2024vasario 3d., šeštadienis.
Gyvenu Vilniaus Senamiestyje, penkių blokų prefabrikate, kurio sienos plonesnės nei popierius, o kiekvienas kaimyno čiaupimas atskamba šildymo vamzdžiuose.
Jau seniai nešokiau nuo kišenių šokiruojančių durų slėgio, neklausiau triukšmingų perstatymų, nei negirdėjau, kaip apatinės etato senutės televizorius iššaukia šokį.
Bet viršutinis kaimynas Antanas nuolat išprovokavo mano kantrybę. Kiekvieną šeštadienį jis be gėdos pradėjo kasti grąžtą arba perforatorių. Kartais po dešimt ryto, kartais po vienuolika. Visada savaitgalį, kai norėjau išsimiegoti.
Iš pradžių bandžiau būti tolerantiškas: Gal tai remontas…, gal lauksime, mintyse sukdamas galvą į šoną ir uždėdamas pagalvę ant veido. Tačiau savaitės prabėgo, o grąžto garsas nuolat ragavo mane iš miegos. Kartais tai trumpi, kartais ilgai truksmių garsai, kaip šokiai, kuriuos pradeda, tada staiga sustabdo, o po to vėl tęsia.
Net savaitės dienomis, apie septintą vakarą, kai grįžau nuo darbo svajodamas tylos, garsai ir toliau krenta ant galvos. Kiekvieną kartą norėjau pakelti balsą ir pasakyti kaimynui, ką apie jį galvoju, bet nuovargis, tingumas ar paprastas konfliktų vengimas laikė mane įtariamajame.
Vieną dieną, kai grąžtas vėl užšvietė virš galvos, nepakeliau daugiau. Skojau į viršų, beldžiau į varpas niekas neatsakė, tik šnabždėjimas iš perforatoriaus vibravo į kaukolę.
Kada nors aš! išsiveržau, bet nepabaigiau sakyti. Net nežinojau, ką kada nors turėjau omenyje. Galvojau apie mažiausias priemones išjungti bendrąjį skirstiklį, paskambinti policijai, net užpildyti ventiliaciją putų. Kartais vaizdinau, kaip Antanas staiga supranta, kad erzinasi, ir atvyksta atsiprašyti, arba išeina iš pastato, bet bet koks veiksmas būtų geriau nei grąžto triukšmas.
Tai tapo neteisingumo simboliu. Kiekvieną kartą galvojau: Bent kas nors šiame name turėtų nusivilti ir sustabdyti šį šėklinimą! Tačiau visi slėpėsi po savo slėpiančiais kampeliais ir nieko nepadarė.
Ir tada įvyko tai, ko neįsivaizdavau.
—
Kitą šeštadienį pabudau ne triukšmo, o visiškos tylos. Laukiau, kol atgarsės vėl šis vargšas aparatas, bet tyluma buvo tanki, ramus, beveik palpimas.
Sugrįžo!, šypsena greitai iššovė galvoje, arba šitas šėlenas išvyko?
Diena prabėgo su nepaprastu laisvės jausmu. Vakuuminis valytuvas veikė švelniai, vandens puodukas šilkė šiltai, televizoriaus garsas nešuko su lubomis. Sėdėjau ant sofos ir šypsodavausi plačiai, kaip vaikas.
Sekmadienis taip pat buvo tylus, taip pat pirmadienis, antradienis, trečiadienis triukšmas lyg iškirptų iš mano gyvenimo. Tyluma iš viršaus išliko beveik savaitę. Nebesąmonėjau, kad tai remontas, atostogos ar atsitiktinumas; šio pertraukos kontrastas po mėnesių nuolatinio šurmulio buvo neramus.
—
Ilgai stovėjau prieš Antano duris, pasiruošęs įveikti baimę, svarstydamas, kodėl aš tai darau ar norėčiau įsitikinti, kad viskas gerai, ar patikrinti, ar mano baimės nėra be pagrindo. Paspaudau skambučio mygtuką.
Durys atsidarė beveik iš karto, ir iš karto supratau, kad kažkas įvyko. Prie slenksčio stovėjo nėščia moteris, veidas blyškus, akių vandenys susikaupę. Matėme ją kelis kartus ankstesnėse laiptinėse, bet dabar ji atrodė kaip senėjusi kelis metus.
Ar Jūs esate Antano žmona? paklausiau atsargiai.
Ji pritako.
Kas nutiko? Aš… labai ilgai neklausau… bandžiau kalbėti, bet žodžiai įstrigo gerklėje kaip galėjau ateiti dėl tylos?
Moteris žengė žingsnį atgal, leidžianti man įeiti. Tada tyliai išklausė:
Lėšiai… nebeliko.
Pirmai kartai nesupratau, ką ji turėjo omenyje. Trūkus kelias sekundes, žodžiai susijungė į visumą.
Kaip… kada?
Praėjusią šeštadienį, ankstyvais rytais, ji nuvalo ašarą. Suprantate… tas nuolatinis remontas… jį išsekdavo. Visada savaitgaliais dirbo darbo dienomis neturėjo laiko. Tą rytą jis kėlėsi anksčiau nei aš… norėjo pabaigti kūdikio lovytę. Skubėjo, bijojo nepavėluoti…
Ji pakėlė ranką į buto gylį. Ten, prie sienos, stovėjo nebaigta kūdikio lovytė tik jos pusė. Instrukcijos, dėžutės su varžtais, įvairios detalės gulėjo ant grindų.
Jis tiesiog… nukrito, šnabždėjo ji. Širdis. Aš net nesugebėjau pabusti.
Aš stovėjau, tarsi įsišaknijęs į grindį. Jos žodžiai lėtai, suniai prasiskverbė į sąmonę.
—
Triukšmas… tas pat, kuris mane taip erzino, kurią savaitę šviesdavo mano šventadienius! Aš tiek kartų jį prakeikiau kartu su žmogumi, kuris jį darė! Žemyn žiūrėjau mano žvilgsnis sustūpėjo į dėžutę su lovytės detalėmis. Maži varžtai, šešiakampis raktas, lipdukai su dalių numeriais viskas tvarkingai išdėstyta, kaip tik žmonės, kurie išties nori kažko svarbaus sukurti.
Ar jums kažko reikia? pradėjau švelniai, bet moteris nusišypsojo galva:
Ačiū, nieko nebereikia
Išėjau beveik ant pirštų galų, kaip iš skausmingos žaizdos. Lėtai leidausi laiptais, laikydamasis už turėklų. Kiekvienas žingsnis jausdavau sunkų kaltės jausmą, nieką neapibrėžtą, bet degantį.
—
Namų viduje pakėlau akį į lubas. Tyluma buvo tanki, kaip spąstai. Galbūt todėl taip nekenčiau Antano? Nes tik dėl jo nebegalėjau miegoti! Man jis nebuvo žmogus, o tik triukšmas, nepatogumas. Dabar jo nebe.
Tačiau buvo moteris, kuri apgailestauja jo. Greitai gimęs kūdikis neturės tėvo. Ir buvo lovytė, kurią jis labai norėjo surinkti, bet nesugebėjo.
Turiu eiti pas jo žmoną, pagalvoju, padėti. Ji patys galbūt nesugeba.
Vakar, kai mintys nusiramojo, vėl žiūrėjau į lubas ten vis dar stovėjo mirusi tyluma. Ilgai sėdėjau pusiau apšviestoje virtuvėje ir pajutau, kad šiandien nebegalėsiu užmigti. Pakėliau galvą į viršų, spustelėjau skambutį. Durys atsidarė, o moteris nustebus pakėlė antakį ji, aišku, neturėjo manęs laukti.
– Atsiprašau, kad trikdau, šiek tiek sunkiai sakiau. Žinau, kad mes vos pažįstamės, bet jei leistumėte galėčiau surinkti lovytę. Jis norėjo, kad ji būtų paruošta. Jei galėčiau padėti
Ji tylėjo, žiūrėjo į mane ilgai, tarsi bandydama suprasti mano žodžių prasmę. Galiausiai švelniai linktelėjo.
Įeikite.
Aš atsargiai įžengiau, apeinantis dėžutes su detalėmis. Dirbau ilgai, be žodžių.
Moteris sėdėjo ant sofos, glostydama pilvą. Kartais tyliai šniokščiojo, stengdamasi netrukdyti. Kai paskutinį varžtą prisukau ir pataisiau lovytės nugarėlę, kambarys pasikeitė. Kaip išsisklaidė įtampa.
Ji priėjo arčiau ir glostė glotnią medinę grindinę.
Ačiū, šnabždėjo ji. Jūs net nežinote, kaip tai svarbu.
Aš tiesiog linktelėjau. Išėjau, bet sustojau šiek tiek, nes jaučiau, kad pirmą kartą per ilgą laiką padariau kažką tikrai teisingo.
Pamąstymas, kurį ištraukiau iš šios dienos, primena man, kad neramumas ir pyktis retai veda į sprendimus; kartais tiesiog reikia išgirsti kitų skausmą ir išsiaiškinti, ką galime padaryti, kad ne tik sau, bet ir aplinkiniams būtų geriau.
