Austėja augo našlaite, nors jos tėvai buvo gyvi. Motiną mergina matė tik nuotraukose ar retkarčiais per vaizdo skambučius, o tėvas, nors gyveno už sienos tame pačiame daugiabutyje, niekuomet nesikišo į dukters gyvenimą. Austėjai vis atrodė, kad tėvas jos vengia, bijo net žvilgtelėti į akis, tarsi bijotų, kad paprašys kokios pagalbos ar dėmesio.
Kai Austėja buvo mažesnė, pykdavo ant motinos, kad ši, vaikydamasi asmeninės laimės, visiškai ją pamiršo. Bet dabar ji jautė gal net galėjo suprasti kaip sunku būti šešiolikos su kūdikiu ant rankų, kai mažylio tėvas tik tavo bendraamžis, kaimynas, net ne vyras. Gerai bent tiek, kad motina pasiryžo gimdyti galėjo gi ir visai palikti. Ji padėkojo savo likimui už gydyvius senelius, nes kas žino, kas būtų buvę gyvenant tik su šalta, svetima motina.
Užtat Austėjos vaikystė buvo pilna šilumos ir rūpesčio. Senelis ir močiutė ją lepino, ja rūpinosi kaip akyse. Mama kartais atsiųsdavo iš Vilniaus brangių rūbų ar žaislų. Kai Violeta taip vadinosi Austėjos mama ištekėjo už užsieniečio, siuntinių ir pavedimų kiekis išaugo. Austėja dažnai nujausdavo, kad mama viskuo stengiasi viską atpirkti gal raminti sąžinę.
Per aštuonioliktąjį gimtadienį Violeta atsiuntė tiek pinigų tuomet jau eurų kad senelis galėtų nupirkti Austėjai butą Kaune. Mergina juk baigs mokyklą, stos į universitetą, ir būtų geriau gyventi savo bute, nei glaustis bendrabutyje. Žingsnis po žingsnio, Violeta bandė perduoti Austėjai, jog viskas, ką ji daro išskirtinai dėl dukters ateities.
Visgi Austėja ant mamos nepyko. Nei labai mylėjo, nei šiltų jausmų juto ta moteris buvo it pažįstama, bet ne motina. Kai Violeta kartais grįždavo į Žaliakalnį, visi manydavo, kad jos su Austėja seserys. Tokios panašios: lyg dvi lašo. O Violeta mokėjo savimi rūpintis atrodo trisdešimt ketveri, o ne du dešimtmečius.
Tai ką, Austute, gal važiuosi su manimi į Olandiją? paklausė kartą Violeta, drėgnai žvilgtelėjusi į dukrą, kai ruošėsi skristi atgal.
Ne, dar laukia studijos, abejingai atsakė Austėja.
Tai mokykis, aš tau viską padėsiu! Jei reikės pinigų ar ko kito skambink bet kada. Štai, mano naujas telefono numeris, rūpestingai vizituką paliko mama.
Ačiū, mama. Dovanų pridėjai, pinigų užteks tikrai ilgam.
Austėja nė nepastebėjo, kaip mama krūptelėjo išgirdusi žodį mama. Atrodė, jog Violeta vis dar nepasiruošusi būti motina. Net savo olandui vyrui pasakė melą, kad padeda tėvams ir mažajai sesei, nors apie suaugusią dukrą Lietuvoje nė žodžio.
Ji lyg ir mylėjo Austėją, bet ne motiniška meile, o kaip tolimą giminaitę. Tačiau kai svetimoje šalyje Violeta buvo palikta vyro, grįžo pirmiausia pas Austėją.
Austute, ar nesupyksi, jei apsistosiu pas tave?
Žinoma ne, kaip tik netrukus tekėsiu už Dovydo, gyvensiu pas jį.
Tekėsi? Tau ką tik dvidešimt suėjo! Ar ne per anksti?
Per anksti?.. vos nenusijuokė Austėja. Norėjosi pasakyti Juk pati mane gimdei šešiolikos!, bet nutylėjo gal nenorėjo liesti žaizdų, gal nenorėjo pasirodyti šiurkšti.
Austėja bene kasdien lygindavo Dovydo tėvus su savo motina. Jie ją priėmė kaip savą džiaugėsi būsima marti, rūpinosi. O motina net nepaklausė, už kokį vyrą išteka dukra.
Aš būtinai atvyksiu į vestuves. Dabar man reikia atsigauti… Išskrendu į Graikiją, pasiteisino Violeta.
Graikija… Dovydas dažnai būna ten darbo reikalais… Tik vakar išskrido į sustikimus…
Iki vestuvių buvo likusi vos savaitė. Austėja pervargusi rūpinosi smulkmenomis viskas turėjo būti tobula. Dovydas užtruko dėl nenumatytų reikalų. Mama, išvažiavusi, nustojo rašyti bei skambinti, ir Austėja nebežinojo, ką galvoti.
Bet ji žinojo galės nudžiuginti Dovydą, kai pasakys, jog jie laukia kūdikio. Vyro tėvai būtų laimingi o kas pagalvos blogai? Vestuvės gi tuoj!
Pagaliau! nusišypsojo Austėja, kai Dovydas grįžo. Jau pagalvojau, kad įsimylėjai graikę ir nusprendei manęs neimti.
Ką tu, mylimoji. Kokia graikė… Tu žinai, man svetimi romanai neįdomūs, pamelavo Dovydas. Nors… nuo Austėjos jis slėpė slaptą romaną su kita moterimi.
Viskas prasidėjo kelionėje, kaip trumpas fejerverkas, bet tais vakarais Austėja nieko neįtarė. Pajuto tik tada, kai prieš vestuves slenkstį peržengė nepažįstama moteris.
Kokių čia paslapčių? Aš laukiuosi nuo Dovydo! Seniai sakiau, kad jis tau pasakytų…
Ką?! Tu laukiesi nuo mano vyro?! Čia kažkoks pokštas?!
Nesu juokdarys. Mes susitikome Graikijoje, praleidome naktis kartu, vėliau vėl čia… Per patį vestuvių pasiruošimą… Dovydai, pasakyk, kaip mums buvo gera!
Eikit! Abu! Nenoriu jūsų matyti!
Austėja, atleisk, tai buvo klaida…
Klaida buvo vesti žmogų, galintį tokiam žemumui!
Austėja padavė skyrybų prašymą. Vyrui neatleido, su motina daugiau nekalbėjo. Ji grįžo į vaikystės kaimą pas senelius, ten ramiai laukė kūdikio ir pagimdė sūnų.
Apie motiną ir buvusį vyrą nebesigirdėjo. Ir nenorėjo girdėti. Tačiau po mėnesio, kai sūnus jau gulėjo jos rankose, atskambino iš Kauno gimdymo namų:
Ar jūs Violetos Karvelytės duktė?
Taip. Kas nutiko?
Jūsų motina mirė gimdydama. Gimė mergaitė. Gal norėsite pasiimti kūdikį? Ar perduoti kūdikių namams?
Aš… atvažiuosiu!
Austėja priėmė mergaitę. Ji tiesiog kitaip negalėjo. Dovydo vaiko šis nepaimtų, jis ir dabar kaltino tik Violetą. O Austėja manė abu jie kalti, bet vaikai nekalti dėl tėvų nuodėmių.
Vaikai yra laimė. Jos laimė. O laimės juk niekada nebus per daug…





