Alvyda visą dieną blaškėsi po ankštą vieno kambario butą Pilaitėje: šlavė grindis, siurbė dulkes, kapojo silkę, kuo gražiau klostė lininę staltiesę ant stalo. Pirmąkart Naujųjų metų sutikimas bus ne pas tėvus Alytuje, bet pas mylimą vyrą. Jau trečią mėnesį gyveno su Zigmantu jo bute. Jis vyresnis gal penkiolika metų, anksčiau buvo vedęs, alimentus moka, mėgsta pasilinksminimus su buteliu bet Alvyda į tai nekreipė dėmesio. Ką padarysi, kai meilė pumpurus leidžia? Nors niekas nesuprato, kuo patraukė šis Zigmantiukas: net ne per vidurio gražumo, gal net sakyčiau liūdnai kampuotas, būdo negailestingo kaip žiemos rytas, skūpus iki paskutinio cento, pinigų beveik niekada neturi, o jei turi tik savo malonumams. O štai į tą keistuolį Alvyda susigundė.
Tris mėnesius Alvyda vylėsi, kad Zigmantas pastebės, kokia ji sumani, kantri ir darbšti: bus puiki žmona. Jis nuolat stenaudavo: Reikia pagyvent kartu, žiūrėt, gal tu ne tokia kaip mano buvusioji. Apie tą buvusią Zigmantas nieko aiškaus nepasakojo, lyg jinai būtų kokia užkoduota legenda. Bet Alvyda stengėsi kaip valdovė: nekėlė balso net kai Zigmantas grįždavo išgėręs, gamino, skalbė, šluostė langus, produktus pirkdavo už savo eurus (kad tik nepagalvotų, kad medžioja jo pinigus). Net šventinį stalą puošė už savus. O jam dovanų net naują telefoną nupirko už paskutinius.
Kol Alvyda dėliojo silkės su svogūnais sluoksnius, Zigmantas irgi ruošėsi šventei savaip: su bičais tamsiam bare pasitiko. Grįžo linksmai šlitinėdamas ir pareiškė, jog būsią svečių jo draugai ateis švęst. Nors Alvyda jų visai nepažinojo, valgyti ir gerti už savo pinigus parengė be žodžių. Likus valandai iki vidurnakčio, visi atėjo: triukšmingi, kvepiantys šventine degtine. Zigmantas linksmai pasodino visus, šventė įsibėgėjo. Alvyda, tarsi nematoma, niekas nepristatė, niekas nesidomėjo, kam ji čia. Girdėjo tik svetimus juokus ir podrauginius žodžius.
Kai pasakė, kad jau tuoj Naujieji, reiktų pripilti šampano, viena išsvirduliavusi panelė nusistebėjo:
O kas ta čia?
Lovos kaimynė, nusikvatojo Zigmantas, o visi kiti žvengė pakratiškai, kol ją prajuokino iki nugaros šaknų.
Valgė iš vaišių, kurių ji stengėsi, ir šaipėsi į veidą. Per laikrodžio dūžius linksminosi jos naivumu ir gyrė Zigmantą: esi išradingas, susiradai nemokamą virėją ir namų švarintoją. Zigmantas net nebandė jos apginti tik kvatojosi išvien.
Alvyda tyliai išėjo iš kambario, susidėjo į kuprinę drabužius ir išslinko pro duris, atgal į tėvų glėbį Alytuje. Tokios klaikios Naujųjų niekad neturėjo. Mama tik išmintingai pratarė: Juk sakiau, mergaite, tėtis giliai atsiduso palengvėjimu. Kiek išsiverkus apmaudo, Alvyda nupurto nuo akių vaikišką rožinį apklotą ir pravėrė langą naujiems vėjams.
Po savaitės, kai Zigmanto pinigai pasibaigė, atsivilko prie jos buto ir apsimetė lyg niekur nieko:
Ko tu dingtelėjai? Įsižeidei, ar ką? priekaištas apsamanojo jam ant lūpų. Tu, žiūrėk, sau pas mamą ilsiesi, o mano šaldytuve pelė pilvą pasikėlė! Pradedi elgtis kaip mano buvusi!
Nuo tokio įžūlumo Alvydai net žodžiai nutilo. Kiek kartų ji mintyse buvo ruošus aštrų atsakymą, o dabar tik stovėjo, stebėjosi, trumpam net sapnavosi ir užtrenkė jam duris, kaip nieko daugiau nebūtų buvę.
Taip, nuo Naujųjų metų Alvyda pradėjo naują, vėjo lydimą gyvenimo sapną.






