Viskas baigėsi
Po darbo Gytė užsuko į parduotuvę. Virti nebuvo jokio noro, bet Austėją pavalgyti reikia. Nusipirko makaronų pakelį ir dešrelių. Dukra nuo mažens jas mėgo labiau už bet ką kitą. Dar paėmė pieno pakelį ir batoną.
Prie kasos susirinko nedidelė eilė. Prieš Gytę stovėjo plečiamasis vyras juodais paltu ir megztine kepure su pomponu. „Atrodo jaunas, o užsimovęs tokią kepurę. Turbūt mylima žmona megzta. Na ir kas. Mokėtų moteris sugadinti vyrą, kad netektų kitoms už jo noro. Įdomu pamatyti jo veidą. Turbūt vaikiškai nevykęs“, galvojo ji, įsmeigdama akis į kvailą margai suraišytą kepurę.
Vyras apsidairė ir pažvelgė į Gytę, pajutus jos spygliuotą žvilgsnį. Ji nedelsdama nukreipė akis. „Atrodo neblogas, ne iš balto kaspino“, pamąstė ji švelniau. Vyras vėl pažiūrėjo į ją.
„Akys ne kišene – mane prakiursi“, tarė jis.
„Jei būtų į ką žiūrėti. Daugiau nieko veikti neturiu“, nuriejo Gytė pykčio užvaldyta.
Eilė prie kasos nestumdėsi. Gytės viduje kaip ugnis plito susierzinimas. Ir ta kepurė… Norėjosi palikti prekes ir mestis iš parduotuvės, bet aplink namus kitų parduotuvių nebuvo. „Kiek kartų pastebėjau – jei eilėje vyrai, tai ilgam. Dabar pradės rinktis cigaretes: „Duokit mėlynas su raudona juostele. Ne? Tada baltas su žalia etikele.“ Gytė išsišiepė sau į galvą. „Tada ilgai kapsys kišenėse pinigus. Negalvoja pasiruošti…“, suirzino ji.
Ir kaip tik taip. Vyras prie kasos išties užkėlė paltą ir ėmė kraustyti iš siaurų džinsų kišenių grašius. Gytė garsiai ir pademonstratyviai atsiduso.
„Skubat? Eikite pirmyn“, pasiūlė „Megztinė kepurė“, apsidairęs. Jis atsitraukė, praleisdamas ją. Gytė gūžtelėjo pečiais ir užėmė jo vietą prie juostelės. Vyras pagaliau ištraukė iš kišenės reikiamą sumą, susipylė į maišelį kuklų produktų rinkinį ir atsitraukė nuo kasos.
Atėjo Gytės eilė. Kasininkė skaitė prekes, o ji be sėkmės naršėsi rankinėje, ieškodama kortelės.
„Panele, gal galima greičiau? Pinigus reikia pasiruošti iš anksto“, pykčio užvaldytas balsas išsiveržė iš eilės.
„Kortelę pametėt?“ „Megztinė kepurė“ paklausė gana erzliai.
Gytė net nežvelgė į jį, toliau krapštydama rankinės kišenes.
„Aš sumokėsiu“, „Megztinė kepurė“ pasakė kasininkei.
„Nereikia!“ suirzino į raudonumą išvirtusi Gytė. „Jau radau. Atsiprašau.“ Ji prilošė prie terminalo kortelę, džiaugsmingai susirgus, kad ją suranda.
Susirinko į maišą prekes ir paskubėjo iš parduotuvės. „Kas su manimi? Kam man ta jo baisi kepurė? Jei patinka, tegul nešioja. Pasidariau pikta, dirgliai“, bardė save Gytė, eidama namo.
„Viskas dėl vyro. O gi gerai gyvenom. O gal tik man taip atrodė? PasKai likusiam pasauliui ji jaučėsi prarasta, šalia Mačio atrado viltį ir suprato, kad kartu gali būti laiminga.