Aistė sukako trisdešimt metų ir staiga pajunta, kad jos gyvenimas panašus į ilgą pauzę.
Dieną ji sėdi mažos IT įmonės biure Vilniuje, tikrina svetainės tekstus, taiso kitų kablelius ir galvoja trumpus mygtukų pavadinimus. Vakare grįžta į nuomojamą vieno kambario butą septintame aukšte, iš kurio matosi tik pilka kaimyno pastato siena ir siaura dangaus juosta. Ji turi vyrą Marį, programuotoją iš to paties biuro, tačiau jų santykiai jau metus užstrigo tarp tik susitinkame ir kažko konkretų.
Jie matosi dutris kartus per savaitę. Kartais Marius pasilikęs pas Aistę, kartais ji atvažiuoja pas jį į tvarkingą, beveik be asmenybės butą su baltais savo ir televizoriumi, užimiančiu pusę sienos. Pokalbiai vis dažniau sukasi apie projektus, serialus ir kur geriau pirkti maisto produktus. Kai įkvepiama kalbėti apie ateitį, Marius juokauja arba sako, kad šiuo metu ne laikas skubėti.
Aistė sutinka šypsena, nors viduje kažkas suspaudžia. Ji pati nesugeba tiksliai suformuluoti, ko nori. Viena pusė baugina mintis apie vedybas ir vaikų atėjimą, apie tai, kad reikės renkantis ir atsisakant ko nors. Kita pusė ši ilga neapibrėžtuma išnaudoja.
Kovo pradžioje mama paskambina ir sako, kad reikia išsivalyti senus daiktus pas močiutę. Butas bus nuomojamas, o dalį baldų ir indų parduodama. Močiutė mirė rudenį, ir visą laiką niekas nepasuko į jos spintą ir aukštus.
Tu pats tvarkingiausias, sako mama. Aš dirbsiu iki vakaro, teta Nida atvyks padėti, bet jai sunku pernešti dėžes. Važiuok, pažiūrėk, ką galima išmesti.
Aistė sutinka be didelio entuziazmo. Močiutę ji mylėjo, bet paskutiniais metais ji gyveno savo pasaulyje, sumaišydama vardus, pamiršdama, kas atėjo vakar. Jos prisiminimai labiau susiję su varškės kvapu ir senų laikraščių šalkėjimu.
Šeštadienio ryte ji važiuoja į močiutės butą. Jis yra netoliese esančio rajono, devynių aukštų blokas, laiptinė dvelkia dulkėmis ir senumu. Durys atsidaro lėtu, nunešliu skambučiu. Viduje viskas tokia pati kaip rudenį: nusidėvėję kilimai, pilkas sofą dengęs pledas, vitrinos su stikliniais durimais.
Teta Nida jau ten stovi. Trumpa, pilna, tamsiai mėlynoje čiužinyje, ji stovi viduryje kambario su šluoste rankoje ir komanduoja, kur dėlioti knygas ir indus.
Nuotraukų albumų nešalinok, šaukia ji iškart. Juos mama saugojo.
Aistė linkteli galva ir ima apversti apatinį vitrinos lentelės skyrių, kur giliai guli senos bylos ir dėžės. Dulkės švelniai liečia nosį, stiklas truputį dreba, kai ji ištraukia senas konversijas.
Tarp sąsiuvinių ir atvirukų pasirodo mažas medinis rėmelis su nuotrauka. Stiklas šiek tiek miglotas, bet veidai matomi aiškiai. Močiutė, maždaug trisdešimt, galbūt šiek tiek daugiau, stovi parko fone. Plaukai surišti, ant jos šviesi suknelė su smulkiais raštais. Šalia vyras uniformoje, be kepurės, trumpi tamsūs plaukai. Jis žiūri į fotoaparatą, o močiutė žiūri į jį. Jos žvilgsnis turi kažką, ko Aistė iki šiol nematė kitose nuotraukose.
Ji apverčia rėmelį. Ant galinės pusės išblukusiais raštais parašyta: Lidija ir Kęstas. 1947. Žemiau neaiškūs simboliai, tarsi kažkas norėjo papildyti, bet atsisakė.
Teta Nida, o tai kas?, klausia Aistė, rodydama rėmelį.
Teta Nida žiūri ir trumpam sustoja, lyg kvėpimas sustūbęs.
Oi, tai senas daiktas, skuba ji pasakyti ir atsisuka. Padėk prie kitų.
Bet čia močiutė ir Kęstas. Aš nieko nieko apie jį nežinojau.
Kiekviena su kam fotisu darydavo, atmeta teta Nida. Vėliau išsiaiškinsime. Geriau žiūrėk, kas yra apačioje, ne sukeitk su žurnalais.
Jos balsas skubus, o Aistė jaučiasi, kaip smalsumas širdyje sužibo. Ji dar kartą žiūri į vyro veidą. Nieko nesimato pažįstamo nei bruožų, nei išraiškos. Tačiau kaip močiutė žiūri į jį, neleidžia akims atitrūkti.
Likusį dieną jos ir teta Nida peržiūri daiktus. Vakare Aistė pasiima dėžę su nuotraukomis ir laiškais, sakydama, kad namuose viską suskirstys po bylas. Teta Nida tik pakelia ranką.
Daryk, kaip nori. Man šios popierinės nebereikalingos.
Vakar, grįžusi į butą, Aistė padeda dėžę ant stalo ir truputį žiūri į ją. Marius rašo, kad negalės atvykti, turi skubų terminą. Ji atsako gerai ir išraiboja garsą.
Kambarys alsuoja popieriaus šnarėstu, kai ji pradeda peržiūrėti nuotraukas. Čia močiutė paauglystėje mokyklos uniformoje, čia mama vaikšto su megztiniu, čia kažkoks vasaros stalas su nepažįstamais žmonėmis. Nuotrauka su uniformuoto vyro stovėjo šiek tiek šone, laiko rėmelį prie sienos.
Aistė gaudo save, kai nuolat žiūri į ją. Galiausiai ji paima rėmelį ir padeda priešais save.
Lidija ir Kęstas. 1947.
Šeima visada sakė, kad močiutė Lidija vedė dėdę Viktą keturiasdešimtmetyje. Karą aprašė retai, tik bendrais žodžiais. Dėdė žuvo, kai mamai buvo penkeri. Kitų vyrių istorijos niekada nesužino.
Ji nuotrauką fotofono įrašo, kad parodytų mamai, ir rėmelį padeda šalia. Bet nakčiai miegoti nepavyksta. Galvoje sukasi klausimai, kurių anksčiau nebuvo.
Kitą rytą ji atvažiuoja pas mamą. Mama gyvena du sustojimo atstumu nuo metro, dvivietėje bute su balkonu, pilnu gėlių vazonų.
Na, kaip sekėsi? klausia mama, ant stalo kelia puodelį su arbata ir sausainiais. Nida ne skundėsi?
Skundėsi, bet ne daug, atsako Aistė ir iškiša nuotrauką. Mama, ar žinai, kas tai?
Mama paima rėmelį, susiraukia akis. Veidas truputį pasikeičia, bet greitai grįžta į pradinį veidą.
Tai tavo močiutė. Tu neįsivaizduoji? sako ji.
O vyras?
Koks vyras? Mama apsimeta, kad tyrinėja foną. Aha, tas. Negalvoju, kad kuri nors pažįstu. Tuomet viskas nuotraukose tiesiog žmonės.
Čia parašyta Lidija ir Kęstas. Tu niekada nepasakojai apie jį.
Mama padeda rėmelį ant stalo ir ima puodelį.
Mažai ką galime pasakyti. Tėvai turėjo savo jaunystę, draugus. Ką dabar prisiminti?
Bet tu tikriausiai žinai, kas jis. Jis uniformuotas, 1947 metai. Galbūt karo draugas?
Kam tau tai? mama šiek tiek sustiprėja. Jau nebe gyvename su tuo, mano mamų nebe. Kodėl šnipi?
Aistė jaus vidinį ryžtą.
Tiesiog smalsu. Supratau, kaip mažai žinau apie močiutę. Ji net nieko nepasakojo.
Tai nenorėjo, nutraukia mama. Kai kurių dalykų geriau nekelti į šviesą.
Ji atsistoja ir eina į virtuvę dar kartą užvirti arbatos. Pokalbis baigėsi.
Aistė sėdi ir žiūri į nuotrauką. Nesvarbu, kad negauna atsakymo, bet mama staigus atsparumas ją sužeidžia. Jei tai būtų draugas, mama nebūtų taip reaguojusi.
Keliaukama namo, ji į savo telefoną ištraukia nuotraukos galinę pusę ir priartina. Po Lidija ir Kęstas. 1947 apačioje matosi silpnai rašomi ženklai Birželis. Daugiau neįskaitoma.
Kitomis dienomis darbas vyksta kaip įprasta, bet mintys vis grįžta prie uniformuoto vyro. Pertraukose tarp teksto taisymo ji vis dažniau glumda veidą ekrane, bandydama atspėti jo charakterį.
Marius kelis kartus kviečia susitikti, bet visada randa kažkokių reikalų sportą, susitikimą su draugais, skubų kodų pataisymą. Aistė sutinka perskelti, bet jaučiasi vis labiau išsekusi.
Vieną vakarą, kai ji vėl sėdi su močiutės laiškais, įmintis atgyja: vienas albumas rodo močiutę su draugėmis prie stogo su ženklu Kultūros namas geležinkelio darbuotojams, apačioje parašas Kalininiai, 1949. Tai reiškia, kad po karo močiutė šiek tiek gyveno ten.
Ji įsijungia nešiojamo kompiuterio naršyklę ir ieško informacijos apie miestą, dabar vadinamą kitaip. Randa kraštotyrės forumą, kuriame kalbama apie karo laikų sąrašus. Pagalvoja, kad jei Kęstas buvo karys, jo pavardė galėjo būti registruose.
Ką tikrai nežino jo pavardės.
Savaitgaliais ji paskambina tėtai Nidai.
Teta Nida, močiutė po karo gyveno Kalininiuose?
Taip, ten ją išvežė, kol grįžo. Kas tau rūpi?
Kęstas, kas jis?
Telefonas tyliai šnara.
Tu visą laiką apie tą Kęstą galvoji, susirūpina teta Nida. Žinau, bet nenoriu kalbėti. Tai skausminga. Ir mamai nepatiktų, jog ištraukime senąją šeimos istoriją.
Aš nenoriu nieko teisti, švelniai sako Aistė. Man svarbu suprasti, kokia ji buvo. Ne tik senoji seniena.
Po ilgos tylos teta Nida atsako:
Gerai, atvažiuok į mano namus sekmadienį, tik vieną, be mamų. Pasikalbėsime.
Visą savaitę Aistė vaikšto ant adatos. Darbe mechanistiškai ištaisydama tekstus, vakare peržiūri laiškus, tikėdama rasti bent vieną Kęsto paminėjimą. Daugiausia konversacijų buvo draugų atvirukai ir retas dėdės Viktos laiškas.
Ketvirtadienį Marius pasiūlo išvykti vasarą prie jūros.
Gal galime pasiimti paskutinę kelionę, sako jis telefonu. Dvi savaitės. Tu vis tiek planuoji atostogas.
Taip, planuoju, atsako Aistė. O kas toliau?
Ką nori sakyti? paklausia jis.
Na, išvyksime, pailsėsiame. O po to?
Jis tyliai susimąsto.
Po to bus ruduo, projektai, darbas. Gyvenimas.
Ji jaučiasi, kaip įkyri įtampa įsibrauna į vidų.
Gerai, gal vėliau pasikalbėsime, nutraukia ji, teigdama, jog užsiėmimai.
Sekmadienį Aistė važiuoja į Nidos butą. Ten, senoje plytinėje namo šalia parko, kvepia kepta svogūna ir skalbtu skalbiniu. Ant sienų kabina kilimai su elniais ir nuotraukos vaikų bei anūkių.
Įeik, sako Nida, tvarkydama akinius. Arbata?
Ačiū, sako Aistė.
Jos sėdi virtuvės stalčiuose. Nida įlėžia puodelį, sėda priešais, rankas ant stalo.
Taigi nori sužinoti apie Kęstą, pradeda be įžangos. Bet vėliau pasakyk mamai atsargiau, ji tai patyrė savaip.
Aistė linkteli galva, burna džiūsta.
Tavo mama gimė čia, Kaune, tęsia Nida. Prieš tai jie su Lidia gyveno Kalininiuose. Lidia ten patekė karo laikais, evakuacijoje. Ten susitiko su Kęstu. Jis buvo leitenantas, sužeistas, ligoninės lovoje. Vėliau paliko pareigas, dirbo komendantūroje.
Nida gėriant arbatos gurkšnį, tyliai svarsto.
Jie mylėjo vienas kitą, sako ji švelniai. Aš buvau jauna, bet prisimenu. Jis atnešdavo šokoladą, kurio tada nebuvo. Lidia juokėsi su juo. Aš niekada nematau tokios jos.
Kodėl jis nebuvo mano dėdės? paklausia Aistė, jausdama svorį.
Nes jį paėmė, Nida žiūri pro langą. 1947 m. prasidėjo patikrinimai, filtravimai. Kas buvo kur, kas darė ką. Sakė, kad jo brolis patyrė belaisvę. Tai buvo kaip žymės. Jis buvo pašauktas, išvyko ir negrįžo. Lidia kreipėsi į institucijas, bet tik davė atsakymų: perkeliamas, perkeliamas. Po to visi atsakymų nebeiga.
AAistė suvokė, kad tikrąją savo laisvę gali rasti priimdama praeities šešėlius ir žengdama į priekį su atvira širdimi.
