Zibainis

Oho, tėti, kokio sutikimo sulaukei! Ir kam tau tas sanatorija, jei namuose tokia „viskas įskaičiuota“? Kai Dainius padavė Emai raktus nuo savo buto, ji suprato: Bastilija paimta. Jokie DiCaprio taip nebelaukė Oskaro, kaip Ema laukė savo Dainiaus – ir dar su savu „kampeliu“. Nusivylusi, trisdešimt penkerių, ji vis dažniau žvilgtelėdavo į benamius katinus ir vitrinas „Viskas rankdarbiams“. O čia – jis: vienišas, jaunystę iššvaistęs karjerai, sveikai mitybai, sporto klubui ir kitoms nesąmonėms, pavyzdžiui, savęs paieškoms, o dar ir be vaikų. Ema svajojo apie tokį dovaną nuo dvidešimties, ir, turbūt, būtent ten, aukštai, pagaliau suprato, kad ji nejuokauja. – Turiu paskutinę komandiruotę šiais metais, o po to – esu tavo, – pasakė Dainius, įteikdamas trokštamus raktus. – Tik neišsigąsk mano urvo. Paprastai ten ateinu tik pamiegoti, – pasakė ir išskrido į kitą laiko juostą visam savaitgaliui. Ema pasiėmė dantų šepetėlį, kremą ir išvyko pasižiūrėti, kas gi tas „urvas“. Problemos prasidėjo jau prie durų. Dainius buvo perspėjęs: spyna kartais užstringa, bet Ema neįsivaizdavo, kad taip stipriai. Duris šturmavo keturiasdešimt minučių: stūmė, traukė, rakino, mandagiai bandė „ant pusės danties“, bet jos nenorėjo atsiverti naujai gyventojai. Ema pradėjo spausti psichologiškai, kaip kadaise mokė klasės draugai prie „garažų“. Į triukšmą atsivėrė kaimynės durys. – Kodėl bandot į svetimą butą patekti? – pasiteiravo sunerimęs moteriškas balsas. – Nebandau, turiu raktus, – piktai atkirto Ema, braukdama prakaitą nuo kaktos. – O jūs kas tokia? Nemačiau jūsų anksčiau, – nebepasitenkino kaimynė. – Jo draugė! – pagarbiai išrėžė Ema, įsirėmusi rankomis į šonus, bet matė tik plyšelį tarpduryje, per kurį vyko pokalbis. – Jūs? – nuoširdžiai nustebo moteris. – Taip, aš. Kokių problemų? – Ne, jokių. Tik jis nieko čia niekada nesivedė (čia Ema dar labiau pamėgo Dainių), o dabar – staiga… – Staiga kas? – nesuprato Ema. – Žinot, ne mano reikalas. Atlėskit, – užvėrė duris kaimynė. Supratusi, kad „ar ji, ar ją“, Ema įsmigo raktą ir stipriai, su visais troškimais įeiti į urvą, vos nesulaužė viso staktos – durys atsidarė. Dainiaus vidinis pasaulis atsivėrė tiesiog prieš Emą, ir jos siela pasruvo šalčiu. Vienišam jaunam vyrui būdinga tam tikra asketika, bet čia – tikra celė. – Vargšas, tavo širdis seniai pamiršo, o gal ir nežinojo, kas yra jaukumas, – krūptelėjo nuo lūpų Emos, apžiūrint kuklią „buveinę“, kurioje teks dažnai lankytis. Bet ji džiaugėsi. Kaimynė nemelavo: moters ranka čia niekada nelietė šių sienų, grindų, virtuvės ir pilkų langų. Ji – pirma. Negalėjusi kęsti, Ema apsimovė batus ir išlėkė į artimiausią parduotuvę už užuolaidos ir kilimėlio voniai, o kartu už „pievinių“ šluosčių bei virtuvinių rankšluosčių. Parduotuvėje ją užgriuvo pagunda… Prie kilimėlio ir užuolaidos prisidėjo aromatai, rankų darbo muilas ir patogios talpos kosmetikai. „Pridėti tokias smulkmenas į svetimą butą – visai ne įžūlumas“, – guodė save Ema, kabindama antrą vežimėlį prie pirmojo. Spyna daugiau nebesipriešino. Išties – ji nebeatliko savo funkcijos ir priminė ledo ritulio vartininką, pamiršusį užsidėti kaukę prieš rungtynes. Supratusi, ko pridirbo, Ema iki vidurnakčio su virtuviniais peiliais išmontavo seną spyną, o ryte lėkė pirkti naujos. Ir peilius, žinoma, reikėjo keisti. Dar – šakutes, šaukštus, staltiesę, pjaustymo lenteles ir padėkliukus karštam. O ten – ranka pasieksi ir užuolaidas. Sekmadienį per pietus paskambino Dainius ir pranešė, kad komandiruotė dar porai dienų užtruks. – Man tikrai būtų malonu, jei įneštum šiek tiek jaukumo į mano butą, – šypsojosi jis, kai Ema prisipažino, kad šiek tiek „laisviau“ elgėsi jo interjere. Beje, jaukumą ji jau vežė „fūromis“ ir paskirstė pagal techninį projektą bei reikiamą dokumentaciją. Metus viskas kaupėsi vienišos moters viduje, ir, kai „rankos atrištos“, ji negalėjo sustoti. Grįžus Dainiui, iš senosios „celės“ beliko tik voras prie ventiliacijos. Ema norėjo vyti ir jį, bet, pamačiusi jo – staiga išsigandusias – aštuonias akis, paliko kaip „neliečiamybės“ simbolį. Dainiaus buveinė dabar atrodė lyg laimingai aštuonerius metus išgyventų santuokoje, tada nusiviltų, o vėliau laimingas – jau priešingai. Ema ne tik pasirūpino butu, bet ir užtikrino, kad visas laiptinės žinotų – ji naujoji šeimininkė, visus klausimus galima adresuoti jai. Žiedas ant rankos kol kas nėra, bet tai tik techninis reikalas. Kaimynai iš pradžių stebėjosi, vėliau tiesiog gūžčiojo pečiais: „Kaip pasakysit, mums vis tiek, jūsų reikalas.“ *** Dainiui grįžus, Ema paruošė namų vakarienę, įsprausti savo „tvirtas filė“ į puošnią, kiek vulgarią aprangą, išdėliojo aromatus po kampus, prislopino naują apšvietimą ir laukė. Dainius vėlavo. Kai Ema pajuto, kad apranga jau spaudžia tą kampą, dėl kurio pusmetį plušėjo sporto salėje, į spyną įsikišo raktas. – Spyna nauja, tiesiog stumk, neužrakinta! – šiek tiek sutrikusi, bet kartu ir viliojančiai, Ema pranešė. Ji nesibaimino pasmerkimo. Per daug gerai dirbo su butu. Viską jai atleis. Kai durys atsivėrė, ji gavo staigią SMS nuo Dainiaus: „Kur tu? Aš namie. Matau, butas nė kiek nepasikeitė. Draugai gąsdino, kad viską kosmetika užkrausi.“ Tiesą sakant, Ema perskaitė žinutę daug vėliau. O kol kas į butą įėjo penki visai nepažįstami žmonės: du jaunuoliai, du jauni moksleiviai ir vienas labai senas senelis, kuris, pamatęs Emą, staiga ištiesė nugarą ir suglostė likusius žilus plaukus. – Oho, tėti, čia sutikimas! Ir kam tau tas sanatorija, kai namie toks „viskas įskaičiuota“? – pirmas prabilo jaunas vyras, iškart gavo „per kepurę“ nuo, turbūt, žmonos už spoksojimą. Ema stovėjo tarpduryje su dviem pilnais taurėmis, negalėdama pajudėti. Norėjosi rėkti, bet nejėgė įveikti paralyžių. Kažkur kampe šmėstelėjo laimingas voras. – Atsiprašau, o jūs kas? – prasišnekėjo Ema. – Vietinio „kampelio“ savininkas. O jūs, manau, iš poliklinikos, atėjote tvarstį keisti? Sakiau – pats susitvarkysiu, – atsakė senelis, žiūrėdamas į „seselės aprangą“, kuria buvo pasirengusi Ema. – Mmm, taip, Adomai Matulevičiau, pas jus čia tikra jaukuma ir palaima viešpatauja, – už Emos nugaros pažiūrėjo jauno vyro žmona. – Visai kas kita, nei kaip „rūsyje“ gyvenom. O kaip vardas? Ar neperjaunas jums mūsų Adomas Matulevičius? Nors, aišku, garbingas vyras, turi nuosavą būstą… – E-e-Ema… – Va kaip! Gerai parinkote, Adomai Matulevičiau, nieko nepridėsi! Seneliui, atrodo iš žibančių akių, situacija irgi patiko. – O kur Dainius? – pašnibždėjo Ema. Iš streso iš karto ištuštino abi taures. „Sužinoti daugiau“ – Aš Dainius! – linksmai pakėlė ranką aštuonmetis berniukas. – Palauk, tau dar anksti būti Dainiumi, – mama stumtelėjo ranką ir išvarė abu vaikus su vyru į automobilį. – A-a-atsiprašau, tikriausiai sumaišiau butą, – pagaliau Ema pradėjo „grįžti į save“, prisimindama pažintį su spyna. – Čia Balandžio g., aštuoniolika, butas dvidešimt šeši? – Ne, čia Bukmedžio g., aštuoniolika, – trynė rankas senelis, jau besiruošiantis išpakuoti netikėtą „dovaną“. – Na va, – tragiškai atsiduso Ema, – sumaišiau. Prašau, prisėskit, o aš trumpam išeisiu – reikia paskambinti. Ji griebė telefoną ir išbėgo į vonią, kur, užsibarikadavusi, apsivyniojo rankšluosčiu. Tik tada perskaitė SMS iš Dainiaus. „Dainiau, tuoj būsiu, tiesiog ilgiau užtrukau parduotuvėj“, – atrašė Ema. „Gerai, laukiu. Jei gali, paimk raudono vyno“, – surašė balso žinutę Dainius. Raudoną Ema ketina atnešti, bet jau savyje. Po pažastimi susikišusi kilimėlį, nuėmusi užuolaidą, ji palaukė, kol svetimieji praeis į virtuvę, tik tada išvijo iš vonios. Greit susidėjusi daiktus į maišą, ji išdūmė iš buto. *** – Papasakosiu, bet vėliau, – paaiškino Emi savo išvaizdą, kai vyras atidarė duris. Eidama kaip sapne, ji praėjo pro jį, nė nepažvelgus. Pirma įlindo į vonią, pakeitė užuolaidą ir išskleidė kilimėlį, tada į kambarį, kur krito ant sofos ir užmigo iki ryto, kol stresas ir raudonas išgaravo. Atsikėlusi Ema pamatė priešais save nepažįstamą vyrą, laukiantį paaiškinimų. – Sakykit, čia kokia adresas?.. – Butova g., aštuoniolika.

Na, tėveli, tau pasitinka! O kam tau tas sanatorijos poilsis, jei namie viskas įskaičiuota?

Uncategorized

020

Kaip močiutė paliko savo naujagimį anūką po gimdymo ligoninės langais

Žinai, Marija Kazlauskienė šį rytą sukėlė šiek tiek streso, nes sulaukė šešiasdešimt metų metas išeiti

Uncategorized

091

„Tik po vestuvių!“ – tarė sužadėtinei.

Tik po vestuvėmis! pasakė sužadėtinis. Išėjau iš sporto salės ir pamačiau, kad mano mama turi septynis

Uncategorized

089

Brangusis pastatė ultimatumą: „Aš arba tavo katės“, o aš padėjau jam susikrauti lagaminus

Pamenu tuos laikus, kai vyras Audrius man ištiesė ultimatumą: Arba aš, arba tavo katės. Ir aš padėjau

Uncategorized

0142

Vyro giminaičiai mane vadino be kraičio, o vėliau atėjo skolintis pinigų vasarnamio statybai

Žinai, turiu tau papasakoti vieną istoriją, kuri iki šiol išliko man kaip giliausia pamoka apie žmones

Uncategorized

0214

– Aš negalėjau jo palikti, mama, – sušnibždėjo Mykolas. – Supranti? Negalėjau… Mykolui buvo keturiolika, ir visas pasaulis, rodos, buvo prieš jį. Tiksliau – niekas nenorėjo jo suprasti. – Vėl tas chuliganas! – burbėjo teta Bronė iš trečio laiptinės, skubiai perėjusi į kitą kiemo pusę. – Viena motina augina, štai ir rezultatas! O Mykolas ėjo pro šalį, rankas susikišęs į suvargintų džinsų kišenes ir apsimetė negirdįs. Bet girdėjo. Mama vėl dirbo iki vėlumos. Ant virtuvės stalo palikta raštelis: „Kotletai šaldytuve, pasišildyk.“ Ir tyla. Visada tyla. Dabar jis ėjo iš mokyklos, kur vėl mokytojai „kalbėjosi“ apie jo elgesį. Lyg nežinotų, kad tapo problema. Žinojo. Bet ką iš to? – Ei, berniuk! – šūktelėjo dėdė Vytautas, kaimynas iš pirmo aukšto. – Matei čia tą šlubuojantį šunį? Reiktų jį išvaryt. Mykolas sustojo. Žvilgtelėjo. Prie šiukšlių konteinerių gulėjo šuo. Ne šuniukas – didelis rudas su baltais lopais. Gulėjo nejudėdamas, tik akys sekė žmones. Protingos ir liūdnos. – Kas nors tegul jį išvaro! – pritarė teta Bronė. – Serga, turbūt! Mykolas priėjo arčiau. Šuo nekrutėjo, tik silpnai vizgino uodegą. Ant užpakalinės kojos – žaizda, sukrešėjęs kraujas. – Ko sustojai? – piktai metė dėdė Vytautas. – Paimk lazdą, išvaryk! Ir tada kažkas Mykolo viduje nutrūko. – Tik pabandykit jį paliesti! – karštai išrėžė jis, stoteldamas priešais šunį. – Jis niekam nieko blogo nedaro! – Oho, gynėjas atsirado, – nustebo dėdė Vytautas. – Ir būsiu gynėjas! – Mykolas atsitūpė greta šuns, atsargiai ištiesė ranką. Tas apuostė pirštus ir švelniai nulaižė delną. Kažkas šilta pasklido berniuko krūtinėje. Pirmą kartą per ilgą laiką kažkas elgėsi su juo švelniai. – Einam, – sušnibždėjo šuniui. – Einam kartu. Namuose Mykolas įtaisė šuniui guolį iš senų striukių savo kambario kampe. Mama darbus baigs tik vakare – niekas nebars ir nevys „lyg užkrato“. Žaizda atrodė baisiai. Mykolas pradėjo ieškoti internete, kaip suteikti pirmąją pagalbą gyvūnui. Skaitė, raukydamasis nuo medicinos žodžių, bet įsidėmėjo kiekvieną sakinį. – Reikia perplauti vandenilio peroksidu, – murmėjo jis, naršydamas vaistinėlėje. – Po to kraštus dezinfekuot jodu. Tik atsargiai, kad neskaudėtų. Šuo gulėjo ramiai, patikliai iškėlęs sužeistą koją. Žiūrėjo į Mykolą dėkingai – taip, kaip į jį niekas seniai nežiūrėjo. – Koks tavo vardas? – atsargiai tvarstydamas koją, tyliai paklausė Mykolas. – Rudas esi… Gal Rudžius tave pavadint? Šuo tyliai sumurmėjo – tarsi pritarė. Vakare parėjo mama. Mykolas pasiruošė skandalui, bet mama tyliai apžiūrėjo Rudžių, patikrino tvarstį ant kojos. – Pats perrišai? – tyliai paklausė ji. – Pats. Radau internete, kaip daryti teisingai. – Kuo šersiesi? – Kažką sugalvosiu. Mama ilgai žiūrėjo į sūnų. Tada – į šunį, kuris patikliai nulaižė jos ranką. – Ryt eisime pas veterinarą, – nusprendė ji. – Pažiūrėsime kas su koja. O vardą jau sugalvojai? – Rudžius, – prasižiedamas atsakė Mykolas. Pirmą kartą po ilgų mėnesių tarp jų nebuvo nesupratimo sienos. Rytą Mykolas kėlėsi valanda anksčiau nei įprasta. Rudžius bandė stotis, cyptelėjo nuo skausmo. – Gulk, gulk, – ramino berniukas. – Atnešiu vandens, pavalgyt duosiu. Namuose nebuvo jokio šunų maisto. Atidavė paskutinį kotletą, duonos į pieną pamirko. Rudžius valgė noriai, bet atsargiai, nulaižydamas kiekvieną trupinėlį. Mokykloje Mykolas pirmą kartą per ilgą laiką neatsikalbinėjo mokytojams. Galvojo tik apie viena – kaip Rudžiui? Ar neskauda? Ar neliūdi? – Šiandien tu kažkoks kitoks, – nustebo auklėtoja. Mykolas tik gūžtelėjo pečiais. Pasakoti nenorėjo – išjuoks. Po pamokų lėkė namo, nekreipdamas dėmesio į kaimynų žvilgsnius. Rudžius pasitiko jį džiugiai cyptelėjęs – jau galėjo stovėti ant trijų kojų. – Na, bičiuli, nori į lauką? – iš virvės padarė pavadėlį. – Tik atsargiai, saugok koją. Kieme vyko kažkas neįtikėtino. Teta Bronė, pamačiusi juos, vos neužspringo saulėgrąžomis: – Taigi parsinėšei tą šunį į namus! Mykolai! Tu visai pablūdai?! – O kas čia keisto? – ramiai atsakė berniukas. – Gydau jį. Greitai pasveiks. – Gydai?! – priėjo kaimynė. – O pinigus vaistams iš kur imi? Iš motinos vagiliauji? Mykolas sugniaužė kumščius, bet susilaikė. Rudžius prisispaudė prie jo kojos – tarsi jaustų įtampą. – Nevagiu. Savo pinigus leidžiu. Šalau nuo pusryčių, – tyliai atsakė jis. Dėdė Vytautas papurtė galvą: – Berniuk, supranti, kad rūpiniesi gyva būtybe? Čia – ne žaislas. Reikia šerti, gydyti, vedžioti. Dabar kiekviena diena prasidėjo nuo pasivaikščiojimo. Rudžius sparčiai sveiko, jau galėjo bėgioti, nors dar šiek tiek šlubavo. Mykolas mokė jį komandų – kantriai, valandomis. – Sėdėt! Šaunuolis! Duok leteną! Štai taip! Kaimynai žiūrėjo iš šalies. Vieni purtė galvas, kiti šypsojosi. O Mykolas nieko nematė, tik atsidavusias Rudžiaus akis. Jis pasikeitė. Ne iš karto – pamažu. Nustojo šiurkštauti, pradėjo tvarkytis namuose, net pažymiai pagerėjo. Jam atsirado tikslas. Ir tai buvo tik pradžia. Po trijų savaičių įvyko tai, ko Mykolas labiausiai bijojo. Jis ėjo su Rudžiumi po vakarinės išvykos, kai už garažų iššoko valkataujančių šunų gauja. Penki ar šeši pikti, alkani, akys žybėjo tamsoje. Vadas – juodas didžiulis šuo – pasirodė pirmas. Rudžius instinktyviai pasitraukė už Mykolo nugaros. Koja dar skaudėjo, bėgioti negalėjo. O tie – pajuto silpnumą. – Atgal! – riktelėjo Mykolas, mojuodamas pavadėliu. – Eikit šalin! Bet gauja nesitraukė. Supo iš visų pusių. Juodasis vadas vis garsiau urzgė, ruošėsi šuoliui. – Mykolai! – iš viršaus pasigirdo moteriškas šauksmas. – Bėk! Mesk šunį ir bėk! Tai buvo teta Bronė, išlindusi pro langą. Už jos matėsi dar kelios kaimynų galvos. – Vaike, nevaidink herojaus! – rėkė dėdė Vytautas. – Jis gi šlubas, vis tiek nepabėgs! Mykolas dirstelėjo į Rudžių. Tas drebėjo, bet nebėgo. Prisispaudė prie šeimininko kojos, pasirengęs dalintis bet kokia lemtimi. Juodas šuo šoko pirmas. Mykolas instinktyviai dengėsi rankomis, bet smūgis pataikė į petį. Aštrūs dantys perskrodė striukę, pasiekė odą. O Rudžius, nepaisydamas skaudančios kojos, nepaisydamas baimės – puolė ginti šeimininką. Įkibo vado kojon, kabojo ant jos visu kūnu. Prasidėjo kova. Mykolas spardėsi, kūjuodamas, stengėsi pridengti Rudžių nuo dantų. Gavo įkandimų, įbrėžimų, bet nė žingsnio neatsitraukė. – Dieve, kas čia darosi! – verkė iš viršaus teta Bronė. – Vytautai, kažką daryk! Dėdė Vytautas leidosi laiptais, griebė lazdą, metalą – kas po ranka pakliuvo. – Laikykis, berniuk! – rėkė. – Jau padėsiu! Mykolas jau griuvo po gaujos spaudimu, kai išgirdo pažįstamą balsą: – Aš jums parodysiu! Tai buvo mama. Šoko iš laiptinės su kibiru vandens ir apipylė šunis. Gauja atsitraukė, urzdama. – Vytautai, padėk! – suriko ji. Dėdė Vytautas pribėgo su lazda, dar keli kaimynai nulipo iš viršaus. Valkatos, pamatę, kad jėgos nelygios, spruko į šalį. Mykolas gulėjo ant asfalto, prigludęs prie Rudžiaus. Abu buvo kruvini, abu drebėjo. Bet gyvi. Sveiki. – Sūneli, – mama atsisėdo šalia, atsargiai peržiūrėjo žaizdas. – Kaip tu mane išgąsdinai… – Aš negalėjau jo palikti, mama, – sušnibždėjo Mykolas. – Supranti? Negalėjau. – Suprantu, – tyliai atsakė ji. Teta Bronė nulipo į kiemą, priėjo arčiau. Žiūrėjo į Mykolą keistai – tarsi matytų pirmąkart. – Berniuk, – sutrikus išlemeno ji. – Juk galėjai… dėl kažkokio šuns. – Ne „dėl šuns“, – netikėtai įsiterpė dėdė Vytautas. – Dėl draugo. Suprantat skirtumą, Bronele? Kaimynė tyliai linktelėjo. Skruostais bėgo ašaros. – Einam namo, – pasakė mama. – Reikės žaizdas išvalyti. Ir Rudžiui taip pat. Mykolas sunkiai pakilo, paėmė šunį ant rankų. Rudžius tyliai cyptelėjo, bet uodega vos-vos sujudėjo – džiaugėsi, kad šeimininkas šalia. – Palaukit, – sustabdė juos dėdė Vytautas. – Ryt važiuosit pas veterinarą? – Važiuosim. – Aš nuvešiu. Su mašina. Ir už gydymą sumokėsiu – šuo gi pasirodė tikras didvyris. Mykolas nustebęs pažvelgė į kaimyną. – Ačiū, dėde Vytautai. Bet galiu ir pats. – Nesiginčyk. Užsidirbsi – atiduosi. O kol kas… – vyras paplekšnojo per petį. – Kol kas didžiuojamės tavimi. Tiesa? Kaimynai tyliai linkčiojo. Praėjo mėnuo. Įprastas spalio vakaras, o Mykolas grįžta iš veterinarijos klinikos, kur dabar savanoriauja savaitgaliais. Rudžius bėgioja greta – koja sugijo, šlubavimas beveik praėjo. – Mykolai! – šūktelėjo teta Bronė. – Palauk! Berniukas sustojo, pasiruošęs naujai moralizacijai. Bet kaimynė ištiesė maišelį su maistu. – Čia Rudžiui, – nedrąsiai tarė ji. – Geras maistas, brangus. Tu taip juo rūpiniesi. – Ačiū, teta Brone, – nuoširdžiai atsakė Mykolas. – Bet mes turim pašaro. Dabar užsidirbu klinikoj, gydytoja Ona Petraitienė moka. – Vistiek pasiimk. Prireiks ateity. Namuose mama gamino vakarienę. Pamačiusi sūnų, nusišypsojo: – Kaip sekasi klinikoje? Ona Petraitienė tavim patenkinta? – Sako, kad turiu geras rankas. Ir kantrybės užteks. – Mykolas paglostė Rudžiui galvą. – Gal tapsiu veterinaru. Rimtai galvoju. – O mokslai kaip? – Gerai. Net Petraitis iš fizikos giria. Sako, tapau atidesnis. Mama linktelėjo. Per šį mėnesį sūnus pasikeitė neatpažįstamai. Neširsta, padeda namuose, net su kaimynais sveikinasi. O svarbiausia – atsirado tikslas. Svajonė. – Žinai, – pasakė ji, – rytoj Vytautas ateis. Siūlė dar vieną darbą. Jo pažįstamas augina veislyną, reikalingas padėjėjas. Mykolas nušvito: – Tiesa? O Rudžių galėsiu pasiimti? – Manau, taip. Jis jau beveik tarnybinis šuo. Vakare Mykolas sėdėjo kieme su Rudžiumi. Treniruodavo naują komandą – „saugoti“. Šuo uoliai vykdė pratimus, žiūrėdamas į šeimininką atsidavusiomis akimis. Dėdė Vytautas priėjo, prisėdo šalia ant suoliuko. – Rytoj tikrai važiuosi į veislyną? – Tikrai. Su Rudžiumi. – Tada anksti gulk. Bus sunkus diena. Kai dėdė Vytautas išėjo, Mykolas dar šiek tiek pasėdėjo kieme. Rudžius padėjo galvą ant šeimininko kelių ir laimingai atsiduso. Jie vienas kitą surado. Ir niekada daugiau nebus vieniši.

Negalėjau jo palikti, mama, tyliai sumurmėjo Mikas. Supranti? Negalėjau. Mikui buvo keturiolika metų

Uncategorized

Kai marčia išmetė visas mano senas brangias dovanas, kol buvau sodyboje, aš nepraleidau progos atsakyti – keršto ilgai laukti nereikėjo

O dabar bent kvėpuoti lengva, kaip buvo prikimšta sakau tau, kaip kokiam rūsy, iš virtuvės sklido skambus

Uncategorized

020

Kai marčia išmetė visas mano senas brangias dovanas, kol buvau sodyboje, aš nepraleidau progos atsakyti – keršto ilgai laukti nereikėjo

O dabar bent kvėpuoti lengva, kaip buvo prikimšta sakau tau, kaip kokiam rūsy, iš virtuvės sklido skambus

Uncategorized

027

Gyvenimo aplinkybės kuriame patys: jūs sukūrėte situaciją, kai palikote gyvą būtybę gatvėje, o dabar norite ją keisti, kai jums patogu. Olegas grįžta namo per niūrų lietuvišką žiemos vakarą – šalia maisto parduotuvės, ant šaltos grindinio, sėdi benamis šuo. Rudas, gauruotas, akyse – lyg pasimetusio vaiko liūdesys. Kaip Olegas, gerklėje spaudžia vienatvė, namie – tik darbas, televizorius ir tuščia kavinukė. Tačiau šis šuo, Lada, kasdien laukia, tyliai žiūri pro pusnį, nieko neprašo, tik tikisi. Olegas pamažu ima rūpintis, o po nelaimės – kai šunį partrenkia automobilis, ir visi nusisuka, išskyrus jį – išleidžia pinigus, slaugo, parsiveda namo. Butas prisipildo gyvybės. Rytais jis atsikelia nuo švelnaus snukučio, o ne nuo žadintuvo. Lada tampa jo šeima. Nuotraukos parkelyje, šypsenos – visi mato, kaip jis pasikeitė. Tačiau netikėtai į parką ateina moteris: „Tai mano šuo, Gerda, labai brangi!“. Pradeda konfliktas – dokumentai, teisės, liudininkai. Tik „Gerda“ nebenori eiti pas seną šeimininkę – prisiglaudžia prie Olego. Atvyksta pareigūnas, sprendžia ginčą su lietuviška ramybe ir objektyvumu. Paaiškėja – moteris iš tiesų paliko šunį prie parduotuvės: su vyru persikėlė į nuomojamą butą, o Lada buvo nebereikalinga. Dabar, kai liko viena, nori susigrąžinti „Gerda“ lyg patogią širdies užpildą. Olegas pasako tyliai: „Aplinkybės ne susiklosto, jas kuriame mes patys. Jūs palikote gyvą būtybę gatvėje, o dabar norite viską pakeisti, kai jums patogu.“ Pareigūnas priima sprendimą: šuo lieka pas Olegą – tikrąjį draugą. O namuose, prisiglausdama prie kvepiančio kilimėlio, Lada atsidėkoja begaline šuns meile. Tai istorija apie lietuvišką atsakomybę, meilę ir gebėjimą priimti gyvybę į širdį – net kai gyvenimo aplinkybės verčia rinktis.

Aplinkybės nesusiklosto savaime. Jas kuria žmonės. Jūs sukūrėte aplinkybes, kuriomis palikote gyvą būtybę gatvėje.