Zibainis

Žinai, aš turiu tokią gyvenimo istoriją, kuria visada norisi pasidalinti. Įsivaizduok: mama liko gatvėje

Man 38-eri – ilgai galvojau, kad problema manyje: kad esu bloga mama, prasta žmona. Nors tvarkiausi su viskuo, viduje jaučiausi tuščia ir be jėgų. Kasdien keldavausi 5:00 ryto: ruošdavau pusryčius, mokyklines uniformas, pietų dėžutes, vaikus paruošdavau mokyklai, greitai sutvarkydavau namus ir skubėdavau į darbą. Vykdžiau grafiką, siekiau rezultatų, dalyvaudavau susirinkimuose – visada su šypsena, o kolegos mane laikė atsakinga, stipria moterimi. Namuose – pietūs, pareigos, maudynės, vakarienė, vaikų klausimai ir nedideli barniai, apkabinimai ir pagalba. Iš šalies atrodė, kad viskas gerai: turiu šeimą, darbą, sveikatą, tragedijų nematyti. Tačiau viduje buvau visiškai tuščia. Tai nebuvo nuolatinis liūdesys – tai buvo nuovargis, kurio neišmiegosi, kūno skausmai be priežasties, erzinantis triukšmas, besikartojantys klausimai. Maniau, kad gal vaikai būtų laimingesni be manęs, kad nesu ta „tikroji mama“. Niekada nepraleisdavau pareigų, nevėluodavau ir nekeldavau balso daugiau nei įprasta – todėl niekas nieko nepastebėjo, net vyras. Kai skųsdavausi nuovargiu – „Kiekviena mama pavargsta“, kai sakydavau, kad nieko nebenoriu – „Tiesiog trūksta noro“. Nustojau kalbėti. Vakare užsidarydavau vonioje ir tylėdavau, skaičiuodama minutes iki grįžimo į šeimą. Vieną kartą mintis išeiti kilo tyliai – tiesiog norėjau pasitraukti kelioms dienoms, kad daugiau niekam nereikėčiau. Ne dėl to, kad nemylėčiau vaikų – tiesiog atrodė, kad neturiu ką duoti. Dugną pasiekiau paprastą antradienį – vaikas paprašė pagalbos, o aš stovėjau kaip sustingusi. Sūnus paklausė: „Mamyte, ar tau viskas gerai?“ – o aš neturėjau ką atsakyti. Niekas neatėjo padėti, nes jau nebegalėjau apsimesti, kad viskas gerai. Pagalbos paprašiau tik kai nebeturėjau jėgų. Tada terapeutė pirmą kartą pasakė: „Jūs nesate bloga mama“. Supratau, kodėl niekas anksčiau man nepadėjo – nes niekada nesustojau veikti. Kol moteris veikia – pasaulis mano, kad ji gali viską. Niekas nepaklausia, kaip laikosi ta, kuri niekada „nekrenta“. Sveikimas buvo lėtas, sunkus ir su kaltės jausmu – mokiausi prašyti pagalbos, sakyti „ne“, nebūti visada prieinama, suprasti, kad poilsis nepadaro manęs bloga mama. Iki šiol ir dirbu, ir auginu vaikus. Tik dabar nebeapsimetu tobula ir nebegalvoju, kad klaida mane apibrėžia, ir žinau: noras pabėgti nereiškia būti bloga mama. Aš paprasčiausiai buvau pervargusi.

Man trisdešimt aštuoneri. Ilgą laiką maniau, kad problema aš pati. Kad esu bloga mama, prasta žmona.

Uncategorized

095

Nėra su kuo net pasikalbėti. Pasakojimas apie mamą, dukrą ir seną draugystę Vilniuje: prisiminimai, jaunystės meilė ir netikėtas skambutis, pakeitęs viską

Mama, ką tu sakai? Kaip čia neturi su kuo pasikalbėti? Juk aš tau skambinu du kartus kasdien, pavargusiai

Uncategorized

036

Kai pasikalbėjau su įvaikinta mergaite, supratau, kad ne viskas buvo aišku.

Po pokalbio su ta įvaikinta mergaite supratau, kad ne viskas yra paprasta. Šalia manęs ant suoliuko sėdėjo

Uncategorized

0143

Mūsų giminaičiai atėjo į svečius ir atnešė dovanų, o netrukus pareikalavo, kad jas sudėtume ant stalo.

Mūsų giminaičiai šiandien atvažiuoja į svečius ir atsineša dovanų. Greitai ima prašyti, kad viską dėtume

Uncategorized

0100

Ką patrumpinsi – to nebesugrąžinsi: Gyvenimo vingiai tarp Vilniaus ir Klaipėdos, romantiškos vestuvės, permaininga meilė bei šeimos paieškos lietuviškoje kasdienybėje

KĄ SUTRUMPSI TO NEBEPRATĘSI Kai Vaida rodydavo savo vestuvines nuotraukas pažįstamiems, vis atsidusdavo

Uncategorized

056

Skambutis mano marčios telefone pakeitė mano ketinimus padėti jaunai šeimai susirasti būstą

Šiandien norisi išlieti mintis, nes pastarojo meto įvykiai gerokai pakeitė mano požiūrį į svarbius sprendimus

Uncategorized

0283

– Tu nesi žmona, o tarnaitė. Neturi vaikų! – Mama, Helena gyvens čia. Remontuojame butą, ten neįmanoma būti. Yra laisvas kambarys, kam gi jai sėdėti dulkių debesyje? – pasakė Helenos vyras. Jam ši idėja, regis, nekėlė nepatogumų, priešingai nei jo žmonai ir mamai. Uošvė nemėgo marčios. – Turiu dirbti, negaliu čia būti, – tyliai tarė Helena. Žmona dirbo nuotoliniu būdu, todėl jai reikėjo tylos ir ramybės. Jokūbas visą dieną darbe, tad ištverti po vienu stogu su anyta nebuvo paprasta. O Helena buvo pripratusi būti viena namuose – niekas netrukdė. Helena žiūrėjo į uošvę ir nerado žodžių. Uošvė nenorėjo Helenos savo namuose, bet, akivaizdu, nebuvo kitos išeities. Jie susėdo vakarienės. – Helena, prašau, paduok savo firminę salotą, – paprašė Jokūbas. – Jokūbai, nevalgyk tos chemijos. Aš tau paruošiau kitokią, daug sveikesnę, – niurzgėjo uošvė. Helenos veidas pasikeitė. Jos vyras alergiškas pomidorams – kaip uošvė galėjo tai pamiršti? Kai Jokūbas buvo vaikas, uošvė į tai nekreipė dėmesio. Sakydavo, nereikia lakstyti pas gydytojus, išgers tabletę ir praeis. – Jis turi alergiją. Kodėl dėjai pomidorų į salotas? – paklausė Helena. – Tu čia prisigalvoji. Tik vienas pomidoras, nieko blogo nenutiks, – atkirto uošvė. – Jis susirgs. – Helena, nustok jau. Jis neturi jokios alergijos. Jo tikroji mama geriau pažįsta jį už tave. – Aš esu jo žmona. Rūpinuosi savo vyru. – Tu nesi žmona, o tarnaitė. Neturi vaikų! Kai turėsi – tada pasikalbėsim. Helena pakilo nuo stalo ir nubėgo į miegamąjį. Uošvė visada smogia į skaudžiausią vietą. Jokūbas puolė raminti žmonos. – Jokūbai, atsiprašau. Geriau važiuosiu pas savo tėvus. Arba eisiu dirbti į biurą. Nebegyvensiu kartu su tavo mama. – Leisk man su ja pasikalbėti. Ji liausis! – Ne, tai jau buvo milijoną kartų. Mes nesusitarsim po vienu stogu. Teko kuriam laikui nuomotis butą, kad išvengtų dar vieno šeimyninio skandalo. Uošvė, žinoma, pyko, bet negalėjo nieko padaryti. O Helena džiaugėsi – turėjo tokį rūpestingą ir supratingą vyrą.

Tu nesi žmona, o tik tarnaitė. Vaikų irgi neturi! Mama, Ieva kuriam laikui pas mus apsistos.

Uncategorized

0376

Kartą man paskambino tolima tetulė ir pakvietė į savo dukters – mano tolimosios dukterėčios, kurią paskutinį kartą mačiau šešerių metų amžiaus, vestuves. Jos, būtent jos šešerių metų amžiaus. Aš nesu linkusi labai puoselėti giminystės ryšių, bet pabėgti nepavyko. „Bent jau kartą per 20 metų pamatytis galim, tik pabandyk neateiti“, – griežtai pasakė tetulė. Ir kvietimas su balandžiais ir rožytėmis nuo Svetos ir Anatolijaus buvo atsiųstas, o prieš dieną dar ir priminta – teko eiti. Na gerai, laikyk, kad šeštadienį praradau, bet kur dingsi? Ir štai aš su puokšte, bjauria nuotaika bei noru išeiti po valandėlės angliškai atvykstu į restoraną, žengiu į pokylių salę, mane sodina į smagios jaunuomenės – jaunikio draugų – kompaniją, kurie, užkėlę po kelis taurelius, ima žavėtis, kokia, mat, nepaprasta nuotakos teta, ir visai neatrodo kaip teta, gal susipažinkim artimiau ir linksmybių iki ryto? Taip ir darom. Nuotakos, žinoma, neatpažinau, metai praėjo, iš tamsiaplaukės pelytės išdygo vešli blondinė su išraiškinga krūtine. Kažkaip pelytė patiko labiau. Apskritai buvo niūroka: pulkas įtūžusių tetų su dėdėmis, jaunikis – lyg laukinis žvėriukas, nuotaka susižavėjusi savo grožiu ir krūtine, ir jei ne mūsų sparčiai linksmėjantis būrelis, visa šventė primintų šermenis. Tetos žvelgė labai nepalankiai. Į pirmą skrupulingų tostų ratą vėlavau, bet štai prasidėjo antrasis. Nuo manęs. Vedėjas išsiaiškinęs, kas esu, iškilmingai paskelbė: „O dabar jaunuosius pasveikins jauna ir graži nuotakos teta!“ Ir aš jaukiai ištariau: „Brangūs Sveta ir Anatolijau!“ Vestuvės ir šiaip nebuvo triukšmingos, bet dabar užkrito gili tyla, ir tada suvokiau – tetos kažkaip nematau, vargu ar ji taip pasikeitė, kad neatpažinčiau. „Nuotaka – Liuda, – sušnypštė priešais sėdinti teta rožine suknele, – o jaunikis – Olegas.“ „Kaip Liuda? Koks Olegas?“ „Vaikšto po svetimas šventes – prisėsti, prisivalgyti už dyką“, – įsiterpė teta. – Mums į kariuomenę išleistuvėse toks pats buvo įsimaišęs, vos išvijom. Nei gėdos, nei sąžinės žmonės neturi.“ Tada supratau – linksmybės šiose vestuvėse greitai prasidės. Visi svečiai godžiai pasitempė, pradėjo žaižaruoti akimis ir kilti nuo kėdžių. Rankovių dar neraitė, bet link to ėjo. „Bet gi prašau, štai kvietimas!“, – sušukau (tikrai sušukau), mosuodama kvietimu. – Štai: Sveta ir Anatolijus, toks ir toks restoranas, pokylių salė. Išgelbėjo padavėjas. „Panelė, – tarė jis, – mes turime dar vieną pokylių salę antrame aukšte, gal jums ten?“ „Taip, ten jai. Pavakarieniauti už dyką užsimanė. Čia prisiregistravo, dabar dar ten nužygiuos, nagla“, – smeigė teta rožine. – Kaip tokias žemė nešioja? Avantūristė!“ „Bet įžūlumas, Irina Petrovna, antra laimė“, – įsiterpė dar viena, žalsva teta, ypač antipatiška. Pastebėsiu – aš nepanaši į prastą tipelę ar smulkią avantiūristę. Nors, kaip sakoma, iš šalies geriau matyti. Jaunikio draugai stojo man užtarna, už ką sulaukė tetos violetine: „O kokia, jau vyrus apsuko!“ O rožinė dar pridėjo: „Štai taip mūsų vyriausiajai buhalterei vyrą nuviliojo. Tik nusisuksi – momentaliai batelius nupjaus, velnio plaukas.“ Niekad neviliodavau svetimų vyrų, bet dabar jaučiausi tikra skaldytoja. Net pradėjau dairytis į vyrus – gal kuris ir tiktų, vis viena, už kiek straipsnių atsakyti reikės… Ačiū Dievui, geras padavėjas nubėgo į kitą salę ir atvedė mano tetulę, kuri greitai įvertino situaciją ir prisiekė, kad mane pažįsta. Tuo pačiu keistai mirkčiojo į abi puses, tarsi leisdama suprasti, kad su mano galva visada buvo ne kas. Galiausiai, mane evakavo į kitą salę, kur iš tikro buvo tamsiaplaukė gražuolė Sveta ir kažkoks Anatolijus, ir ilgai vaišino įvairiais stipriaisiais gėrimais. Gerai bent – nespėjau įteikti dovanos. Bet išlydėjo mane jaunikio draugai iš tų, pirmųjų, vestuvių.

Šiandien man šiek tiek gėda ir tuo pačiu juokinga, kai prisimenu šią istoriją. Viskas prasidėjo, kai