Niekada negalvojau, kad mane labiausiai įskaudins žmogus, kurį laikiau geriausia drauge – pažinojome viena kitą daugiau nei dešimt metų, nakvodavo pas mane, verkdavo kartu, žinojo mano baimes, nesėkmes ir svajones, be išlygų ja pasitikėjau. Kai sutikau tą vyrą, pasidalinau su ja nuo pirmos dienos. Ji apsimetė besidžiaugianti, bet visuomet jausdavau keistą nuotaiką: vietoj „džiaugiuosi už tave“ sakydavo „būk atsargi“, vietoj „jis atrodo geras“ – „nepasiduok per anksti“. Po kelių savaičių prasidėjo lyginimai su buvusiais: sakė, kad visi mano vyrai vienodi, kad jis rašo per dažnai – vadinasi, įkyru, jei dingsta kelioms valandoms – turbūt yra su kita. Vieną vakarą, kai trečias buvome kavinėje, trumpam išėjau į tualetą ir grįžusi juos pamačiau kalbant arti vienas kito – atrodė nekaltai, bet pajutau nerimą. Vėliau tą vakarą rašė, kad jis labai malonus su ja ir jai tai kelia įtarimų. Viskas ėmė ristis žemyn: planuodama laiką su juo, jausdavausi kalta, ji piktinosi, jog nebeturiu laiko, bet kai kviesdavau susitikti – atsisakydavo. Rimčiausias smūgis buvo, kai parodė neaiškias „žinutes“ iš neva kitų moterų, kurios su juo buvusios; buvo tik užuominos, ištraukos iš konteksto, interesų iš netikrų paskyrų. Paklausiau, kodėl anksčiau nesakė – atrašė, jog nenorėjo žeisti, bet daugiau tylėti nebegali. Pradėjau ginčytis su juo, pirmą kartą tikrinau jo telefoną, viskuo abejojau, kol paskendo mūsų santykiai pykčiuose ir nepasitikėjime. Galiausiai išsiskyrėme. Po mėnesio sužinojau, kad ji bendrauja su juo: iš pradžių sakė, jog aiškinasi situaciją, vėliau, kad išėjo „tik kavos“, galiausiai prisipažino, jog dažnai susitinka. Kai paklausiau, kodėl, atsakė, kad nieko blogo nepadarė ir kad pati esu kalta. Jo žodžiai man vis dar skamba galvoje: „Padariau tik tai, ko tu nesugebėjai išsaugoti.“ Tą akimirką supratau, kad jos elgesys buvo ne rūpestis, o konkurencija; jai buvo sunku matyti mane laimingą ir turinčią tai, ko pati neturėjo. Šiandien neturiu nei vyro, nei draugės, bet turiu aiškumą: praradau dvi draugystes, bet užtikrintumą laimėjau – ne kiekvienas, kuris šalia ir klausosi, iš tiesų nori, kad tau sektųsi. Kai kurie tiesiog laukia tinkamos progos tave pakišti.

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad žmogus, kuris mane labiausiai įskaudins, bus mano geriausia draugė. Mes viena kitą pažinojome daugiau nei dešimt metų. Ji dažnai nakvodavo pas mane, verkdavo kartu su manimi, žinojo visas mano baimes, nesėkmes ir net mano svajones. Aš ja pasitikėjau visiškai.

Kai sutikau tą vaikiną, visą istoriją papasakojau jai jau pirmąją dieną. Iš pradžių ji apsimetė, kad džiaugiasi už mane, bet jos reakcijose visada jausdavosi kažkas keisto. Ji nesakė labai džiaugiuosi dėl tavęs, bet nuolat kartodavo tik būk atsargi. Ji nesakydavo jis tau tinka, tik perspėdavo neprisisvajok per daug. Kiekvienas jos komentaras buvo tarsi įspėjimas, užmaskuotas rūpesčiu.

Vos po kelių savaičių prasidėjo lyginimai. Ji tvirtino, kad jis toks pats kaip visi mano buvę, kad aš visada pasirinku netinkamą žmonių tipą. Jei jis rašydavo man žinutes dažnai, ji sakydavo, kad čia kažkas negerai, per daug intensyvu ir gali būti pavojinga. Jei jis kuriam laikui pradingdavo, iškart pastebėdavo, kad jis tikriausiai leidžia laiką su kita. Vidurio nebuvo.

Vienas įvykis viską pakeitė. Kartą mes trise aš, jis ir mano draugė susitikome kavos Kauno senamiestyje. Nuėjau į tualetą, o kai grįžau, radau juos besišnekančius labai arti vienas kito. Iš pažiūros nieko ypatingo, bet kažkas toje scenoje mane suneramino. Tą pačią vakarą ji parašė: Jis per daug malonus, kažkaip įtartina. Nesupratau, kas vyksta, bet pradėjau vis labiau nerimauti.

Po to viskas tik prastėjo. Kiekvieną kartą, kai planuodavau susitikimą su juo, ji pykdavo. Prikaišiodavo, kad nebeturiu jai laiko, kad pasikeičiau. Nuolat kartodavo, jog merginos neturi leisti vaikinams atimti draugystės. Tačiau kai pasiūlydavau kartu ką nors nuveikti, ji visada atsisakydavo.

Viskas pasiekė piką, kai vieną dieną ji parodė kažkokių komentarų iš nepažįstamų žmonių, kurie neva rašė apie jo praeities santykius. Nebuvo jokių aiškių įrodymų: tik ištrauktos iš konteksto žinutės, neaiškūs gandai ar pasakymai girdėjau, kad. Paklausiau, kodėl apie tai nešnekėjom anksčiau. Ji atsakė, kad nenorėjo manęs skaudinti, bet dabar jau negalėjo tylėti.

Po to, tą pačią savaitę, pradėjau ginčytis su juo dėl smulkmenų, kurios anksčiau neatrodė svarbios. Pradėjau abejoti viskuo. Pirmą kartą patikrinau jo telefoną. Prašiau paaiškinimų, kurių jis nesuprato. Jam nusibodo. Jis pasakė, kad jaučia nebetikiu juo ir kad nesupranta, iš kur tas nepasitikėjimas. Netrukus mes išsiskyrėme po beprasmių ginčų ir nuoskaudų.

Pats skaudžiausias etapas atėjo po to. Po mėnesio sužinojau, kad mano geriausia draugė bendrauja su juo. Iš pradžių sakė, kad reikia viską išsiaiškinti. Tada kad jie tiesiog susitiko išgerti kavos. Galiausiai prisipažino, kad jie vis dažniau leidžia laiką kartu. Kai ją tiesiogiai paklausiau, ji ne tik neatsiprašė ji pareiškė, kad nieko blogo nepadarė ir kad pati kalta.

Jis vieną vakarą parašė man žinutę, kuri vis skamba galvoje:
Padariau tik tai, ko tu nesugebėjai išsaugoti.

Tuo metu supratau viską. Tai nebuvo rūpestis. Nebuvo atsargumas. Tai buvo konkurencija. Jai skaudėjo matyti mane laimingą, tobulėjančią, su tuo, kas buvo nepasiekiama jai pačiai. Ji nenorėjo atsilikti.

Dabar neturiu nei to vaikino, nei draugės. Bet turiu aiškumą. Praradau du žmones, taip. Tačiau gavau kur kas svarbesnį dalyką žinojimą, kad ne kiekvienas šalia tavęs norėtų tave pakelti aukštyn. Kai kurie tiesiog laukia tinkamos progos, kad tave pastumtų žemyn.