Pabėgusi nuotaka
Jurgis nulipo iš traukinio, atsisveikino su konduktore ir nuėjo link senos, vieno aukšto stoties pastato. Viduje buvo vienas didelis salė. Išilgai sienų stovėjo bilietų kasa, laikraščių ir gėrimų kioskai, o centre – eilės geležinių suvirintų kėdžių. Kairėje nuo įėjimo – mažas bufetas su išsiputusia moterimi už prekystalio. Dešimt žmonių sėdėjo ir laukė savo traukinio.
„Jaunuoliu, duokite šimtą litų, bilietui neužtenka“, – tarė prie jo priėjusi neapibrėžto amžiaus moteris. Veidas raudonas, makiažas sudėliotas netvarkingai. Uosnėje krito degtinės kvapas.
„Galbūt geriau nupirksiu jums užkandį?“ – pasiūlė Jurgis, paėmė moterį už alkūnės ir norėjo nuvesti prie bufeto, bet ji ištrėmė savo ranką.
„Paleisk mane! Iš pažiūros padorus žmogus“, – sušuko ji per visą salę.
Pokalbiai akimirkai nutilo, visų veidai nukreipti į juos abu, bet kitą akimirką visi atsisuko, gandų ūžesys atsinaujino.
„O eik tu…“ – Moteris atsitraukė nuo Jurgio.
Jis nusijuokė ir priėjo prie bufetininkės.
„Teisingai padarei, jaunuoli, kad nedavei jai pinigų. Kasdien čia elgetauja. Visiškai nuslubojusi. O kokia graži buvo. Ką meilė su žmonėmis daro.“ – Moteris atsiduso ir papurtė galvą. „Gal kavos su pyragėliu?“ – paklausė ji.
„Ne, ačiū. Man reikia į Mažųjų Didžiulių kaimą. Kur čia sustoja autobusas?“
„Į Didžiulių šiandien jau nebus autobuso. Ryte šeštą valandą bus.“ – Bufetininkė pastebėjo, kad Jurgis nusiminęs. „Lauke visada privatautojai stovi. Vakarais vyručiai užsidirba vežiodami, bet brangiai ima.“
„Ačiū.“ – Jurgis patogiau pagriebė didelę sportinę krepšį ir išėjo į lauką.
Lauke greitai sutemo. Jis iš kišenės ištraukė telefoną, surinko numerį ir pakėlė prie ausies. Bet niekas neatsiliepė.
Staiga šalia pastato sustojo sidabrinė „Lada“, iš jos išbėgo mergina ir pralekė pro Jurgį į stoties pastatą. Jis pajuto, kad jos veidas jam kažkaip artimas. Iš kur? Jis čia pirmą kartą atvyko – negalėjo jos matyti. Jurgis grįžo į stoties pastatą. Mergina kalbėjo su bufetininke. Jis priėjo prie jų.
„Gal arbatos?“ – paklausė bufetininkė merginos.
„Ačiū, tetule Ona, aš jau važiuosiu.“ – Ji apsisuko ir susidūrė su Jurgiu. „Atsiprašau, nepastebėjau jūsų.“
Jurgis pamatė mėlynas kaip ežerėlius akis, net ir skruostų duobutes – ir suprato, kad gražesnės merginos niekada nėra sutikęs.
„O štai, beje, Rimas važiuoja į Didžiulių. Rimai, pavežk šitą jaunuolį“, – tarė moteris.
Mergina įdėmiai pažvelgė į Jurgį.
„Viso gero, tetule Ona. Važiuojam“, – ji pasakė Jurgiui ir ėjo link išėjimo.
Jurgis vos spėjo jai sekti. Rima atidarė keleivinės pusės duris ir ištraukė didelį maišą.
„Leiskite, padėsiu“, – Jurgis ištiesė ranką.
„Nereikia. Jame nuotakos skara ir gėlės“, – mergina nusišypsojo, ir jos skruostuose užgrojo duobutės. „Geriau atidarykite galines duris.“
Rima pastatė maišą ant užpakalinės sėdynės ir atsisuko į Jurgį. „Įlįkite į mašiną.“
„Palaukite. Jūs Rimantė! O aš galvojau, kodėl man jūsų veidas pažįstamas. Gyvai dar gražesnė“, – pamatęs nustebusį žvilgsnį, skubiai pridūrė: „Aš gi atvažiavau su Algirdu į jūsų vestuves. Mes su juo tarnavome kartu. Tik jis manęs nesutiko ir į skambučius neatsiliepia.“
„Tai šiandien jam bernvakaris“, – Rimantės skruostuose vėl pasirodė duobutės.
„Aš mačiau jūsų nuotraukoje, Algirdas rodė“, – pridūrė Jurgis.
Mašina ėjo siauru keliu, vingiuojančiu per mišką. Priekinių žibintų šviesa atstūmė tamsą, varydama ją už medžių, stovinčių prie kelio.
„Nebaisu vienai vakare per mišką važiuoti?“ – paklausė Jurgis.
„Ne. Ir vienai retai važiuoju. Tiesiog šiandien Algirdas negalėjo su manimi į miestą važiuoti.“
„O kodėl jūsų kaime nebuvo gėlių?“ – sudomino Jurgį.
„Žinoma, buvo. Tai nuotakos puokštė. Norėjosi kažko ypatingo“, – Rimantė įdėmiai žiūrėjo į kelią.
„Kaip greitai, su vestuvėmis. Vos metai praėjo po kariuomenės.“ – Jurgiui pasidarė nepatogu, kad kišasi ne į savo reikalus.
„O mes su Algirdu dar prieš kariuomenę susitarėm, kad kai jis grįš, susituoksime“, – linksmai atsakė Rimantė.
Jurgis negalėjo atitraukti akių nuo jos skruosto duobutės.
„Tai jūs išėjate dėl susitarimo? Ne dėl meilės?“ – tyliai paklausė jis.
„Ir dėl meilės taip pat“, – nepastebėdama jo smerkiamo tono, atsakė Rimantė.
Kurį laiką jie važiavo tyliai.
„O jūs gerai vairuojate“, – nutraukė tylą Jurgis.
„Algirdas išmokino dar mokykloje. Kur jus nuvIr kai mašina pasuko į jo miestą, Jurgis pajuto, kad ši kelionė bus pradžia visai naujai istorijai.