Olegas ėjo namo iš darbo. Paprastas žiemos vakaras, kai visa aplinka lyg uždengta nuobodulio šydu. Pro šalį praeina pro maisto parduotuvę, o ten – rudaplaukė, gauruota benamė kalytė. Akys – kaip pas pasiklydusį vaiką. — Ko čia lauki? – suburbėjo Olegas, bet stabtelėjo. Kalytė kilstelėjo snukutį, pažiūrėjo. Nieko neprašė, tiesiog žiūrėjo. „Matyt, šeimininkų laukia“, – pagalvojo Olegas ir nuėjo toliau. Bet kitą dieną – tas pats vaizdas. Ir dar po dienos. Kalytė tarsi priaugo prie to kampo. Olegas pastebėjo: žmonės eina pro šalį, vienas batoną numeta, kitas – dešrelę. — Na, ko tu čia sėdi? – paklausė kartą, pritūpdamas prie jos. – Šeimininkai kur? Tada kalytė atsargiai prisiartino ir prigludo snukučiu prie kojos. Olegas sustingo. Kada jis paskutinį kartą ką nors glostė? Praėjo jau trys metai po skyrybų. Butas tuščias. Tik darbas, televizorius, šaldytuvas. — Laima tu mano, – pašnibždėjo jis, pats nesuprasdamas, iš kur tas vardas atsirado. Kitą dieną atnešė jai dešrelių. Po savaitės – patalpino skelbimą internete: „Rasta kalytė. Ieškome šeimininkų“. Niekas nepaskambino. Dar po mėnesio Olegas grįžo po budėjimo – dirbo inžinieriumi, kartais per naktį praleisdavo objekte. Ir pamatė minią prie parduotuvės. — Kas nutiko? – pasiteiravo kaimynės. — Ta kalytė… Na, kuri čia mėnesį sėdėjo. Ją partrenkė… Širdis susmuko į batą. — Kur ji? — Į veterinarijos kliniką nuvežė, ties Gedimino prospektu. Bet ten juk pinigų prašo didelių… O kam ji rūpi, benamė? Olegas nieko nepasakė. Apsisuko ir nubėgo. Klinikoje veterinaras papurtė galvą: — Lūžiai, vidinis kraujavimas. Gydymas brangiai kainuos. Ir dar neaišku, ar išgyvens. — Gydykite, – pasakė Olegas. – Kiek reikės – sumokėsiu. Kai ją išleido, parsivedė namo. Ir pirmą kartą po trejų metų jo bute atsirado gyvybės. Gyvenimas pasikeitė. Kardinaliai. Olegas kėlėsi ne nuo žadintuvo – nuo to, kad Laima švelniai bakstelėdavo nosimi į ranką. Lyg sakytų: laikas keltis, šeimininke. Ir jis kėlėsi. Su šypsena. Anksčiau rytas prasidėdavo nuo kavos ir žinių. Dabar – nuo pasivaikščiojimo parke. — Na ką, panele, einam pakvėpuoti? – sakydavo, o Laima linksmai vizgino uodegą. Veterinarijoje sutvarkė visus dokumentus. Pasas, skiepai. Oficialiai ji dabar buvo jo kalytė. Olegas net kiekvieną pažymą fotografavo – dėl visa ko. Kolegos stebėjosi: — Olegai, gal tu atjaunėjai? Toks energingas pasidarei. Ir iš tiesų – pirmą kartą po kelių metų jautėsi reikalingas. Laima buvo neįtikėtinai protinga. Suprasdavo iš pusės žodžio. Jei jis užsibūdavo darbe – pasitikdavo prie durų tokiu žvilgsniu, kad lyg sakytų: „Aš jaudinausi“. Vakarais jie vaikščiodavo parke. Ilgai. Olegas pasakodavo jai apie darbą, apie gyvenimą. Juokinga? Galbūt. Bet jai būdavo įdomu klausytis. Ji žiūrėjo įdėmiai, kartais tyliai cypdavo atsakydama. — Supranti, Laimute, anksčiau galvojau, kad vienam paprasčiau. Niekas netrukdo, niekas nekliudo. O pasirodo, – jis glostė ją per galvą, – pasirodo, tiesiog baisu vėl ką nors pamilti. Kaimynai priprato prie jų. Teta Veronika iš gretimo laiptinės visada atnešdavo kauliuką. — Graži kalytė, – sakydavo. – Matosi, kad mylima. Praėjo mėnuo. Kitas. Olegas net ketino atidaryti socialinių tinklų puslapį. Kelti Laimos nuotraukas. Ji buvo fotogeniška – rudi kailiukai saulėje blizgėjo auksu. Ir tada nutiko netikėta. Įprastas pasivaikščiojimas parke. Laima uostinėja krūmus, Olegas sėdi ant suoliuko, kažką skaito telefone. — Mėta! Mėta! Olegas pakėlė galvą. Į juos ėjo moteris. Apie trisdešimt penkerių. Brangioje sportinėje aprangoje. Šviesiaplaukė, pasidažiusi. Laima suklususi suglaudė ausis. — Atsiprašau, – tarė Olegas, – jūs kažką supainiojote. Čia mano kalytė. Moteris sustojo, rankos į šonus. — Kaip tai tavo? Matai, kad čia mano Mėta! Pusę metų jos ieškojau! — Ką? — Būtent! Ji dingo prie įėjimo, visur ieškojau! O tu ją pavogei! Olegui žemė pradėjo slysti iš po kojų. — Palaukit. Kaip dingo? Aš ją radau prie parduotuvės. Ji ten mėnesį sėdėjo benamė! — O kodėl sėdėjo? – moteris priėjo arčiau. – Todėl kad pasiklydo! Aš ją dievinau! Su vyru specialiai įsigijom grynakrauję! — Grynakrauję? – Olegas pažvelgė į Laimą. – Bet gi čia mišrūnė. — Ji mišrūnė! Labai brangi! Olegas atsistojo, Laima glaudėsi prie jo kojų. — Gerai. Jei ji jūsų – parodykit dokumentus. — Kokius dokumentus? — Veterinarinį pasą. Skiepų pažymas. Bet ką. Moteris sutriko: — Namie viskas liko. Bet nesvarbu! Aš ją ir taip atpažinau! Mėta, ateik! Laima nekrustelėjo. — Mėta! Ateik čia tuojau! Kalytė tik dar labiau prisiglaudė prie Olego. — Matot? – tyliai pasakė jis. – Ji jūsų neatpažįsta. — Ji tiesiog įsižeidė, kad aš ją pametėu! – moteris pakėlė balsą. – Bet čia mano šuo! Ir aš reikalauju ją grąžinti! — Aš turiu dokumentus, – ramiai atsakė Olegas. – Pažyma iš klinikos, kur ją gydžiau po avarijos. Oficiali savininko registracija. Kvitas už maistą. Už žaislus. — Man nesvarbu tavo dokumentai! Čia vagystė! Aplink pradėjo rinktis praeiviai. — Žinot ką? – Olegas suėmė telefoną. – Spręskime pagal įstatymus. Kviečiu policiją. — Kviečk! – šnirpštelėjo moteris. – Įrodysiu, kad ji mano! Turiu liudininkų! — Kokius liudininkus? — Kaimynai matė, kaip dingo! Olegas surinko numerį. Širdis drebėjo. O jei moteris teisi? Gal Laima tikrai nuo jos pabėgo? Bet tada kodėl mėnesį sėdėjo prie parduotuvės? Kodėl neieškojo kelio namo? Ir svarbiausia, kodėl dabar dreba jam po ranka, lyg slėptųsi? — Laba diena? Policija? Turiu čia situaciją… Moteris piktai šyptelėjo: — Pamatysi. Teisybė nugalės. Grąžink mano šunį! O Laima vis glaudėsi prie Olego. Tada jis suprato – kovos dėl jos iki galo. Nes per šiuos mėnesius Laima tapo ne šiaip šuniuku. Ji tapo jo šeima. Po pusvalandžio atvyko seniūnaitis. Seržantas Mažeika – tvarkingas, atidus vyras. Olegas pažinojo jį iš kiemo reikalų. — Na, pasakokit, – tarė jis, išsitraukdamas užrašų knygelę. Pirmoji pratrūko moteris. Greitai, padrikai: — Čia mano šuo! Mėta! Už dešimt tūkstančių pirkome! Prieš pusmetį dingo, visur ieškojau! Šitas vyras pavogė! — Nepavogiau, o radau, – ramiai oponavo Olegas. – Prie parduotuvės. Ji mėnesį ten sėdėjo alkana. — O kodėl sėdėjo? Nes pasiklydo! Mažeika pažvelgė į Laimą. Ta, kaip ir anksčiau, glaudėsi prie Olego. — Dokumentus turite? — Aš, – Olegas išsitraukė segtuvą. Laimei, neperdėjo dokumentų po paskutinio vizito pas veterinarus. — Čia pažyma iš klinikos. Gydžiau po avarijos. Čia savininko registracija. Visi skiepai padaryti. Seniūnaitis perbėgo akimis dokumentus. — O jūs ką turite? – kreipėsi į moterį. — Namie viskas! Bet kokia čia esmė – sakau, mano Mėta! — Papasakokit detaliau, kaip dingo, – paklausė Mažeika. — Na, vaikščiojom. Ji nutrūko nuo pavadėlio ir pabėgo. Ieškojau, skelbimus kėliau. — Kur vaikščiojote? — Parke. Šalia čia. — Kur gyvenate? — Gedimino prospekte. Olegas kryptelėjo: — Palaukit. Tai už poros kilometrų nuo tos parduotuvės, kur radau. Jeigu pasiklydo parke, kaip atsidūrė ten? — Na, tikriausiai paklydo… — Šunys paprastai namo kelią randa. Moteris sutriko: — Ką tu supranti apie šunis?! — Suprantu, – kontempliatyviai pasakė Olegas. – Suprantu, kad mylimas šuo nesėdi mėnesį alkanas toje pačioje vietoje. Jis ieško šeimininkų. — Klausimą galima? – įsiterpė Mažeika. – Sakėt, ieškojot šuns. Kėlėt skelbimus. Kodėl į policiją nesikreipėt? — Į policiją? Na, nesugalvojau. — Per pusę metų? Už dešimt tūkstančių šunį pametus nepolėkėt pranešt? — Galvojau, pati atsiras! Mažeika suraukė antakius: — Gerbiamoji, ar galit parodyti dokumentus? — Kokius? — Pasą. Ir adresą. Moteris susirado dokumentus. Rankos drebėjo. Mažeika perskaitė: — Taip, tikrai Gedimino prospekte gyvenat. Namas penkiolika. O butas? — Dvidešimt trečias. — Supratau. Kada tiksliai netekot šuns? — Prieš pusmetį, maždaug. — Tiksli data? — Na, sausio dvidešimtą arba dvidešimt pirmą. Olegas ištraukė telefoną: — O aš ją radau sausio dvidešimt trečią. O ji dar beveik mėnesį iki to ten sėdėjo. Vadinasi, dingo dar anksčiau. — Gal suklydau dėl datos! – moteris akivaizdžiai sunerimo. Ir staiga atvirai pravirko: — Gerai! Gerai, tebūnie tavo! Bet aš ją mylėjau! Tyla. — Kaip taip išėjo? – tyliai paklausė Olegas. — Vyras sakė – kraustomės, į nuomojamą butą su šunim nepriims. O parduoti nesisekė – ji visai ne grynaveislė. Tad ir palikau prie parduotuvės. Tikėjausi, kas nors pasiims. Olegas viduje sudrebo. — Jūs ją išmetėt? — Na palikau. Neišmetiau! Galvojau, geri žmonės paims. — O kodėl dabar grįžti norit? Moteris sušnibždėjo: — Su vyru išsiskyrėm. Jis išvažiavo, likau viena. Taip liūdna. Norėjau Mėtos atgal. Juk mylėjau ją! Olegas žiūrėjo ir negalėjo patikėti. — Mylėjot? – lėtai pakartojo. – Mylimų neišmeta. Mažeika uždarė knygelę. — Viskas aišku. Pagal dokumentus šuo priklauso… – pažvelgė į Olego pasą, – Voroneckui. Jis gydė, tvarkė dokumentus, rūpinasi. Teisiškai klausimų nėra. Moteris pravirko: — Bet aš persigalvojau! Noriu ją atgal! — Vėloka persigalvoti, – sausai ištarė seniūnaitis. – Palikote – vadinasi, palikote. Olegas pritūpė šalia Laimos, apkabino ją: — Viskas, panele. Dabar viskas gerai. — Galiu bent paglostyti? – paprašė moteris. – Paskutinį kartą? Olegas pažiūrėjo į Laimą. Ji suglaudė ausis, palindo jam po ranka. — Matot? Ji jūsų bijo. — Ne specialiai… Taip susiklostė aplinkybės. — Žinot ką? – atsistojo Olegas. – Aplinkybės nesusiklosto. Jas kuria žmonės. Jūs sukūrėt situaciją, dėl kurios palikote gyvą būtybę gatvėje. Dabar norit viską keisti, kai jums patogiausia. Moteris pravirko: — Suprantu. Bet man taip vienai bloga. — O kaip jai buvo gera mėnesį laukti jūsų? Tyla. — Mėta, – paskutinį kartą tyliai pakvietė moteris. Šuo nė nekrustelėjo. Tada moteris apsisuko ir greitai nuėjo. Neatsigręždama. Mažeika paplekšnojo Olegui per petį: — Teisingas sprendimas. Matosi – ji prisirišusi prie jūsų. — Ačiū. Už supratingumą. — Smulkmena. Pats šunininkas – žinau, ką tai reiškia. Kai seniūnaitis išvažiavo, Olegas liko su Laima dviese. — Na ką, – pasakė, glostydamas per galvą, – daugiau niekas mūsų neišskirs. Pažadu. Laima pakėlė į jį akis. Olegas pamatė jose net ne dėkingumą. O begalinę šunišką meilę. Meilę. — Einam namo? Ji linksmai sulojo ir nuskubėjo šalia. Pakeliui Olegas pagalvojo: ta moteris dėl vieno buvo teisi. Aplinkybės tikrai gali susidėlioti kaip papuola. Gali netekti darbo, namų, pinigų. Bet yra dalykai, kurių prarasti negalima. Tai – atsakomybė, meilė, užuojauta. Namuose Laima įsitaisė ant savo mėgstamo kilimėlio. Olegas užsiplikė arbatos, atsisėdo šalia. — Žinai, Laimute, – tarė susimąstęs, – gal viskas ir išėjo į gera. Dabar žinom tikrai – mes vienas kitam reikalingi. Laima patenkinta atsiduso.

Tais laikais, kai žiemos vakarai Vilniuje buvo ilgi ir pilki, kai rodėsi, visa gatvė apsigaubė nuobodumo šydu, gyvenau aš, Jokūbas Vaitkus, vienišius. Darbas inžinieriumi manęs pilnai neužpildė grįždavau tuščią butą Antakalnyje, kur tylėjo tik televizorius ir šaldytuvas.

Vieną vakarą, grįždamas namo pro Žirmūnų Maksimą, pastebėjau ten susirietusią šunytę. Paprasta, margos rudos spalvos, ilgu, suklypusiu kailiu. O akys tarsi mažo, pasimetusio vaiko.

Ko tau čia reikia? suburbėjau aš lietuviškai, bet vis tiek sustojau.

Šunytė pakėlė galvą ir pažvelgė į mane. Neprašė tik žiūrėjo.

Matyt, šeimininkų laukia, pagalvojau ir nuėjau toliau.

Kitą vakarą vėl tas pats vaizdas. Ir trečią lyg būtų įaugusi į to kampo žemę. Praeiviai eidavo pro šalį, vienas numesdavo baronkinę, kitas dešrelės kraštą.

Vienu metu prisėdau šalia ir paklausiau:

Na, kodėl tu čia tupinėji? Kur tavo šeimininkai?

Šunytė, atsargiai, lėtai prisišliejo galva prie mano kojos.

Sustingau kada aš paskutinį kartą glosčiau gyvą padarą? Nuo skyrybų praėjo trys metai. Butas tuščias, kasdienybės rutina dusinanti.

Laimutė, mano brangioji, net nesuvokiau, iš kur ši lėliška pavardė mano lūpose.

Kitą dieną nusinešiau jai dešrelių.

Po savaitės įkėliau skelbimą Radau šunį. Ieškomi šeimininkai.

Niekas nepaskambino.

O po mėnesio, grįždamas po naktinės pamainos, pamačiau minią prie parduotuvės.

Kas nutiko? klausiu kaimynės, tetos Veronikos.

Šunytę tą pervažiavo. Tą, kur mėnesį čia sėdėjo.

Širdis į kulnus nukrito.

Kur dabar ji?

Nuvežė Pasakų veterinarijos klinikon prie Savanorių prospekto. Bet ten pinigų ima baisiai daug O kam reikia benamio šuns?

Nieko nesakiau, apsisukau ir bėgau.

Klinikoje veterinarė papurtė galvą:

Lūžiai, vidinis kraujavimas. Gydymas kainuos daug eurų, neaišku, ar išgyvens.

Gydykite, pasakiau. Kiek reikės, sumokėsiu.

Kai ją išleido, parsivedžiau namo.

Ir pirmą kartą po trejų metų butą pripildė gyvybė.

Viskas pasikeitė.

Atsibunda ne žadintuvas, o Laimutės švelnus prisilietimas nosimi prie rankos. Tarsi sakytų: Laikas keltis, šeimininke. O aš atsikėlęs net šyptelėdavau.

Anksčiau rytai prasidėdavo nuo kavos ir lryto. Dabar nuo pasivaikščiojimo Antakalnio parke.

Na, Laimute, einam kvėpuoti grynu oru? sakydavau, ir ji džiaugsmingai vizgindavo uodegą.

Veterinarijoje sutvarkėm visus dokumentus pasas, skiepai, čipavimas. Oficiali ji mano šunytė. Visus dokumentus fotografuodavau jei prireiktų įrodymų.

Darbo kolegos stebėjosi:

Jokūbai, tu pasidaręs visai kitoks jaunesnis, gyvybingesnis.

Ir iš tiesų pirmąkart po daugelio metų jaučiausi reikalingas.

Laimutė pasirodė esanti labai protinga. Pakakdavo užuominos, ji viską suprasdavo. Jei vėluodavau iš darbo laukdavo prie durų su tokiom akimis, tartum sakytų: Aš jaudinausi.

Vakarais ilgai vaikščiodavome parke. Papasakodavau viską apie darbą, apie gyvenimą. Keista? Galbūt. Bet jai buvo įdomu. Klausė dėmesingai, kartais tyliai sumurgėdama.

Matai, Laimute, anksčiau galvojau vienam paprasčiau. Niekas netrukdo, ramu… O pasirodo tiesiog bijojau vėl kažką prisileisti.

Kaimynai taip pat priprato. Teta Veronika dažnai atnešdavo kaulą:

Graži šunytė. Matosi, kad mylima.

Praėjo mėnuo, kitas.

Kartais galvojau susikurti paskyrą feisbuke kelti Laimutės nuotraukas. Ji labai fotogeniška kailis spindi auksu saulėje.

Ir tada viskas apsivertė.

Paprasta pasivaikščiojimo diena parke. Laimutė uostė krūmus, aš sėdėjau ant suolelio, kažką per telefoną skaitinėjau.

Sniegė! Sniegė!

Pakėliau galvą prie mūsų eina moteris, kokių trisdešimt penkerių, blondinė, brangiame sportiniame kostiume, ryškiai pasidažiusi. Laimutė sunerimo, prispaudė ausis.

Atsiprašau, tariau, turbūt klystate. Tai mano šuo.

Moteris sustingo, rankos į šonus.

Kaip jūsų? Nusimanau gi čia mano Sniegė! Prieš pusę metų dingo!

Ką?

Taip. Pabėgo nuo laiptinės, visur ieškojau! O jūs ją pasisavinot!

Man žemė pradėjo slysti iš po kojų.

Palaukite. Kaip praradot? Aš ją radau prie parduotuvės, ji ten mėnesį sėdėjo, benamė buvo!

Todėl, kad pasimetė! Myliu ją! Vyras net specialiai pirko labai brangią mišrūnę!

Brangią? pažvelgiau į Laimutę. Ji gi paprasta lietuviška mišrūnė.

Ji ypatinga! Mišrūnė, bet reta, labai brangi!

Aš atsistojau. Laimutė glaudėsi prie mano kojų.

Gerai, jei jūsų šuo parodykit dokumentus.

Kokių čia dokumentų?

Veterinarinį pasą, skiepų įrašus, bilietėlius.

Moteris suglumo:

Namie liko, bet nesvarbu! Ir taip pažinau! Sniege, čia!

Laimutė nė nekrutėjo.

Sniege! Ateik čia greitai!

Šunytė dar labiau prisispaudė prie manęs.

Matot? tyliai ištariau. Ji jūsų nepažįsta.

Tiesiog įsižeidusi, kad pasimetė, rėkė moteris. Tai mano šuo, reikalauju grąžinti!

Aš turiu dokumentus, ramiai atšoviau. Visi veterinarijos įrašai, patvirtinimai po avarijos, pirkimo kvitai.

Nerūpi man jūsų popieriai! Čia vagystė!

Praeiviai pradėjo stebėtis.

Žinot ką, ištariau, išsitraukęs telefoną, spręsim pagal įstatymą. Skambinu policijai.

Skambinkit! ironizavo moteris. Turiu liudininkų!

Kokius?

Kaimynai matė, kaip išbėgo!

Surinkau numerį. Širdis daužėsi. O jeigu ji teisi?

Bet kodėl tada Laimutė mėnesį laukė prie parduotuvės, o ne grįžo į namus? Ir kodėl dabar slepiasi po mano ranka tarsi bijotų?

Alio? Policija? Tokioje situacijoje…

Moteris piktai šypsojosi:

Pamatysit teisybė laimės. Atiduokit mano šunį!

O Laimutė vis glaudėsi prie manęs.

Ir tada supratau kovosiu už ją iki galo.

Už tuos mėnesius Laimutė tapo šeima.

Po pusvalandžio atvyko patrulis. Seniūnaitis Balys Kazlauskas pažinojau jį iš miesto bendruomenės. Ramus, veiklus žmogus.

Na, sakokit, kaip čia kas, išsitraukė užrašų knygelę.

Pirmoji užkalbino moteris, painiai:

Čia mano šuo Sniegė. Trišimtus eurų mokėjau! Prieš pusę metų pabėgo, visur ieškojau, o šitas vyras ją pavogė.

Nepavogiau, o radau, tariau ramiai. Prie parduotuvės sėdėjo alkana mėnesį.

Taip, pasimetė.

Kazlauskas pažiūrėjo į Laimutę, kuri nesitraukė nuo manęs.

Turit dokumentų?

Turiu, išsitraukiau aplanką. Laimė, po paskutinio vizito pas veterinarą nebuvau dar niekur sudėjęs popierių.

Štai įrašai iš veterinarijos, gydžiau po avarijos, pasas, visos vakcinos.

Patrulis apžiūrėjo dokumentus.

O jūs ką turit? kreipėsi į moterį.

Namie viską… Bet gi matosi, mano Sniegė!

Papasakokit tiksliai, kaip dingo? teiraujasi Kazlauskas.

Išėjom į parką prie namų, nutrūko nuo pavadėlio ir pabėgo. Ieškojau, skelbimus klijavau.

Kur gyvenat?

Savanorių prospekte, dvyliktas namas, butas 28.

Tai beveik du kilometrai nuo to kampo, kur radau. Jei lakstė garažų kiemais, kaip atsidūrė prie Žirmūnų Maximos?

Na, gal pasiklydo…

Šunys dažniausiai namo grįžta.

Moteris nuraudo.

O ką tu supranti apie šunis?!

Suprantu, tyliai pasakiau. Suprantu, kad mylimas šuo mėnesio nevalgys vienoj vietoj jis ieško šeimininko.

Klausykit, įsiterpė Kazlauskas. Šešis mėnesius neradot, skelbimus klijavot, o į policiją kreipėtės?

Ką? Į policiją? Nepagalvojau.

Prarandat šunį už tris šimtus eurų ir nesikreipiate? Daug laiko…

Galvojau, grįš pati!

Kazlauskas suraukė antakius:

Prašau dokumento.

Moteris su drebančiom rankom atkišo pasą.

Savanorių prospektas 1228, taip. O tiksliai, kada dingo šuo?

Na, apie sausio dvidešimtą, ar dvidešimt pirmą.

Atsiverčiau telefoną:

O aš ją pasiėmiau sausio dvidešimt trečią. O ji jau per mėnesį ten sėdėjo.

Vadinas, dingo anksčiau.

Gal suklydau su data! moteris vis stipriau nervinosi.

Ir staiga nebeatlaikė:

Na, gerai! Tegu būna jūsų. Bet aš ją tikrai mylėjau!

Tyla.

Kaip taip galėjot? tyliai paklausiau.

Vyras pasakė naujame bute šuns nereikia. Norėjome parduoti, bet kas pirks paprastą mišrūnę? Palikau prie parduotuvės, tikėjausi, kas nors priglaus. O dabar vyras išėjo, gyvenu viena. Ilgu. Norėjau Sniegės atgal…

Žiūrėjau į ją ir negalėjau patikėti.

Myli? Mylimų nepalieka.

Kazlauskas uždaro užrašų knygelę.

Pagal dokumentus šuo priklauso piliečiui Vaitkui. Jis gydė, registravo, maitina. Teisiškai klausimų nėra.

Moteris verkė:

Nusprendžiau, norėčiau atgauti…

Per vėlu. Išmetėt išmetėt.

Priklaupiau šalia Laimutės, apkabinau.

Štai ir viskas, Laimute. Dabar jau viskas bus gerai.

Galiu bent paglostyti? moteris paprašė.

Pažvelgiau į Laimutę. Ji sunėrė ausis, pasislėpė man už nugaros.

Matot? Ji jūsų bijo.

Ne iš piktos valios. Aplinkybės susiklostė…

Klausykit, atsistojau. Aplinkybės patys kuriame. Sukūrėt aplinkybes, kai išmetėt gyvą padarą į gatvę. O dabar norit atsiimti dėl savos patogumo.

Moteris pravirko.

Suprantu. Bet man taip liūdna vienai.

O kaip jai buvo liūdna laukti mėnesį jūsų?

Tyla.

Sniege, sušnabždėjo paskutinįkart.

Šunytė net neskrustelėjo.

Moteris išbėgo. Greitai, neatsisukdama.

Kazlauskas paplekšnojo per petį:

Tavo sprendimas teisingas. Išsyk matyt, ji tavo.

Ačiū už supratimą.

Pats šunų turėjęs žinau, ką reiškia tokia draugystė.

Kai likome dviese, apkabinau Laimutę:

Na, niekas mūsų daugiau neišskirs. Pažadu tau.

Laimutė pažvelgė į mane. Ir pamačiau ten ne padėką o begalinę šuns meilę.

Tikrą meilę.

Einam namo?

Ji linksmai sklepė, bėgo šalia.

Grįždamas galvojau gal ir teisi ta moteris: aplankybės susiklosto Bet yra dalykų, kurių netekti negalima atsakomybės, meilės, atjautos.

Namuose Laimutė susirangė ant savo mėgiamo kilimėlio, o aš užsiviriau arbatos, atsisėdau šalia.

Žinai, Laimute, tyliai pasakiau, gal taip ir geriau. Dabar tikrai žinom esame reikalingi vienas kitam.

Šunytė atsiduso, patenkinta.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

twenty − seven =

Olegas ėjo namo iš darbo. Paprastas žiemos vakaras, kai visa aplinka lyg uždengta nuobodulio šydu. Pro šalį praeina pro maisto parduotuvę, o ten – rudaplaukė, gauruota benamė kalytė. Akys – kaip pas pasiklydusį vaiką. — Ko čia lauki? – suburbėjo Olegas, bet stabtelėjo. Kalytė kilstelėjo snukutį, pažiūrėjo. Nieko neprašė, tiesiog žiūrėjo. „Matyt, šeimininkų laukia“, – pagalvojo Olegas ir nuėjo toliau. Bet kitą dieną – tas pats vaizdas. Ir dar po dienos. Kalytė tarsi priaugo prie to kampo. Olegas pastebėjo: žmonės eina pro šalį, vienas batoną numeta, kitas – dešrelę. — Na, ko tu čia sėdi? – paklausė kartą, pritūpdamas prie jos. – Šeimininkai kur? Tada kalytė atsargiai prisiartino ir prigludo snukučiu prie kojos. Olegas sustingo. Kada jis paskutinį kartą ką nors glostė? Praėjo jau trys metai po skyrybų. Butas tuščias. Tik darbas, televizorius, šaldytuvas. — Laima tu mano, – pašnibždėjo jis, pats nesuprasdamas, iš kur tas vardas atsirado. Kitą dieną atnešė jai dešrelių. Po savaitės – patalpino skelbimą internete: „Rasta kalytė. Ieškome šeimininkų“. Niekas nepaskambino. Dar po mėnesio Olegas grįžo po budėjimo – dirbo inžinieriumi, kartais per naktį praleisdavo objekte. Ir pamatė minią prie parduotuvės. — Kas nutiko? – pasiteiravo kaimynės. — Ta kalytė… Na, kuri čia mėnesį sėdėjo. Ją partrenkė… Širdis susmuko į batą. — Kur ji? — Į veterinarijos kliniką nuvežė, ties Gedimino prospektu. Bet ten juk pinigų prašo didelių… O kam ji rūpi, benamė? Olegas nieko nepasakė. Apsisuko ir nubėgo. Klinikoje veterinaras papurtė galvą: — Lūžiai, vidinis kraujavimas. Gydymas brangiai kainuos. Ir dar neaišku, ar išgyvens. — Gydykite, – pasakė Olegas. – Kiek reikės – sumokėsiu. Kai ją išleido, parsivedė namo. Ir pirmą kartą po trejų metų jo bute atsirado gyvybės. Gyvenimas pasikeitė. Kardinaliai. Olegas kėlėsi ne nuo žadintuvo – nuo to, kad Laima švelniai bakstelėdavo nosimi į ranką. Lyg sakytų: laikas keltis, šeimininke. Ir jis kėlėsi. Su šypsena. Anksčiau rytas prasidėdavo nuo kavos ir žinių. Dabar – nuo pasivaikščiojimo parke. — Na ką, panele, einam pakvėpuoti? – sakydavo, o Laima linksmai vizgino uodegą. Veterinarijoje sutvarkė visus dokumentus. Pasas, skiepai. Oficialiai ji dabar buvo jo kalytė. Olegas net kiekvieną pažymą fotografavo – dėl visa ko. Kolegos stebėjosi: — Olegai, gal tu atjaunėjai? Toks energingas pasidarei. Ir iš tiesų – pirmą kartą po kelių metų jautėsi reikalingas. Laima buvo neįtikėtinai protinga. Suprasdavo iš pusės žodžio. Jei jis užsibūdavo darbe – pasitikdavo prie durų tokiu žvilgsniu, kad lyg sakytų: „Aš jaudinausi“. Vakarais jie vaikščiodavo parke. Ilgai. Olegas pasakodavo jai apie darbą, apie gyvenimą. Juokinga? Galbūt. Bet jai būdavo įdomu klausytis. Ji žiūrėjo įdėmiai, kartais tyliai cypdavo atsakydama. — Supranti, Laimute, anksčiau galvojau, kad vienam paprasčiau. Niekas netrukdo, niekas nekliudo. O pasirodo, – jis glostė ją per galvą, – pasirodo, tiesiog baisu vėl ką nors pamilti. Kaimynai priprato prie jų. Teta Veronika iš gretimo laiptinės visada atnešdavo kauliuką. — Graži kalytė, – sakydavo. – Matosi, kad mylima. Praėjo mėnuo. Kitas. Olegas net ketino atidaryti socialinių tinklų puslapį. Kelti Laimos nuotraukas. Ji buvo fotogeniška – rudi kailiukai saulėje blizgėjo auksu. Ir tada nutiko netikėta. Įprastas pasivaikščiojimas parke. Laima uostinėja krūmus, Olegas sėdi ant suoliuko, kažką skaito telefone. — Mėta! Mėta! Olegas pakėlė galvą. Į juos ėjo moteris. Apie trisdešimt penkerių. Brangioje sportinėje aprangoje. Šviesiaplaukė, pasidažiusi. Laima suklususi suglaudė ausis. — Atsiprašau, – tarė Olegas, – jūs kažką supainiojote. Čia mano kalytė. Moteris sustojo, rankos į šonus. — Kaip tai tavo? Matai, kad čia mano Mėta! Pusę metų jos ieškojau! — Ką? — Būtent! Ji dingo prie įėjimo, visur ieškojau! O tu ją pavogei! Olegui žemė pradėjo slysti iš po kojų. — Palaukit. Kaip dingo? Aš ją radau prie parduotuvės. Ji ten mėnesį sėdėjo benamė! — O kodėl sėdėjo? – moteris priėjo arčiau. – Todėl kad pasiklydo! Aš ją dievinau! Su vyru specialiai įsigijom grynakrauję! — Grynakrauję? – Olegas pažvelgė į Laimą. – Bet gi čia mišrūnė. — Ji mišrūnė! Labai brangi! Olegas atsistojo, Laima glaudėsi prie jo kojų. — Gerai. Jei ji jūsų – parodykit dokumentus. — Kokius dokumentus? — Veterinarinį pasą. Skiepų pažymas. Bet ką. Moteris sutriko: — Namie viskas liko. Bet nesvarbu! Aš ją ir taip atpažinau! Mėta, ateik! Laima nekrustelėjo. — Mėta! Ateik čia tuojau! Kalytė tik dar labiau prisiglaudė prie Olego. — Matot? – tyliai pasakė jis. – Ji jūsų neatpažįsta. — Ji tiesiog įsižeidė, kad aš ją pametėu! – moteris pakėlė balsą. – Bet čia mano šuo! Ir aš reikalauju ją grąžinti! — Aš turiu dokumentus, – ramiai atsakė Olegas. – Pažyma iš klinikos, kur ją gydžiau po avarijos. Oficiali savininko registracija. Kvitas už maistą. Už žaislus. — Man nesvarbu tavo dokumentai! Čia vagystė! Aplink pradėjo rinktis praeiviai. — Žinot ką? – Olegas suėmė telefoną. – Spręskime pagal įstatymus. Kviečiu policiją. — Kviečk! – šnirpštelėjo moteris. – Įrodysiu, kad ji mano! Turiu liudininkų! — Kokius liudininkus? — Kaimynai matė, kaip dingo! Olegas surinko numerį. Širdis drebėjo. O jei moteris teisi? Gal Laima tikrai nuo jos pabėgo? Bet tada kodėl mėnesį sėdėjo prie parduotuvės? Kodėl neieškojo kelio namo? Ir svarbiausia, kodėl dabar dreba jam po ranka, lyg slėptųsi? — Laba diena? Policija? Turiu čia situaciją… Moteris piktai šyptelėjo: — Pamatysi. Teisybė nugalės. Grąžink mano šunį! O Laima vis glaudėsi prie Olego. Tada jis suprato – kovos dėl jos iki galo. Nes per šiuos mėnesius Laima tapo ne šiaip šuniuku. Ji tapo jo šeima. Po pusvalandžio atvyko seniūnaitis. Seržantas Mažeika – tvarkingas, atidus vyras. Olegas pažinojo jį iš kiemo reikalų. — Na, pasakokit, – tarė jis, išsitraukdamas užrašų knygelę. Pirmoji pratrūko moteris. Greitai, padrikai: — Čia mano šuo! Mėta! Už dešimt tūkstančių pirkome! Prieš pusmetį dingo, visur ieškojau! Šitas vyras pavogė! — Nepavogiau, o radau, – ramiai oponavo Olegas. – Prie parduotuvės. Ji mėnesį ten sėdėjo alkana. — O kodėl sėdėjo? Nes pasiklydo! Mažeika pažvelgė į Laimą. Ta, kaip ir anksčiau, glaudėsi prie Olego. — Dokumentus turite? — Aš, – Olegas išsitraukė segtuvą. Laimei, neperdėjo dokumentų po paskutinio vizito pas veterinarus. — Čia pažyma iš klinikos. Gydžiau po avarijos. Čia savininko registracija. Visi skiepai padaryti. Seniūnaitis perbėgo akimis dokumentus. — O jūs ką turite? – kreipėsi į moterį. — Namie viskas! Bet kokia čia esmė – sakau, mano Mėta! — Papasakokit detaliau, kaip dingo, – paklausė Mažeika. — Na, vaikščiojom. Ji nutrūko nuo pavadėlio ir pabėgo. Ieškojau, skelbimus kėliau. — Kur vaikščiojote? — Parke. Šalia čia. — Kur gyvenate? — Gedimino prospekte. Olegas kryptelėjo: — Palaukit. Tai už poros kilometrų nuo tos parduotuvės, kur radau. Jeigu pasiklydo parke, kaip atsidūrė ten? — Na, tikriausiai paklydo… — Šunys paprastai namo kelią randa. Moteris sutriko: — Ką tu supranti apie šunis?! — Suprantu, – kontempliatyviai pasakė Olegas. – Suprantu, kad mylimas šuo nesėdi mėnesį alkanas toje pačioje vietoje. Jis ieško šeimininkų. — Klausimą galima? – įsiterpė Mažeika. – Sakėt, ieškojot šuns. Kėlėt skelbimus. Kodėl į policiją nesikreipėt? — Į policiją? Na, nesugalvojau. — Per pusę metų? Už dešimt tūkstančių šunį pametus nepolėkėt pranešt? — Galvojau, pati atsiras! Mažeika suraukė antakius: — Gerbiamoji, ar galit parodyti dokumentus? — Kokius? — Pasą. Ir adresą. Moteris susirado dokumentus. Rankos drebėjo. Mažeika perskaitė: — Taip, tikrai Gedimino prospekte gyvenat. Namas penkiolika. O butas? — Dvidešimt trečias. — Supratau. Kada tiksliai netekot šuns? — Prieš pusmetį, maždaug. — Tiksli data? — Na, sausio dvidešimtą arba dvidešimt pirmą. Olegas ištraukė telefoną: — O aš ją radau sausio dvidešimt trečią. O ji dar beveik mėnesį iki to ten sėdėjo. Vadinasi, dingo dar anksčiau. — Gal suklydau dėl datos! – moteris akivaizdžiai sunerimo. Ir staiga atvirai pravirko: — Gerai! Gerai, tebūnie tavo! Bet aš ją mylėjau! Tyla. — Kaip taip išėjo? – tyliai paklausė Olegas. — Vyras sakė – kraustomės, į nuomojamą butą su šunim nepriims. O parduoti nesisekė – ji visai ne grynaveislė. Tad ir palikau prie parduotuvės. Tikėjausi, kas nors pasiims. Olegas viduje sudrebo. — Jūs ją išmetėt? — Na palikau. Neišmetiau! Galvojau, geri žmonės paims. — O kodėl dabar grįžti norit? Moteris sušnibždėjo: — Su vyru išsiskyrėm. Jis išvažiavo, likau viena. Taip liūdna. Norėjau Mėtos atgal. Juk mylėjau ją! Olegas žiūrėjo ir negalėjo patikėti. — Mylėjot? – lėtai pakartojo. – Mylimų neišmeta. Mažeika uždarė knygelę. — Viskas aišku. Pagal dokumentus šuo priklauso… – pažvelgė į Olego pasą, – Voroneckui. Jis gydė, tvarkė dokumentus, rūpinasi. Teisiškai klausimų nėra. Moteris pravirko: — Bet aš persigalvojau! Noriu ją atgal! — Vėloka persigalvoti, – sausai ištarė seniūnaitis. – Palikote – vadinasi, palikote. Olegas pritūpė šalia Laimos, apkabino ją: — Viskas, panele. Dabar viskas gerai. — Galiu bent paglostyti? – paprašė moteris. – Paskutinį kartą? Olegas pažiūrėjo į Laimą. Ji suglaudė ausis, palindo jam po ranka. — Matot? Ji jūsų bijo. — Ne specialiai… Taip susiklostė aplinkybės. — Žinot ką? – atsistojo Olegas. – Aplinkybės nesusiklosto. Jas kuria žmonės. Jūs sukūrėt situaciją, dėl kurios palikote gyvą būtybę gatvėje. Dabar norit viską keisti, kai jums patogiausia. Moteris pravirko: — Suprantu. Bet man taip vienai bloga. — O kaip jai buvo gera mėnesį laukti jūsų? Tyla. — Mėta, – paskutinį kartą tyliai pakvietė moteris. Šuo nė nekrustelėjo. Tada moteris apsisuko ir greitai nuėjo. Neatsigręždama. Mažeika paplekšnojo Olegui per petį: — Teisingas sprendimas. Matosi – ji prisirišusi prie jūsų. — Ačiū. Už supratingumą. — Smulkmena. Pats šunininkas – žinau, ką tai reiškia. Kai seniūnaitis išvažiavo, Olegas liko su Laima dviese. — Na ką, – pasakė, glostydamas per galvą, – daugiau niekas mūsų neišskirs. Pažadu. Laima pakėlė į jį akis. Olegas pamatė jose net ne dėkingumą. O begalinę šunišką meilę. Meilę. — Einam namo? Ji linksmai sulojo ir nuskubėjo šalia. Pakeliui Olegas pagalvojo: ta moteris dėl vieno buvo teisi. Aplinkybės tikrai gali susidėlioti kaip papuola. Gali netekti darbo, namų, pinigų. Bet yra dalykai, kurių prarasti negalima. Tai – atsakomybė, meilė, užuojauta. Namuose Laima įsitaisė ant savo mėgstamo kilimėlio. Olegas užsiplikė arbatos, atsisėdo šalia. — Žinai, Laimute, – tarė susimąstęs, – gal viskas ir išėjo į gera. Dabar žinom tikrai – mes vienas kitam reikalingi. Laima patenkinta atsiduso.