Niekada nebūčiau pagalvojusi apie savo vyrą — Angele, reikia kažką daryti… — atsiduso Irma į telefono ragelį. — Kas nutiko? — šiek tiek susirūpinusi atsiliepė jos jaunesnioji sesuo Dovilė. Vyresnėlės skambutis ją jau be galo įtempė. Paprastai jos bendraudavo trumpomis žinutėmis per „Messenger“, o šįkart Irma reikalavo tikro pokalbio. — Mama jau negali daugiau gyventi viena. Jei dažniau su ja bendrautum, žinotum, — priekaištingai ištarė Irma. — Ai, baik tu man! Sakyk, apie ką čia kalba. Ko aš nežinau? Irma vėl atsiduso — pykti buvo įprasta jos jaunesnei sesutei, kuri, pastaruosius kelerius metus, demonstravo visišką savarankiškumą ir bet kokį priekaištą priimdavo su pasipriešinimu. — Primenu, mamai jau 73-eji. Nuolat šokinėja kraujospūdis, silpnumas nepraeina. Ji vos pati sau valgyti pasigamina, o tvarkytis namuose — irgi per kančias, — kantriai vardijo vyresnioji. — Apie parduotuvę net nekalbu — ačiū kaimynei Nijolei, ji užneša duonos ar ką kitą. — Tai tu nori pasakyti, kad mama badauja? — sunerimo Dovilė. — Ne, žinoma! Kas dvi savaites atvažiuoju, viską atvežu. Bet esmė ta, kad be pagalbos mama jau negalės apsieiti. Kas, jei pargrius ir susilaužys? Jos svorium po to prižiūrėti… bus baisu. Seserys patylėjo. Elena Petronienė ir jaunystėj buvo apvalesnė, o bėgant metams svorio priaugo dar daugiau. Nors ir sirgo, valgyti labai mėgo ir pyko, jei dukros užsimindavo apie dietą. — O dar labai vieniša jaučiasi, vos neverkia, kai išvažiuoju. Sako, kad visų pamiršta… — toliau kalbėjo Irma. — Nebetveriu šito. — Tai ką siūlai? Vyresnioji patyli, susikaupia — kalbėt su Dovile sunkėja kasmet. — Siūlau tau persikelti pas ją. — Žinau! O tu pati kodėl negali pas ją kraustytis? Ar aš atspėjau? Tu turi Fediuką, aukso vyrą, ir posūnį mažulį, vos 25 metų berniuką, ant rankų laikai. Taip? — Dovile, kam tie užmetimai? — O tam, kad tu visada už kitus sprendi! Ir aš tau nė motais! — beveik rėkė Dovilė. Irma irgi susinervino: — O kai mama lakstė tarp sergančio tėvo ir jūsų su Mažvyde?! Atveždavo produktų iš kaimo, sėdėdavo su Mažvyde, kad TU, mylima dukrytė, galėtum ir dirbti, ir ilsėtis! Tada viskas tiko? Niekas netrukdė? Dovilė nutilo. Sesė sakė tiesą. Taip ir buvo, kai jos trumpa santuoka subyrėjo, o anyta — puiki moteris — leido dar pagyventi vieno kambario bute, kol Mažvydė sulauks pilnametystės. Pačiai anytai anūkė buvo visai nesvarbi, o sūnus šykštėjo alimentų. Teko suktis kaip voverei rate, kad aprūpintų save ir dukrą. Tėvų pagalba buvo reikalinga, mama padėjo iš širdies, bet kiek dabar galima tai priminti? Anyta pažado laikėsi, iš buto daugiau nei reikėjo neišvarė, bet vėliau paprašė išeiti. Tada Mažvydė jau studijavo kolegijoje didmiestyje, susidraugavo su vaikinu, ir Dovilė nusprendė, kad gali keisti savo gyvenimą — išvyko uždarbiauti į Vilnių. Jau kelerius metus gyveno nuomojamame bute, darbas vis keitėsi — po 40 jau sunku gerą rasti! Bet buvo patenkinta savimi ir į kaimą neketino grįžti. — Nė nenutuoki, ką reiškia vienai vaiką auginti! — piktai atšovė Irmai, puikiai žinodama, kad stipriai užgaus. — Pabūk mano vietoje — tada priekaištauk! Dabar jau Irma nutilo. Jos gyvenimas klostėsi neblogai. Po studijų pasiliko apskrities centre, dirbo buhaltere, ir siekė kuo geriau ištekėti. Tik su vyrais nesisekė — arba girtuoklis, arba mamyčiukas, arba tinginys. Tik 39-erių sutiko Fediaus — trejais metais vyresnį, našlį su dešimtmečiu sūnum Viliumi. Dirbo elektriku savivaldybės įmonėje, buvo „auksarankis“ — dažnai padėdavo žmonėms mieste. Negėrė, kalbėjo mažai, bet buvo pedantas ir be galo tvarkingas. Bet Irma įsimylėjo šį vyrą iki beprotybės. Visus 14 santuokos metų stengėsi dėl vyro. Laikui bėgant pelnė posūnio meilę, vos ne drebindama dėl abiejų. Labai norėjo ir savo vaikų, bet neišėjo, tad Fediaus ir Vilius jai tapo viskuo. Ir visa tai ji nenorėjo prarasti. — Norėjau mamą pasiimti pas save, — prikimusiu balsu sakė Irma, — bet ji net girdėti apie tai nenori. — Ką? Ir tavo Fediukas nieko neturi prieš uošvę dviejų kambarių bute? — vyptelėjo Dovilė. — O gal, kaip visada, jo nė neklausi? Žinojai juk, kad mama atsisakys? — Dovile! Baik, juk rimtai kalbam! — Pakalbėjom, — sumurmėjo jaunesnioji ir padėjo ragelį. Štai ir pasikalbėjo. Irma suspaudė telefoną rankoje ir sustingo. Tai būtų geriausias sprendimas — Dovilė apsigyvena su mama. O ji ir toliau padėtų ir pinigais, ir produktais. Be to, jaunesnioji galėtų ir nuotolini savo darbą susirasti. Kaime, kas keisčiausia, su internetu problemų nebuvo. Tačiau Dovilė nė neketino lengvinti Irmos gyvenimo. Kaip buvo išlepinta vaikystėje, taip ir peržengus keturiasdešimtą elgiasi. Nepaliepši, nepriversi. „Kalbėjau su mama. Ji sakė, kad viskas gerai ir pagalbos nereikia. Nevaidink čia dramos!“ — kitą dieną atėjo žinutė nuo Dovilės. Irma nė neatsakė. Kam dar kažką įrodinėti? Jaunesnėlė tegul su mama vos kartą per mėnesį pašneka ar porą žinučių parašo. Mama jai nesiskundžia — džiaugiasi, kad Dovilė nepamiršta, įžeisti nenori, nes bijo, kad ši apskritai nustos bendrauti… O Irma nieko nepyksta ir kantriai išklauso visus mamos vargus bent kartą per savaitę. Paskui nemiega. Net Fediaus, paprastai nelabai įsižiūrintis į jos nuotaikas, jau paklausė, ar nėra kokių bėdų. Ir nepasisakė ji vyrui — kam jį apkrauti tomis problemomis? Bet ką daryti — Irma nesugalvojo. Slaugę samdyti? Jokie pinigai neužteks. — Viskas! — Fediaus pastatė puodelį arbatės su trenksmu. — Trečią mėnesį su tavim kažkas ne taip. Sakyk, kas nutiko? Na? Irma netikėtai pravirko, bet greitai suvaldė save (vyrai juk nemėgsta ašarų) ir glaustai paaiškino situaciją. — Kodėl man nesakei, kad Elena Petronienė blogai jaučiasi? — rimtai paklausė Fediaus. — Nenorėjau apkrauti… — nuleido akis Irma. Atrodė, kad vyrui visai to nereikia. Kam jam tokia žmona — su problemomis… — Supratau, — Fediaus pakilo nuo stalo. — Už vakarienę ačiū. Einu miegot. Net žinias, kaip įprasta, pažiūrėti pamiršo. Kas dabar bus? Irma ilgai vartėsi, negalėdama užmigti, o ryte net pramiegojo. Nors šeštadienį į darbą eiti nereikėjo, Fediaus pusryčius visuomet ruošdavo tuo pačiu metu. Tai dar ir čia pražiopsojo! Visgi vyras ramiai gėrė arbatą virtuvėje ir kažką į telefoną žiūrėjo. — Atsikėlei? — pažvelgė į ją. Veidas rimtas, balsas — ramus. — Taip, Fedi. Tuoj pagaminsiu! — susijaudino Irma. — Sėsk, reikia pasikalbėti. Irma atsargiai atsisėdo ant taburetės. — Pagalvojau, reikia tavo mamą gelbėt. Negalima senolių palikt. Maniškė, deja, taip ilgai negyveno… Žodžiu, mes persikraustom pas ją. Jau pažiūrėjau internete — galiu įsidarbinti pas vietinį ūkininką, ir tau darbo atsiras. Irma vos nenukrito nuo taburetės. — Fediau… Ar tikrai apsisprendei? — Visiškai. Ar tu galvoji, kad primiršau, kaip Elena Petronienė Vilių mano labai šiltai priėmė atostogoms ir man dulkes nupūsdavo? Ne, atmintis mano gera. O šiaip jau seniai apie kaimą svajojau. Jei tik mamai nebus prieš. Irma žiūrėjo į vyrą nustebusiomis akimis. Šito iš savo Fediaus tikrai nesitikėjo. Ne sapnas ar? — O kaip Vilius? — kažkodėl paklausė. — Kas Vilius? — nusistebėjo vyras. — Sveikas vyras, turi išsilavinimą, darbą. Tik džiaugtųsi, jeigu savo butą atgautų. — Fedi! — Irma puolė jam ant kaklo, susigraudino, visai pamiršusi, jog vyras tokio švelnumo nemėgsta. Bet jis nesitraukė. Tik ramiai paglostė pečius: — Na, kas tu? Viskas bus gerai. Ji labai tuo tikėjo…

Egle, reikia kažką spręsti atsidusdama tarė Rūta, laikydama telefoną prie ausies.

Kas nutiko? susirūpinusi paklausė jaunesnioji sesuo Saulė.

Ją jau pradėjo neraminti vyresniosios skambutis.

Paprastai jos tik pasikeisdavo trumpomis žinutėmis, o dabar Rūta būtinai užsispyrė pasikalbėti gyvai.

Mama nebegali viena gyventi. Jeigu dažniau su ja bendrautum, žinotum, prikišo Rūta.

Ai, prašau Tik nepradėk moralizuot! Sakyk, kas atsitiko, supyko Saulė.

Rūta vėl atsiduso jaunesnioji jau keletą metų demonstravo nepriklausomybę ir viską, kas susiję su pareigomis, priimdavo su spyru.

Primenu, kad mamai jau 73-eji. Jos spaudimas pastoviai šokinėja, jėgų beveik nėra. Jai sunku maisto pasigaminti, namuose švarą palaiko per prievartą, kantriai aiškino vyresnioji. Nekalbu jau apie tai, kaip iki parduotuvės nueiti, duonos nusipirkti. Gerai, kad kaimynė Nijolė atneša jai šį tą.

Nori pasakyti, kad mama badauja? sunerimo Saulė.

Aišku, kad ne! Aš kas dvi savaites atvažiuoju, viską atvežu, kas reikia. Bet esmė ta, kad be pagalbos mūsų mama jau neišsiverčia. O jei ji parkristų ar kojas susilaužytų? Turint galvoje jos svorį, būtų sunku pasirūpint.

Seserys nutilo.

Aldona Petrauskienė ir jaunystėje buvo apvalesnė moteris, o su metais priaugo dar daugiau svorio.

Nors sveikata nekokia, bet valgyti ji mėgo, o kai dukros užsimindavo apie dietą stipriai įsižeisdavo.

O dar ji vieniša labai liūdi Verkia beveik, kai išvažiuoju. Skundžiasi, kad ją visi paliko, tęsė Rūta. Nežinau, kiek dar taip galėsim Viskas per sunku.

Tai ką siūlai? susierzinusi paklausė Saulė.

Rūta patylėjo, ieškodama žodžių kalbėtis su Saule kasmet tapo vis sunkiau.

Siūlau tau persikelti pas mamą.

Puiku O kodėl tu pati negali pas ją keltis? Leisk atspėti! Juk turi Povilą, puikų vyrą, ir posūnį Martyną, jam viso labo dvidešimt penkeri, tik vaikutis vis dar ant rankų, taip?

Saulute, kam tos ironijos?

Nes tu visada už kitus sprendi! Ir tau aš niekada nerūpėjau! jau beveik šaukė Saulė.

Rūta irgi supyko:

O kai mama lakstė tarp sergančio tėčio ir mūsų su Juste? Kai važinėjo iš kaimo, vežė tau maistą, su Juste sėdėjo, kad tu, nuostabioji dukrelė, galėtum dirbti ir pailsėti ar tau tada tiko? Nebuvo problemų?

Saulė nutilo. Sesuo sakė tiesą. Taip ir buvo, kai pasibaigė jos neilga santuoka su Justės tėvu, o anyta kad ją leido pas save gyventi su Juste iki dukros pilnametystės.

Anyta vaikaitės nelabai globojo, vyras moka menkus alimentus, todėl Saulei teko suktis kaip voverei rate, kad tik užtikrintų sau ir dukrai bent minimalų saugumą.

Tėvų pagalba tada buvo labai reikalinga, mama tikrai daug padėjo, bet juk dabar iki gyvenimo galo to jai prikišinės?

Baigėsi derybos su anyta kai Justė tapo pilnametė, aiškiai leido suprasti, kad metas ieškotis kitų namų.

Justė jau mokėsi kolegijoje Kauno centre, turėjo vaikiną, o Saulė tada nusprendė keisti gyvenimą iš pagrindų išvyko uždarbiauti į Vilnių.

Ir jau ne pirmus metus nuomojosi butą Fabijoniškėse, darbavosi kur tik galėjo po 40 sunku rasti gerą darbą!

Bet buvo visiškai patenkinta savo gyvenimu ir tikrai nesirengė važiuoti atgal į kaimą.

Na, iš kur gi tau žinoti, kaip yra vienai auginti vaiką! kandžiai ištarė ji Rūtai, žinodama, kad čia skaudi vieta. Pabandytum, tada kritikuotum!

Šį kartą nutilo vyresnioji.

Rūtos gyvenimas nevargino pradžioje. Po studijų liko dirbti Klaipėdoje, įsidarbino buhaltere, norėjo gerai ištekėti.

Bet su vaikinais nesisekė vienas girtuoklis, kitas mamos sūnelis, trečias vaikosi pinigų.

Tik 39-erių sutiko Povilą trim metais vyresnį, našlį su dešimtmečiu sūnumi Martynu.

Povilas dirbo elektriku vietos įmonėje, apsukrus, visad ką nors taisydavo ir papildomai užsidirbdavo.

Negėrė, buvo uždaresnis, net rūstokas, pedantiškas iki smulkmenų.

Tačiau Rūta baisiai jį įsimylėjo. Visus keturiolika santuokos metų stengėsi jam viskuo įtikti.

Nepasirodė lengva pelnyti ir Martyno meilę, bet palaipsniui užglaistė visus aštrumus.

Norėjo ji ir savo vaiką pagimdyti, bet nepavyko todėl Povilas ir Martynas tapo viskuo jos gyvenime.

Neketinasi visko prarasti.

Norėjau mamą pasiimti pas save, kiek prikimusiu nuo minčių balsu kalbėjo Rūta, bet ji net girdėti nenori.

Kaip? Tavo Povilas neprieštarauja priimti uošvės į savo dviejų kambarių butą? pasišaipė Saulė. O gal nė nesakei jam, nes vis tiek žinojai, kad mama atsisakys?

Saulute, baikime juokus, kalbam rimtai!

Pakalbėjom ir gana, burbtelėjo jaunesnioji ir padėjo ragelį.

Rūta sugniaužė telefoną rankose ir įsistebeilijo į vieną tašką. Juk tai būtų buvęs geriausias sprendimas jei Saulė persikeltų pas mamą.

O ji pati atvažiuotų padėti ir pinigais, ir produktais. Jaunesnioji galėtų rasti nuotolinį darbą.

Internetas kaime jau seniai ne problema.

Bet Saulė aiškiai neketino palengvinti Rūtos gyvenimo. Kaip buvo išlepinta vaikystėje, taip ir penktą dešimtį elgiasi!

Jau negali liepti, priversti.

Kalbėjau su mama. Sako, kad viskas gerai, pagalba nereikalinga. Užbaik cirką! kitą dieną atėjo trumpa Saulės žinutė.

Rūta net nebeatsakė.

Ką čia beįrodysi? Jaunesnioji su mama geriausiu atveju kartą per mėnesį pasikalba ar parašo keleto žinučių.

Mama jai nesiskundžia džiaugiasi, kad Saulutė nepamiršta, nenori liūdinti, nes jei kas, ir bendrauti nustos

Rūta gi nepyksta kruopščiai išklauso visus mamos pasiguodimus bent kartą per savaitę, paskui naktimis negali užmigti.

Net Povilas, kuris retai kada domėjosi jos nuotaika, jau paklausė, ar kas neatsitiko.

Ji nieko jam nepasakojo kam vyrą varginti tokiais rūpesčiais. Bet ką gi daryti, sugalvoti negalėjo.

Samdyti slaugę? Neišgyvens už tiek eurų niekaip.

Viskas! Povilas trinktelėjo puodeliu į stalą. Jau trečią mėnesį nesi savo vietoje. Sakyk greit, kas atsitiko?

Rūta netikėtai pravirko, bet greit susitvardė (vyrams juk ašaros nepatinka) ir trumpai paaiškino situaciją.

O kodėl nesakei, jog Aldonos sveikata bloga? vyriškai į akį pažvelgė Povilas.

Nenorėjau jaudinti sumurmėjo Rūta, nukreipdama akis.

Regis, nereikėjo jam visko sakyti. Ar jam to reikia? Ar ir žmona su problemomis nereikalinga?

Supratau, Povilas pakilo nuo stalo. Už vakarienę ačiū. Aš einu miegoti.

Net televizoriaus nežiūrėjo, kaip visada. Kas dabar bus?

Rūta ilgai vartėsi lovoje, nesumerkė akių, ryte pramiegojo net žadintuvą.

Darbo nereikėjo, buvo šeštadienis, bet vėliau visada ruošia pusryčius Povilui. Ir čia prisidirbo!

O vyras ramiai sėdėjo virtuvėje, gėrė arbatą ir kažką skaitė telefone.

Jau prabudai? atsisuko į ją, rimtu veidu, tačiau balso tonas ramus.

Taip, Povilai! Aš tuoj gaminsiu! suskubo moteris.

Atsisėsk, pakalbėkime.

Rūta atsargiai prisėdo ant taburetės.

Pagalvojau. Reikia tavo mamai padėti. Negalima senukų likimo valiai palikti. Mano mama deja iki senatvės neišgyveno Taigi, mes persikraustome pas ją. Aš jau viską peržiūrėjau pas vietinį ūkininką rasiu darbą, tu irgi kokį darbą susirasi.

Rūta vos nenukrito nuo taburetės.

Povilai Tu tikrai įsitikinęs?

Visiškai. Ar manai, kad pamiršau, kaip Aldona Martynui vasaromis būdavo gerutė, ir mane lyg sūnų mylėjo? Ne, Rūta, atmintis pas mane dar gera. O be to seniai norėjau į kaimą persikelti. Jei tik uošvė neprieštaraus.

Rūta žiūrėjo vyrui į akis, o galvojo ar čia sapnuoja?

O kaip Martynas? klausė vos girdimai.

Ką Martynas? nustebo Povilas. Sveikas vyras, turi išsilavinimą, dirba. Džiaugsis tik, kai jam butą paliksime.

Povilai! Rūta puolė jam ant kaklo, net pamiršo, kad vyras tokių jausmų rodymų nemėgsta.

Bet Povilas neatstūmė. Tik koliokojo per petį:

Na, ko verki? Viskas bus gerai.

Ji labai tikėjosi, kad taip ir bus.

Niekada nežinai, kurioje vietoje gyvenimas tave patikrins, bet tikroji šeima tai ne tik žodžiai, o pasiryžimas padėti vieni kitus, kai likimas pasibeldžia į duris.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

5 × five =

Niekada nebūčiau pagalvojusi apie savo vyrą — Angele, reikia kažką daryti… — atsiduso Irma į telefono ragelį. — Kas nutiko? — šiek tiek susirūpinusi atsiliepė jos jaunesnioji sesuo Dovilė. Vyresnėlės skambutis ją jau be galo įtempė. Paprastai jos bendraudavo trumpomis žinutėmis per „Messenger“, o šįkart Irma reikalavo tikro pokalbio. — Mama jau negali daugiau gyventi viena. Jei dažniau su ja bendrautum, žinotum, — priekaištingai ištarė Irma. — Ai, baik tu man! Sakyk, apie ką čia kalba. Ko aš nežinau? Irma vėl atsiduso — pykti buvo įprasta jos jaunesnei sesutei, kuri, pastaruosius kelerius metus, demonstravo visišką savarankiškumą ir bet kokį priekaištą priimdavo su pasipriešinimu. — Primenu, mamai jau 73-eji. Nuolat šokinėja kraujospūdis, silpnumas nepraeina. Ji vos pati sau valgyti pasigamina, o tvarkytis namuose — irgi per kančias, — kantriai vardijo vyresnioji. — Apie parduotuvę net nekalbu — ačiū kaimynei Nijolei, ji užneša duonos ar ką kitą. — Tai tu nori pasakyti, kad mama badauja? — sunerimo Dovilė. — Ne, žinoma! Kas dvi savaites atvažiuoju, viską atvežu. Bet esmė ta, kad be pagalbos mama jau negalės apsieiti. Kas, jei pargrius ir susilaužys? Jos svorium po to prižiūrėti… bus baisu. Seserys patylėjo. Elena Petronienė ir jaunystėj buvo apvalesnė, o bėgant metams svorio priaugo dar daugiau. Nors ir sirgo, valgyti labai mėgo ir pyko, jei dukros užsimindavo apie dietą. — O dar labai vieniša jaučiasi, vos neverkia, kai išvažiuoju. Sako, kad visų pamiršta… — toliau kalbėjo Irma. — Nebetveriu šito. — Tai ką siūlai? Vyresnioji patyli, susikaupia — kalbėt su Dovile sunkėja kasmet. — Siūlau tau persikelti pas ją. — Žinau! O tu pati kodėl negali pas ją kraustytis? Ar aš atspėjau? Tu turi Fediuką, aukso vyrą, ir posūnį mažulį, vos 25 metų berniuką, ant rankų laikai. Taip? — Dovile, kam tie užmetimai? — O tam, kad tu visada už kitus sprendi! Ir aš tau nė motais! — beveik rėkė Dovilė. Irma irgi susinervino: — O kai mama lakstė tarp sergančio tėvo ir jūsų su Mažvyde?! Atveždavo produktų iš kaimo, sėdėdavo su Mažvyde, kad TU, mylima dukrytė, galėtum ir dirbti, ir ilsėtis! Tada viskas tiko? Niekas netrukdė? Dovilė nutilo. Sesė sakė tiesą. Taip ir buvo, kai jos trumpa santuoka subyrėjo, o anyta — puiki moteris — leido dar pagyventi vieno kambario bute, kol Mažvydė sulauks pilnametystės. Pačiai anytai anūkė buvo visai nesvarbi, o sūnus šykštėjo alimentų. Teko suktis kaip voverei rate, kad aprūpintų save ir dukrą. Tėvų pagalba buvo reikalinga, mama padėjo iš širdies, bet kiek dabar galima tai priminti? Anyta pažado laikėsi, iš buto daugiau nei reikėjo neišvarė, bet vėliau paprašė išeiti. Tada Mažvydė jau studijavo kolegijoje didmiestyje, susidraugavo su vaikinu, ir Dovilė nusprendė, kad gali keisti savo gyvenimą — išvyko uždarbiauti į Vilnių. Jau kelerius metus gyveno nuomojamame bute, darbas vis keitėsi — po 40 jau sunku gerą rasti! Bet buvo patenkinta savimi ir į kaimą neketino grįžti. — Nė nenutuoki, ką reiškia vienai vaiką auginti! — piktai atšovė Irmai, puikiai žinodama, kad stipriai užgaus. — Pabūk mano vietoje — tada priekaištauk! Dabar jau Irma nutilo. Jos gyvenimas klostėsi neblogai. Po studijų pasiliko apskrities centre, dirbo buhaltere, ir siekė kuo geriau ištekėti. Tik su vyrais nesisekė — arba girtuoklis, arba mamyčiukas, arba tinginys. Tik 39-erių sutiko Fediaus — trejais metais vyresnį, našlį su dešimtmečiu sūnum Viliumi. Dirbo elektriku savivaldybės įmonėje, buvo „auksarankis“ — dažnai padėdavo žmonėms mieste. Negėrė, kalbėjo mažai, bet buvo pedantas ir be galo tvarkingas. Bet Irma įsimylėjo šį vyrą iki beprotybės. Visus 14 santuokos metų stengėsi dėl vyro. Laikui bėgant pelnė posūnio meilę, vos ne drebindama dėl abiejų. Labai norėjo ir savo vaikų, bet neišėjo, tad Fediaus ir Vilius jai tapo viskuo. Ir visa tai ji nenorėjo prarasti. — Norėjau mamą pasiimti pas save, — prikimusiu balsu sakė Irma, — bet ji net girdėti apie tai nenori. — Ką? Ir tavo Fediukas nieko neturi prieš uošvę dviejų kambarių bute? — vyptelėjo Dovilė. — O gal, kaip visada, jo nė neklausi? Žinojai juk, kad mama atsisakys? — Dovile! Baik, juk rimtai kalbam! — Pakalbėjom, — sumurmėjo jaunesnioji ir padėjo ragelį. Štai ir pasikalbėjo. Irma suspaudė telefoną rankoje ir sustingo. Tai būtų geriausias sprendimas — Dovilė apsigyvena su mama. O ji ir toliau padėtų ir pinigais, ir produktais. Be to, jaunesnioji galėtų ir nuotolini savo darbą susirasti. Kaime, kas keisčiausia, su internetu problemų nebuvo. Tačiau Dovilė nė neketino lengvinti Irmos gyvenimo. Kaip buvo išlepinta vaikystėje, taip ir peržengus keturiasdešimtą elgiasi. Nepaliepši, nepriversi. „Kalbėjau su mama. Ji sakė, kad viskas gerai ir pagalbos nereikia. Nevaidink čia dramos!“ — kitą dieną atėjo žinutė nuo Dovilės. Irma nė neatsakė. Kam dar kažką įrodinėti? Jaunesnėlė tegul su mama vos kartą per mėnesį pašneka ar porą žinučių parašo. Mama jai nesiskundžia — džiaugiasi, kad Dovilė nepamiršta, įžeisti nenori, nes bijo, kad ši apskritai nustos bendrauti… O Irma nieko nepyksta ir kantriai išklauso visus mamos vargus bent kartą per savaitę. Paskui nemiega. Net Fediaus, paprastai nelabai įsižiūrintis į jos nuotaikas, jau paklausė, ar nėra kokių bėdų. Ir nepasisakė ji vyrui — kam jį apkrauti tomis problemomis? Bet ką daryti — Irma nesugalvojo. Slaugę samdyti? Jokie pinigai neužteks. — Viskas! — Fediaus pastatė puodelį arbatės su trenksmu. — Trečią mėnesį su tavim kažkas ne taip. Sakyk, kas nutiko? Na? Irma netikėtai pravirko, bet greitai suvaldė save (vyrai juk nemėgsta ašarų) ir glaustai paaiškino situaciją. — Kodėl man nesakei, kad Elena Petronienė blogai jaučiasi? — rimtai paklausė Fediaus. — Nenorėjau apkrauti… — nuleido akis Irma. Atrodė, kad vyrui visai to nereikia. Kam jam tokia žmona — su problemomis… — Supratau, — Fediaus pakilo nuo stalo. — Už vakarienę ačiū. Einu miegot. Net žinias, kaip įprasta, pažiūrėti pamiršo. Kas dabar bus? Irma ilgai vartėsi, negalėdama užmigti, o ryte net pramiegojo. Nors šeštadienį į darbą eiti nereikėjo, Fediaus pusryčius visuomet ruošdavo tuo pačiu metu. Tai dar ir čia pražiopsojo! Visgi vyras ramiai gėrė arbatą virtuvėje ir kažką į telefoną žiūrėjo. — Atsikėlei? — pažvelgė į ją. Veidas rimtas, balsas — ramus. — Taip, Fedi. Tuoj pagaminsiu! — susijaudino Irma. — Sėsk, reikia pasikalbėti. Irma atsargiai atsisėdo ant taburetės. — Pagalvojau, reikia tavo mamą gelbėt. Negalima senolių palikt. Maniškė, deja, taip ilgai negyveno… Žodžiu, mes persikraustom pas ją. Jau pažiūrėjau internete — galiu įsidarbinti pas vietinį ūkininką, ir tau darbo atsiras. Irma vos nenukrito nuo taburetės. — Fediau… Ar tikrai apsisprendei? — Visiškai. Ar tu galvoji, kad primiršau, kaip Elena Petronienė Vilių mano labai šiltai priėmė atostogoms ir man dulkes nupūsdavo? Ne, atmintis mano gera. O šiaip jau seniai apie kaimą svajojau. Jei tik mamai nebus prieš. Irma žiūrėjo į vyrą nustebusiomis akimis. Šito iš savo Fediaus tikrai nesitikėjo. Ne sapnas ar? — O kaip Vilius? — kažkodėl paklausė. — Kas Vilius? — nusistebėjo vyras. — Sveikas vyras, turi išsilavinimą, darbą. Tik džiaugtųsi, jeigu savo butą atgautų. — Fedi! — Irma puolė jam ant kaklo, susigraudino, visai pamiršusi, jog vyras tokio švelnumo nemėgsta. Bet jis nesitraukė. Tik ramiai paglostė pečius: — Na, kas tu? Viskas bus gerai. Ji labai tuo tikėjo…