Zibainis – Page 38

— Galia giria jūsų namus, noriu pamatyti, ką už šią sumą įsigijote, — su išdidžia šypsena pasakė Lina PetrauskienėLina Petrauskienė lėtai atidarė didžiulę durų, atskleidusi modernų interjerą, kuris spindėjo prabangos šviesa.

Giedrė хвалит jūsų namą, noriu pamatyti, kiek pinigų į jį įdėjote, su išdidžiu šypsniu sako Laima Petrauskienė.

— Pašakauju, pagaliau niekas nebuvo baisu! Na, taip kartais nutinka vyrams – perdažnai įsijaučia, laiku nesustabdo. — Būk išmintingesnė. Ar tikrai atsiduosi savo vyrui kitai mergai? Ji manytų, kad tave nugalėjo! Kovo k šeimai! — skatino uošvienėVyras, pajusdamas šeimos svorį, susimąstė ir nusprendė grįžti namo, kad išspręstų konfliktą su meile ir atsakomybės jausmu.

20230415, penktadienis Vakarai vėl susipainiojo kaip plaukais užplėšyta šakutė. Pradėjau rašyti, kad

Netikėta laimė RaimuiRaimas, nusiklausęs senos moters patarimo, išmėgino naują receptą, o jo virtuvėje staiga užsivėrė skanūs kvapai, atnešantys šypseną jos vaikystės prisiminimams.

Mažytė šalia krašto, kaip paskutinė dulkutė ant senos Lietuvos žemėlapio, laikas tekdavo ne valandomis

— Mikai, mes penkerius metus laukiame. Penkerius. Gydytojai sako – vaikų mums nebus. O čia…

20260609, dienoraštis Mikas, penkerius metus laukiame. Penkerius. Gydytojai sakė, kad vaikų nebus.

– Žina, tavo anūkai iškrapštyjo visus mano mėlynių krūmus! Kaimynė net nesijaudino. – Na, ką gi? Tai vaikai. – Kaip? Jie sunaikino visą derlių! – Tonija, kodėl liūdna? Tai tik uogos.

Zinaida, tavo vaikų anūkai nusižudė visus mano obuolius! Net kaimynė net nepasižiūrėjo. Ką?

— Mama, gal leiskime senelę pasiklysti? Tokiu atveju visiems bus geriau, — iššūkio kupina Marija pasakė.

Mama, kiek dar gali? Ar visą gyvenimą turėsi mus skųsti? ašskųsčiui atsako penkiolikos metų Aistė.

Matau tave, ne bėk toliau. Ką tu veiki mūsų laiptų namuose? – Katinas apgailestaujančiai žiūrėjo, tyloje, kai šerkšno suneramintos letenos glostė savo pėdas, nuo kailio ištirpusio ledo lašelio susikaupusios mažos ledo lašės kraštą. Lyg sakytų: suklydau, taip nutinka, atleiskite…

Kai šitas sudirgęs, pūkuotas katinas įsiveržė į kiemo kištuvą, visi jau nebepamindavo, kas prieš kelias

Matau tave, ne slepkis. Ką veiki mūsų laiptinėje? – Katė žiūrėjo atgailiai, tyliai šlapdama šaldytų letenų letenus ant kailio, iš tirpstančio ledo susidariusį mažą leduką. Lyg sakytų: suklydau, taip nutinka, atleiskite…

2023m. rugsėjo 12d. Dienoraštis Vėlgi, kai šios nešvarios, išblukusios kailio spyglių šešėlis prisijungė

Istorijos tęsinysJis žingsniavo per miglotą mišką, jaudindamas širdį viltimi, kad pagaliau atras paslėptą senovinį lobį.

Ryto rytą tas pats patalynės kraštas, kuris naktį mane sudaužė, vėl susidūrė su manimi. Akys degėjo