20251028, penktadienis
Šiandien po ilgos kelionės traukiniu nuo Kauno iki Vilniaus, ausis vibrojo nuolatinio skambučio, kurio garsas liko įstrigęs kaip erškėlių spąstai negali jo išmušti nei greitas rankos šuolis, nei garsus šauksmas. Sėdėjau perpildytame vagone, žiūrėjau į tamsų langą, kuriame atspindėjo mano veidas, nusilpęs nuo nuovargio, ir jaudulių, kurie kaip šlaitiniai, nuslopino mane iš vidaus, suspausdami gerklę šaltomis, tvirtomis koja.
Visa ši drama prasidėjo paprastą sekmadienio vakarą, kai mano artimas draugas Vytas, tiesioginis ir nuoširdus žmogus, į mano gyvenimą įleido lėtai nuodingą nuotėkį vienu tik pokalbiu. Dabar, sugrįžęs namo, aš jaučiu, kad mano pasaulis negrįžta į senąją, mano širdį brangų, ramų ritmą.
Po darbo atvykus į savo butą, stovėjau ant šalto balkono, laisvai prislėgęs alkūnes prie turėlio. Visi paruošti: tamsiai mėlynas kostiumas sėdėjo lyg ant mano kūno, kaklaraištis buvo tvarkingai rišęs, o kišenėje puodelyje slypėjo du bilietai į Kauno dramos teatrą. Rūkoma cigareta, išsižadusi iš nervų, jau beveik dūzgėsi po stikliniu žiūrovų padėklu, švelniai krisdama kaip mano jausmai. Tuo tarpu mano žmona Viltė vis dar užsidarė miegamajame, už uždarytos durys. Girdėjau švelnų jos suknelės šlapių šnaužų garsą ir lengvą žingsnių šokį medienos grindyse. Kai ji pagaliau pasirodė prie įėjimo, apšviesta šviesos šviestu iš didžiulio kristalo šviestuvo, mano širdis trumpam pamiršo visus įkyrus Vytų šnabždesius ir žiaurią pavydą. Ji spindėjo kaip saulė po lietaus; prarasti ją būtų lyg ištrūkti iš šviesos į amžiną žiemos šaltį.
Viltė, mes vėluojame, kiek dar laiko rungsiesi? šiek tiek sukantraudęs balsas išsiskleidė su neišdildoma rūgštinga skausmo nata, kurią Vytas išsklaidė mano mintyse.
Ji lengvai išlipo į balkoną, šypsodama išliejusios išdavės šypsnos kaip vaikų žaidime kartą peržengusi, bet vis tiek žavinga.
Žiūrėk, mano brangioji, pauzės šnibždėjo ji, akys džiūgiančios džiugesio kibirkštelėmis.
Viltė, beveik šokanti balerinos šypsena, ištraukė po savo suknelės šoną ilga koją, parodydama elegantiškus raudonus baletinius batus ant beveik nepastebimo aukštų kulnių.
Paslėpiau juos patys, į patį tolimiausią skyrių, sutikau nežiūrėti, kol grįš mano pagrindinis žiūrovas, ji pasakė, tarsi skaitydama mano vidinius, tamsius minčių srautus, ir tai skambėjo kaip apsaugos burtas, patvirtinantis jos ištikimybę.
Aš tyliai žiūrėjau į ją, o mano galvoje vėl skambėjo Vytų ištikimas, bet abejingas balsas: Per dažnai ji ten pasirodo aidėjo mano ausyse, susiliejęs su miesto triukšmu.
Vėl sėdėdamas vairuotojo sėdynėje, ranka dar vieną kartą suspaudusi vairą kaip priglaudimą, vėl peržiūrėjau tą lemtingą pokalbį. Vytas, po paprasto įprasto klausimo apie darbą, tylėjo, o tada pradėjo šnibždėti ne aiškiai, bet grynai žodį, kaip įbrėžtą į stiklo lūžius Viltės vardą.
Nesakyk visko dar, išleisk! išsiplaukau, jausdama nepakeliamą spaudimą.
Vytas, susidraugavęs su drąsa, kurioje buvo lyg šuolis iš kranto į šaltą nakties vandenį, išsiskleidė: Ji, mano žmona, dažnai lankosi pas Titasą, šį benamį ir ilgašuku filosofą, kuris mokosi sveiko gyvenimo būdo ir visų šiuolaikinių dvasinių praktikų.
Aš juokiausi į telefoną, nesukėlęs jokio jausmo: Žinau šį savarankišką mąstytoją! Jis turi tris mažus vaikų, o jis juos lyg beprotaus paukščio bėgioja. Jo namas privačiai, kiemas, ūkininkavimas tai ne mūsų miesto rūpesčiai. Vytas, geriau stebėk savo žmoną, o ne kitų!
Bet Vytas gąsdėnai, beveik suslėgtas, šnabždėjo: Mano Viltė, kvaila, taip pat lankė jo seansus. Dabar ji man sako, kad Titas ne toks paprastas, kaip atrodo. Jis pradėjo ją traukti, per meditacijas, per šitų babadži mokymus, per kamalą Aš nesuprantu kaip, bet jis jai rodo aiškius ženklus.
Jo balso tikslumas ir nuoširdumas privertė mane susitraukti, išnykus mano juokui. Ilgos kelionės, namų tyla be manęs, mano dažni nebuvimai visa tai sukurė tą nesveiką plyslą mano tvirtame pasaulyje, kuri įkišo į jį kankinančią abejonę.
Vytas tvirtai tvirtino, kad Viltė lankosi Titasą trisketuris kartus per savaitę, tarsi į darbą. Per visą mano nebuvimą ji niekada nesveikė mano senąją motiną, gyvenančią toje pačioje mieste. Jų bendra sūna taip pat dažnai lankė tą kvapų kupiną namą.
Jo protas aštrus, psichologija jo stipri, Vytas spaudė, bandydamas jausti mane. Bandžiau jam pasakyti, kad noriu pasikalbėti vyriškai, bet jis žvilgtelėjo man ir taip įkėlė gėdas dėl mano laukų.
Aš tyliai klausiau, kaip žemė po kojų dar liko tvirta, bet jau nebegalėjo laikyti širdies be šokio.
Paranoja iškelia į šluotą, bandžiau pasakyti, bandydamas grąžinti viską į vietą. Ar tikrai Viltė su sūnume eina į juodoji magija ar kažkokią susitikimo sesiją? Tu visur ieškai įkalčių, matote tik blogiausią.
Tačiau tas mažas, bet nuodingas kenkėjų gyvatėlės, įsiskverbęs į mano sielą tą penktadienį, liko gyvas. Jis slėpėsi mano viduje, lėtai, bet nuolatos šaldydamas mane, kaip įkandantį dilgį. Dabar, kai žiūrėjau į švarų, šviesų Viltės profilį, apšviestą miesto naktiniais žiburėliais, man pasirodė nepažįstama, paslaptinga graži moteris, kurios patikimumas jau nebuvo abejotinas. O per tris dienas turėsiu vėl išvykti
Taip, ką aš dariau, šyptau sau, nejaučiu šilumos, bet drėgmės aštrumą ant skruostų. Pasilenkau ir bučinau Viltės galvą, įkvėpdamas jos popieriaus kvepalų aromatą. Ji švelniai prisilietė lūpomis prie mano skruosto ir skatino mane į duris.
Ei, eik atversti! Tauti nepatinka ilgai laukti prie durų.
Tautvydė ir Vytas kamščė seno sedanų bagažinę, ištraukdami didelius plevėtus krepšius, pilnus raudonų obuolių derlių iš jų savų sodų, tradicinis rudens dovanų įpratimas artimuose.
Lėtai nusileidi, Tautvydė švilgo, perduodama mažiausią, bet labai patraukliausią krepšelį Viltės. Negali atsiriboti nuo savo gražios?
Ji, šiek tiek šypsodama, pasakė, kad grįžo anksti iš kelionės, norėdama sužinoti priežastį. Aš pats nebegalėjau aiškiai išsiaiškinti savo jausmus. Savo vidinės audros šešėlius jau nebejausdavau, bet ramybės dar nepasiekiau. Man tai buvo tarsi mažas laivelis, kuris įsitraukė į galingą sroves, negalėdamas išplaukti į ramią vandenį. Vienas dalykas buvo aiškus Vytų kaltinimai buvo be pagrindo, tiesiog mano nuogausingos ir pavydžios natūros skverbimosi rezultatas.
Su tikru, beveik gyvulišku baime, laukiau, kad vėl pradėsime kalbėti apie Titą, nes mano žmona sesuo Tautvydė kadaise sukčiavo Vytą. Ji sugriebė didžiausią krepšelį į šoninę koją ir drąsiai nuėjo prie laiptų.
Ateikite, pasikvieskite draugus, nebelaukite čia! ji šaukdama per petį, jos balsas turėjo tą įprastą vadovausio toną. Kalbėkitės dar, spėsite.
Keletą minučių mes stovėjome tyloje, svorio pilni, laukdami, kada kas nors prasilinks. Tada Vytas greitai uždengė bagažo dangtelį ir iškišo iš kišenės nusidėvėtą cigarečių pakelį.
Nori tikrųjų amerikietiškų? jis šyptelėjo, šiek tiek išmanant. Man dar liko likusių paketų. Vienas iš kelionės.
Ne, ačiū. Aš turiu savo, atsakiau šaltai, ištraukdamas savo pakelį.
Beje, žinai, aš geras. Tau žinoma, kad aštuoniom šimtais procentų skyrybų priežastis moterys, dažniausiai išdavys. Jis trumpam užsidėjo, išpūlė rūką į vėsų vakaro orą.
Man atrodė, jog pagaliau mane paliks ramiai. Bet Vytas vėl šnabždėjo, dalindamasis tamsiais, bet neabejotinai neigiamais spekuliacijomis apie mano žmona, Tita, ir jų santykius. Jo žodžiai apie tai, kaip Viltė su Tita važinėja po miestą, netgi nešioja mažąjį Misko šuniuką, daro mane šalta, tarsi įkūnytų ne tik įgimtą, bet ir nuosavą kaltę.
Po šios diskusijos tarp mūsų nusileido sverianti tyla, kuri netgi Vytui, kuriam viskas yra šauksmas, kilo sunkiai jaustis. Jis vis dar galėjo gestikulėti, bet jau nebe taip agresyviai, lyg bandydamas apsisaugoti nuo nematomo grėsmės.
Tuo metu mano mintys sugrįžo į dieną, kai iškilau iš nuostabios pavydumo, sulaikęs į Kauno traukinių stotį, po to kaip įvykėte įrėminau į Titasą. Aš norėjau susėsti ramiai, apgalvoti, bet netikėtai pasamdžiau taksi, kuris man pasakė, kad šis kelias į Titasą, šį dvasinį terapeutą. Keliaudamas, suktelėjau raktų puokštę į savo kišenę, nuolatinį įspėjimą, kad kažkas negerai.
Duris atidarė aukšta, plona moteris su šviesiomis, bet šiltomis rudomis akimis. Ji švelniai pasakė, kad jos sutuoktinis nėra namuose, o kai jis grįš, jos nebus. Jis išvyko anksti su jaunu mama, ieškodamas gydytojo, kad išgydytų vaikų gimimo defektą. Ši moteris giliai įkvėpė ir su liūdesiu pasakė, kad jau nusigręžė nuo visų šių keistenybių savo vyrų pusės.
Aš tikriausiai neturėsiu daugiau klausimų, tyliai pasakiau, džiugiai, bet su širdies ašaromis, išreikšdama, kad aš nebeatrakau.
Patikrink, ar patikrini? Vytas bandė, šiek tiek susiraukęs. Tu patikrinai viską?
Patikrinau, ramiai atsakiau, su kramtant lūpomis, tarsi ragindamas rūgštį iš skausmo, tada sakiau iš širdies: Tu man labai patenka į veidą, Vytas. Tiek daug įkalčių.
Tu dabar įkliutai? paklausė Vytas, neširdžiai, bet nepavargęs. Nesusijaudink, drauge man širdis šalia Aš sakau viską, ką matau.
Aš neatsakiau. Stovėjau ramiai, klausydamas miesto atgarsio, jausdama, kaip paskutinė įtampa išsiskiria iš kūno. Be to, šiuo metu jau nebekalbėjau apie buvusią nuotykį, kai mano pasaulis, kurį turėjau laikytis patikimo,Nors vėl patikėsiu, kad mylima šviesa atneš ramybę ir šilumą į mūsų bendrą kelionę.
