Zibainis

Ką tu veiki? Teisuoliškai įsispyrusi į daržų vidurį, anyta trenkė balsą lyg perkūnas. Tokios gėdos čia

Man 65-eri, visada ramiai žiūrėjau į savo išvaizdą, bet pastaruoju metu žili plaukai ima laimėti kovą – ne vienas kitas, o ištisos sruogos, ypač ties šaknimis. Eiti pas kirpėją jau nebeatrodo taip paprasta: laikas, kaina, eilės… Tad ėmiau svarstyti – gal pats metas dažytis namuose, juk visą gyvenimą taip darydavau, kas gali nutikti? Nuėjau į artimiausią „Eurokosą“, paprašiau dažų žiliems plaukams – paprastų, kaštoninių, nieko ypatingo. Pardavėja parodė dėžutę su gražia plaukuota moterimi – užrašas žadėjo 100% žilų plaukų paslėpimą. Patikėjau, daugiau nieko neskaičiau, grįžau į namus įsitikinusi, kad po valandos viskas bus tvarkoje. Užsimoviau seną marškinėlius, pasidėjau rankšluostį, paruošiau dažus, kaip nurodyta lapelyje, ir užsitepiau juos prieš veidrodį vonioje. Pradžioje viskas atrodė normaliai, spalva buvo tamsi. Kol laukiau, nutariau išplauti indus ir susitvarkyti virtuvę. Po kokių 20 minučių veidrodyje pamačiau, jog plaukai – ne rudi, o… violetiniai! Galvojau, gal tik apšvietimas kaltas. Atėjo laikas išplauti – ir jau žinojau, kad padariau klaidą. Vandenyje – violetinė, tamsiai ruda, beveik juoda spalva. Veidrodyje – aš su alyviniais atspalviais ir visiškai nepažįstama spalva. Žilų neliko, bet už kokią kainą… Bandžiau išdžiovinti – spalva dar stipresnė. Atrodžiau tarsi „Keistuolių“ teatro paauglė, o ne 65-erių moteris. Pradėjau juoktis. Vaizdo skambučiu parodžiau dukrai – vos sulaikė juoką: „Mama, ką padarei?“ Sakau: „Užrašyk mane kirpėjai!“ Kitą dieną teko eiti į lauką – užsirišau skarą, bet violetinė vis tiek kyšojo. „Maximoje“ paklausė – gal naujas stilius? Kepyklėlėje išgirdau, kokia aš drąsi. Linktelėjau, lyg taip ir turėjo būti. Po dviejų dienų ėjau pas kirpėją – be jokios išdidumo. Kirpėja viską suprato iš pirmo žvilgsnio: „Taip nutinka dažniau, nei manote.“ Išėjau su sutvarkytais plaukais, plonesne pinigine ir aiškia pamoka – yra dalykų, kuriuos galvoji dar galįs daryti kaip seniau… iki kol netampi su violetiniais plaukais. Su tuo susitaikiau: žili ateina be leidimo, o kai kurias kovas geriau patikėti profesionalams. Tai ne šeimos drama – tikra lietuviška gyvenimo anekdotas.

Man 65-eri ir nors visada buvau gan ramus dėl savo išvaizdos, pastaruoju metu žili plaukai pradėjo imti viršų.

Uncategorized

018

Su pažįstama susipažinau per kursą, kurį lankiau, norėdama kandidatuoti į itin prestižinę darbovietę Vilniuje. Mano draugė dar gyveno tėvų lėšomis, o aš jau buvau ištekėjusi ir neturėjau jų paramos. Ieškojau darbo, pažįstamas mane rekomendavo, ir laukėme dokumentų priėmimo bei sudėtingų egzaminų – ji iš pirmo karto buvo priimta, aš bandžiau dar du kartus, bet nesėkmingai. Prašiau pagalbos ruošiantis, tačiau ji visada buvo užsiėmusi, o vėliau tiesiog dingo. Man buvo sunkus laikotarpis – taupiau sveikatos procedūroms, o naują darbą radau tik vasarį, dirbau ir savaitgaliais. Ji vėl prisiminė mane tik pavasarį, pasiūlė susitikti, bet paskutinę akimirką atsisakė, aš dėl to turėjau problemų darbe. Pooperaciniu laikotarpiu ji ir vėl pasirodė, bet tik apsimetė rūpestinga. Vėliau prasidėjo keisti pasiteisinimai, šaltumas, smulkūs kandūs komentarai apie mano šeimą – tuomet pamažu nutraukiau ryšius, galiausiai ištryniau ją iš socialinių tinklų. Ji supyko dėl to, kaltino, kad išdaviau draugystę, bet aš supratau – ji norėjo būti geresnė už mane, o man iš tikrųjų tai stipriai pakenkė: jaučiu, kad nebenoriu pasitikėti žmonėmis. Iki šiol skauda, nes galvojau, jog mūsų draugystė – tikra, bet ji tik norėjo mane laikyti šalia ir niekada nuoširdžiai nerūpėjo. Dabar sunku kurti naujus ryšius, nors norėčiau turėti tikrų draugų.

Susipažinau su savo drauge dar studijuodama papildomame kurse, kurį lankiau, nes norėjau įsidarbinti

Uncategorized

030

Katinas miegojo su mano žmona. Atsirėmęs į ją nugarėle, keturiomis letenėlėmis stūmė mane lauk iš lovos. O ryte žiūrėjo išdidžiai ir su pašaipa. Pykausi, bet nieko negalėjau padaryti – numylėtinis, matote. Meilūnas ir saulutė. Žmona kvatojosi, o man juokinga visai nebuvo. Tam pačiam „meilūnui“ kepama žuvytė, išrinktos visos ašakos, o traški, gardi odegytė tvarkingai sukraunama kalneliu šalia dar garuojančių, sultingų gabaliukų jo dubenėlyje. Katinas apdovanodavo mane kreiva pašaipėle: „Esi nevykėlis, tikrasis numylėtinis ir šeimininkas čia – aš.“ Man atitekdavo tik tai, kas jam netiko. Trumpai tariant, iš jo dėmesio trūko visko – ir kandumo, ir keršto, ir karo… O kartais mano šlepetėse ar batuose atsidurdavo „vėluojančios minos“. Žmona juokėsi – „Nėra ko ant jo pykti“, ir glostė savo saulutę. Pilkas katinas žvelgė į mane su atlaidžiu pranašumu. Atsidūsėjau. Ką padarysi? Viena žmona – dėl to ištarti daugiau čia nėra ką. Teko taikstytis… Bet štai to ryto istorija… To ryto ruošiantis į darbą išgirdau iš koridoriaus žmonos šauksmą. Sutrikęs puoliau ten ir pamačiau – šeši kilogramai pasišiaušusios vilnos, nagų ir siaubingos nuotaikos šuoliavo ant žmonos kaip jautis ant raudonos skepetės. Pamatęs mane, žvėris pašoko man ant krūtinės ir stumteliu pargriovė ant grindų. Pakilęs griebiau kėdę, išstūmiau prieš save kaip skydu ir nutempiau žmoną į miegamąjį. Katinas, pašokęs, trenkėsi į kėdės kojelę ir suvilgo skausmingu klyksmu. Jį tai nesustabdė – puolė mus, kol uždarinėjome miegamojo duris. Klausėmės šnypštimo už jų, o tada iš vaistinės išsiėmėme spiritą ir jodą – žaizdų netrūko. Žmona paskambino į darbą – paaiškino, kad mūsų katinas išprotėjo ir išdraskė mus – teks ne į darbą, o į ligoninę. Po jos skambučio taip pat paskambinau savo viršininkui ir viską jam atkartojau. Ir tada… Staiga žemė sudrebėjo, dundėjo namas. Virtuvėje išdužo langai, vonioje skilinė išorinė stiklo plokštė. Paleidau telefoną ant grindų. Įsivyravo kurtinanti tyla. Pamiršę katiną išlėkėme į virtuvę ir pažvelgėme pro langą… Prie namo žiojojo milžiniška duobė. Aplink – išdraskyti automobiliai. Tai buvo kaimyno dujinis sunkvežimiukas su keliais balionais – matyt, jis ir sprogo. Aikštelėje mėtomos apverstos mašinos. Rodos, žvėriškai stengiasi pasivyti, o tolumoje kaukia policijos ir greitosios sirenos. Sutrike apsisukome į katiną. Jis tupėjo kamputyje, prigludęs prie krūtinės sulaužyta dešiniąja priekine letenėle, tyliai verkė. Žmona sušuko, puolė prie jo, pakėlė ant rankų ir priglaudė. Griebiau automobilio raktus – lekiame pro laiptus, apeidami liftą. Visi septyni aukštai – nė žodžio. Atleiskit, nukentėję per sprogimą, bet mes turėjome savąjį sužeistąjį. Laimei, mūsų mašina stovėjo už namo – sėdę skubėjome pas pažįstamą veterinarą. Širdį drąskė katinai. Drąskė dar ir Tarybų laikų džiazo melodijos iš Miko Vaitkevičiaus „Du kavinėje“, tiesiog iš radijo… Po valandos, išėję iš gydytojo, žmona nešė savo brangenybę – o šis demonstruoja visiems apibintuotą letenėlę. Sužinoję, kas nutiko, kiti šeimininkai puolė glostyti mūsų katiną. Grįžus namo, žmona vėl kepė katinui jo mėgstamą žuvytę – išrinko ašakas, sudėjo traškią gardžią odelę į kalnelį. Man atiteko likučiai. Katinas, šlubuodamas trim letenėlėm, priėjo prie savo dubenėlio, raukėsi nuo skausmo ir žvelgė į mane. Bandė parodyti panieką – išėjo tik žvilgsnis pro skausmo grimasą. Buvau užsiėmęs, skubėjau, bet grįžęs atnešiau ir įdėjau į jo lėkštę savąją žuvies dalį – be ašakų. Katinas be žado spoksojo į mane, priglaudė dešinę priekį leteną prie krūtinės ir tyliai sumiauksėjo: „Kodėl?“ Pakėliau jį ant rankų ir prigludęs pasakiau: – Gal aš ir nevykėlis. Bet jei turiu tokią žmoną ir tokį katiną, esu laimingiausias nevykėlis visoje Lietuvoje. Ir pabučiavau jį į snukytį. Katinas tyliai murkė ir nosimi bakstelėjo man į skruostą. Padėjau jį ant žemės, jis, raukydamasis nuo skausmo, pradėjo valgyti savo žuvytę, o mes su žmona apsikabinę žiūrėjome ir šypsojome. Nuo tos dienos katinas miega tik su manimi. Pažvelgia man į akis, o aš kas vakarą prašau Dievo tik vieno: Kad duotų kuo daugiau metų matyti šalia žmoną ir katiną. Ir daugiau nieko nereikia. Iš tikrųjų. Nes tai ir yra tikra laimė – lietuviška laimė.

Katinas miega kartu su žmona. Jis prisiglaudęs nugara prie jos, o mane visomis keturiomis letenomis stumia šalin.

Uncategorized

0192

Dviem metams Maria tapo tik slaugytoja savo vyro motinai

Žinai, pasakosiu tau apie Mildą pažįstu ją jau seniai, viskas jai tikrai nelengvai klostėsi.

Uncategorized

041

Adamai, nenoriu tavęs įskaudinti ar žeisti, mielasis

Adomai, nenoriu tavęs skaudinti ar žeisti, mielas mano. Adomas sėdėjo ant palangės ir, tarytum per rūką

Uncategorized

0104

– Mes kurį laiką apsistosime pas tave, nes neturime pinigų buto nuomai! – Pasakė man mano draugė. Esu labai aktyvi moteris – nors man jau 65 metai, keliauju po įvairias Lietuvos vietas ir sutinku įdomių žmonių. Su džiaugsmu ir liūdesiu prisimenu jaunystės laikus, kai atostogas galėjome leisti pajūryje, stovykloje su draugais ar plaukioti Neryje ar Nemune, ir tam užtekdavo vos kelių litų. Deja, tai jau praeitis. Visada mėgau bendrauti su įvairiais žmonėmis – tiek Palangos pliaže, tiek Vilniaus teatre. Su daugeliu likome draugais daug metų. Vieną vasarą pažinau moterį vardu Rasa – gyvenome tame pačiame poilsio namų kambaryje. Tapome draugėmis, po kelių metų kartais rašydavome laiškus. Ir štai vieną dieną gavau telegramą: „Trečią valandą naktį atvažiuoja traukinys. Sutik mane!“ Nežinojau, kas galėjo ją atsiųsti, tad niekur su vyru nevažiavome. Bet ketvirtą valandą ryto – skambutis į duris. Atidarau – ant slenksčio stovi Rasa, dvi paauglės mergaitės, jų močiutė ir vyras, apsikrovę didžiulėmis mantomis. Mes su vyru buvome šokiruoti, bet įsileidome svečius. Rasa pasakė: – Kodėl mūsų nesutikai? Juk siųčiau telegramą! O šiaip juk ne taip pigiai čia viskas! – Atsiprašau, nežinojome, kas ją siuntė… – Na, juk adresą davei – štai ir atvykome! – Galvojau, kad tik laiškais susirašysim, tiek ir viskas… Tada paaiškėjo, kad viena mergaičių baigė mokyklą ir stoja į universitetą Vilniuje, tad visa šeima atvyko ją palaikyti. – Gyvensime pas tave! Neturime už ką nuomotis butą ar viešbučio. Buvau priblokšta – juk nesame net giminės. Kodėl turėtume leisti jiems apsigyventi? Reikėjo tris kartus per dieną maitinti svečius, o jie net patys nesigamindavo – valgė mūsų maistą, o viską tvarkyti tekdavo man. Tai truko tris dienas, kol paprašiau Rasos su giminėmis išsikraustyti – nesvarbu, kur. Kilo didžiulis konfliktas, Rasa ėmė daužyti indus ir isterikuoti. Likau sukrėsta jos elgesio. Besikraustydama šeima dar ir pavogė mano chalatą, keletą rankšluosčių, o lyg stebuklu dingo ir didelis puodas! Taip baigėsi mūsų draugystė – ačiū Dievui! Daugiau apie ją nieko negirdėjau ir nemačiau. Kaip galima būti tokia įžūlia?! Dabar būnu gerokai atsargesnė, kai susipažįstu su naujais žmonėmis.

Mes pasiliksime pas tave kuriam laikui, nes neturime pinigų nuomotis butą! man pasakė mano draugė.

Uncategorized

063

Niekada negalvojau, kad mane labiausiai įskaudins žmogus, kurį laikiau geriausia drauge – pažinojome viena kitą daugiau nei dešimt metų, nakvodavo pas mane, verkdavo kartu, žinojo mano baimes, nesėkmes ir svajones, be išlygų ja pasitikėjau. Kai sutikau tą vyrą, pasidalinau su ja nuo pirmos dienos. Ji apsimetė besidžiaugianti, bet visuomet jausdavau keistą nuotaiką: vietoj „džiaugiuosi už tave“ sakydavo „būk atsargi“, vietoj „jis atrodo geras“ – „nepasiduok per anksti“. Po kelių savaičių prasidėjo lyginimai su buvusiais: sakė, kad visi mano vyrai vienodi, kad jis rašo per dažnai – vadinasi, įkyru, jei dingsta kelioms valandoms – turbūt yra su kita. Vieną vakarą, kai trečias buvome kavinėje, trumpam išėjau į tualetą ir grįžusi juos pamačiau kalbant arti vienas kito – atrodė nekaltai, bet pajutau nerimą. Vėliau tą vakarą rašė, kad jis labai malonus su ja ir jai tai kelia įtarimų. Viskas ėmė ristis žemyn: planuodama laiką su juo, jausdavausi kalta, ji piktinosi, jog nebeturiu laiko, bet kai kviesdavau susitikti – atsisakydavo. Rimčiausias smūgis buvo, kai parodė neaiškias „žinutes“ iš neva kitų moterų, kurios su juo buvusios; buvo tik užuominos, ištraukos iš konteksto, interesų iš netikrų paskyrų. Paklausiau, kodėl anksčiau nesakė – atrašė, jog nenorėjo žeisti, bet daugiau tylėti nebegali. Pradėjau ginčytis su juo, pirmą kartą tikrinau jo telefoną, viskuo abejojau, kol paskendo mūsų santykiai pykčiuose ir nepasitikėjime. Galiausiai išsiskyrėme. Po mėnesio sužinojau, kad ji bendrauja su juo: iš pradžių sakė, jog aiškinasi situaciją, vėliau, kad išėjo „tik kavos“, galiausiai prisipažino, jog dažnai susitinka. Kai paklausiau, kodėl, atsakė, kad nieko blogo nepadarė ir kad pati esu kalta. Jo žodžiai man vis dar skamba galvoje: „Padariau tik tai, ko tu nesugebėjai išsaugoti.“ Tą akimirką supratau, kad jos elgesys buvo ne rūpestis, o konkurencija; jai buvo sunku matyti mane laimingą ir turinčią tai, ko pati neturėjo. Šiandien neturiu nei vyro, nei draugės, bet turiu aiškumą: praradau dvi draugystes, bet užtikrintumą laimėjau – ne kiekvienas, kuris šalia ir klausosi, iš tiesų nori, kad tau sektųsi. Kai kurie tiesiog laukia tinkamos progos tave pakišti.

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad žmogus, kuris mane labiausiai įskaudins, bus mano geriausia draugė.

Uncategorized

047

Sutikau prižiūrėti geriausios draugės vaiką, nė nenutuokdama, kad jis – mano vyro sūnus

Sutikau prižiūrėti savo geriausios draugės vaiką nė neįtardama, kad jis yra mano vyro. Mano geriausia