O kam skirtas šitas stiklainėlis, mielasis? Vaikas net nepakelia akių. „Kad galėčiau nupirkti tortą seneliui… Jis niekada neturėjo savo.“ Tai ištarė su tokiu tyru, tikru rimtumu, kad mamai užgniaužė kvapą, dar prieš suvokiant, ką iš tikrųjų girdėjo. Ant stalo – tik kukli suma ir sauja monetų, kurias jis rikiavo kruopščiai, lyg tai būtų lobis. Ne pinigai ją sugraudino… O širdis to vaiko, kuris dar nesuprato kainų, bet jau žinojo, kas yra dėkingumas. Senelis turėjo gimtadienį po savaitės. Žmogus su nugairintomis rankomis, tylus, pripratęs duoti, nieko nesitikėdamas. Nieko niekada neprašė. Bet vieną dieną, beveik juokais, pasakė: „Aš niekada neturėjau torto tik sau…“ Žodžiai, kurie suaugusiajam – tik frazė. Vaikui – tapo misija. Nuo tada: – rinko monetas, vietoje to, kad išleistų; – nepirko skanėstų po pamokų; – pardavė du savo piešinius; – ir kiekvieną vakarą į stiklainį įmesdavo po dar vieną monetą, linkinčią viltingu skambesiu. Ateina sekmadienis, senelio gimtadienis. Ant stalo – paprastas tortas iš parduotuvės. Vienintelė, kreivai įsmeigta žvakutė. Vaikas – net susijaudinęs virpa. Ir senelis, pratrūkstantis akimirksniu. Ašaros – ne dėl skonio, ne dėl dydžio, ne dėl kainos. Ašaros, nes pirmą kartą gyvenime kažkas pagalvojo apie jį su meile, tokia kuklia išore ir beribe viduje. Nes kartais didžiausias stebuklas telpa į paprasčiausią taupyklę. Ir tikroji meilė ateina iš to, kas turi mažiausiai, bet jaučia daugiausiai…

O kam šitas stiklainis, mielasis?

Vaikas net nepakėlė akių.

Nupirkti seneliui tortą… jis niekada tokio neturėjo.

Tai ištarė su tokia tyra, nuoširdžia rimtimi, jog man gerklėje įstrigo gumulas, net nespėjus suprasti, ką išgirdau.

Ant stalo gulėjo vos keli eurai ir saujelė monetų jis jas rūpestingai dėliojo, lyg didžiausią lobį.

Ne pinigai mane palietė

O jo širdis vaiko, kuris dar nesupranta kainų, bet jau žino, kas yra dėkingumas.

Senelio gimtadienis už savaitės.

Žmogus su nugairintomis rankomis, tylus, pratęs duoti, o ne imti.

Niekada neprašė nieko sau.

Bet kartą, beveik juokaudamas, jis tarstelėjo:

Aš niekada nesu turėjęs savo asmeninio torto…

Žodžiai, kurie suaugusiajam tik niekuo neįpareigojanti frazė.

O vaikui tapo misija.

Nuo tada:
rinko monetas, vietoj to, kad jas išleistų;
nepirko gardumynų po mokyklos;
pardavė dvi savo piešinių;
ir kas vakarą į stiklainį įmesdavo dar vieną skambančią monetą su viltinga šypsena.

Atėjo sekmadienis gimtadienio rytas.

Ant stalo paprastas pyragas iš prekybos centro.

Vienintelė kreivoka žvakutė.

Vaikas drebantis iš jaudulio.

Ir senelis, kuriam širdis sudrėko akimirksniu.

Jis nepravirko dėl skonio.

Ne dėl dydžio.

Ir ne dėl kainos.

Jis pravirko, nes pirmąkart gyvenime…

kažkas apie jį pamąstė

su meile regis, tokia maža išore,

bet begaline vidumi.

Nes kartais didžiausia dovana

telpa į paprasčiausią taupyklę.

Ir tikra meilė dažnai ateina iš to,

kuris turi mažiausiai…

bet jaučia stipriausiai.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

18 − seven =

O kam skirtas šitas stiklainėlis, mielasis? Vaikas net nepakelia akių. „Kad galėčiau nupirkti tortą seneliui… Jis niekada neturėjo savo.“ Tai ištarė su tokiu tyru, tikru rimtumu, kad mamai užgniaužė kvapą, dar prieš suvokiant, ką iš tikrųjų girdėjo. Ant stalo – tik kukli suma ir sauja monetų, kurias jis rikiavo kruopščiai, lyg tai būtų lobis. Ne pinigai ją sugraudino… O širdis to vaiko, kuris dar nesuprato kainų, bet jau žinojo, kas yra dėkingumas. Senelis turėjo gimtadienį po savaitės. Žmogus su nugairintomis rankomis, tylus, pripratęs duoti, nieko nesitikėdamas. Nieko niekada neprašė. Bet vieną dieną, beveik juokais, pasakė: „Aš niekada neturėjau torto tik sau…“ Žodžiai, kurie suaugusiajam – tik frazė. Vaikui – tapo misija. Nuo tada: – rinko monetas, vietoje to, kad išleistų; – nepirko skanėstų po pamokų; – pardavė du savo piešinius; – ir kiekvieną vakarą į stiklainį įmesdavo po dar vieną monetą, linkinčią viltingu skambesiu. Ateina sekmadienis, senelio gimtadienis. Ant stalo – paprastas tortas iš parduotuvės. Vienintelė, kreivai įsmeigta žvakutė. Vaikas – net susijaudinęs virpa. Ir senelis, pratrūkstantis akimirksniu. Ašaros – ne dėl skonio, ne dėl dydžio, ne dėl kainos. Ašaros, nes pirmą kartą gyvenime kažkas pagalvojo apie jį su meile, tokia kuklia išore ir beribe viduje. Nes kartais didžiausias stebuklas telpa į paprasčiausią taupyklę. Ir tikroji meilė ateina iš to, kas turi mažiausiai, bet jaučia daugiausiai…