Niekada nemaniau, kad labiausiai mane įskaudins žmogus, kurį laikiau savo geriausia drauge. Su Urtė draugavome gal net daugiau nei dešimt metų. Ji ne kartą pas mane nakvojo, susėdusios kiaurą naktį verkdavome viena kitai ant pečių, pasakojau jai visus savo nuopolius ir baimes, žinojo visus mano planus. Tiesiog visada, natūraliai ja pasitikėjau.
Kai susipažinau su tuo vaikinu, Rokas, Urtę apie jį informavau praktiškai tą pačią dieną. Iš pradžių ji lyg ir džiaugėsi, bent jau taip sakė, bet jos žodžiuose visada buvo kažkoks keistas atspalvis. Ji niekada nepasakydavo džiaugiuosi, vietoj to sakydavo: tik būk atsargi. Ne: atrodo geras, bet: žiūrėk, neperdėk, nes įsimylėsi per greitai. Atrodo, kiekvienas patarimas buvo apsuktas įspėjimas, o ne nuoširdus palaikymas.
Praėjus vos kelioms savaitėms, prasidėjo lyginimai. Ji kartojo, kad Rokas toks pats kaip mano buvę vaikinai, esą vis tiek pataikau ant vienodo tipo vyrų. Jeigu mane dažnai parašydavo, Urtė aiškino, kad čia kažkokia nesveika įtampa tarp mūsų. Jeigu kelias valandas dingdavo, ji spėliojo, gal jis su kita. Pas ją niekada nebūdavo aukso vidurio.
Vieną vakarą trise susitikome bare Vilniuje. Kai išėjau į tualetą ir grįžusi juos pamačiau labai artimai bendraujančius, kažkas viduje suspaudė. Nors akimis nieko nepamatysi, tiesiog pajutau tą atmosferą. Vėliau tą pačią naktį Urtė dar man parašė kad Rokas buvo jos atžvilgiu per daug draugiškas, kad jai tas atrodo įtartina. Nieko nesupratau, bet pradėjau jaustis nesaugi.
Po šito viskas pradėjo slysti iš rankų. Kaskart kai su Roku planuodavau kur nors nueiti, Urtė supykdavo, mojuodavo, kad dabar jai nebeskiriu laiko, kad pasikeičiau. Nuolat kartojo, kad moterys neturi aukoti draugystės dėl vyro. Bet kai bandydavau ją pakviesti kažkur susitikti dviese, ji visada atsisakydavo.
Labiausiai man skaudėjo tą kartą, kai Urtė atsiuntė kažkokių komentarų neva pažįstami žmonės jai rašė, esą Rokas su jomis buvo turėjęs reikalų. Nebuvo jokių konkrečių žinučių, tik pavienės, iš konteksto ištrauktos frazės ir visur skambėjo tas pats girdėjau, kad. Paklausiau jos, kodėl anksčiau nieko nesakė. Urtė atrėžė, kad nenorėjo manęs skaudinti, bet dabar nebegalėjo tylėti.
Nuo tada liko tik barniai. Pradėjau priekaištauti Rokui dėl smulkmenų, kurių anksčiau net nepastebėdavau. Įtarinėjau dėl visko, pirmą kartą gyvenime puoliau tikrinti jo telefoną. Prašiau paaiškinimų, kurių pats negalėjo suprasti. Viskas ėmė lūžinėti. Rokas kartą tiesiai pasakė: Jaučiu, kad nepasitiki manimi, bet nesuprantu iš kur tas nepasitikėjimas atėjo. O po kelių dienų mes išsiskyrėme. Likome su dalykais, kurie jau nebeturėjo prasmės.
Pati skaudžiausia buvo pabaiga. Po mėnesio sužinojau, kad Urtė dažnai susirašinėja su Roku, o vėliau kad vis dažniau su juo ir susitinka. Iš pradžių sakė, kad tik nori išsiaiškinti situaciją, tada kad išėjo tik kavos Vilniuje. Galiausiai prisipažino, kad dabar juos sieja kažkas daugiau. Kai ją prirėmiau prie sienos, Urtė net neatsiprašė. Tik pasakė, kad ji padarė viską, kas jai atrodė teisinga, ir kad dėl visko pati kalta esu tik aš.
O Rokas tada man pasakė frazę, kuri iki šiol zvimbia galvoje: Aš padariau tik tai, ko tu pati nesugebėjai išlaikyti.
Tada viskas tapo aišku. Čia nebuvo rūpestis ar draugiška atsarga. Tai buvo varžytuvės. Ji tiesiog negalėjo pakęsti, kad man viskas sekasi, kad galbūt pagaliau radau kažką, ko trūko jai pačiai. Urtė nenorėjo likti užribyje.
Dabar neturiu nei Roko, nei Urtės. Bet turiu aiškumą. Praradau dvi svarbias draugystes, taip. Bet gavau daugiau žinojimą, kad ne visi, kas šalia sėdi ir linkčioja, iš tiesų nori tave matyti laimingą. Kai kurie tiesiog laukia, kol galės paliesti tavo žaizdą.






