Mano buvęs pasirodė vieną šeštadienio popietę su didžiule puokšte gėlių, šokoladais, dovanų maišu ir ta šypsena, kurios nebuvau mačiusi mėnesiais – pagalvojau, kad ateina atsiprašyti ar pagaliau pasikalbėti apie viską, kas liko neišspręsta tarp mūsų. Jis buvo labai šaltesnis po išsiskyrimo, atrodė, tarsi būčiau jam visiškai svetima…
Vos tik įžengė į vidų, pradėjo kalbėti apie tai, kaip daug mąstė, kaip aš jam rūpiu, kad esu „jo gyvenimo moteris“ ir kad jis suprato savo klaidas. Kalbėjo taip greitai, kad atrodė, jog išmoko kalbą atmintinai. Tylėdama klausiausi, nesuprasdama, iš kur tiek švelnumo po mėnesių tylos. Jis prisiartino, apkabino mane ir pasakė, kad nori „susigrąžinti tai, kas mūsų“.
Ištraukė kvepalus, apyrankę ir dėžutę su laišku – viskas atrodė labai romantiška. Pradėjo įtikinėti, kad turime sau duoti dar vieną šansą, jog jis pasikeitęs ir su manimi nori viską padaryti tinkamai. Pradėjau justi nerimą – viskas atrodė per gerai, kad būtų tikra, juolab, kai kartu būdami jis niekada taip nesistengė.
Tiesa paaiškėjo, kai jį pasikviečiau atsisėsti ir tiesiai paklausiau, ko jis nori. Tuomet jis pradėjo painiotis – pasakė, kad turi „nedidelę bankinę problemą“, kad jam reikalingas kreditas „verslui, kuris bus naudingas mums abiem“, ir jam trūksta tik vieno parašo – mano.
Tada supratau, kodėl jis atsirado toks dėmesingas ir su tiek dovanų.
Pasakiau, kad nieko nepasirašysiu. Jo veidas iš karto pasikeitė – šypsena dingo, žiedai sušnarėjo ant stalo, pradėjo ant manęs šaukti, kodėl juo nepasitikiu, kad čia jo „gyvenimo galimybė“. Kalbėjo taip, lyg būčiau jam skolinga. Dar išdrįso pasakyti, kad „jei dar jo noriu“, turiu padėti. Visa iliuzija subyrėjo taip greitai, kaip ir atsirado.
Kai pamatė, kad nepavyks įkalbėti, ėmė maldauti – be šio kredito jis „prarastas“, o jei padėsiu, jis „oficialiai sugrįš pas mane“ ir pradėsime viską iš naujo. Tai buvo visiškai atviras piniginio intereso ir tariamo susitaikymo mišinys. Tuomet galutinai supratau, kad visa šita scena – dovanos, gėlės, švelnūs žodžiai – buvo tik kaukė, siekiant mano parašo.
Galiausiai, kai tvirtai atsakiau, kad nieko nepasirašysiu, jis susirinko beveik viską: pasiėmė šokoladus, kvepalus, net apyrankę. Tik gėles paliko numestas ant grindų. Išėjo, pavadinęs mane nedėkinga, ir dar pasakė, kad „nebesiskųsčiau, jog jis nebandė gelbėti santykių.“ Duris uždarė taip, tarsi aš būčiau jam ką skolinga.
Taip jų „susitaikymas“ truko vos penkiolika minučių. Buvęs vaikinas pasirodė šeštadienio popietę, laikydamas rankose didžiulę rožių puokštę, dėžutę šokoladų
Nesijaudink manęs neapgalvok Simona nekantriai laukė Naujųjų metų šventės, planuodama išvykti į Karklės
Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad penkios laukimo minutės gali pakeisti gyvenimą. Bet būtent taip ir nutiko.
Mano vadovas buvo tas žmogus, kuris pasakė man, kad vyras man neištikimas. Buvau ištekėjusi ir dirbau
Diena, kai sužinojau, jog mano sesuo teka už mano buvusio vyro Santuokoje buvau septynerius metus.
Aistė, tu tiesiog brangakmenis! Vyras, kuris moka tiek su varikliais, tiek su keptuvėmis neįtikėtina.
Diena, kai močiutė ištekėjo už sūnaus vyro, kuris ją paliko prie altoriaus. Močiutei jau 89-eri, o ji
Turėjau tris ilgas rimtas santykių istorijas. Visose tikėjau, kad tapsiu tėvu. Visose galiausiai pasitraukiau, kai kalbos apie vaikus tapo rimtos.
Pirma moteris jau turėjo mažą vaiką. Man buvo 27-eri. Iš pradžių man tai netrukdė – pripratau prie jos dienotvarkės, vaiko grafiko ir naujų atsakomybių. Tačiau kai pradėjome galvoti apie bendrą vaiką, mėnesiai slinko, o niekas nesikeitė. Ji pirmoji apsilankė pas gydytoją – viskas gerai. Pradėjo klausinėti, ar ir aš esu pasitikrinęs. Sakiau, kad nėra reikalo, viskas susitvarkys savaime, bet po truputį pasidarė nejauku… irzlus… įsitempęs. Nuolat kivirčijomės. Vieną dieną tiesiog išėjau.
Antra partnerė vaikų neturėjo. Iš karto sutarėme, kad norime šeimos. Praėjo metai, daug bandymų. Kiekvienas neigiamas testas mane uždarė savyje. Ji vis dažniau verkdavo, aš vis dažniau vengdavau temos. Kai pasiūlė eiti kartu pas gydytoją, pasakiau, kad perdeda. Pradėjau vėluoti į namus, praradau susidomėjimą, pasijutau įkalintas. Po ketverių metų išsiskyrėme.
Trečioji moteris jau turėjo du paauglius sūnus. Nuo pat pradžių sakė, kad daugiau vaikų nenorėtų. Tačiau tema vėl iškilo – šįkart iš mano pusės. Norėjau įrodyti sau, kad galiu. Ir vėl… nieko. Pajutau, kad esu ne savo vietoje, tarsi užimu kažkieno svetimą erdvę.
Visose trijose istorijose nutiko kažkas panašaus. Čia ne tik nusivylimas – čia ir baimė. Baimė išgirsti tiesą gydytojo kabinete, kad galbūt problema – aš.
Niekada nesidariau tyrimų. Niekada nieko nepatvirtinau. Pasirinkau išeiti, nei susidurti su atsakymu, kurio nežinau, ar galėčiau pakelti.
Dabar man per keturiasdešimt. Stebiu buvusias su jų šeimomis, vaikais, kurie ne mano. Ir kartais klausiu savęs: ar tikrai išeidavau, nes jau buvo nusibodę… ar todėl, kad man pritrūko drąsos likti ir atlaikyti tai, kas galbūt vyko manyje? Gyvenime esu turėjęs tris ilgas santykių pradžias. Trijuose iš jų buvau įsitikinęs, kad tapsiu tėvu.
Nustė, mes susitarėme. Senelis laukia. Eglė stovėjo duryse, laikydama rankoje maišelį su sveikinimais seneliui.
