O tu tikrai nepakviesi manęs į vestuves?

Tai reiškia, kad į vestuves nebekviesi, dukrytė? Ar gėdijiesi manęs?

Gabija įsimylėjo savo klasės draugą Dainų paskutinėje mokykloje. Jis buvo paprastas, niekuo neišsiskiriantis vaikinas. Po vasaros atostogų staiga išaugo, pečiai sustorėjo. Kartą kūno kultūros pamokoje Gabija susitraukė koją. Dainas ją nunešė į medicinos punktą ant rankų. Ji glaudėsi prie jo, staiga pastebėdama, koks jis stiprus ir gražus.

Nuo to laiko jie nebeatsiskirdavo. Pavasarį Gabija suprato, kad laukiasi. Po baigimo išlaikytų egzaminų susituokė. Dainas nenutolėjo studijuoti, ėmė dirbti statybose. Prieš pat Naujuosius Gabija pagimdė mergaitę, kurią pavadino Austėja. Dainas padėdavo jaunai žmonai: vaikščiodavo su dukterimi, kol Gabija skalbdavo, virtuvėje ruošdavo valgį ar tiesiog ilsėdavosi. Pavasarį jis išėjo į kariuomenę.

Ir štai nauja nelaimė – Gabijos tėtis staiga paliko jos mamą dėl kitos moters. Mama to neišgyveno. Pradėjo blankti, prarado norą gyventi. Jai nustatė greitai plintantį vėžį, ir po dviejų mėnesių ji mirė. Gabija liko su mažyte viena. Uošvienė kartais užeidavo, prikaišiodavo Gabijai, kad ji visiškai apleido save, bute netvarka, vaikas neprižiūrimas. Bet pagalbos nesiteikė pasiūlyti.

Senutė kaimynė pasigailėjo Gabijos. Paprašė šiek tiek valyti butą ir eiti į parduotuvę už nedidelį atlygį. Tuo pačiu sutiko pasižiūrėti ir į mažąją Austėją.

Gabija išgyveno, kaip galėjo. Galiausiai Dainas grįžo iš kariuomenės. Bet atėjo pasakyti, kad jų santuoka buvo klaida, vaikiška meilė praėjo, kad dėl jaunystės nesklandumų jie padarė kvailysčių. Kaltino, kad ji savo nėštumu suvaržė jo laisvę. O jis nori toliau mokytis.

Gabija liko viena su mažyte Austėja. Ir nieko šalia, kam pasiskųsti, ko paprašyti, pasišnekėti. Ji visomis jėgomis stengėsi viena užauginti dukrą. O Austėja užaugo tikra gražuole, mokykloje buvo geriausia. Berniukų dėmesio jai nebuvo galo. Bet Austėja atstumdavo visus vaikinus.

– Nepatinka niekas? – klausdavo Gabija.

– Kaip kad! Patinka Lukas. Arūnas irgi nieko. Bet jie tokie patys kaip mes su tavimi. Jų tėvai gyvena nuo algos iki algos. Aš nenoriu taip. Nenoriu visą gyvenimą praleisti skurde. Aš graži, o grožis turi savo kainą.

– Gražumas greitai pranyksta, dukrele. Aš savo laiku irgi buvau graži, o dabar pažiūrėk, kas iš manęs liko. Kai tave pagimdžiau, viskas dingo…

– Kodėl tu mane lygini su savimi, mama? – pertraukė ją Austėja. – Aš neskubu gimdyti, bent jau artimiausiu metu. Pirma reikia sėkmingai ištekėti, susirasti turtingą ir sėkmingą vyrą.

– Bet kur tu jį rasi, turtingą? Mūsų mažame miestelyje turtingų žmonių galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Ir ne piniguose laimė. Turtingieji renkasi sau lygias, į tokias kaip tu net neatsižvelgs, – aiškino Gabija.

– Aš ir nesiruošiu čia likti. Baigsiu mokyklą, vyksiu mokytis į Vilnių. Ten daugiau galimybių. Beje, mama, man reikia naujos suknelės. Ir batų. Ir aš parduotuvėj pamatėn gražų apsiaustą. Negi aš taip apsitaisius į Vilnių vyksiu? – Austėja parodė į gražią suknelę, už kurią Gabija kelis mėnesius taupė pinigus.

Ir ji pasiėmė papildomą darbą. Namo grįždavo visiškai išsekusi. Iškart gulėdavo miegoti. Visko sau atsisakydavo, kad tik Austėjai nei ko netrūktų. Kaimynai gyrė Gabiją, kokią protingą ir gražią mergaitę ji viena užaugino be vyro. Gabija didžiavosi dukterimi, nors ir nepasakodavo, kiek jai tai kainavo. Jos vis labiau tolo viena nuo kitos, nustojo suprasti ir girdėti viena kitą, nors ir gyveno po vienu stogu.

Baigus mokyklą Austėja išvyko į Vilnių, iš Gabijos išsivežusi paskutinius pinigus. Įstojo į universitetą. Skambindavo namo retai, o į Gabijos skambučius atsakydavo trumpai, kad viskas gerai, nėra laiko, užimta mokslais, paprašydavo pinigų. Per visus studijų metus Austėja namuose praleido tik kelias dienas. Paskutiniame kurse staiga atvažiavo vidury semestro.

– Mama, aš išteku. Tėvo Artūro verslininkas. Jie gyvena didžiuliame name. Aš jau išsilaikiau teises. Po vestuvių Artūras man nupirks automobilį… – be kvapo kalbėjo dukra.
Gabija džiaugėsi, matydama, kad dukrai tikrai sekasi.

– Kaip aš džiaugiuosi dėl tavęs, dukrele. O kada su jaunuoju mane supažindinsi? Man į vestuves net nebus ko apsivilkti. Nieko, paprašysiu Marijos iš penktos buto, kad siūtų man suknelę. Ji ateljė dirba. O kada vestuvės? Spėsiu su suknele? – susirūpino Gabija.

Austėja nuleido akis, susimąstė.

– Mama, aš pasakiau Artūro tėvams, kad tu gyveni užsienyje ir negali atvažiuoti. – Atidžiai pradėjo Austėja, bet pamatėsi motinos nustebusį žvilgsnį, peršoko į riksmą. – Negi galėjau pasakyti, kad tu paprasta valytoja, kad mes skurdžiai gyvename? Artūro tėvai to nesuprastų, tada apie jokias vestuves negalėtų būti nė kalbos, kaip tu to nesupranti?

– Tai reiškia, kad į vestuves nebekviesi? Gėdijiesi manęs? – tiesiai šviesiai paklausė suirutę patirusi Gabija. – Kaip gi taip? Labai negerai. Ką aš žmonėms pasakysiu?

– Man visiškai nerūGabija ilgai žiūrėjo į uždaromas duris, kol galiausiai suprato, kad laikas sustoti ir pagaliau pasirūpinti savo laime.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

3 × 3 =

O tu tikrai nepakviesi manęs į vestuves?