Padariau pačią romantiškiausią finansinę klaidą gyvenime: sukūriau savo rojų ant svetimos žemės Kai ištekėjau, anyta nusišypsojo ir tarė: „Miela mergina, kam mokėti nuomą? Virš namo yra vietos – pasistatykite savo būstą viršuje ir gyvenkite ramiai.“ Tuo metu tai atrodė kaip palaima. Patikėjau jai. Patikėjau ir meilei. Su vyru pradėjome dėti kiekvieną sutaupytą eurą į šiuos namus. Nesipirkome automobilio. Nevažiavome atostogauti. Visi priedai, visi sutaupyti pinigai – į medžiagas, meistrus, langus, plyteles. Statėme penkerius metus. Lėtai. Su viltimi. Iš tuščios erdvės padarėme tikrus namus. Su virtuve, apie kurią svajojau. Su dideliais langais. Su sienomis tokios spalvos, apie kokią įsivaizdavau mūsų „namus“. Drąsiai sakydavau: „Tai mūsų namai.“ Bet gyvenimas neklausia, ar esi pasiruošęs. Santuoka pradėjo byrėti. Pykčiai. Šūksniai. Skirtumai, kurių negalėjome įveikti. Ir tą dieną, kai nusprendėme skirtis, gavau brangiausią gyvenimo pamoką. Rūšiuodama drabužius ir ašarodama žiūrėjau į sienas, kurias pati glaistėvau ir dažiau, ir pasakiau: „Bent grąžinkite dalį to, ką investavome. Arba išmokėkite mano dalį.“ Anyta – ta pati, kuri kažkada pasiūlė „pasistatyti viršuje“ – stovėjo prie durų, sukryžiavusi rankas ir šaltu žvilgsniu tarė: „Čia nėra nieko tavo. Namą turiu aš. Dokumentai mano vardu. Jei išeini – pasilik tik tai, ką atsineši. Viskas kitas čia ir liks.“ Tada supratau. Meilė nepasirašo dokumentų. Pasitikėjimas nėra nuosavybė. O įdėtos pastangos be notarinio akto – tai tiesiog praradimas. Išėjau į gatvę su dviem lagaminais ir penkeriais metais gyvenimo, pavirtus betoninėmis sienomis, kurios man jau nebepriklausė. Išėjau be pinigų. Be namų. Bet su aiškumu. Didžiausi praradimai ne tie, kuriuos išleidi malonumams. Didžiausi – tie, kuriuos investuoji į kažką, kas niekada nebuvo tavo vardu. Plytos neturi jausmų. Žodžiai išgaruoja. O dokumentai lieka. Ir jeigu galėčiau pasakyti tik vieną dalyką kiekvienai moteriai: niekada, kad ir kiek būtų meilės, nestatyk savo ateities ant svetimos žemės. Nes kartais „sutaupyta nuoma“ kainuoja visą gyvenimą.

Padariau pačią romantiškiausią finansinę klaidą savo gyvenime: sukūriau rojų ant svetimos žemės.

Kai ištekėjau, mano anyta nusišypsojo ir pasiūlė:
Miela mergina, kam tau mokėti nuomą? Ant namo stogo dar yra vietos statykitės savo butą, gyvenkite sau ramiai.

Tuo metu viskas pasirodė kaip palaima.
Patikėjau ja.
Patikėjau ir meile.

Su vyru pradėjome kišti kiekvieną sutaupytą eurą į tą būsimojo rojaus projektą.
Nenusipirkome automobilio.
Nevažiavome atostogauti į Palangą ar Druskininkus.
Visi priedai, visos santaupos tiesiai į meistrus, blokelius, langus, plyteles.

Penkerius metus pylėm cementą ir viltis.
Lėtai.
Bet su didelėmis svajonėmis.

Iš vieno pustuščio kampo padarėme tikrą butą.
Su tokia virtuve, apie kokią Lietuvoje ir sapnuose nesusapnuosi.
Su didžiuliais langais vos ne iki žemės.
Su sienomis, kurių atspalvius pasirinkau aš pati, galvodama apie mūsų namus.

Didžiuodamasi sakydavau:
Čia gi MŪSŲ namai!

Bet, kaip sakoma Kaune, Dievulis juokiasi iš mūsų planų.

Santuoka pradėjo skilinėti.
Pykčiai.
Triukšmas, kad ir kaimynai girdi.
Skirtumai, kurių net cepelinais neprišaldysi.

Ir kai tą ypatingą dieną nutarėm skirtis, gavau vertingiausią pamoką gyvenime tik ne pinigine, deja.

Rūšiuodama drabužius su ašaromis, žvilgterėjau į tas sienas, kurias špakliavau bei dažiau savo rankom, ir tarstelėjau:
Na, gal galite bent jau grąžinti dalį to, ką investavome? Arba išpirkite mano dalį?

Anyta ta pati dama, kuri kažkada tokia saldi kvietė statykis ant stogo stovėjo tarp durų sukryžiavusi rankas ir lediniu žvilgsniu:
Čia nieko tavo nėra. Namai mano. Dokumentai irgi mano. Jei išeini, tai tik su savo lagaminu. Visa kita lieka čia.

Vat tada ir atėjo nušvitimas.

Meilė popierių nepasirašo.
Pasitikėjimas nėra joks nuosavybės aktas.
O visas triūsas be notaro parašo tiesus kelias į bankrotą.

Išėjau į lauką su dviem lagaminais ir penkeriais metais gyvenimo, suguldyto į sienas, kurios dabar man svetimos.

Likau be pinigų.
Be namų.
Bet su naujam žvilgsniu į ateitį.

Didžiausi nuostoliai gyvenime ne tie, kuriuos išleidi šventei ar ledams.
Didžiausi nuostoliai kai visa save atiduodi kažkam, kas niekad neturėjo tavo vardo.

Plytos jausmų neturi.
Gražūs žodžiai išgaruoja kaip rūkas virš Nemuno.
Bet dokumentai tie lieka.

Ir jeigu galiu pasakyti tik vieną dalyką kiekvienai lietuvaitei:
kad ir kokia meilė būtų, NIEKADA nestatyk savo gyvenimo ant svetimo pamato.
Nes kartais sutaupyta nuoma gali kainuoti visą tavo gyvenimą.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

seventeen − six =

Padariau pačią romantiškiausią finansinę klaidą gyvenime: sukūriau savo rojų ant svetimos žemės Kai ištekėjau, anyta nusišypsojo ir tarė: „Miela mergina, kam mokėti nuomą? Virš namo yra vietos – pasistatykite savo būstą viršuje ir gyvenkite ramiai.“ Tuo metu tai atrodė kaip palaima. Patikėjau jai. Patikėjau ir meilei. Su vyru pradėjome dėti kiekvieną sutaupytą eurą į šiuos namus. Nesipirkome automobilio. Nevažiavome atostogauti. Visi priedai, visi sutaupyti pinigai – į medžiagas, meistrus, langus, plyteles. Statėme penkerius metus. Lėtai. Su viltimi. Iš tuščios erdvės padarėme tikrus namus. Su virtuve, apie kurią svajojau. Su dideliais langais. Su sienomis tokios spalvos, apie kokią įsivaizdavau mūsų „namus“. Drąsiai sakydavau: „Tai mūsų namai.“ Bet gyvenimas neklausia, ar esi pasiruošęs. Santuoka pradėjo byrėti. Pykčiai. Šūksniai. Skirtumai, kurių negalėjome įveikti. Ir tą dieną, kai nusprendėme skirtis, gavau brangiausią gyvenimo pamoką. Rūšiuodama drabužius ir ašarodama žiūrėjau į sienas, kurias pati glaistėvau ir dažiau, ir pasakiau: „Bent grąžinkite dalį to, ką investavome. Arba išmokėkite mano dalį.“ Anyta – ta pati, kuri kažkada pasiūlė „pasistatyti viršuje“ – stovėjo prie durų, sukryžiavusi rankas ir šaltu žvilgsniu tarė: „Čia nėra nieko tavo. Namą turiu aš. Dokumentai mano vardu. Jei išeini – pasilik tik tai, ką atsineši. Viskas kitas čia ir liks.“ Tada supratau. Meilė nepasirašo dokumentų. Pasitikėjimas nėra nuosavybė. O įdėtos pastangos be notarinio akto – tai tiesiog praradimas. Išėjau į gatvę su dviem lagaminais ir penkeriais metais gyvenimo, pavirtus betoninėmis sienomis, kurios man jau nebepriklausė. Išėjau be pinigų. Be namų. Bet su aiškumu. Didžiausi praradimai ne tie, kuriuos išleidi malonumams. Didžiausi – tie, kuriuos investuoji į kažką, kas niekada nebuvo tavo vardu. Plytos neturi jausmų. Žodžiai išgaruoja. O dokumentai lieka. Ir jeigu galėčiau pasakyti tik vieną dalyką kiekvienai moteriai: niekada, kad ir kiek būtų meilės, nestatyk savo ateities ant svetimos žemės. Nes kartais „sutaupyta nuoma“ kainuoja visą gyvenimą.