O man apie tai nebuvo pasakęs nė žodžio

„Tai mano mama, ir aš privalau jai padėti!“ – pareiškė vyras, kai sužinojau, kad jis jau beveik trejus metus kas mėnesį perveda jai dalį savo atlyginimo. O man apie tai nebuvo pasakęs nė žodžio.

Su vyru Dariumi esame susituokę aštuoniolika metų. Auginame du vaikus, mokame būsto paskolą ir abu dirbame.

Niekada negyvenome prabangiai, tačiau visada maniau, kad esame komanda. Jei reikėdavo didesnio pirkinio ar atsirasdavo nenumatytų išlaidų, viską aptardavome kartu.

Bent jau taip galvojau.

Pastaruoju metu namuose nuolat kalbėdavome apie taupymą.

Kai pasiūliau pakeisti seną skalbimo mašiną, Darius pasakė, kad dar galime pakentėti.

Kai dukra paprašė pinigų mokyklinei kelionei, jis susiraukė:

— Negalime sau leisti visų jos norų.

O kai užsiminiau, kad norėčiau bent savaitgalį su šeima praleisti prie jūros, atsakė:

— Pirmiausia išmokime gyventi pagal savo galimybes.

Aš neprieštaravau. Stengiausi mažiau išlaidauti, ieškojau nuolaidų parduotuvėse ir net atsisakiau kelių sau suplanuotų pirkinių.

Tačiau praėjusią savaitę, kai kartu tvarkėme banko dokumentus, pastebėjau reguliarius 320 eurų pervedimus.

Gavėja buvo mano anyta.

Iš pradžių pagalvojau, kad vyras jai padėjo vieną ar du kartus.

Bet peržiūrėjusi ankstesnius išrašus supratau, kad pinigai siunčiami kiekvieną mėnesį jau beveik trejus metus.

Vakare paklausiau:

— Dariau, kodėl kas mėnesį pervedi mamai po 320 eurų?

Jis net nesutriko.

— Nes jai reikia pagalbos.

— O kodėl man nieko nesakei?

— Tai mano mama, ir aš privalau jai padėti!

— Aš juk nesakau, kad neturėtum padėti. Bet kodėl tokį sprendimą priėmei vienas?

Vyras susiraukė.

— Aš pats uždirbu tuos pinigus. Nejau dabar turiu prašyti tavo leidimo?

Tie žodžiai mane labai įskaudino.

Aš taip pat dirbu. Taip pat prisidedu prie šeimos išlaidų. Ir niekada nesu draudusi jam rūpintis mama.

Priešingai, kai anyta sirgo, pati veždavau ją pas gydytojus, nupirkdavau vaistų ir padėdavau apsipirkti.

Tačiau visus tuos metus mes su vaikais atsisakydavome įvairių dalykų, nes, pasak vyro, šeimos biudžetas buvo per mažas.

O dabar paaiškėjo, kad jis vienas nusprendė, kur kas mėnesį keliaus nemaža mūsų pajamų dalis.

— Dariau, man skaudu ne dėl tavo mamos, — pasakiau. — Man skaudu, kad nelaikei manęs verta žinoti.

Jis tik atsiduso.

— Tu iš nieko darai problemą.

Nuo to vakaro tarp mūsų atsirado keista tyla.

Aš vis galvoju, ar iš tiesų reikalauju per daug.

Nenoriu kontroliuoti kiekvieno vyro išleisto euro. Bet man atrodo, kad santuokoje pagarba turi būti abipusė.

Juk galima mylėti savo mamą, jai padėti ir kartu gerbti žmoną, su kuria kuri bendrą gyvenimą.

O ką manote jūs? Ar vyras turi teisę kas mėnesį skirti dalį atlyginimo savo mamai, nieko nesakydamas žmonai? Ar tokie sprendimai turėtų būti aptariami šeimoje? Kaip pasielgtumėte mano vietoje?

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

one × five =

O man apie tai nebuvo pasakęs nė žodžio