Pabėgusi nuo vyro iš užmirštos kaimo vietovės, užkliuvo į meškos spąstus ir pagalvojo, kad tai pabaiga, netekdama sąmonės…
Atgavusi sąmonę nepažįstamoje patalpoje, Gabija tyliai suvaitė. Galva svaigo, lyg būtų gavusi smūgį pakaušyje, o atmintis tarsi žlugo į tuštumą ji negalėjo prisiminti, kas nutiko ir kaip čia atsidūrė. Kūnas skaudėjo, lyg po ilgo gulėjimo, ir nenorėjo paklusti. Bandydama atsistoti, ji su siaubu suprato, kad surišta rankos ir kojos buvo tvirtai suveržtos. Panika apėmė ją, ir ji pradėjo krutėti lovoje, sukeldama šiurpų girgždėjimą.
“Na, pagaliau atsigavai,” išgirdo šaltą balsą. “Nieko. Pabūsi dar šiek tiek. Suprasi, kiek klydai, o tada aš tave paleisiu. Ir mes grįšime namo.”
Tą akimirką Gabija viską prisiminė. Ji susitarė su savo vyru Aldu dėl skyrybų. Jis sutiko, bet tada smūgis. Jis nesiruošė ją paleisti. “Tu mano,” sakė jis, “ir jei to nesupranti, aš tave išmokysiu.” Tačiau Gabija nebegalėjo toleruoti jo nuolatinių išdavysčių. Po pirmos ji atleido, davė šansą. Po antros ne. Meilė seniai užgeso, liko tik baimė ir pasibjaurėjimas toksiškais santykiais, kur vienas kentėjo nuo apsėstumo, o kitas nuo vienatvės.
“Paleisk mane,” sušnibždėjo ji, drebėdama. “Tai nieko nepakeis. Tu nepriversi manęs mylėti tave jėga. Aldai, prašau…”
“Susitaikyk. Dabar tu neigimo fazėje, bet suprasi, kad mes sukurti vienas kitam. Duosi man antrą šansą. O bėgti tau nėra kur. Atsimeni, kaip aš tau pasakojau apie užmirštą kaimą, kur gyveno mano seneliai? Čia niekas nevažiuoja. Niekas nepadės. Ir erzink mane tu juk supranti, prie ko tai gali privesti.”
Gabija sudrebėjo. Aldo akyse ji matė beprotybę ir tai gąsdino labiausiai.
Savaitė su puse o gal ir daugiau? ji praleido šiame name. Aldas ją paleisdavo tik kelias valandas per dieną, stebėdamas kiekvieną judesį kaip plėšrūnas grobį. Gabija suprato: prieš ją stovi ne žmogus, o ligonis, kuriam skubiai reikia psichiatrinės pagalbos. Bet ji apsimetė. Grodavo nuolankumą, tikėjimą susitaikymu, tik kad grįžtų į civilizuotą pasaulį. Darbe jos niekas nepaiš viršininkė svajojo atsikratyti ją, kai Gabija užklupo ją su savo vyru. Tėvų nebuvo, o draugės priprato prie jos ilgų išnykimų “pavydus vyras,” dūsavo jos, nesigilindamos į detales.
Vieną dieną, kai Aldas atsitraukė, ji trenkė jam sunkiu statulėliu. Jis nukrito be sąmonės, bet kvėpavo. Gabija neturėjo laiko tikrinti, ar jis atsikels. Ji žinojo: jei jis atsikels, šansų nebeliks. Jis sakė, kad jie čia išbus ilgam, ir ji nebegalėjo gyventi su žmogumi, kurio įniršis buvo kaip sprogimas bet kuriuo momentu.
Užsivilkusi viską, ką rado name, ji išbėgo į šaltį. Šalčiai kapojo plaučius, bet ji bėgo. Mašinos, keliai viskas buvo kažkur toli. Ji bijojo, kad Aldas ją suras pagal pėdsakus, bet bėgti buvo būtina. Miškas, vilkų kauksmas toli visa tai gąsdino, bet geriau būti žvėries grobiu nei manijoko nelaisvėje.
Jėgos baigėsi. Ji nežinojo, kiek laiko praėjo, kur bėga. Mintis, kad gali sušalti ar pamesti kelią, kankino ją. Ir staiga aštrus skausmas, riksmas. Koja pateko į meškos spąstus. Kraujas užliejo sniegą. Gabija nukrito, bandydama išsivaduoti, bet spaustuvai nepaleido. Skausmas buvo nepakeliamas. Sąmonė pradėjo blankti.
Ir staiga balsas:
“Tik nepasiduok, Baltasniege…”
Ji vėl atgavo sąmonę nepažįstamoje vietoje. Oras buvo pilnas žolelių arbatos kvapo kažkas atkakliai ją girdė, kai ji netekdavo sąmonės.
“Kur aš?” sušnibždėjo ji, atsisedusi.
“Atgavai sąmonę?” pasigirdo balsas iš durų.
Prieš ją stovėjo vyras ramus, su šiltomis akimis, vilkintis megztinį ir šiltas kelnes.
“Ar jūs mane išgelbėjote?”
“Tu save išgelbėjai. Kovojai. Aš tik padėjau.”
Jis prisistatė Mantas. Papasakojo, kad rado ją spąstuose, atnešė pas save, gydė, sky