Zibainis

Esame ryšyje: Nadiežda Sergejevna atranda naują pasaulį su „išmaniuoju“ – šilta kartų istorija apie technologijas, artumą ir šiuolaikišką šeimos pokalbį lietuviškoje kasdienybėje

Ryšys Rytai pas Magdaleną Kazimieraitę anksčiau prasidėdavo visada vienodai. Virdulys ant dujinės, du

Uncategorized

021

Vasarinės taisyklės: kaip trijų kartų šeima mėgina susitarti prie močiutės kaimo namo, tarp obuolių pyrago, telefonų be perstojo ir kasdienių kompromisų

Vasaros taisyklės Kai traukinys sustojo prie mažytės platformos, Janina Prapuolenienė jau stovėjo pačiame

Uncategorized

0192

Negalėjau tiesiog išeiti

Negalėjau tiesiog taip ištrūkti. Visiškai susituokėme Aistė su Vytautu, net jei jos motina Sofija Leonidova

Uncategorized

01k.

Manė, kad vyras turi stiprų apetitą, tačiau paaiškėjo, kad jo sesuo vagia maistą iš jų šaldytuvo

Vaiva stovėjo prie pravirų šaldytuvo durų, susiėmusi už galvos. Jos vyras vėl viską suvalgė niekaip nesuprato

Uncategorized

0226

Atvykau aplankyti, labai pasiilgau, bet vaikai tapo svetimi žmonės – Motinos istorija apie užaugusius vaikus, kurie nebeišgyvena artumo ir šilumos

Atvykau aplankyti pasiilgau tavęs, bet vaikai tapo tarsi svetimi Tėvų rūpestis vaikais amžinas, bet kartais

Uncategorized

084

O štai, iš jūsų jokios naudos!

Na, ką tik nori iš mūsų naudos? Aistė, gal jau nėštą laukia? paklausė Agnė, atmesdama pusiau perskaitytą knygą.

Uncategorized

0707

Uošvė pasiūlė persikelti į jos butą – bet viskas ne taip paprasta, kaip atrodo: „Ačiū už dosnumą, bet atsisakome“ – Kristinos ir Deniso sprendimas, kai uošvė planuoja dažnus vizitus ir reikalauja palikti savo kambarį nepaliestą

Uošvė pasiūlė persikelti į jos butą viskas buvo akivaizdžiai paskaičiuota Labai jums ačiū už pasiūlymą.

Uncategorized

019

Nenumatytas išsprendimas

20251112, antraštė: Aistės dienoraštis Keturiolika metų manęs seniai atėjo metas, kai gyvenimo kelias

Uncategorized

0618

Patraukitės, mes čia pagyvensime dešimt metų Uošvė nutilo kelioms akimirkoms, o tada sako: – Oj, Eglut, Valė tokia užsispyrusi moteris… Jei jau ką sugalvoja, sunku ją perkalbėt. Bet ir ją suprask: juk nori Inetėlei mokslą suteikti, išsilavinimą duoti… – Mano sąskaita? – Eglė sustojo prieš veidrodį. Iš atspindžio į ją žvelgė išblyškusi moteris pasišiaušusiais plaukais. – Tamara Steponavičiene, sustabdykit juos. Tegul išlipa artimiausioj stoty ir grįžta atgal. Nei pasitiksiu, nei buto duosiu. – Kaip gi aš juos sustabdysiu? – suraukšlėjo kaktą uošvė. – Jie jau pakeliui. Valė paėmė paskolą studijoms, gyvenimui nė cento neturi. Ji taip tikėjosi tavo pagalbos. Egle, išvaryk nuomininkus, kas tau čia sunku? Gi savi kraujas… – Savi kraujas? Aš tą jūsų Inetėlę gyvenime mačiau gal du kartus! Turiu išmesti žmones į gatvę, atimti iš tėvų pagalbą, o dukrai – būrelius, vien todėl, kad jūsų sesuo taip sumanė? Kišenėje supypsėjo žinutė. Nepasivilkusi paltu, Eglė patraukė telefoną. Pranešimas buvo nuo Valentinos, uošvės sesers. „Egle, sveika! Jau sėdim traukinyje. Bilietai 19:40, rytoj ryte būsime Vilniaus stoty. Pasitik mus su Ineta. Mesk savo vieno kambario buto adresą, nes praeitą kartą neužsirašėm. Kur raktus pasiimt?“ Eglė sustingo. Perskaitė žinutę tris kartus, tikėdamasi, gal čia koks nesusipratimas. Koks dar butas? Kokia Ineta? – Mama, tu ko užstrigai? – Kamilė pažvelgė iš koridoriaus. – Valgyt noriu. – Tuoj, katinėli, – Eglė mechaniškai paglostė dukros galvą, nenuleisdama akių nuo ekrano. Surinko Valentinos numerį. Atkėlė ragelį akimirksniu, girdėjo ratų dundesį ir skardų juoką. – Alio, Eglut, – teta krykštavo susijaudinimu. – Gavau žinutę? Nutarėm staigmeną padaryti, kad nesijaudintum dėl maisto, viską patys nusipirksim! – Vale, palaukit, – pertraukė Eglė. – Nieko nesupratau! Kur jūs važiuojat? – Kaip kur? Į Vilnių! Ineta įstojo, sakiau dar pavasarį. Nemokamai nepavyko, tai už mokestį studijuos. Daiktus susidėjom, važiuojam apsigyvent tavo bute. – Mano… kur? – Eglė atremė nugarą į sieną. – Į tą, kurį šešerius metus nuomoju? Vale, gal su galva negerai? – Oj baik! – Valentinos tonas staiga iš piktos pasidarė. – Šešerius metus atgal, kai močiutė paliko tau tą butą, prie stalo sėdėjom, prisimeni? Sakiau tada: „Va Inetai bus kur gyvent, kai į mokslus važiuos“. O tu tylėjai! Reiškia sutikai. Mes tą visus metus prisimindavom. – Tylėjau, nes pagalvojau, kad čia kvailas juokelis, – beveik suriko Eglė. – Aš nieko ten neketinau priimti. Ten gyvena šeima su vaiku. Turim sutartį, moka viską laiku. Už tuos pinigus tėvams vaistus perku, o Kamilė lanko būrelius. Ar jūs galvojot apskritai prieš bilietus pirkdamos? – Galvojom, kad mes esam giminės! – suriko Valė. – Ar vilniečiai jau be sąžinės liko? Paleisi augintinę giminaite stoty? Vyrui paskambinai? Jis žino, kad savus ant gatvės vyji? – Vyras komandiruotėj Anykščiuose, ryšys dinginėja. Ir tas butas – mano. Mano! Suprantat? Močiutė pirko, paliko man. Darius prie jo nė piršto nepridėjo. – Ach, va kaip! Ineta, girdi? Brolio žmona mūsų nepažįsta! Atvažiuosim – išsiaiškinsim. Viskas, ryšys blogas, ryt stoty pasimatysim. Ragelyje pyptelėjo garsas. Eglė prarado žadą. – Kamile, eik į virtuvę, šaldytuve apkepas, pati pasišildyk, – sukomandavo ji dukrai ir sudrebusiomis rankomis surinko uošvės numerį. Tamara Steponavičienė atsiliepė kiek vėliau. – Taip, Eglė, klausau tavęs. – Tamara Steponavičiene, ar žinojot, kad jūsų sesuo su dukra išvažiavo į Vilnių ir ketina užimti mano butą? – Na… Valė kažką minėjo… Galvojau, susitaret, – sumikčiojo uošvė. – Su kuo susitariau? – Eglė vaikščiojo koridoriumi. – Šešerius metus butą nuomoju. Pusę pinigų siunčiu tėvams vaistams. Jūs puikiai žinot, kad jiems sunku iš pensijos išgyvent. Kita pusė – Kamilės šokiai ir baseinas. Kodėl nesakėt joms, kad tai neįmanoma? – Nekelk tono man, – užsigavo uošvė. – Aš apskritai čia ne prie ko. Tvarkykitės pačios. Tik Dariui neskambink, nenervuok, jam derybos svarbios, ir taip nervų pritrūkęs. Eglė suplojusi telefoną į sofą. Vyras visada laikydavosi nuošalyje nuo šeimos dramų, bet, kai reikalas liečia motiną ar tetą, staiga susileisdavo. – Nu, Egle, jie juk iš provincijos, kitokios gyvenimo nuostatos, – sakydavo. – Paprasčiau nusileisti… Bandė prisiskambinti vyrui. „Negaliu atsiliepti, nėra ryšio“. Žinoma, kai jo labiausiai reikia – visada toli. *** Skandalas buvo didžiulis. Valė ėmė skambinti penktą ryto, reikalaudama, kad Eglė tuojau pat atvažiuotų. – Mes pavargę, valgyt norim! Šalta čia, peršalom jau. Tu ką, dar miegi? Kelkis, gyvai! Po penkiolikos minučių būk čia! Iš miego Eglė ne iš karto suprato, kas skambina. Suvokusi, suriko: – Palikit mane ramybėje! Niekur nevažiuosiu! Ir savo buto jums neatsiduosiu. Viskas, gana. Atsibodot. Po dešimto skambučio nubloškė tetos numerį į juodą sąrašą. Valė toliau skambino iš Skydo telefono – teko ir jį blokuoti. Visą dieną Eglę priekaištavo Tamara Steponavičienė: maldavo, ragino sutikti, grasino įsižeisti ir viską sūnui papasakoti… Vakare netikėtai atvyko Darius – iš komandiruotės be įspėjimo. – Egle, tai kas pas jus įvyko? – vos įėjęs klausė. – Mama skambina, verkia, sako, tu tetą Valę išmetei į gatvę. Eglė, apkabinusi vyrą, paaiškino: – Jos atvažiavo nė neįspėjus. Iš karto pradėjo reikalauti, kad išvaryčiau nuomininkus, o Inetę nemokamai apgyvendinčiau bent jau penkeriems metams. Dariau, ar normalūs taip elgiasi? Ar sąžinės išvis neliko? Be to, kiek žinau, jos visai patogiai pas tavo mamą įsikūrė. O tu ko grįžai? – Moteris užpuolė, – atsidusęs prisipažino vyras. – Ir Valė visą telefoną praskambino… Gal duokim joms visgi? Kol bendrabutį gaus… Eglė papurtė galvą: – Dariau, bendrabučio nebus. Jos nė dokumentų nepateikė, Valė buvo įsitikinus, kad butas jau yra. MANO! Supranti jų įžūlumo mastą? Jos net neieškojo variantų – tiesiog važiavo „į savo butą“. – Mama sako, tu žadėjus prieš šešerius metus… – Tuomet telydėjau per laidotuves, Dariau. Tik nesąmones praleidau pro ausis, ne iki to buvo. – Teta Valė baisiai nusivylusi. Sakė, dabar mūsų šeima joms neegzistuoja. Beje, pas mamą jos neužsibuvo – per toli iki universiteto. Dešimt tūkstančių joms pervedžiau, kažkokią kambarį nuomojasi… – Šaunu! – Eglė plojo delnu į stalą. – Geriausia naujiena šiandien. Dėl tų pinigų net nesipyksiu. Atkibo ir gerai! Darius nuleido akis. – Egle, nuomojasi kažkur bendrabučio kambaryje. Teta Valė šaukia, kad ten tarakonai ir kaimynai alkoholikai. – Tegul pripranta. Jei nori gyventi sostinėje – tenka suktis, ne laukti dovanų iš giminaičių, kurių nematei amžius. Ir, beje, nė karto nesveikinai su gimtadieniu! Eglė pasuko į miegamąjį, vyras nusekė paskui. – Egle, nu nesmagu visai! Išeina, kad iš tiesų palikom jas likimo valiai. O jei kas nors atsitiks? Jei ten kaimynai pavojingi? Jei užpuls? Nejaugi tau Valės pagailo? Eglė staiga atsisuko: – Dariau, turiu dukrą ir tėvus, už kuriuos atsakau. Ir turiu butą, kurį močiutė sunkiai uždirbo. Nešvaistysiu jo, nes kažkas už 200 km sumanė, kad jam reikalingiau. Kodėl turiu jus gailėtis? Atsakyk! Vyras nutylo, Eglė tęsė: – Valgyt nori? Eik, pašildysiu vakarienę. Ir užbaikim šią temą. Jei nori padėti – padėk iš savo atlyginimo. Bet butas nuomojamas ir taškas. Nieko neišvarysiu. – Gerai. Tu teisi. Ir aš tikriausiai nebūčiau patenkintas, jei tavo tėvai pas maniškius į sodybą atvažiuotų ir sakytų: „Patraukitės, mes čia pagyvensim dešimt metų“. Po vakarienės, kai Darius nuėjo į dušą, Eglė vėl čiupo telefoną. Neperskaityta žinutė nuo uošvės: „Egle, nejaugi taip galima. Valė susirgo dėl nervų. Nupirk bent produktų. Nepamiršk daugiau, kad užtektų porai-trims savaitėms. Būtinai mėsos, daržovių, vaisių ir šokoladinių saldainių. Kavos, arbatos, higienos priemonių, aliejaus. Galima ir žuvies. Konservų neimk – Valė tokių nevalgo. Adresas:…“ Eglė užblokavo ir uošvę. Tegu bent kelias dienas paskambins tik sau. *** Naktis praėjo ramiai – giminės neskambino. Valė pasirodė anksti rytą, septintą valandą. Eglę pažadino garsus beldimas į duris. Vyras miegojo, tad teko pačiai atidaryti. Uošvės sesuo puolė su priekaištais: – Miegi, matau, prie šiltos antklodės, švarioje lovoje? Net nepasidomėjai, kaip mes su Inetėle nakvojom? Baisiai, sakau! Tarakonai krenta ant galvos, šalta, purvina, grindys ledinės! Iš dešinės visą naktį „Oi žydės alyva“ traukė, iš kairės santykius aiškinosi. Sąžinės turi? Leisi giminėms gyvent tokiose sąlygose? Žinai ką, nenoriu pyktis. Nenori naikint nuomininkų? Gerai! Tada su Inetėle kraustomės pas jus! Juk trijų kambarių butas, manau, vieną kambarėlį rasit. Tik didesnį, mūsų juk dvi! Bet nesijaudink, ilgai neužsibūsim. 3-4 mėnesiai, gal pusmetis. Paskui į savus krausimės, kai dukra pripranta. Eglė apstulbo. – Užmirškit čia kelią! Nenorėčiau visiškai sugriauti santykių. Jei reikia, kviessiu policiją – galiu, nesunku. Bet kam jums tiek bėdų? Uošvės sesuo paraudo – Eglė net išsigando. – Tu… Tau… Kad tu paspringtum, išlepėlė vilnietė! Kad tavo dukra visą gyvenimą valytoja dirbtų be išsilavinimo! Palauk, dar prisiminsiu. Gyvenimas ratas, o kai kurie reikalai – slidūs! Ateina laikas, kai manęs prašysi pagalbos. Niekada tau neatleisiu! Eglė užtrenkė duris. Valė dar kelias minutes šūkaliojo laiptinėje, paskui nužingsniavo. *** Barnys su Vale sugadino santykius su uošve – Tamara Steponavičienė su marčia daugiau nebendrauja. Darius toliau lankosi pas motiną, padeda, net anūkę kartais nusiveda, bet į sūnaus butą Tamara daugiau nekiša nosies. Eglė net džiaugiasi – viena problema mažiau.

Pasitraukite, mes čia pagyvensime kokius dešimt metų Uošvė kiek patylėjo, paskui pareiškė: Oj, Justina