Zibainis

Ūžes, švilpsnys ir tamsa, dar tamsa. Galiausiai šviesa įsibrauna į operacinę kambarį, o šnabždantis balsas

Uncategorized

012

Nepraštanti širdis

Sėdėjau savo senoje sveikatos patalpoje, klausydama, kaip mediniai čiužiniai sienose drebėjo kartą, du

Uncategorized

015

AR PAMENU? NEĮMANOMA UŽMIRŠTI! – Polina, turiu tau reikalą… Žodžiu, ar prisimeni mano nesantuokinę dukrą Neringą? – vyras kalbėjo užuominomis, kas kėlė nerimą. – Hm… Ar pamenu? Neįmanoma užmiršti! O kas nutiko? – atsisėdau, laukdama nemalonumų. – Nežinau net kaip pasakyti… Neringa maldauja, kad pasiimtume jos dukrą, tai yra, mano anūkę, – vyro balse jaučiau sumišimą. – Ir kodėl turėtume? O Neringos vyras? Ar jis kur išnyko? – smalsavau, suintriguota. – Supranti, Neringai liko nedaug gyventi. Vyro nėra net kvapo. Jos mama jau seniai ištekėjo už užsieniečio ir gyvena JAV. Neringa su ja nebendrauja, rimtai susipyko. Daugiau giminių – nė vieno. Todėl ir prašo… – vyras nekėlė akių. – Ir? Ką nusprendei? Kaip elgsiesi? – mano mintyje sprendimas jau buvo aiškus. – Tai va, tariuosi su tavim, Polina. Kaip pasakysi, taip ir bus, – galiausiai vyras žvilgtelėjo į mane klausiamai. – Gudru. Tai tu, Jonai, jaunystėje nuodėmiavai, o man dabar imk ir už kitą vaiką prisiimk atsakomybę? Taip? – erzino jo bevalumas. – Polina, juk mes viena šeima. Spręsti reikia kartu, – Jonas pamatė proga spausti. – Oj, atsiminei! O kai besišaipydamas su kita moterimi laiką leidei – kodėl su manim nesitarėi? Juk žmona tau buvau! – suvokiau, kad kraustosi pyktis, ir išbėgau į kitą kambarį su ašaromis. … Kai buvau mokykloje, mano vaikinas buvo bendraklasis Vytautas. Bet kai į mūsų klasę atėjo naujokas Saulius, tuoj apie visus kitus pamiršau. Vytautui netrukus parodžiau duris. Saulius mane pastebėjo, lydėdavo namo, žarstė komplimentus, dovanodavo gėles iš aikštės gėlyno. Po savaitės pakvietė į pasimatymą, o netrukus – ir į lovą. Įsimylėjau Joną visam gyvenimui. Baigėm mokyklą – Saulių iškvietė į kariuomenę kitam mieste. Metus susirašinėjom – po metų Saulius atostogavo. Šokau aplink jį. Jonas žarstė man gražiausius žodžius: – Polina, kitąmet grįšiu – tuoj bus mūsų vestuvės! Jau dabar tave laikau žmona. Nuo tokių žodžių nutirpstu iš meilės ir džiaugsmo… Taip ir per gyvenimą: Jonas meiliai pažvelgia – aš tirpstu, kaip šokoladas ant radiatoriaus. Jis išvyko – laukiau jo, skaičiavausi sužadėtine. Po pusmečio gaunu laišką: Saulius rašo – reikia skirtis, užsimylėjo kitą, grįžti nebežada. Pilve jau spardosi nesantuokinis vaikas nuo Sauliaus Jonas. Štai tau ir „jaunikis pasipiršo, bet dingo kaip į vandenį“. Močiutė sakė teisingai: – Nepasitikėk gėle žydėjime, pasitikėk surinktom atsargom. … Gimė sūnus – Vytukas. Tuomet išgelbėjo Vytautas – buvęs mano vaikinas. Priėmiau pagalbą; vilties, kad sugrįš Jonas, neturėjau. Bet Jonas netikėtai pasirodė. Vytautas atidarė duris – Jonas stovi tarpduryje. – Įleisi? – Jonas nustebo. – Jei jau atėjai, užeik, – nenoriai sutiko Vytautas. Vytukas, supratęs įtampą, verkė ir kabinosi Vytautui ant kaklo. – Vytautai, išsivesk Vytuką pasivaikščiot, – nežinojau, ką daryti. Jie išėjo. – Tai vyras? – pavydžiai paklausė Jonas. – Tau koks skirtumas? Ko atėjai? – piktinausi. – Pasiilgau, štai ir atėjau. Matai, tu čia puikiai įsitaisiusi, šeimą sukūrei. Vadinasi, nesulaukei manęs. Na, einu, atleisk, kad sudrumsčiau jūsų laimę, – Jonas jau ėjo link durų. – Palauk, Sauliu. Kam iš tikro atėjai? Pasikankinti norėjai? Vytautas padeda man vienišę išgyvent. O tavo dvimetį sūnų augina, beje, – bandžiau sulaikyti Saulių. Meilė jam nebuvo mirusi. – Grįžau pas tave, Polina. Priimsi? – viltingai pažvelgė Jonas. – Užeik, pietausim, – širdis suspurdėjo, vėl užliejo laimė. Grįžo reiškia – neužmiršo. Kam ginti save? Vytautas vėl liko už borto. Mano Vytukui reikia tėvo, ne patėvio. Vytautas vėliau vedė kitą moterį su dviem vaikais. … Praėjo keli metai. Jonas nesugebėjo atsiverti sūnui kaip tėvas; Vytuką laikė svetimu – galvojo, kad vaikas Vytauto. Jonui nebuvo skaudu dėl sūnaus. Jautėsi, kad Jam ne savas. Šiaip jau Jonas moterų nemėgo – buvo medžiotojas, greit įsimylėdavo ir lengvai pamiršdavo. Buvo neištikimas kairėn ir dešinėn: su draugėm, pažįstamom, visada rasdavo nuotykių. Verkiau iš pavydo, bet tęsdavau šeimą saugot ir mylėti. Visgi gal man buvo lengviau nei jam – tas, kas myli, gyvena laimės nežinioje. Neteko apgaudinėti artimųjų, kurti legendų; tiesiog mylėjau Joną. Jis buvo mano saulė. Kartais norėjau užbaigti viską, pamiršti meilę, išsiskirti. Bet rasdavau pateisinimų: kur eisiu, kas mane dar taip mylės? Ir Jonas be manęs pražus. Juk esu jam ir žmona, ir meilė, ir mama. … Jonas mamą palaidojo būdamas keturiolikos. Ji užgeso per naktį. Gal todėl jis visą gyvenimą ieškojo švelnumo pas kitus. Viską jam atleisdavau. Kitą kartą stipriai susibaram – išvarau jį iš namų, Jonas išsikrausto pas gimines. Praėjo mėnuo, aš jau pamiršusi barnių priežastį, Jonas negrįžta. Tenka man keliauti pas jo tetą. Teta nustebusi: – Polina, kam tau Jonas? Jis sakė – jau išsiskyrėt. Dabar turi kitą draugę. Iš tetos sužinojau adresą – netikėtai nuvykstu į svečius pas Joną ir jo draugę. – Labas! Pakviesi Joną? – mandagiai prašiau merginos. Ji pasišiepė ir trenkė man durimis prieš nosį. Nutylėjau. … Jonas grįžo tik po metų. Iš merginos jau buvo gimusi dukra Neringa. Niekada sau neatleidau už tai, kad buvau jį išvariusi – gal tų santykių nė nebūtų buvę. Stengiausi vėl būti dar dėmesingesnė, mylėjau dar labiau. Su Jonu niekada neaptarinėjome tos Neringos. Atrodė, jei kalbėsim – viskas subyrės kaip kortų namelis. Geriau nutylėti… Na ir kas, kad Jonas turi kitą vaiką – kiekvienam gali pasitaikyti. Visoms „plėšikėms“ palinkėčiau nesikišti į svetimus vyrus. … Taip ir gyvenom. Metai slinko – Jonas ramesnis, sėslus, meilesnis. Nuotykių nebeliko. Jonas vis dažniau namie, televizorių žiūri. Sūnus anksti vedė, padovanojo tris anūkėlius. Ir štai – po tiek metų atsiranda Neringa ir prašo priglausti jos dukrą. Tenka pagalvoti. Kaip Vytukui paaiškinti, kodėl mūsų namuose atsirado svetima mergaitė? Jis juk nieko nenutuokia apie tėvo žygius jaunystėje. … Žinoma, įsiforminome globą penkiametei Alinai. Neringa mirė jauna – jos žemiška kelionė baigėsi trisdešimties. Kiekviena kapavietė su laiku užželia žolėmis, o gyvenimas tęsiasi. Jonas pasiryžo vyriškai pasikalbėti su Vytuku. Sūnus, išklausęs tėvo išpažintį, pasakė: – Tėveliai, kas buvo – užaugo kaip žolė, nesu jums teisėjas. O mergaitei reikia padėti. Ji gi mūsų kraujas. Mes su Jonu atsidusome. Teisingas pasirodė mūsų sūnus – širdingas ir atjaučiantis. … Dabar Alinai šešiolika. Dėdę Joną myli, jam pasipasakoja; mane vadina močiute, sako, kad aš esu jos atspindys jaunystėje. Ir aš su tuo besąlygiškai sutinku…

AR PRISIMENU? TAI NEPAMIRŠTAMA! Rasa, žinai, toks reikalas Žodžiu, ar prisimeni mano nesantuokinę dukrą Grėtą?

Uncategorized

0128

Mama, tavo sūnus jau suaugęs! Kaip pasakiau anytai, kai ji vėl paklausė sūnaus, kokias kelnaites jis vilki – jam jau 30! Ji kontroliuoja kiekvieną jo žingsnį, o mane laiko nieku. Aš pavargau nuo jos valdžios: vyras gali mesti darbą, jei mamai nepatinka, o ji jam duoda pinigų. Net butą padovanojo, bet įrašė savo vardu ir įrenginėja pagal savo skonį – negaliu net tualeto dangčio išsirinkti. Turėtume būti dėkingi, bet ji visur demonstruoja savo viršenybę. Prieš kelias savaites, kai mano mama atvažiavo iš kaimo, vyras nusprendė ją iš karto nuvežti pas kitus giminaičius, nes taip liepė anyta. Tada supakavau daiktus ir išvažiavau su mama pati – pagaliau lioviausi taikytis su viskuo. Niekada nesiliek su mamytės sūneliu – nieko gero iš to nebus!

Mama, tavo sūnus jau suaugęs! Būtent taip pasakau anytai, kai ji dar kartą paklausė sūnaus, kokias apatines

Uncategorized

046

Kaip anyta atėmė iš mūsų sūnų: po santuokos sūnus nustojo mus lankyti ir visą laiką leidžia tik uošvės namuose, nes ji nuolat reikalauja pagalbos – negaliu patikėti, kaip ji gyveno iki dukters vedybų su mūsų sūnumi Mūsų sūnus vedė prieš daugiau nei dvejus metus. Po vestuvių jie su žmona persikraustė į butą, kurį jam nupirkome, kai tik pradėjo studijuoti. Visada buvome jam atrama. Net prieš vedybas jis gyveno savarankiškai, nes butas arti darbo. Negaliu sakyti, kad marti man nepatiko, bet atrodė, jog ji dar per vaikiška santuokiniam gyvenimui, nors tik dvejais metais už mūsų sūnų jaunesnė. Marti elgėsi kaip vaikas, kartais – išlepusiai. Sūnus mums taip rūpėjo, o aš vis galvojau, kaip jis gyvens su tokiu vaikišku žmogumi. Kai susipažinau su marčia ir jos mama, supratau, kas jos tokios. Nors uošvė mano metų, elgėsi panašiai kaip vaikas. Gal ir jūs pažįstate žmonių, kurie net brandžiame amžiuje lieka naivūs ir bejėgiai? Vestuvių dieną jos mama jau buvo išsiskyrusi šešis kartus. Nebuvo apie ką kalbėtis – gyvenome tarsi skirtinguose pasauliuose, bet ji mums nesikišo. Ryšys baigėsi ties tuo, kad mandagiai pasveikinome vieni kitus su vaikų vestuvėmis – ir viskas. Pirmieji nerimo ženklai atsirado dar prieš vestuves: marti nuolat tempė sūnų pas savo mamą – taisyti čia lašantį čiaupą, čia rozetę keisti, čia nukritusią lentyną prikabinti. Iš pradžių atrodė natūralu – juk moteriškame ūkyje reikia vyriškos rankos. Taip tęsėsi, o paslaugų prašymai nemažėjo. Sūnus į mus ėmė visai nekreipti dėmesio, teisindamasis, kad važiuoja su žmona pas jos mamą. Net visas šventes pradėjo švęsti tik uošvės namuose, o mūsų šeimoje likome tik aš, mano tėtis ir anyta. Iš pradžių pykome, kad sūnus praleidžia šventes, bet piktintis pradėjome tada, kai jis ėmė ignoruoti mūsų prašymus pagalbos. Pavyzdžiui, kai nusipirkome naują šaldytuvą, paprašėme padėti jį įnešti. Pirma sutiko, bet paskui paskambino ir pasakė, kad negalės, nes vėl važiuoja su žmona pas jos mamą – šį kartą skalbimo mašiną tvarkyti. Kai vyras paskambino sūnui, girdėjo, kaip marti murmėjo: „Ar tėvai negalėjo pasiimti perkraustytojų?“ Sūnus visgi atvažiavo, bet buvo labai piktas. – Tėti, negalėjai pasiimti vyrų pagalbai? Dabar viską pats turiu tampyti! Negalėjau susilaikyti ir vis galvojau – kodėl tos uošvės pati neišsikviečia meistro? Gal ji gyvena kitame pasaulyje, kur jų nėra? Sūnus aiškino, kad mamai moteriai reikalinga pagalba, nes visi sukčiauja ir gali apgauti. Tuomet vyras nebeištvėrė: sakė, gal ir nemoka su buities technika tvarkytis, bet šauniai moka ganyti vieną avį – mūsų sūnų. Sūnus įsižeidė ir išėjo! Tuomet nesikišau, nes sutikau su vyro žodžiais: nauji giminaičiai nulipo mums ant sprando, o sūnus – kaip ūkvedys jų namuose, tik mūsų jau nepamena ir laiko neras. Po to barnio sūnus su tėčiu nesikalba jau daugiau nei dvi savaites. Vyras irgi atsisako rodyti iniciatyvą taikytis. Jaučiuosi perplėšta perpus, nes vyras, nors ir teisus, bet galėjo būti švelnesnis – dabar sūnus įsižeidęs, mums nesiartina, o aš nenoriu jo prarasti dėl tokių kvailysčių. Vyras nenori jai pirmasis skambinti, o sūnus irgi sako, kad nebendraus, kol tėtis neatsiprašys. Toje situacijoje geriausiai jaučiasi tik jo uošvė!

Žinok, pasidalinsiu tau, kaip mums su Edvinu, sūnumi, nutiko praktiškai atkabino jį mums vyro anyta.

Uncategorized

017

„Nesitikėk, tylėk, pavojus šalia: jaunai moteriai gresia…”

20251126 Stok stovėk, nieko nekalbėk, esi pavojuje. Žodžiai pjovė naktį kaip peilis. Aš, Eimantas Kryžius

Uncategorized

023

Žiema buvo apgaubusi Andriaus kiemą minkštu sniego patalu, tačiau jo ištikimas vokiečių aviganis Grafas ėmė elgtis neįprastai. Užuot glaudęsis į didelę būdą, kurią Andrius jam su meile pastatė vasarą, Grafas užsispyręs miegodavo lauke, tiesiai ant sniego. Andrius stebėjo jį pro langą ir jautė spaudimą krūtinėje — Grafas niekada anksčiau taip nesielgė. Kiekvieną rytą, išeidamas į kiemą, Andrius matydavo, kaip Grafas jį stebi įsitempęs. Vos tik Andrius prisiartindavo prie būdos, Grafas stodavo tarp jo ir įėjimo, tyliai urgzdavo ir maldaujančiu žvilgsniu tarsi sakydavo: „Prašau, neik ten.“ Toks elgesys, nebūdingas jų daugelio metų draugystei, vertė Andrių nerimauti — ką slepia jo geriausias draugas? Pasiryžęs išsiaiškinti tiesą, Andrius sugalvojo planą — priviliojo Grafą į virtuvę kvapniu kepsnio gabalėliu. Kol Grafas, uždarytas namuose, garsiai lojo prie lango, Andrius tyliai priėjo prie būdos ir pritūpęs pažvelgė vidun. Širdis jam sustojo, kai akys priprato prie tamsos ir jis pamatė tai, kas jį tiesiog išgąsdino… …Viduje, susisupęs į antklodę, gulėjo mažas kačiukas — purvinas, sušalęs ir vos kvėpuojantis. Akys vargiai prasivėrė, o kūnas drebėjo iš šalčio. Grafas jį kažkur radęs, užuot išvaręs ar palikęs, priglaudė. Jis miegojo lauke, kad neišgąsdintų mažylio ir saugojo būdos įėjimą, tarsi ten slypėtų brangiausias lobis. Andrius sulaikė kvėpavimą. Atsargiai ištiesė rankas, paėmė mažą gyvūnėlį ir priglaudė prie krūtinės. Tuo pat metu Grafas pribėgo ir švelniai prisiglaudė prie jo peties — jau ne urgzdamas, o pasiruošęs padėti. — Tu geras šuo, Grafai… — sušnibždėjo Andrius, laikydamas kačiuką. — Geresnis už daugelį žmonių. Nuo tos dienos kieme gyveno nebe du draugai, o trys. O iš meilės statyta būda vėl įgavo prasmę — kaip maži namai išgelbėtoms sieloms.

Žiema buvo apklojusi mano kiemą storu minkštu sniego sluoksniu, o mano ištikimas šuo Dinas, didžiulis

Uncategorized

033

Sūnus neatvyko į mano 70-ąjį gimtadienį, teisindamasis darbu. Vakare socialiniuose tinkluose pamačiau, kaip jis švenčia uošvės gimtadienį restorane

Telefonas suskambo lygiai vidurdienį, perplėšdamas tvarkingai išdėliotų lėkščių tvarką ir apkartusį laukimą.

Uncategorized

012

Priėjo jis prie savo septyniasdešimtmečio, užaugindamas tris vaikus. Vienas. Žmona mirė prieš trisdešimt metų, o jis…

20251126, Ketvirtadienis Šiandien švęsčiau savo septyniasdešimtmetį, apglėbęs šiltnamio šviesą ir upės