Zibainis

Įsileidau ją į savo sunkvežimį iš gailesčio… bet tai, ką močiutė Lilė slėpė po sėdyne, man sustingdė kraują Jau daugelį metų vairuoju fūrą keliuose tarp Kauno, Alytaus ir Marijampolės. Esu vežęs viską – cementą, medieną, vaisius, automobilių dalis… Bet niekada anksčiau nevežiau „istorijos“, kuri mane taip sukrėstų. Tą dieną pasiėmiau močiutę Lilę. Mačiau ją einančią šalia kelio – visai prie atitvarinės juostos, lėtai, tarsi kiekvienas žingsnis jai būtų kankynė. Ji vilkėjo tamsų paltą, sudėvėtus batus ir nešėsi seną lagaminą, surištą virvute. – Sūneli… gal į miestą važiuoji? – tyliai paklausė, su tuo lietuviškos motinos balsu, kurios gyvenimas daugiau kentėtas nei kalbėtas. – Sėsk, močiute. Pavešiu tave. Atsisėdo tiesiai, rankas pasidėjo ant kelių. Laikė rožinį ir žiūrėjo pro langą, lyg su kažkuo atsisveikindama. Po kiek laiko tarė tiesiai: – Išvarė iš namų, vaikeli. Be ašarų. Be šauksmo. Tik nuovargis. Marti pasakiusi: „Čia tau jau ne vieta. Trukdai.“ Krepšius pastatė prie durų. O jos sūnus… jos sūnus… stovėjo šalia. Tylėjo. Neužstojo jos. Įsivaizduoji užauginti vaiką viena? Matoti jam temperatūrą, dalintis duonos kąsniu, eiti pėsčiomis, nes nėra pinigų autobusui… Ir vieną dieną tas, kurį labiausiai mylėjai, žiūri į tave kaip į svetimą. Močiutė Lilė nesiginčijo. Tylėjo, apsivilko paltą, paėmė lagaminą ir išėjo. Važiavome tylėdami. Po kurio laiko padavė man keletą sausų sausainių, įvyniotų į maišelį. – Anūkas juos mėgo… kai dar užsukdavo pas mane, – tyliai tarė. Tuomet supratau – ne keleivį vežu. Vežu motinos skausmą, sunkesnį už bet kokį krovinį. Kai sustojome atsikvėpti, pamačiau po jos sėdyne kelias plastikines tašes. Nerimas nedavė ramybės. – Ką ten vežiesi, močiute? Ji sudvejojo, bet tada atidarė lagaminą. Po sukrautais drabužiais – pinigai. Kaupti metų metus. – Mano santaupos, vaikeli. Pensija, mezgimas, kaimynų pagalba… viskas anūkams. – O sūnus žino? – Ne. Ir nereikia. Be pykčio. Tik liūdesys. – Kodėl neišleidi jų pati sau? – Galvojau, kad senatvę praleisiu kartu su jais. Dabar net anūko neleidžia matyti – jam pasakė, kad „išėjau“. Jos akys prisipildė ašarų. Man taip suspaudė gerklę… Patariau nelaikyti tiek pinigų – Lietuvoje ir dėl mažiau apiplėšia. Nugabenau ją į artimiausią banką. Ne tam, kad pirktų namą. Kad būtų saugi. Įnešusi pinigus, išėjo laukan ir giliai įkvėpė – lyg nusimetusi metų metus slegiantį naštos svorį. – O kur toliau? – paklausiau. – Pas vieną moterį kaime. Sakė, turi kambarį. Tik laikinai… kol atsistosiu ant kojų. Palikau ją ten. Norėjo man atsidėkoti. Atsisakiau. – Jau pakankamai daug atidavei, močiute. – Dabar tiesiog gyvenk. Kartais gyvenimas mums atveda žmonių, kuriuos visi pamiršo… kad primintų – kaip lengva išvaryti mamą ir kaip sunku paskui užmigti pačiam su savimi.

Užsukau į sunkvežimį, nes man pasidarė liūdna bet tai, ką ji slėpė po sėdyne, užšaldė man kraują.

Uncategorized

027

Mano draugas, 42 metų, susirado žmoną. Sako, kad ji puiki namų tvarkytoja ir tikrai gera virėja, o visa kita jam nerūpi.

Mano bičiulis, 42 metų, pagaliau susirado žmoną. Sako nepaprastai tvarkinga ir puiki virėja, o visa kita

Uncategorized

0387

Tai kur ji dėsis? Suprask, Vytukai, žmona – kaip nuomotas automobilis: kol pildai degalus ir moki už techninę apžiūrą, važiuoja, kur pasakai. O mano Ona – ją nusipirkau su visais popieriais prieš dvylika metų. Aš sumoku – aš ir “muziką užsakau”. Patogu. Jokios savo nuomonės, jokio galvos skausmo. Šilkinė manoji. Petras šnekėjo garsiai, mosikuodamas iešmu – riebalai kapsėjo ant įkaitusių žarijų. Jis buvo įsitikinęs savo teisumu, kaip ir tuo, kad rytoj pirmadienis. Vytautas, senas kurso draugas, tik niurzgėjo. Ona stovėjo prie atviro virtuvės lango su peiliu, pjaustė pomidorus salotoms. Sultys bėgo, ausyse skambėjo tas išdidus “aš sumoku – aš muziką užsakau”. Dvylika metų. Ona buvo ne tik žmona – ji buvo jo šešėlis, juodraštis, oro pagalvė. Petras save laikė teisės genijumi, advokatų kontoros žvaigžde. Laimėdavo sunkius procesus, nešdavo namo storus vokus ir mesdavo ant spintelės lyg nugalėtojas…

Kur gi ji dėsis? Suprask, Vytai, moteris kaip išnuomotas žiguliukas. Kol pilsti benziną ir už techninę

Uncategorized

077

Uošvė bando sugriauti mano santuoką: skaudžiausia, jog vyras manimi nebetiki

Mano uošvė bando sugriauti mano santuoką. Skaudžiausia, kad vyras manimi netiki. Kai vedžiau, buvau pats

Uncategorized

015

Slaugė našlio namuose: mėnuo prie Regėnos Vaitiekų lovos, skaudi netektis, vieši kaltinimai ir paslaptinga dešimtmečių meilės istorija, atskleista tarp seną nuotrauką slepiančių laiškų Vilniaus ir Kauno keliuose

Dienoraščio įrašas Prieš mėnesį mane pasamdė prižiūrėti Reginą Vaišnorienę moterį, kuri po insulto tapo

Uncategorized

0114

Sulaukusi 54-erių, išsikrausčiau pas vyrą, kurį pažinojau tik kelis mėnesius, kad nesukelčiau nepatogumų dukrai. Tačiau labai greitai mane ištiko toks košmaras, kad giliai gailėjausi kiekvieno savo žingsnio. Atrodė, jog šiame amžiuje jau atpažįsti žmones lyg perskaitytą knygą. Patirtis juk turėtų apsaugoti nuo klaidų. Bet greitai supratau – buvau naivi. Gyvenau su dukra ir žentu Klaipėdoje. Jie – geri, rūpestingi žmonės, bet nuolat jaučiausi jų namuose svetima, tarsi trukdanti. Ne dėl žodžių – tiesiog ore tvyrojo įtampa: „Mes norime savo erdvės, mama, mums reikia savo gyvenimo“. Nenorėjau sukelti konfliktų ar kaltės jausmo, tik norėjau išeiti ramiai, oriai, kol man dar nepasakė: „Mama, gal laikas susirasti savus namus?“ Vieną dieną kolegė pasiūlė: „Mano brolis – vienišas. Gal būtų kaip tik tau.“ Nusijuokiau: „Po penkiasdešimties? Ar kas dar mezga santykius tokiame amžiuje?“ Vis dėlto sutikome susitikti. Viskas buvo paprasta: pasivaikščiojome Vilniaus senamiestyje, kalbėjomės, gėrėme kavą. Jis nebuvo įkyrus, nemėgo pažadų ar pompastikos. Pagalvojau – su juo bus ramu, o aš to ir siekiu: paprastos tylos. Po kelių mėnesių pasiūlė persikelti. Ilgai dvejojau, bet nutariau: dukrai – laisvė, man – naujas gyvenimas. Susikroviau daiktus, išėjau su šypsena, bet viduje kaupėsi nerimas kaip tamsus debesis. Iš pradžių viskas buvo gera: kartu tvarkėme namus, apsipirkome, dalinomės buitimi. Jis – dėmesingas, rūpestingas. Atrodė – pagaliau radau ramybės uostą. Tačiau netrukus atsirado smulkmenos: garsiau įjungtas radijas – jam skauda galvą; ne taip padėta puodelio lėkštutė – lieka dėmės; nusipirkau kitokios duonos – „ši nemaloni“. Viską stengiausi prisiminti ir prisitaikyti. Vėliau atsirado pavydas. Jei užtrukdavau darbe, kamantinėjo; jei ilgai kalbėdavausi su drauge, supykdavo. Pradėjau trumpinti pokalbius ir viską kontroliuoti, kad tik neprovokuočiau. Kritikavo valgį, tvarkymąsi, sprendimus. Vieną vakarą, kai pasisiūliau iškviesti elektrą dėl sugedusios rozetės, prasidėjo tikras protrūkis. Šūksniai, daiktų mėtymas, kaltinimai, kad viską gadinu – ir supratau: toliau bus tik blogiau, o aš tapau šešėliu. Kai vieną šeštadienį išėjo į pirtį, viską susikroviau, parašiau trumpą atsisveikinimo raštelį ir išėjau. Lauke pirmąkart per pusmetį be baimės įkvėpiau pilną krūtinę. Grįžau pas dukrą – ji mane apkabino ir pasakė: „Mama, čia tavo namai.“ Po šios patirties supratau – amžius nesuteikia nei prievolės taikstytis, nei draudžia būti laimingam. Netgi užuot kentus baimę ir neišgyventą tylą, geriau rinktis laisvę ir ramią vienatvę. Dabar vėl klausau savo mėgstamiausios muzikos, gaminu kaip man patinka, gyvenu taip, kaip noriu. Ir tai – mano tikroji laimė. Jei atpažinai save mano istorijoje – nebijok išeiti. Amžius – ne nuosprendis, o vienatvė geriau už gyvenimą baimėje. Gerokai geriau.

Man sukako 54-eri, kai priėmiau sprendimą persikelti pas vyrą, su kuriuo buvau pažįstamas vos kelis mėnesius

Uncategorized

079

„Gera moteris. Ką mes be jos darytume? – O tu jai tik du tūkstančius per mėnesį sumoki. – Ona, mes juk butą ant jos užrašėm Mykolas atsikėlė iš lovos ir lėtai nuėjo į kitą kambarį. Naktinės lempos šviesoje, prisimerkęs, pažvelgė į žmoną. Atsisėdo šalia, pasiklausė. – Atrodo, viskas gerai. Jis atsistojo ir išsliūkino į virtuvę. Atsidarė kefyrą, užsuko į vonią. Ir grįžo į savo kambarį. Atsigulė į lovą. Nesiseka užmigti: – Mums su Ona po devyniasdešimt metų. Kiek jau pragyvenom? Tuoj Dievulis pasikvies, o šalia nieko nebėra. Dukros, Natalijos, nebėra, dar net šešiasdešimt nesulaukė. Maksimo irgi nebėra. Nutūsinėjo jis… Yra anūkė, Oksana, bet ji jau dvidešimt metų Lenkijoje. Senelių nepamena. Turbūt jau ir jos vaikai dideli… Nepajuto, kaip užmigo. Prabudo nuo prisilietimo: – Mykolai, ar viskas gerai? – vos girdimai paklausė žmona. Atsimerkė. Virš jo pasilenkusi žmona. – Kas tau, Ona? – Pažiūrėjau – guli ir nekruti. – Dar gyvas! Eik, miegok! Girdėjosi šlepsintys žingsniai. Spragtelėjo virtuvės jungiklis. Ona Ivanovna atsigėrė vandens, užsuko į vonią ir nuėjo į savo kambarį. Atsigulė į lovą: – Štai taip, vieną kartą atsibusiu, o jo jau nebebus. Ką darysiu? O gal aš pirma. Mykolas jau ir mūsų metines užsakė. Niekad nemaniau, kad taip iš anksto galima pasiruošti. Bet gerai – kas už mus tuo pasirūpins? Anūkė mūsų visai pamiršo. Tik kaimynė Janina užsuka. Ji turi mūsų buto raktus. Dėdė jai po tūkstantį iš mūsų pensijų duoda. Tai produktų nupirkti, tai ko dar reikia. O kur mums tuos pinigus dėti? Ir iš ketvirto aukšto jau patys nebepaeinam. Mykolas Ivanovičius atsimerkė. Pro langą švietė saulė. Išėjo į balkoną ir pamatė žalią vyšnios viršūnę. Veide nušvito šypsena: – Sulaukėm vasaros! Nuėjo pažiūrėti žmonos. Ta susimąsčiusi sėdėjo ant lovos. – Onute, gana liūdėti! Eik, kažką tau parodysiu. – Aj, visai jėgų nėra! – senutė sunkiai pakilo iš lovos. – Ką čia sugalvojai? – Einam, einam! Palaikydamas už pečių, nuvedė žmoną iki balkono. – Žiūrėk, vyšnia vėl žalia! O tu sakei – nesulauksim vasaros. Sulaukėm! – Oj, tikrai! Ir saulė šviečia. Atsisėdo ant balkono suolelio. – Atsimeni, kaip tave pasikviečiau į kiną? Dar mokykloj. Tą dieną irgi vyšnia sužaliavo. – Ar galima tokį dalyką pamiršti? Kiek metų nuo tada praėjo? – Septyniasdešimt su viršum… Septyniasdešimt penkeri. Ilgai sėdėjo ir prisiminė jaunystę. Daugelis dalykų per senatvę užsimiršta – kartais net ką vakar darei, bet jaunystė niekad neužsimiršta. – Oi, užsišnekėjom! – atsistojo žmona. – O dar nepusryčiavom. – Ona, užplikyk geros arbatos! Jau atsibodo šitos žolelės. – Juk mums negalima. – Nors silpnos ir po šaukštelį cukraus. Mykolas Ivanovičius gurkšnojo tą silpną arbatėlę, užkandęs nedidelę sumuštinį su sūriu, ir prisiminė tuos laikus, kai pusryčiams būdavo stipri, saldi arbata. Dar su pyragėliais, ar blynais. Atėjo kaimynė. Nusišypsojo: – Kaip laikotės? – Ką gi gali devyniasdešimtmečiai veikt? – pajuokavo senelis. – Jei juokauji – viskas gerai. Ką nupirkti? – Janina, nupirk mėsos! – paprašė Mykolas Ivanovičius. – Juk jums negalima. – Vištienos galima. – Gerai, nupirksiu. Išvirsiu sriubos su makaronais! Kaimynė sutvarkė stalą, suplovė indus. Ir išėjo. – Ona, einam į balkoną, – pasiūlė vyras. – Saulutėje pagulėsim. – Einam! Atėjo kaimynė. Išėjo į balkoną: – Saulutes pasiilgot? – Gerai čia, Janina! – nusišypsojo Ona Ivanovna. – Gerai, greit jums grikių košės atnešiu. Ir sriubos pradėsiu virti. – Gera moteris, – pažiūrėjo vyras jai iš paskos. – Ką be jos darytume? – O tu jai tik du tūkstančius per mėnesį sumoki. – Ona, mes juk butą ant jos užrašėm. – Ji to nežino. Taip ir sėdėjo balkone iki pietų. O pietums buvo vištienos sriuba. Skanu, su mėsos gabaliukais ir bulvėm: – Visada tokią ir Natalijai su Maksimu viriau, kai maži buvo, – prisiminė Ona Ivanovna. – O mums senatvėje jau svetimi žmonės valgyt gamina, – sunkiai atsiduso vyras. – Matyt, Mykolai, tokia mūsų dalia. Nebeliks mūsų – niekas nė neverks. – Gana, Ona, neliūdėkim. Eikim pailsėti! – Mykolai, ne veltui sako: „Kas senas – tas kaip vaikas.“ Viskas kaip vaikams: trinta sriubytė, pietų miegas, pavakariai. Pasnūdęs Mykolas Ivanovičius atsistojo – nesimiega. Gal orai keičiasi. Užėjo į virtuvę. Ant stalo dvi stiklinės sulčių, rūpestingai paruoštos Janinos. Abiem rankom, atsargiai, kad neišlietų, nunešė į žmonos kambarį. Ta sėdėjo ant lovos ir žiūrėjo į langą: – Kas tau, Onute, liūdna? – nusišypsojo vyras. – Va, sulčių! Ji gurkštelėjo: – Ir tau neužmiegama? – Orai tokie. – Ir aš nuo ryto kažkaip prastai jaučiuosi, – liūdnai palinksėjo Ona Ivanovna. – Atrodo, man jau nedaug liko. Tik gražiai mane palaidok. – Ona, ką šneki. Kaip aš be tavęs gyvensiu? – Kažkuris vis tiek iš mūsų bus pirmas. – Gana! Eikim į balkoną! Prasėdėjo iki vakaro. Janina iškepė varškėtukų. Pavalgė, pažiūrėjo televizorių. Kas vakarą jį žiūrėdavo – naujų filmų siužetų nebesuprasdavo, žiūrėdavo senas komedijas ar animaciją. Šiandien pažiūrėjo tik vieną animacinį filmą. Ona Ivanovna atsistojo: – Eisiu miegot. Pavargau. – Tai ir aš eisiu. – Leisk, gražiai į tave pažiūrėsiu, – paprašė žmona. – Kam? – Tiesiog noriu pažiūrėti. Ilgai žiūrėjo vienas kitam į akis. Gal prisiminė jaunystę, kai viskas buvo dar priešakyje. – Eik, palydėsiu iki lovos. Ona Ivanovna paėmė vyrą už parankės ir jie lėtai nuėjo. Rūpestingai užklojo ją antklode ir nuėjo į savo kambarį. Labai sunku buvo jam ant širdies. Ilgai negalėjo užmigti. Atrodė, kad visai nemiegojęs, bet laikrodis rodė antrą nakties. Atsistojo ir nuėjo pas žmoną. Ji gulėjo atmerktomis akimis: – Ona! Paėmė už rankos. – Ona, kas tau! O-na! Ir pačiam ėmė trūkti oro. Nuėjo į savo kambarį. Išėmė paruoštus dokumentus, padėjo ant stalo. Sugrįžo pas žmoną. Ilgai žiūrėjo į jos veidą. Tada atsigulė šalia ir užmerkė akis. Pamatė savo jauną Oną – gražią, kaip prieš septyniasdešimt penkerius metus. Ji ėjo kažkur į šviesą toli priekyje. Jis puolė paskui, paėmė už rankos. Ryte Janina įėjo į miegamąjį. Gulėjo šalia. Veiduose – laimingos šypsenos. Janina paskambino greitajai. Gydytojas apžiūrėjo ir nustebo: – Abu kartu. Tikriausiai labai vienas kitą mylėjo… Juos išvežė. O Janina gniuždamasi atsisėdo ant kėdės prie stalo. Pamatė dokumentus ir testamentą – jos vardu. Padėjo galvą ant rankų ir pravirko… Spustelėkite „Patinka“ ir palikite savo nuomonę komentaruose!

Gera moteris. Ką mes be jos darytume? Ir tu jai tik septyniasdešimt eurų kas mėnesį moki. Onute, juk

Uncategorized

068

Kai teta dėjo man maistą iš puodo, aš išsitraukiau iš rankinės antibakterines servetėles ir pradėjau valyti šakutes – ji tai pastebėjo

Kol kas, kai ji kažką dėjo iš puodo, aš išsitraukiau iš rankinės antibakterines servetėles ir pradėjau

Uncategorized

0212

„Kai užaugsiu, grąžinsiu jums kiekvieną centą,“ – prašė benamė mergaitė viltingai žiūrėdama į milijardierių, maldaudama bent vienos pieno dėžutės sergančiam broliukui, išsekusiam nuo alkio – o jo atsakymas sustabdė visą Vilniaus gatvę netikėtoje tyloje.

Aš atiduosiu jums atgal kiekvieną centą, kai užaugsiu, maldavo benamė mergaitė milijardieriui, prašydama