Zibainis

Vienintelis vyras šeimoje Vėlų rudens rytą prie pusryčių stalo vyresnėlė dukra Vytautė, žvelgdama į išmanųjį, paklausė: – Tėti, o tu matei, kokia šiandien diena? – Ne, o kas čia ypatingo? Dukra vietoj atsakymo atsuko ekraną: ten mirgėjo skaičiai – 11.11.11, reiškia, lapkričio 11 diena, 2011-ieji. – Juk tavo laimingas skaičius – vienuolika, o šiandien net trys iš karto. Turėsi puikią dieną! – Tavo žodžiais tik medų valgyti, – šyptelėjo Valdas. – Taip, tėveli, – įsiterpė jaunesnioji Neringa, taip pat nenuleisdama akių nuo telefono. – O dar skorpionams šiandien pažada malonią pažintį ir dovaną visam gyvenimui! – Nuostabu. Greičiausiai kur nors Europoje ar Amerikoje numirė nepažįstamas giminaitis, o mes vieninteliai paveldėtojai… milijonieriai… – Milijardieriai, tėti, – juokais atitarė Vytautė. – Milijonas tau būtų per menka! – Ir aš maniau, kad menka. O ką darysime su tiek milijonų? Gal pirmiausia vila Italijoj arba Maldyvuose? Paskui jachta… – Ir sraigtasparnis, tėti, noriu nuosavo sraigtasparnio! – prisijungė prie fantazuotojų Neringa. – Be problemų, bus tau sraigtasparnis. O tu, Vytaute, ko trokšti? – Noriu filmuotis Bolivude, su Salmanu Kanu. – Eina sau, – juokėsi tėtis. – Paskambinsiu Amitabhui Bačanui, sutarsime… Gerai, fantazuotojos, baikite pusryčius – tuoj reikės eiti. – Tai net pasvajot negalima… – atsiduso Neringa. – Kodėl negalima – reikia svajoti, – užbaigė arbatą Valdas ir pakilo nuo stalo. – Tik nepamirškite – mokykla laukia… …Šitas rytinis pokalbis Valdui netikėtai prisiminė besibaigiant dienai, kai jis iš parduotuvės nešėsi maišus į savo senutį „Moskvichą“, jau 25-erius ištikimai tarnaujantį šeimai… Vienintelio vyro šeimoje likimas Vilniaus apylinkėse: valgiaraščio, kasdienių svajonių ir netikėtumų pilna diena, kurioje prieš tikrą meilę neatsilaiko nė geriausia maskarado kaukė, o didžiausia dovana tampa… būsima didelė, jauki lietuviška šeima.

Vienintelis vyras šeimoje Ryte, per pusryčius, vyriausioji dukra Austėja, žiūrėdama į telefono ekraną

Uncategorized

016

Dar vieneri metai kartu… Pastaruoju metu Arkadijus Ivanavičius į gatvę vienas nebeišeidavo. Nuo to laiko, kai vieną dieną nuėjo į polikliniką, bet pamiršo, kur gyvena ir net kaip vadinasi. Jis tuomet nuėjo visiškai ne ta kryptimi, ilgai sukosi po rajoną, kol akys užkliuvo už labai pažįstamo pastato. Paaiškėjo, kad tai buvo laikrodžių fabrikas, kuriame Arkadijus dirbo beveik penkiasdešimt metų. Jis žiūrėjo į tą fabriką ir tikrai žinojo, kad jį pažįsta, tačiau kas jis pats, niekaip neprisiminė, kol kažkas nepastūmė per petį, tyliai priėjęs iš nugaros: – Ivanai, dėde Arkadijau, ką čia užėjai, pasiilgai? Štai, neseniai tave prisiminėm, kokį turėjom nuostabų meistrą ir mokytoją… Arkadijau, tu nebeatpažinai manęs? Juk tai aš – Juris Akulovas, tu iš manęs žmogų padarei! Staiga Arkadijaus galvoje kažkas spragtelėjo ir viskas grįžo, ačiū Dievui… Juris apsidžiaugė, apkabino senąjį mokytoją: – Pažinai? Aš juk ūsus nuskutau, todėl gal ir nebeatpažįsti, bet gal, Arkadijau, užsuksi pas mus, vyrai tau apsidžiaugtų? – Kitą kartą, Juri, pavargau kažkaip, – prisipažino Arkadijus. – Mano automobilis čia pat, pavešiu tave, gi adresą prisimenu, – nudžiugo Juris. Pavežė namo, o Natalija Lionovna nuo tada vyro vieno niekur nebeleido, nors atmintis jam buvo gera. Nuo tada visur jie kartu – ir parke, ir poliklinikoje, ir parduotuvėje. Vieną kartą Arkadijus susirgo – aukšta temperatūra, stiprus kosulys. Ir žmona bėgo viena į vaistinę ir parduotuvę, nors pati jautėsi prastai. Nupirko vaistų ir produktų, nedaug atrodė. Bet keista silpnybė ją apėmė, dusulys – atrodė, kad rankose nepakeliamai sunki ta maišytė su produktas. Natalija pastovėjo, atsigavo ir toliau nešė sunkų maišelį namo. Dėjo dar kelis žingsnius ir vėl sustojo. Padėjo tą baisiai sunkią maišytę ant ką tik iškritusio sniego ir pati švelniai susmuko ant takelio namo link. Paskutinė mintis – kam ji tiek daug visko prisipirko, visai galva paseno! Gerai, kad kaimynai išėjo iš laiptinės, pamatė gulinčią ant sniego vyresnę moterį, pribėgo ir iškvietė greitąją… Nataliją Lionovną išsivežė į ligoninę, o kaimynai paėmė maišytę ir vaistus, grįžo, ėmė belsti į duris. – Matyt jos vyras Arkadijus namie liko, tikriausiai sirguliuoja, kelias dienas nemačiau, – spėjo Nina Michailovna, – Tikriausiai miega, Natalija sakė, kad jam pastaruoju metu vis prastai, ech, senatvė ne džiaugsmas, vėliau užsuksiu… Arkadijus Ivanavičius girdėjo skambutį. Bet kosulys trukdė kvėpuoti, norėjo atsistoti, bet silpnumas ir karštis galvą sukosi, vos nepargriuvo… Kosulys nurimo, o pats užsnūdo keistu miegu, panašiu į sapną. Kur gi ta jo Natalija, kodėl taip ilgai negrįžta? Gulėjo ilgai, bet staiga išgirdo lengvus žingsnius. Prie jo pribėgo žmona Natalija, kaip gera, kad ji sugrįžo. – Arkadijau, duok ranką, laikykis už manęs, kelkis, kelkis, – kvietė žmona. Jis pakilo, įsikibęs į jos keistai šaltą ir silpną ranką. – O dabar atidaryk duris greičiau, – tyliai pasakė Natalija. – Kam? – nustebo Arkadijus, bet atidarė, nes ji paprašė, ir įėjo kaimynė Nina Michailovna su Juriumi, darbovietės jaunu draugu: – Ivanai, kodėl neatidarei, juk skambinom ir mušėm? – Kur Natalija, ji gi čia ką tik buvo? – pabaltavusiais lūpomis paklausė Arkadijus, bandydamas suprasti, kur dingo žmona. – Juk ji ligoninėj, reanimacijoj, – nustebo Nina Michailovna. – Atrodo, kad ji kliedi, – suprato Juris ir vos spėjo pagauti nualpstantį draugą… Kaimynė su Jurium iškvietė greitąją – pasirodė, kad tai buvo apalpimas nuo karštinės… Po dviejų savaičių Nataliją Lionovną išrašė iš ligoninės. Juris parvežė ją namo, jis ir kaimynė visą tą laiką padėjo Arkadijui, ir jis atsigaudamas stiprėjo. Svarbiausia – jie vis dar kartu Kai Arkadijus su žmona pagaliau liko dviese, abu vos sulaikė ašaras. – Gerai, kad pasaulyje dar yra gerų žmonių, Arkadijau, Nina gera moteris, prisimeni, kaip jos vaikai pas mus bėgdavo po pamokų, mes juos pietumis vaišindavome ir pamokas kartu ruošdavome, o tada Nina iš darbo grįžusi pasiimdavo. – Taip, ne visi gėrį prisimena, bet ji neužsisklendė, gera, – sutiko Arkadijus, – Ir Juris, buvo visai dar jaunas, mudu jį mokiau, padėjau gyvenimą pradėti. Jauni greit užmiršta senus, o jis – va, neatsisakė manęs. – Po kelių dienų Nauji metai, Arkadijau, kaip gera, kad mes ir vėl kartu, – prisiglaudė Natalija prie vyro. – Natalija, geriau pasakyk man, kaip tu pas mane iš ligoninės atėjai ir privertėi duris atidaryti tiems, kas mane išgelbėjo? Be tavęs, būčiau čia miręs, – pagaliau išdrįso paklausti Arkadijus. Bijodamas, kad žmona vėl pagalvos, jog su juo negerai, bet Natalija nustebusi į jį pažvelgė: – Tai vis dėlto tikrai buvo? Man gi sakė, kad man buvo klinikinė mirtis, o aš tuo metu, tarsi sapne, pas tave atėjau? Aš juk tai irgi prisimenu – save reanimacijoj, tada išėjau iš ligoninės ir pas tave… – Va čia ir stebuklai mūsų senatvėj, o juk myliu tave taip pat, o gal net dar stipriau, – Arkadijus paėmė jos rankas į savas, ilgai tylėjo, žiūrėdamas į akis. Lyg bijotų, kad kas nors juos vėl išskirs… Vakarop, prieš pat Naujuosius metus, užsuko Juris su lauktuvių – žmona pyragų iškepusi. Vėliau atbėgo kaimynė Nina – kartu gėrė arbatą su pyragais, širdyje tapo gera ir šilta. Naujus metus Natalija ir Arkadijus Ivanavičiai sutiko dviese. – Žinai, sugalvojau – jeigu sutiksim šiuos Naujus kartu, reiškia, metai – mūsų; dar gyvensim, – pasakė vyriui Natalija. Ir abu juokėsi iš tos džiaugsmingos minties. Dar vieneri metai gyvenimo kartu – juk tai tiek daug, tai tiesiog laimė.

Dar metai kartu… Pastaruoju metu Arkadijus Petrauskas nebeišeina į gatvę vienas. Nuo tada, kai

Uncategorized

014

Pasaulio pakraštyje: sniegas brėžėsi į batus ir degino odą, bet Rūta nesiruošė pirkti veltinių – geriau auliniai, nors kaime su jais atrodytų juokingai. Be to, tėtis buvo užblokavęs kortelę. – Tu tikrai ketini gyventi kaime? – paniekinančiai klausia tėtis, kuris negali pakęsti kaimo ir gamtos. Kaip ir Giedrius – tėčio dešinioji ranka, kurį tėtis norėjo matyti Rūtos vyru, – todėl ji nusprendė išvažiuoti mokyti į kaimą be interneto, be karšto vandens ir kanalizacijos. Nors žiemą pasidarė sunku, Rūta nepasidavė. Dvylikos vaikų klasė iš pradžių atrodė beviltiška, bet vėliau ji juos pamilo: nuo Simo medinių lapių iki Irutės avinėlio, kuris ją lydėjo į mokyklą. Tik su viena mergaite – Tania – Rūta nerado bendros kalbos: tėvas Vladimiras buvo griežtas, o mergaitė uždara po mamos mirties. Rūta pradėjo lankytis jų namuose, nepasiduodama spaudimui iš mokyklos vadovybės. Netrukus atėjo žiemos šventės ir Rūta atsidūrė kryžkelėje – Giedrius netikėtai atvyko su dovanomis bei pasiūlymu būti kartu, bet Rūtos širdis vis labiau traukė prie Vladimiro ir Tania. Ar jai pavyks atrasti savo vietą kaime ir išgirsti tikruosius savo troškimus, kai žiema spaudžia, o likimas siūlo pasirinkti tarp pažįstamos prabangos ir naujų jausmų?

Pasaulio pakraštyje. Sniegas smelkiasi į batus, degina odą. Bet pirkti veltinius Rūta neketina, geriau

Uncategorized

069

Močiutė – mano angelas sargas: kaip močiutės rūpestis išgelbėjo Aleną nuo pavojingo vyro ir tapo likimo ženklu, padėjusiu neprarasti tikėjimo šeima

Močiutė angelas sargas Savo tėvų Renata neprisiminė. Tėvas paliko mamą, kai ši dar laukėsi, daugiau apie

Uncategorized

058

Atpildas

Prieš du metus Vaidoto Kazlauskui viskas buvo: šeima, žmona, ateities planai, viltys Dabar nieko nebe.

Uncategorized

026

Kai jį atnešė į ligoninės priėmimo skyrių, buvo aišku, kad tai – nuskendėlis…

Kai įžengiu į priimančiosios ligoninės prievartą, akivaizdu, kad čia tvarkosi neatidėliotinas atvejis.

Uncategorized

0117

– Lydute, tau galvoje susisuko senatvėje! Juk anūkai jau į mokyklą eina, kokia dar čia vestuvės? – tokias žodžius išgirdau iš sesers, kai jai pasakiau, kad tekėsiu. Bet ar verta atidėlioti? Jau po savaitės su Toliumi keliausim į santuokos rūmus, reikia ir sesei pranešti, galvojau. Aišku, į šventę ji neatvažiuos – gyvenam skirtinguose Lietuvos kraštuose. Ir jokių trankiai švenčiamų vestuvių su „kartūs!“ šūksniais šešiasdešimties nesiruošiam – ramiai susituoksim ir pasėdėsim dviese. Galėjom apskritai nesituokti, bet Tolius atkaklus: tikri lietuviški vyrai – viskas rimtai, be antspaudo gyventi nesutinka. O man jis ir šešiasdešimties – kaip jaunuolis! Darbe visi pagarboj kreipiasi „Ponas Tolius“, rimtas, svarbus, o kai mane pamato – akimirksniu dvidešimčia metų jaunėja, į glėbį pagauna, per Vilniaus gatves suka, o man ir linksma, ir gėda: „Žmonės žiūri, juoksis!“ Sakau. O jis: „Čia tik mes du, daugiau nieko nematau!“ Ir tikrai, kai kartu – atrodo, visa Lietuva dingsta, liekam tik mes…

Rasa, tu ką, visai prasilenkei su protu senatvėje! Juk tavo anūkai jau į mokyklą eina, kokios dar vestuvės?

Uncategorized

080

Leonidas vis niekaip netikėjo, kad Irina – jo dukra. Vira, žmona, dirbo parduotuvėje. Apkalbėjo, jog dažnai su svetimais vyrais užsidaro sandėliuke. Todėl vyras ir netikėjo, kad smulki Irina – jo dukra, ir negalėjo jos pakęsti. Tik senelis padėjo anūkei ir paliko jai testamentu namą. Irinos vaikystė – tik senelio meilė Mažoji Irina nuolat sirgo, buvo trapi, nedidelio ūgio. „Nei mano, nei tavo giminėj tokių mažylių nėra“, – kartodavo Leonidas. – „O šitas vaikas – beveik kaip sliekas.“ Ilgainiui tėvo nemalonė persidavė ir motinai. Iriną nuoširdžiai mylėjo tik viena siela – senelis Motiejus. Jo namas stovėjo kaimo pakraštyje, šalia miško. Motiejus visą gyvenimą dirbo eiguliu. Net išėjęs į pensiją dažniausiai lankydavosi miške: rinko uogas, gydomąsias žoleles, žiemą šėrė žvėris. Kaimo žmonės laikė Motiejų keistoku, net truputį jo bijojo – jei ką pasakydavo, išpildavo. Tačiau dažnai eidavo pas jį gydomųjų žolių ir nuovirų. Senelė jau seniai atgulė amžinojo poilsio. Liko miškas ir anūkė – paguoda. Kai mergaitė pradėjo lankyti mokyklą, daugiau laiko leisdavo pas senelį negu namuose. Motiejus pasakodavo apie žolių ir šaknų savybes. Irinai mokslai sekėsi puikiai. Kai kas paklausdavo, kuo norėtų būti, ji atsakydavo: „Gydysiu žmones.“ Bet motina sakydavo, kad neturi pinigų dukters studijoms. O senelis ramino: „Aš ne elgeta, padėsiu, jei reikės – ir karvę parduosim.“ Testamente paliko anūkei namą ir laimingą likimą Dukra Vira retai užeidavo pas tėvą, bet netikėtai pasirodė jo namo duryse – atvyko prašyti pinigų, kai sūnus mieste pralošė kortomis. Andrių smarkiai sumušė ir liepė surasti pinigų bet kokia kaina. „Kai prispiria, tada mani namą prisimeni?“ – griežtai klausė Motiejus. – „Metais čia kojos nekelei!“ Padėti dukrai atsisakė: „Nesiruošiu dengti Andriaus skolų. Man reikia anūkę mokinti.“ Vira įniršo: „Nenoriu jūsų abiejų matyti – nebeturiu nei tėvo, nei dukters!“ – suriko ji ir išbėgo iš namų. Kai Irina įstojo į medicinos mokyklą, tėvai net kapeikos jai nepaaukojo, tik Motiejus padėjo. Gelbėjo ir stipendija – Irina gerai mokėsi. Prieš baigiant mokslus Motiejus susirgo. Jausdamas, kad išeina, pasakė anūkei, jog testamentu paliko namą. Liepė Irinai ieškoti darbo mieste, bet namo nepamiršti: esą namai gyvi, kol juose jaučiamas žmogaus dvasia. Žiemą būtina kūrenti krosnį. „Nebijok nakvoti viena – čia tave ras laimė“, – išpranašavo senelis. – „Būsi laiminga, vaikeli.“ Matyt, kažką žinojo. Išsipildė Motiejaus pranašystė Motiejus išėjo rudenį. Irina dirbo rajono ligoninėje medicinos sesele. Savaitgaliais važiuodavo į senelio namą, kūrendavo krosnį. Malkų senelis buvo pasiruošęs tiek, kad užteks ilgam. Orai nieko gero nežadėjo. Ir Irina turėjo du laisvus dienas. Nenorėjo sėdėti nuomojamame kambaryje pas draugės senelius. Vakare atvažiavo kaiman, o naktį prasidėjo pūga. Ryte vėjas aprimo, bet sniegas vis krito ir užpustė kelią. Į duris pasibeldė. Atidarė – prie durų stovėjo nepažįstamas jaunas vyras. „Laba diena. Reikia atkasti mašiną, užstrigau prie jūsų namo. Turite kastuvą?“ – paklausė jis. „Prie laiptų yra, imkite. Gal padėti?“ – atsakė mergina. Stambus nepažįstamasis ironiškai nusižiūrėjo į smulkutę Iriną: „Dar betrūktų, kad ir jus sniegas užverstu.“ Vyras meistriškai krapštėsi su kastuvu. Užvedė automobilį, bet po kelių metrų vėl įklimpo. Vėl ėmė kastuvą. Irina pakvietė jį į namus išgerti arbatos. Pūga, matyt, netrukus baigsis, kelias bus pravažiuojamas, juk ne visai atokiai – važinėja žmonės. Nežinomasis, pasvarstęs, pasuko pas Iriną į namus. „Nebijote viena prie miško gyventi?“ – pasiteiravo merginos. Ši paaiškino, kad tik savaigaliais atvyksta. Dirba mieste. Jau galvoja, kaip išvažiuos – o jei autobusas neatvažiuos? Jepas prisistatė Stasu, sakė gyvenąs rajono centre. Irina sutiko – jos kelias irgi ten. Į namus po darbo Irina kartais eidavo pėsčiomis. Kartą jos laukė staigmena: netikėtai šalia atsirado Stasys. „Matyt, jūsų vaistažolių arbata turi kokių kerų, – juokavo jis. – „Labai norėjau jus vėl pamatyti. O gal ir arbatos dar kartą paragauti?“ Vestuvių jie neturėjo. Irina nenorėjo. Stasys iš pradžių spaudė, vėliau nurimo. Užtat jų meilė buvo tikra. Irina suprato – ne tik knygose rašoma, kad vyrai nešioja žmonas ant rankų. Gimus jų pirmagimiui, visi stebėjosi, kaip tokia smulki moteris pagimdė tikrą galiūną! Į klausimą, kaip pavadins sūnų, Irina atsakė: „Bus Motiejus – labai gero žmogaus garbei.“

Žinai, aš tau papasakosiu vieną istoriją, kuri nutiko mano pažįstamos šeimoje. Tai buvo toks liūdnas

Uncategorized

036

JEIGU KARTAIS PRIREIKTŲ Vera abejingai pažvelgė į verkiančią kolegę, atsisuko į kompiuterį ir ėmė greitai spaudyti klavišus. – Neširdi esi, Vera, – išgirdo ji skyriaus vedėjos Olgos balsą. – Aš? Iš kur tokios išvados? – Na, jei tau asmeniniame gyvenime viskas gerai, tai dar nereiškia, kad ir kitiems taip bus. Matai – mergina sielvartauja, galėtum bent jau užjausti, patarti, pasidalinti patirtimi. Juk tau taip sekasi… – Aš? Pasidalinti patirtimi? Su ja? Bijau, kad mūsų Nadutei nepatiktų – kartą jau bandžiau… ir taip toliau. Tuo metu visos kolegės prie vieno stalo aptarinėjo Nadutės buvusį draugą, išdaviką ir širdgėlą. Vera ramiai gėrė kavą kampelyje, vartydama socialinius tinklus, kol prie jos prisėdo visada linksmutė Tanė: – Na, Verute, negi tau nė kiek negaila Nadutės? – Tanute, ko jūs iš manęs norite? – Ai, palik tu ją, – mostelėjo praeidama Irena, – ji savo Vasylio turi, kaip svieste ritasi, jai nesuprasti, kaip būna, kai tenka vienai su vaiku… … Vakare visa kompanija, nusprendusi išbandyti Veros Vasylio, atsidūrė jos namuose. Greitai pasidarė aišku – Vera neturi vyro Vasylio, o turi… katiną, vardu Vasilijus. Jos istorijos nuo skubėtos jaunystės santuokos, sudėtingų vyrų ir pasirinkimo gyventi kitaip prajuokino ir privertė susimąstyti likusias moteris. Kiekviena jų į namus išsiskirstė su savo mintimis – vienai katinas, kitai vyras, o gal ir sėkmė… Praėjo laikas, Nadutė vėl švyti – naujas mylimasis, naujos gėlės, naujos viltys. Vera slapta šypteli su Baba Tania: – Vienos gyvūnus augina, kitos vyrus… – Kiekvienam – savas gyvenimas. Ir tik išėjus Vera išgirsta iš paskos Nadutės balsą: – Verute, jeigu ką, pamokysi, kaip su katinais reikalus tvarkyt? Ką geriau imt – katiną ar katytę? – Eik, eik, laukia tavęs! Jei ką – pasikalbėsim… – Čia tik šiaip, jeigu kartais prireiktų…

2024 m. birželio 5 d., trečiadienis Žiūrėjau į verkiančią kolegę ir tyliai grįžau prie kompiuterio pirštai