Gerai, atlikime DNR testą, šyptėjo aš Aistės šikšnosparniui. Bet leiskite ir jūsų vyrui patikrinti, ar
Tai tavo pareiga man sumokėti, nes mano tėvas taip pat taip padarė. Turiu visą teisę! Austėja nusprendė
Nėra jokių giminaičių, kurie lauktų prie gimdymo skyrių, nes mama nepaleido savo dukros Šviesus, erdvus
„Kitos marčios nenoriu, o tu daryk, kaip nori!“ – pasakė mama sūnui.
Marius baigė studijas ir nusprendė, kad tai puikus metas vesti savo pirmąją meilę iš gimnazijos – Miglę! Miglė buvo graži, be to, labai protinga ir miela mergina, tuo metu rašė magistro darbą. Jaunuoliai sutarė susituokti, kai tik apsigins.
Marius pranešė mamai apie vestuves, tačiau ji neturėjo sūnui gerų žinių. Mama pareiškė, kad arba sūnus ves kaimynę Aistę, arba daugiau nieko. Tada paklausė, kas jam svarbiau – karjera ar meilė? Mama svajojo matyti sūnų dideliu žmogumi.
Aistė buvo iš pasiturinčios šeimos ir seniai įsižiūrėjusi Marių, tačiau jis buvo pametęs galvą dėl Miglės, kuri kilusi iš prastos šeimos. Miglės mama turėjo blogą reputaciją… Ką žmonės pasakys?
„Kitos marčios nenoriu, o tu daryk, kaip nori!“ – pasakė mama sūnui.
Marius ilgai įkalbinėjo mamą, bet ji buvo nepalenkiama. Net pagrasino, kad prakeiks, jei ves Miglę. Tuomet Marius pasitraukė. Dar pusmetį draugavo su Migle, bet santykiai išblėso.
Galiausiai vedė Aistę. Mergina jį labai mylėjo, bet vestuvių nešventė. Marius nenorėjo, kad Miglė kur pamatytų jo vestuvines nuotraukas. Aistė buvo iš pasiturinčios aplinkos, tad Marius apsigyveno jos tėvų dideliame name, o jie jam padėjo siekti karjeros aukštumų. Tačiau jis niekada nebuvo laimingas.
Marius nenorėjo vaikų. Kai Aistė suprato, kad vyro nepavyks įtikinti susilaukti vaikų, pati padavė skyryboms. Tada Mariui buvo keturiasdešimt, Aistei – trisdešimt aštuoneri. Vėliau ji vėl ištekėjo, susilaukė vaiko ir tapo laiminga.
Marius vis dar svajojo apie santuoką su Migle, bandė ją rasti, bet nieko neišėjo. Atrodė, tarsi ji būtų išnykusi. Vėliau sužinojo – jos jau nebėra. Pažįstamas pasakė, kad po jų skyrybų Miglė ištekėjo už pirmo pasitaikiusio vyro, kuris pasirodė esąs niekšas – jis ją užmušė.
Po to Marius persikėlė gyventi į senus tėvų namus ir pradėjo smarkiai gerti. Nuolat žiūrėdavo į Miglės nuotrauką ir niekada neatleido mamai. Nenoriu jokios kitos marčios, daryk, kaip nori! pasakė motina sūnui. Mindaugas baigia studijas Vilniaus
Rūta svajojo, jog jos mergina, jos protas ir šviesios mintys susijungė su senąja Vilniaus prekybos vieta
20251217, dienoraštis Šiandien atsimenu kelionę, kurią su vyru Algirdu bei dviem sūnais Mantų ir Rokų
Nėra jokių giminaičių, kurie lauktų prie gimdymo skyrių, nes mama nepaleido savo dukros Šviesus, erdvus
Mano vaikystę lyg vėjuotas sapnas pripildė mano močiutė. Esu jai dėkingas, bet jos meilė visad turėjo
Dvidešimt metų vėliau atpažįstu berniuke save jaunystėje
Vestuvių išvakarėse Artūras įtarė Martą neištikimybe. Nors ji prisiekė ištikimybę, jis jos neklausė. Tačiau po 20 metų jis sutiko jos sūnų. Tai buvo jo tiksli kopija…
Jų meilė buvo tokia, apie kokią rašomos knygos – aistringa, ypatinga, didžiulė. Daugelis jiems pavydėjo ir kiršino. Jaunieji ruošėsi vestuvėms, kurios deja taip ir neįvyko.
Vestuvinių išvakarėse Marta prisipažino Artūrui, kad laukiasi. Užuot džiaugęsis, jis supyko. Artūras nusprendė, kad buvo išduotas. Jis kartojo, jog taip greitai „pastoti“ negalima. Tiesiai šviesiai pasakė, kad netiki. O Marta pagimdė vaiką.
Daugelis draugų sakė jam, kad klysta. Visi matė, kaip Marta jį mylėjo. Bet jis liko neperkalbamas. Santykiai subyrėjo, vestuvės buvo atšauktos. Jis siūlė abortą, bet ji nesutiko. Marta iki paskutinės akimirkos laukė atsiprašymo, tačiau Artūras taip ir nepaskambino.
Ji taip pat neskambino. Artūras buvo įsitikinęs savo teisumu. Jie pradėjo naujus, atskirus gyvenimus. Martai teko pačiai susidoroti su pasekmėmis. Net ir susikirtus jų keliams, vaikinas apsimesdavo, kad jos nepažįsta. Matydavo ją žaidimų aikštelėje, tačiau visada nusukdavo akis.
Marta buvo vieniša mama, bet sugebėjo būti laiminga. Ji aukojo asmeninį gyvenimą dėl sūnaus – savo mažojo angelo.
Ji dirbo keliose darbovietėse, kad sūnui nieko netrūktų. Kęstas (Krzyšius) buvo jos atrama. Įgijo aukštąjį išsilavinimą, atliko tarnybą kariuomenėje, pradėjo dirbti. Suaugęs nebeklausinėjo apie tėvą – viską suprato. Vaikystėje Marta pasakodavo apie tėtį, bet ar jis tikėjo? Atsakymas aiškus.
Kęstas buvo tėvo kopija. Sulaukęs 20-ies, jis priminė Martai tą Artūrą, kurį ji taip mylėjo. Ir štai vieną dieną jų keliai susikirto: Martos, Artūro ir Kęsto. Biologinis tėvas pajuto sukrėtimą – panašumo buvo neįmanoma nepastebėti. Jis ilgai juodu stebėjo, bet nieko nepasakė.
Tik po trijų dienų nuėjo pas Martą ir paklausė:
– Ar gali man atleisti?
– Seniai… – tyliai ištarė Marta.
Ir tada atgijo pasakojimai apie tėtį – Kęstas pirmą kartą išvydo savo tikrąjį tėvą. Praėjus dvidešimčiai metų, atpažįstu savyje tą patį berniuką, kurį matau kitame žmoguje. Vestuvės lyg
