Tu rimtai, Edvinai? Pasakyk, kad čia nevykęs juokelis. Ar aš nugirdau per vandens čiurlenimą?
Man 42-eji, vedęs moterį, kuri buvo mano geriausia draugė nuo 14-os: susipažinome mokykloje, nebuvo nei kibirkščių, nei romantikos – tik draugystė, pasidalijimai, paslaptys; per visą jaunystę ir suaugusio gyvenimo pradžią gyvenome atskirai, turėjome kitų partnerių, tačiau sunkiu metu vienas kitam buvome artimiausi žmonės, o po ilgo draugystės kelio meilė tarp mūsų užsimezgė tik po gyvenimo išbandymų, skyrybų ir praradimų – atsargiai žengėme į santykius, ilgai netikėjome, kad esame daugiau nei draugai, tačiau galiausiai susituokėme brandžioje, apgalvotoje santuokoje, kurioje stabilumas ir atvirumas tapo stipriausiu pagrindu mūsų bendram gyvenimui. Man dabar 42 metai ir esu vedęs moterį, su kuria draugavome nuo keturiolikos. Susipažinome gimnazijoje Vilniuje.
Vasaros pabaigos slenkstis Dirbdama bibliotekoje, Justina vis dažniau save laikė nuobodžia skaitytojų
Jis dažnai išvykdavo į komandiruotes ir aš buvau prie to pripratusi. Atsakydavo vėlai, grįždavo pavargęs, sakydavo, kad ilgai užsibuvo susitikimuose. Niekada nelandžiojau po jo telefoną ir neklausinėjau be reikalo – tikėjau juo.
Vieną vakarą, kai lankstiau drabužius miegamajame, jis, nespėjęs net nusiauti batų, atsisėdo ant lovos ir tarė:
— Noriu, kad išklausytum manęs, nepertraukinėdama.
Jau tada pajutau, kad kažkas negerai. Jis prisipažino, kad matosi su kita moterimi.
Paklausiau, kas ji. Po trumpos pauzės pasakė jos vardą – ji dirba netoliese jo biuro, jaunesnė už jį. Paklausiau, ar jis ją įsimylėjęs. Atsakė nežinąs, bet su ja jaučiasi visai kitaip – mažiau pavargęs. Tada paklausiau, ar jis ketina išeiti.
— Taip. Nenoriu daugiau apsimetinėti, — atsakė jis.
Tą vakarą jis miegojo ant sofos. Kitą rytą išėjo anksti ir namo negrįžo dvi dienas. Sugrįžęs jau buvo kalbėjęs su advokatu. Pasakė, kad nori skyrybų kuo greičiau ir „be dramų“. Pradėjo aiškinti, ką pasiims, o ko ne. Klausiau tyloje – po savaitės jau nebegyvenau tame bute.
Artimiausi mėnesiai buvo labai sunkūs. Turėjau viena susitvarkyti su viskuo, ką iki tol dalijomės: dokumentais, sąskaitomis, sprendimais. Pradėjau daugiau išeidinėti iš namų – ne iš noro, o iš būtinybės. Priimdavau kvietimus tik tam, kad nereiktų būti viena.
Vieną vakarą kavinėje, laukdama eilėje, užkalbinau vyrą. Pradžioje kalbėjom apie orą, eiles, vėlavimą. Susižvalgėme. Kartą, sėdėdami prie mažo stalelio, jis pasakė savo amžių – buvo penkiolika metų jaunesnis už mane. Neišgirdo jokių juokų ar keistų replikų – tiesiog paklausė, kiek man metų, ir tęsė pokalbį, lyg tai neturėtų jokios reikšmės. Dar kartą pakvietė susitikti – sutikau.
Su juo viskas buvo kitaip – nebuvo saldžių pažadų ar didelių kalbų. Jis išklausydavo, užjausdavo, buvo šalia, kai kalbėdavau apie skyrybas, niekada nekeisdamas temos. Vieną dieną atvirai pasakė, kad patinku, bet žino, ką išgyvenu. Atsakiau, kad nenoriu kartoti savo klaidų ir nenoriu būti nuo nieko priklausoma. Jis pasakė: „Aš nenoriu tavęs kontroliuoti ar ‘gelbėti’“.
Buvęs vyras tai sužinojo iš kitų žmonių. Po kelių mėnesių pertraukos paskambino – paklausė, ar tikrai susitikinėju su jaunesniu vyru. Atsakiau, kad taip. Paklausė, ar man ne gėda. Atsakiau: „Gėda – tavo išdavystė“. Jis padėjo ragelį neatsisveikinęs.
Išsiskyriau, nes jis paliko dėl kitos. Bet paskui, nieko neieškodama, sutikau žmogų, kuris mane myli ir vertina.
Ar tai gyvenimo dovana? Dažnai jis išvykdavo į komandiruotes, todėl buvau prie to pripratusi. Žinodavau, kad jis atrašys vėlai
Žinai, pasipasakosiu tau savo istoriją, kuriai dar dabar sunku patikėti, kad се eismo mano gyvenime.
2023 metų rugsėjo 3 d., Vilnius Aš tikrai to nedarysiu! Nustok vadovauti, tu man nepažįstama!
Žinai, pasipasakosiu tau savo istoriją, kuriai dar dabar sunku patikėti, kad се eismo mano gyvenime.
Jis dažnai išvykdavo į komandiruotes ir aš buvau prie to pripratusi. Atsakydavo vėlai, grįždavo pavargęs, sakydavo, kad ilgai užsibuvo susitikimuose. Niekada nelandžiojau po jo telefoną ir neklausinėjau be reikalo – tikėjau juo.
Vieną vakarą, kai lankstiau drabužius miegamajame, jis, nespėjęs net nusiauti batų, atsisėdo ant lovos ir tarė:
— Noriu, kad išklausytum manęs, nepertraukinėdama.
Jau tada pajutau, kad kažkas negerai. Jis prisipažino, kad matosi su kita moterimi.
Paklausiau, kas ji. Po trumpos pauzės pasakė jos vardą – ji dirba netoliese jo biuro, jaunesnė už jį. Paklausiau, ar jis ją įsimylėjęs. Atsakė nežinąs, bet su ja jaučiasi visai kitaip – mažiau pavargęs. Tada paklausiau, ar jis ketina išeiti.
— Taip. Nenoriu daugiau apsimetinėti, — atsakė jis.
Tą vakarą jis miegojo ant sofos. Kitą rytą išėjo anksti ir namo negrįžo dvi dienas. Sugrįžęs jau buvo kalbėjęs su advokatu. Pasakė, kad nori skyrybų kuo greičiau ir „be dramų“. Pradėjo aiškinti, ką pasiims, o ko ne. Klausiau tyloje – po savaitės jau nebegyvenau tame bute.
Artimiausi mėnesiai buvo labai sunkūs. Turėjau viena susitvarkyti su viskuo, ką iki tol dalijomės: dokumentais, sąskaitomis, sprendimais. Pradėjau daugiau išeidinėti iš namų – ne iš noro, o iš būtinybės. Priimdavau kvietimus tik tam, kad nereiktų būti viena.
Vieną vakarą kavinėje, laukdama eilėje, užkalbinau vyrą. Pradžioje kalbėjom apie orą, eiles, vėlavimą. Susižvalgėme. Kartą, sėdėdami prie mažo stalelio, jis pasakė savo amžių – buvo penkiolika metų jaunesnis už mane. Neišgirdo jokių juokų ar keistų replikų – tiesiog paklausė, kiek man metų, ir tęsė pokalbį, lyg tai neturėtų jokios reikšmės. Dar kartą pakvietė susitikti – sutikau.
Su juo viskas buvo kitaip – nebuvo saldžių pažadų ar didelių kalbų. Jis išklausydavo, užjausdavo, buvo šalia, kai kalbėdavau apie skyrybas, niekada nekeisdamas temos. Vieną dieną atvirai pasakė, kad patinku, bet žino, ką išgyvenu. Atsakiau, kad nenoriu kartoti savo klaidų ir nenoriu būti nuo nieko priklausoma. Jis pasakė: „Aš nenoriu tavęs kontroliuoti ar ‘gelbėti’“.
Buvęs vyras tai sužinojo iš kitų žmonių. Po kelių mėnesių pertraukos paskambino – paklausė, ar tikrai susitikinėju su jaunesniu vyru. Atsakiau, kad taip. Paklausė, ar man ne gėda. Atsakiau: „Gėda – tavo išdavystė“. Jis padėjo ragelį neatsisveikinęs.
Išsiskyriau, nes jis paliko dėl kitos. Bet paskui, nieko neieškodama, sutikau žmogų, kuris mane myli ir vertina.
Ar tai gyvenimo dovana? Dažnai jis išvykdavo į komandiruotes, todėl buvau prie to pripratusi. Žinodavau, kad jis atrašys vėlai
Gero tau dienos, Mantas palinko ir pabarbeno lūpomis į jos skruostą. Rūta automatiškai linktelėjo.
