kvapas pasklido rozmarinas, česnakas, namai. Pravėriau langą atvėso, įsileido rudens kvapo.
Šeštą valandą paruošiau stalą: trys lėkštės, trys taurės. Žvakių neuždegiau tai būtų per daug. Tik gėlės vazoje.
Septintą valandą skambutis į duris.
Gintarė atėjo su nauju tamsiai mėlynu paltu, plaukai tvarkingai sušukuoti, pažįstami kvepalai. Atnešė saldainių, nors sakiau nieko nereikia.
Kaip gražu pas jus, Rimai, tarė. O kvepia… fantastiškai.
Sveika, malonu ar keista, nežinau, atsiliepiau. Džiaugiausi, kad ji čia.
Augustė pasirodė, pasibučiavo su Gintare į skruostą viskas, regis, seniai įprasta.
Atsisėdom.
Pusvalandį šnekėjom apie nieką: Gintarė pasakojo apie naują projektą, kažkokį biurą kitame miesto gale, klientus su keistu skoniu norėjo auksinių rankenų ant durų. Augustė juokėsi, pridarė keletą žodžių apie savo klientus irgi epizodas su keistu noru. Klausiau, įpyliau vyno.
Už lango jau buvo visai tamsu. Įjungiau šviesą virš stalo, pasidarė jauku ir nuo to jaukumo tik dar labiau skaudėjo.
Palaukiau kol visi įsipylė po antrą taurę. Kai pokalbis apmirė, kai Gintarė dar stiebėsi prie salotų, pasakiau ramiai, be įžangos:
Noriu kai ką pasakyti. Prašau abu paklausykit.
Pažiūrėjo į mane. Gintarė su šakute nebaigė pakelti salotų, Augustė su taure, kuri liko nepaliesta.
Žinau apie jus. Nuo liepos. Skaičiau žinutes, Auguste. Žinau tiek, kiek reikia.
Tyla, kad net laikrodžio tiksėjimas virtuvėje tapo garsus.
Pirmoji prabilo Augustė, keistu, išspaustu balsu:
Rimai…
Palauk, sustabdžiau. Ne tam, kad šaukčiau. Sakau jums abiem, nes jūs čia, ir abu turite tai išgirsti. Žinau. Tiek žinokite.
Pažvelgiau į Gintarę. Akys nusvirę, žvilgsnis pilnas gėdos ir… kažkoks neviltingas.
Gin, tu per šiuos metus mano namuose buvai gal du šimtus kartų. Žinojai apie mus viską. Kai man buvo sunku, likdavai kartu. Kai gimė Dovydas, tris valandas laukei už gimdymo namų durų. Tai kartoju ne kad gėdintum, bet kad žinotum aš nieko nepamiršau.
Gintarė pakėlė akis jose blizgėjo ašaros.
Rimai…
Ne dabar, tyliai nutraukiau.
Atsisukau į žmoną:
Auguste, pragyvenome dvylika metų. Neskirstysiu dabar, kas buvo ne taip, ir kada nusprendei, kad tau galima. Tai ilgesnis pokalbis, ne šiam vakarui. Šiandien noriu tik sėdėti už vieno stalo ir pasakyt garsiai, kad žinau. Nes jūs manėt, kad nežinau. O tai yra skirtumas.
Augustė padėjo taurę labai atsargiai, tartum bijotų ją sudaužyti.
Rimai, čia sunkiau nei atrodo. Turim pakalbėti ramiai, dviese
Žinau, kad reikia. Pakalbėsim. Bet ne šiandien.
Atsistojau, išgėriau vyną. Padėjau taurę.
Dabar norėčiau, kad suvalgytumėte vištieną. Ji pavyko, stengiausi. O po to abu galite išeiti. Dovydas pas mamą nakvos. Turiu reikalų.
Niekas nejuda.
Augustė žiūri su kažkokiu svetimu veidu, ne atgaila, o sumišimu gal tikėjosi skandalo, ir nežino, ką daryti su ta tyla.
Gintarė tarė, balsas nuvirpėjo:
Rimai, atleisk man.
Pažvelgiau į ją. Į veidą, kurį pažįstų penkiolika metų. Į išsitepusią tušą, į pažįstamų kvepalų kvapą, kuriuos pats kartą dovanų išrinkau.
Nežinau, Gin, pagaliau pasakiau. Gal kada nors. Ne dabar.
Išėjau į kitą kambarį. Atsisėdau ant lovos. Išgirdau, kaip tyliai tariasi virtuvėje, stumdo kėdes. Tada trinktelėjo durys. Kartą. Po minutės dar kartą.
Tylu.
Sėdėjau klausydamasis tos tylos. Vis dar tvyrojo rozmarino ir Gintarės kvepalų kvapas, vis silpnesnis. Ant stalo liko trys lėkštės, viena vos liesta.
Nežinau, kiek laiko praėjo. Atsikėliau, grįžau į virtuvę, sutvarkiau stalą, likusią vištą suvyniojau į foliją ir įdėjau į šaldytuvą, išploviau indus, nušluosčiau trupinius.
Tuščioje virtuvėje atsisėdau ant kėdės.
Viskas. Tai toks mažas veiksmas po dvylikos metų, po geriausios draugės išdavystės, po visko. Tik švarus stalas ir muilo kvapas.
Paskambinau mamai.
Mama, ar Dovydas gali pabūti pas tave iki sekmadienio?
Žinoma, jau miega. Kažkas nutiko, Rimai?
Taip. Papasakosiu vėliau. Dabar dar ne.
Atvažiuok pats, dar nemiegu.
Ne, mama. Man reikia pabūti namie.
Mama nespaudė. Ji visada žinojo, kada nereikia spausti.
Valgei ką nors?
Taip, skaniai gaminau. Višta labai pavyko.
Tai ir gerai, tarė mama. Ir tas gerai labiausiai nuskaudino per visą vakarą.
Padėjau ragelį ir verkiau. Jau be vonios triukšmo, prie virtuvinio stalo, taip, kad net nesistengiau slėpti. Ilgai. Paskui nusišluosčiau akis, nusiprausiau.
Už lango Vilnius, šviesos, lapkritis, tipiškas šeštadienis. Kažkur ten Augustė ir Gintarė, gal pašnekovės mašinoje ar stovinčios po kokiu balkonu. Ką jos viena kitai sako nežinojau. Keista, bet nebenorėjau žinoti.
Negalvojau, kas bus toliau. Ne šiandien. Šiandien užteko, kad išgyvenau šitą vakarą, nesulūždamas, nepravirkdamas žmonai į rankas, neišliejęs daugiau, negu norėjau. Pasakiau būtent tiek, kiek reikėjo.
Augustė grįžo po pirmos nakties.
Negulėjau, buvau prabudęs, klausiau, kaip ji įėjo, pasistatė batus, užėjo į virtuvę, atsisuko stiklinės vandens. Tyliai pastovėjo prie miegamojo durų.
Tada tyliai įžengė.
Ne miegi, tarė. Ne klausė, o konstatavo.
Ne.
Atsisėdo ant lovos krašto, nekalbėjo ilgai.
Nežinau, kaip pradėti.
Nereikia šįvakar, atsakiau. Eik miegoti. Pakalbėsime rytoj.
Ar nenori…
Auguste. Dabar naktis. Aš pavargęs. Rytoj.
Ji atsigulė. Abu gulėjome su užmerktomis akimis. Vienas kito nelietėme. Abu kaip du svetimi žmonės, kuriuos į vieną lovą atnešė tik atsitiktinumas ar ilgametis įprotis.
Ryte atsikėliau anksti. Kol Augustė miegojo, susidėjau rankinę ne išeiti visam, dar ne, tik pačius būtiniausius daiktus: pasą, dokumentus, banko kortelę, truputį drabužių, Dovydo nuotrauką nuo stalelio.
Padėjau rankinę prie durų.
Išviriau kavos. Laukiau, kol išeis Augustė.
Ji pamačiusi rankinę sustojo.
Išeini?
Kol kas pas mamą. Pas Dovydą pabūsiu. Reikia kiek pabūti atskirai. Keletą dienų.
Pažvelgė į mane, paskui į rankinę.
Noriu paaiškinti…
Klausau.
Tylėjo. Gurkštelėjau kavos, stebėjau ją virš puodelio.
Nežinau, kaip taip išėjo. Neplanavau…
Niekas neplanuoja, Auguste. Taip nebūna.
Nori skyrybų?
Žodis kaip akmuo nukrito tarp mūsų. Neatitraukiau žvilgsnio.
Dar nežinau. Man reikia laiko suprasti, ko noriu. Bet žinau viena likti čia ir apsimesti, kad viskas gerai, aš dabar negaliu. Supranti?
Galva linktelėjo sunkiai, lyg tapo viskas aišku, bet nuo aiškumo lengviau nepasidarė.
O Dovydas…
Dovydas bus gerai. Tai mūsų reikalas, ne jo. Aš pasirūpinsiu.
Baigiau kavą, padėjau puodelį į kriauklę. Pasiėmiau rankinę.
Paskambinsiu.
Išėjau.
Laiptinėje buvo vėsoka, kvepėjo senomis lentomis ir kažkieno pusryčiais. Leidomasis žemyn, skaičiuodamas laiptus šešios pakopos iki kiekvieno aukšto, viską žinojau atmintinai, bet šiandien skaičiavau iš naujo, tarsi pirmą kartą.
Lauke šaltas drėgnas oras, ant asfalto šlapia lapija, kiemo darbininkas su ryškia liemene grėbė ją į krūvas. Dangus pilkas, lapkritis, visiškai be saulės. Bet aš stovėjau ant laiptų ir giliai kvėpavau ir man pasidarė truputį lengviau. Nuo oro. Nuo to, kad neturiu ko slėpti.
Pagalvojau apie Dovydą. Kaip jis kelsis pas močiutę, prašys blynų, gaus kokių nori, bus laimingas. Nesupranta, kas vyksta, ir gal taip geriau. Jam aštuoneri. Tegul lieka blynai, treniruotės, mokytoja, kuri nepelnytai vertina. Visa kita kažkaip spėsiu.
Nežinojau, kaip bus skyrybos ar kitaip, ar pasiseks, ar kada nors galėsiu atleisti Gintarei. Tai dabar sunkiausia. Su vyru, aišku, būna žmonės išsiskiria, lieka skauduliai, bet suprantama. Bet su drauge, žmogum, kuriam tikėjai viską Tai reikia dar sugromuliuoti.
Bet dabar stovėjau kieme su rankine, o rytas buvo pilkas, kažkur du kvartalai toliau manęs laukė sūnus ir blynai, ir aš žengiau nuo laiptų ir ėjau.
Tiesiog ėjau.
Mama pasitiko be klausimų. Atvėrė duris, pažiūrėjo į rankinę, į veidą, suprato be žodžių ir tarė tik:
Eik nusiprausk, užkaisiu arbatos.
Dovydas išbėgo iš kambario su pižama, plaukai suklykę.
Tėti! Kodėl atvažiavai? Gi sakei vakar, kad neatvažiuosi?
Pasiilgau, pasakiau. Apkabinau, įsmigo smakras į plaukus kvepėjo vaikišku šampūnu ir miegu.
Kuteniesi, suriko ir nubėgo atgal į kambarį, nes ten laukė animacija.
Žiūrėjau jam pavymui.
Tada perėjau į virtuvę, mama šurmuliavo puodeliais. Maža virtuvėlė, gėlėtos užuolaidos, kurias niekaip nenori keisti, šaldytuvas su magnetukais, tarp jų Dovydo pagamintas darželinukas, kreivas, bet pats mylimiausias. Viskas taip pažįstama, kad vėl norėjau verkti.
Tik neverkiau.
Mama pastūmė man puodelį, atsisėdo priešais.
Papasakosi?
Papasakosiu. Tik dar ne dabar. Leisk priprasti.
Čia Augustė?
Taip.
Mama suprato. Nieko nepasakė. Tik gurkštelėjo arbatos. Už sienos kvatojo animacinis personažas, Dovydas pritarė juokais.
Mama, pagyvensiu čia?
Kiek reikės, tiek ir būsi. Kambarys tau kaip visada.
Viskas, ko reikėjo.
Paskui prasidėjo gyvenimas, kurio neįvardysi. Ne laikinas, nors taip atrodė. Ne naujas, bet pamažu toks tapo. Tiesiog diena po dienos.
Kalbėjomės su Auguste. Ne kartą, keletą. Tai buvo sunkūs pokalbiai be riksmų, išlaikiau pažadą jų nekelti, nors kartais norėjosi. Ji sakė daug: kad nesuprato, kad įsisuko, kad galvojo apie Dovydą, kad nesupranta, kaip taip. Klausiau. Atsakinėjau. Ne atleidau, nei keiksnojau.
Skyrybų klausimas sprendėsi lėtai, tikrai lėtai. Popieriai, advokatai, klausimai dėl buto ir Dovydo. Tai vargino, buvo negražu, kaip ir bet koks dalybų procesas. Bet ėjau iki galo.
Gintarė neskambino porą savaičių. Tada parašė trumpą žinutę: Esu čia, jei reikės. Perskaičiau, neatsakiau. Ne norėdamas nubausti tiesiog dar nežinojau ką pasakyti. Tam reikėjo laiko.
Vieną vėlyvą lapkritį ėjau pasiimti Dovydo po treniruotės. Krito pirmas sniegas nedrąsus, netirpstantis. Dovydas išbėgo, užvertė galvą ir bandė gaudyti snaiges lūpomis.
Sniegas! Tėti, žiūrėk!
Pažvelgiau aukštyn. Snaigės byro iš juodo dangaus arba tik atrodė, kad iš dangaus, nes žiūrėjau ilgai. Viena nukrito ant žando ir čia pat ištirpo.
Matau, pasakiau.
Statysim senį besmegenį?
Kai normaliai prisnigs. Dabar mažai.
Nu tėti
Eikime, sušalsi.
Jis paėmė mane už rankos pirštinė papuošta mašinėle, šilta. Ėjom, o sniegas vis kaupėsi, apšviestas žibintų tapo oranžinis, Dovydas kažką pliurpė apie senį besmegenį, apie klasioką, kuris daro trijų sluoksnių besmegenius.
Laikiau ranką jo delne.
Vis dar skaudėjo. Toks skausmas nepraeina per vieną lapkritį, po dvylikos metų. Bet kartu tame buvo kažkas nauja, kaip oras: tu pats eini, pats sprendi, pats lauki.
Nežinojau, ar taip teisinga. Tiksliau, žinojau bet nežinojau, ar nuo to bus lengviau. Tai du skirtingi dalykai, supratau tik dabar, po trisdešimt aštuonerių metų, po pirmo sniego.
Kitą savaitę radau skelbimą apie nedidelio buto nuomą kitame rajone. Dviejų kambarių, ketvirtas aukštas, langai į kiemą. Šeimininkai vyresni, ramūs, be klausimų. Apžiūrėjau tuščias patalpas, pasiklausiau tylos, jaukiai maža virtuvė, šviesi. Pro vaiko kambario langą matėsi medžiai.
Imat? paklausė savininkas.
Imu, atsakiau.
Persikėlimui prireikė dienos. Padėjo mamos kaimynai, nesu atsisakė. Augustė atvežė Dovydo daiktus pati, tyli, sustatė dėžes koridoriuje, trumpam apsidairė.
Gražus butas, pasakė.
Taip, pritariu.
Išeidama susimąstė.
Rimai. Man tikrai gaila.
Pažvelgiau į žmogų, kurį tiek metų pažinojau. Ji pavargusi, pagyvenusi, visai paprasta.
Žinau, pasakiau. Eik, Auguste.
Ji išėjo.
Uždariau duris. Atsirėmiau į jas. Pastovėjau.
Tada išlanksčiau dėžes.
Dovydas išdygo vakare, puolė tyrinėti savo kambario, įvertino vaizdą pro langą, pareiškė, kad norės gulėti ant palangės ir stebėti apačioje bėgiojančias kates. Pasakiau, kad palangė siaura. Jis atšovė, kad jis mažas, tilps. Nusijuokiau.
Nusijuokiau staiga, netyčia, tartum kažkas atsileido viduje. Dovydas nustebo.
Ko juokiesi?
Nieko. Eime vakarieniauti, nupirkau koldūnų.
Koldūnų! jau lėkė į virtuvę.
Uždegiau šviesą virš vyryklės, pastačiau puodą. Pakelyje druska. Nauja virtuvė kvepėjo svetimais gyvenimais, bet tie kvapai išsisklaido, kai pradedi gaminti.
Užvirė vanduo. Išbėriau koldūnus.
Dovydas sėdėjo prie stalo, piešė kažką pratybose rytoj reikėjo dailės namų darbų, priminė tik dabar.
Tėti, o senį besmegenį visgi statysim?
Statysim. Kai tik normaliai prisnigs, eisime abu ir pastatysim.
Pažadi?
Pažadu.
Linktelėjo, patenkintas, vėl grįžo prie piešimo.
Už lango sniegas jau tikras nebe lapkričio, o gruodžio, tirštas, ramus. Gulė ant medžių, palangių, kaimyno stogelio. Miestą darė tylesnį, šviesesnį.
Stovėjau prie viryklės, maišiau koldūnus, negalvojau apie nieką konkretaus. Tik klausiau, kaip Dovydas niūniuoja prie piešimo. Mačiau, kaip lauke pamažu storėja sniego sluoksnis.
Kas bus rytoj, nežinojau.
Žinojau tik viena: atsikelsiu anksti, suruošiu Dovydą į mokyklą, nueisiu į parduotuvę dėl duonos, paskambinsiu mamai, nes jau tris dienas neskambinau. Vakare gal išpakuosiu dar keletą dėžių iš koridoriaus. O gal ne jos niekur nedings.
Bus skaudu, žinojau. Skausmas ateina naktimis, kartais dienomis, netikėtai kažkieno balsas, kvepalų kvapas ar tiesiog gerų metų prisiminimas, kurio nenusineši, nes buvo. Tai nepraeis greitai. Nei tikėjausi, kad praeis.
Bet koldūnai jau išvirė. Dovydas metė sąsiuvinį ir žiūrėjo su viltimi.
Gerai, nešu, pasakiau.
Gyvenimas tęsiasi toliau. Šiandien supratau: svarbiausia ilgai nelaukti, kol nori būti laimingas. Viską gali prarasti, bet jeigu išmoksti stovėti ant kojų ir laikyti vaiko ranką jau turi daugiau nei dauguma.
