Tėviškėje, mažame Lietuvos kaime, gimęs ir užaugęs Ferkas visada pasižymėjo maloniu, mandagiu elgesiu. Sulaukęs aštuoniolikos, jis nusprendžia kelti sparnus į Kauną, ieškoti darbo ir siekti didesnių galimybių, nors šeimai tai neatrodė gera mintis. Artimieji ragino likti juk ir kaime darbo netrūko. Tačiau Ferkas buvo atkaklus ir nepaisė jų perspėjimų.
Mama, našlė nuo ankstyvos vyro netekties, nenorėjo sūnaus paleisti, bet leido jam siekti savo svajonių. Ferkas baigė mokslus ir tapo sertifikuotu automobilių mechaniku. Didžiąją dalį savo atlyginimo, uždirbto eurais, kas mėnesį siuntė į kaimą, kad padėtų mamai. Vėliau vedė, tačiau po penkerių metų santuoka nutrūko žmona vis skundėsi dėl finansinių sunkumų. Nors ir išsiskyręs, Ferkas liko gerbiamas draugų ir giminaičių tarpe.
Nepaisant visko, miesto gyvenimas Ferkui vis neatrodė tinkamas jį slėgė nuolatinis susidūrimas su problemomis, kurias gali išspręsti tik pinigai. Jis ilgėjosi paprasto, prasmingo gyvenimo, kaip buvo tėviškėje.
Per pokalbius telefonu mama vis skatino grįžti, primindama, kad kaime netrūksta darbo, o galbūt šalia esančios bendros draugės, Aušros, dėka atrastų ir gyvenimo meilę. Ferkas jautė simpatiją Aušrai, tačiau ir antroji jo žmona buvo iš miesto, ją taip pat atgrąsė finansinės bėdos.
Sulaukęs keturiasdešimties, Ferkas grįžo į gimtąjį kaimą ir įsidarbino vietinėje medienos apdirbimo įmonėje. Ši permaina atnešė jam tikrą džiaugsmą. Ferkas suprato, kad gyvenimo vertė slypi bendruomenėje, kurioje žmonės palaiko vieni kitus ir nuoširdžiai rūpinasi.
Jis vėl susitiko Aušrą, ir netrukus jie susituokė po nedidelio laiko šeima pasipildė pirmuoju vaiku.
Svarbiausia, Ferko grįžimas suteikė didelę laimę mamai. Jis pajuto tikrąją lietuviško posakio Kur žmonės, ten gerovė prasmę. Gyvendamas apsuptas kaimo bendruomenės šilumos ir paramos, Ferkas atranda tikrą pasitenkinimą ir gyvenimo prasmę.
