Zibainis

Amžinai atidėtos gyvenimo sindromas… Išpažintis 60-metės moters Elenos istorija: Šiemet man suėjo 60 metų. Nei vienas iš artimųjų net telefonu nepasveikino su jubiliejumi. Turiu dukrą ir sūnų, anūką ir anūkę, yra ir buvęs sutuoktinis. Dukrai – 40, sūnui – 35 metai. Abu gyvena Vilniuje, baigė prestižinius Vilniaus universitetus. Abu protingi, sėkmingi. Dukra ištekėjusi už aukšto rango valstybės tarnautojo, sūnus vedęs verslininko dukrą. Abu turi gerą karjerą, nekilnojamojo turto, be valstybinio darbo – ir nuosavą verslą. Viskas stabilu. Buvęs vyras išėjo, kai sūnus baigė studijas. Sakė, pavargo gyventi tokiu tempu. Nors pats dirbo ramiai vienoje vietoje, savaitgalius leido su draugais arba ant sofos, o atostogas praleisdavo visą mėnesį pas giminaičius pajūryje. O aš atostogų neimdavau, vienu metu dirbau trijuose darbuose – inžiniere gamykloje, ten pat valytoja administracijoje, savaitgaliais – pakuotoja kaimyniniame prekybos centre nuo 8 iki 20 val., plius įvairūs valymo darbai. Visos pajamos – vaikams. Vilnius brangus miestas, o studijos prestižiniuose universitetuose reikalavo ir gerų drabužių, ir maisto, ir pramogų. Išmokau nešioti senus drabužius, vis ką nors persisiūdavau, taisydavau batus. Visada būdavau švari, tvarkinga – to man pakakdavo. Pramogų? Tik sapnai – kartais sapnuodavau save laimingą, jauną, besijuokiančią… Vyras, vos išėjęs, pasikeitė automobilį į brangų ir prašmatnų. Matyt, buvo sukaupęs nemažai. Mūsų gyvenimas kartu buvo keistas – visos išlaidos mano, išskyrus komunalinius. Už juos mokėjo vyras, tuo jo indėlis į šeimą ir baigėsi. Vaikus išmokslinau aš… Butas, kuriame gyvenome, liko nuo močiutės – solidus, tvarkingas senos statybos su aukštomis lubomis. Du kambariai perplanuoti į tris. Ten buvo sandėliukas su langu (8,5 kv.m), jį sutvarkiau ir įrengiau: lova, stalas, spinta, lentynos. Jame gyveno dukra. Su sūnumi gyvenome viename kambaryje, nes aš tik pernakvodavau. Vyras – svetainėje. Kai dukra išvažiavo į Vilnių, užėmiau jos sandėliuką. Sūnus liko kambaryje. Su vyru išsiskyrėme be skandalų ar turto dalybų, be kaltinimų. Jis troško GYVENTI, o aš buvau taip išsekusi, kad net palengvėjo… Nebereitėjo gaminti pirmo, antro, deserto, kompoto. Nebereikėjo skalbti jo drabužių, patalynės, lyginti, tvarkyti – laisvą laiką galėjau skirti poilsiui. Iki tol susikaupė krūva ligų – stuburas, sąnariai, diabetas, skydliaukė, nervinis išsekimas. Pirmą kartą paėmiau atostogas ir pradėjau gydytis. Darbų neprisistačiau. Pasveikau. Samdžiau gerą specialistą, kuris su kolega per dvi savaites puikiai suremontavo vonią. Man tai buvo tikras LAIMĖS momentas! Asmeninis laimės jausmas! Laimė sau! Visą laiką savo sėkmingiems vaikams siųsdavau pinigus vietoje dovanų per gimtadienius, Naujuosius, Kovo 8-ąją, Vasario 16-ąją. Vėliau prisidėjo anūkas ir anūkė. Vadinasi, papildomų darbų mesti negalėjau. Sau pinigų nelikdavo. Su šventėmis mane sveikino retai, dažniau – atsakydami į mano sveikinimą. Dovanų negaudavau. Labiausiai skaudėjo, kad abiejų vaikų vestuvės praėjo be manęs. Dukra tiesiai pasakė: „Mama, tu ten netiksi – bus Prezidentūros žmonės.“ Apie sūnaus vestuves sužinojau tik po jų – iš dukros… Ačiū, kad bent pinigų vestuvėms neprašė… Vaikai niekada neatvažiuoja, nors visuomet kviečiu. Dukra sako: „Ko man veikti mūsų kaime?“ (miesto centre – virš milijono gyventojų). Sūnus visada – „Mama, neturiu laiko.“ Lėktuvai į Vilnių skraido 7 kartus per dieną – lėkti tik dvi valandos… Kaip pavadinčiau tą savo gyvenimo laikotarpį? Gal – „Slopintų jausmų gyvenimas“… Gyvenau toliau, kaip Skarlet O’Hara – „Pagalvosiu apie tai rytoj…“ Slopinau ašaras ir skausmą, slopinau visas emocijas – nuo nuostabos iki nevilties. Gyvenau kaip robotas – sukonfigūruotas darbui. Vėliau gamyklą nupirko vilniečiai, prasidėjo reorganizacija. Mūsų, priešpensininkų, etatus panaikino – iš karto netekau dviejų darbų, bet galėjau išeiti į išankstinę pensiją. Pensija – 400 eurų. Prašyk, kaip išgyventi… Laimei, mūsų penkiaaukščio laiptinėje atsilaisvino vieta valytojai. Įsidarbinau laiptinėje – dar 400 eurų. Papildomų darbų prekybos centre neapleidau – už pamainą mokėjo gerai. Sunkiausia, kad visą dieną ant kojų. Pradėjau remontuoti virtuvę. Viską dariau pati, baldus užsakiau iš kaimyno – padarė gerai ir už normalią kainą. Vėl pradėjau kaupti pinigus. Norėjosi atnaujinti kambarius, pakeisti kai ką iš baldų. Tik planuose nebuvo manęs pačios! Sau išleisdavau tik maistui (ir to nedaug, niekada nevalgiau daug) ir vaistams – jų reikėjo nemažai. Komunaliniai – vis brangsta. Buvęs vyras sakė: „Parduok tą trijų kambarių – rajonas geras, gausi gerą kainą. Nusipirksi vieno kambario butą.“ O man gaila – močiutės atmintis. Tėvų nepažinojau. Mane augino močiutė. Būtą labai branginu – ten praėjo visas gyvenimas. Su buvusiu vyru išlaikėme draugiškus santykius. Kartais pabendraujam, kaip seni pažįstami. Jam sekasi gerai. Apie asmeninį gyvenimą nekalba. Kartą per mėnesį atvažiuoja, atveža produktų – bulvių, daržovių, kruopų, geriamo vandens. Kas sunku panešti. Pinigų neima – tikina, kad pristatys „gerą“. Sutinku. Viduje – viskas, atrodo, sustojo. Gyvenu ir gyvenu. Dirbu daug, nieko nenoriu, apie save negalvoju. Dukrą ir anūkus matau tik Instagrame. Sūnaus gyvenimas – Instagrame pas marti. Džiaugiuosi, kad jiems gerai – sveiki, laimingi, keliauja, valgo prabangiuose restoranuose. Matyt, daviau per mažai meilės. Todėl ir jie manęs nemyli. Dukra kartais pasiteirauja, kaip sekasi – visada sakau „Gerai“. Niekada niekuo nesiskundžiu. Sūnus kartais atsiunčia balso žinutę – „Labas, mama, tikiuosi, kad tau viskas gerai.“ Kartą sūnus pasakė – nenori girdėti apie mūsų šeimos problemas, nuo to pasidaro blogiau. Daugiau nieko nepasakoju, tik atsakau: „Taip, sūnau, viskas gerai.“ Labiausiai norėčiau apkabinti anūkus, bet įtariu, kad jie nė nežino, jog turi gyvą močiutę – pensininkę valytoją. Greičiausiai „pagal legendą“ močiutė seniai kapuose… Juokas ima, bet jau nepamenu, kada ką nors pirkau sau. Drabužių niekada neperku, kartais – pigiausią apatinį, kojines. Į grožio saloną – niekada. Kartą per mėnesį – kirpykla šalimais. Dažau plaukus pati. Džiugina, kad visą gyvenimą esu to paties dydžio – 46/48. Garderobo keisti nereikia. Ir labai bijau, kad vieną rytą nebeatsikelsiu. Nuolat kamuoja stiprūs nugaros skausmai. Baisu likti neįgaliai… Gal nereikėjo gyventi taip – be poilsio, be mažų džiaugsmų, vis dirbant ir viską atidedant „vėliau“? O kur tas „vėliau“? Jo jau nebėra… Mano siela tuščia, širdyje – visiška abejingumo tuštuma… Ir aplinkui – taip pat tuščia… Niekam nieko nepriekaištauju. Bet ir sau nepriekaištauju. Dirbau visą gyvenimą ir dirbu dabar, kad turėčiau bent nedidelę saugumo pagalvę, jei nebegalėčiau dirbti… Nors ką čia slėpti – žinau aiškiai: jei nebegalėsiu pakilti – nebegyvensiu… Nenoriu, kad kas nors turėtų su manimi rūpesčių. O žinote, kas pati liūdniausia? Man niekas NIEKADA gyvenime nėra dovanojęs gėlių… NIEKADA… Juokingiausia bus, jei kas nors padės gėlių ant mano kapo… Tikrai, apsijuoksiu…

Amžinai atidėtos gyvenimo sindromas Išpažintis 60-metės moters Viltė: Šiemet man suėjo 60. Ir nė vienas

Uncategorized

046

Dar vieneri metai kartu… Pastaruoju metu Arkadijus Pranaitis vienas į lauką nebeišeidavo. Nesilankė lauke nuo tada, kai sykį išėjo į polikliniką ir pamiršo, kur gyvena, ir kaip vadinasi. Nusuko ne į tą pusę, ilgai vaikščiojo po rajoną, kol akys užkliuvo už labai pažįstamo pastato. Paaiškėjo, kad tai buvo laikrodžių gamykla, kurioje Arkadijus Pranaitis pradirbo beveik penkiasdešimt metų. Žvelgė į gamyklos pastatą, žinojo, kad tai jo vieta, bet negalėjo prisiminti nei kas jis, nei kodėl taip jaučiasi, kol kažkas netikėtai uždėjo ranką ant peties: — Arkadijau, ar nepasigedai mūsų? Mes čia neseniai tave prisiminėm — kokį meistrą ir mokytoją turėjom! Juk tu iš manęs žmogų padarei! Staiga Arkadijaus galvoje kažkas spragtelėjo, viskas grįžo, ach, ačiū Dievui… Jaunas draugas ramiai apkabino mokytoją, pasiūlė parvežti namo, juk jis dar prisimena adresą. Žmona Natalija daugiau niekur jo vieno nebeišleido — kartu eidavo į parką, polikliniką, parduotuvę. Kartą Arkadijus susirgo, karščiavo, stipriai kosėjo. Žmona pati bėgo į vaistinę ir parduotuvę, nors pati jautėsi nekaip. Nusipirko vaistus, kelis produktus, bet silpnumas užklupo: atrodė, maišas nepakeliamai sunkus. Sustojusi, padėjo jį ir pati atsisėdo į sniegą… Laimei, kaimynai ją pamatė, iškvietė greitąją… Nataliją išvežė į ligoninę, kaimynai paėmė maišą, nuėjo pasituštuoti namo. – Tai turbūt Arkadijus liko namuose, gal serga, o gal miega, – svarstė kaimynė Nijolė, – vėliau užeisiu. Arkadijus girdėjo skambutį. Bet kosulys uždusino, norėjo atsistoti, bet galva apsvaigo… Atsigulęs paklydo keistame sapne: kur gi Natalija, kodėl jos nėra? Staiga išgirdo lengvus žingsnius ir pamatė grįžtančią žmoną. – Arkadijau, imk ranką, laikykis, kelkis. Ir atidaryk duris, atidaryk, – prašė Natalija. Atidarė — užėjo kaimynė Nijolė ir jaunasis kolega, – Arkadijau, kodėl neatidarai, mes juk skambinom, beldėm! – O kur Natalija? Juk ji tik ką čia buvo? – klausė išbalęs Arkadijus. – Ji ligoninėje reanimacijoje, – nustebo kaimynė. – Man atrodo, jis kliedi, – suprato kolega ir suspėjo pagauti krentantį Arkadijų… Iškvietė greitąją, degė karštis… Po dviejų savaičių Nataliją išleido iš ligoninės. Jaunas draugas ją parvežė, kaimynė ir jis padėjo Arkadijui, ir jis pradėjo sveikti. Svarbiausia – jie dar kartu. Kai liko dviese, vos susilaikė nuo ašarų. – Gerai, kad pasaulis dar ne be gerų žmonių, Arkadijau. Nijolė gera moteris, prisimink, jos vaikai po pamokų pas mus valgė, pamokas ruošė, o Nijolė iš darbo juos pasiimdavo… – Taip, ne visi pamiršta gerumą, ji liko šilta, tai malonu, – sutiko Arkadijus. – Ir jaunas draugas, juk buvai jam mokytojas, padėjai atsistoti. Jauni greitai senolius pamiršta, bet štai, jis manęs nepamiršo. – Greitai Naujieji metai, Arkadijau, kaip gerai, kad mes vėl kartu, – prigludo Natalija. – Natalija, pasakyk, kaip galėjai pas mane ateiti iš ligoninės, privertei man duris atidaryti? Buvau be tavęs prapuolęs… Bijodamas, kad žmona pagalvos apie ligas, Arkadijus klausia – bet Natalija nustebusi, – Tai tikrai buvo? Juk gydytojai sakė, kad patyriau klinikinę mirtį, o aš tuo metu lyg sapne atėjau pas tave… – Štai kokie stebuklai nutinka senatvėje, o myliu tave kaip niekad stipriai, – Arkadijus paėmė jos rankas. Ilgai žiūrėjo vienas kitam į akis, tarsi bijodami vėl išsiskirti… Prieš pat Naujuosius atvažiavo draugas su pyragais, vėliau užsuko kaimynė – gėrė arbatą, buvo šilta ir gera. Naujuosius Natalija ir Arkadijus sutiko dviese. – Žinai, sugalvojau: jei sutiksim Naujuosius kartu, vadinasi, dar šiemet gyvensim. – šypsosi Natalija. Ir jie abu nusijuokė, pagauti džiaugsmingos minties. Dar vieni pilni metai kartu — koks tai didelis, neįkainojamas laimės stebuklas.

Dar metai kartu… Pastaruoju metu Arkadijus Vaitkevičius vienas į lauką nebeeidavo. Nuo tos dienos

Uncategorized

038

Sutiko prižiūrėti anūką tik keletui dienų”: Po mėnesio suvokiau, kad mano gyvenimas niekada nebebus toks pats

Sutinku prižiūrėti anūką tik kelias dienas po mėnesio supratau, kad mano gyvenimas nebeatsgrįš į senąją

Uncategorized

0250

Esi vyresnysis brolis, todėl turi padėti savo jaunesnei seseriai: turi du butus – vieną atiduok seseriai! Neseniai kartu su vyru šventėme mano svainės gimtadienį. Alina niekada nebuvo draugiška mano atžvilgiu, ir aš jai atsakydavau tuo pačiu. Į šventę susirinko visi mūsų giminaičiai – nuo senelių ir sūnėnų iki pačios jubiliatės. Kiekvienas svečių jautė pareigą pasveikinti mano vyrą sesers gimtadienio proga, o kartu žavėjosi jo dosnumu. Priėmėme su vyru sveikinimus ir nieko nesupratome. Rankose laikėme voką, kuriame buvo 500 eurų dovana. Manau, kad dovana buvo visai normali tokiai progai, bet sunku ją pavadinti labai dosnia. Viskas paaiškėjo, kai mano anyta pradėjo sveikinti jubiliatę. – Markai, šiandien tavo sesers gimtadienis. Ji vis dar viena ir neturi partnerio, tad kaip vyresnysis brolis privalai ja pasirūpinti ir užtikrinti jos saugumą. Dabar esi dviejų butų savininkas, tad vieną iš jų atiduosi Alinai. Visi susirinkusieji pradėjo ploti, o aš vos nenukritau nuo kėdės – nesitikėjau tokio įžūlumo. Tačiau tuo viskas nesibaigė. – Broliuk, atiduok man naujame name! O kada galėsiu ten jau gyventi? – nusprendžiau išsiaiškinti situaciją. Aš ir mano vyras iš tiesų turime du butus. Vieną paveldėjau iš močiutės, šiek tiek jį suremontavome ir nuomojame. Iš nuomos gautos lėšos skiriamos naujo buto paskolai mokėti. Jame ir gyvename. Mano vyras neturi jokių teisių į paveldėtą butą, jį ruošiuosi palikti mūsų vaikui, ne svainai. – Pamiršk, nes butas, kurį nuomojame, yra mano, o tame, apie kurį svajoji, gyvename mes patys. – Vaikeli, labai klysti, nes esi mano sūnaus žmona, vadinasi, visas jūsų turtas yra bendras ir juo turėtų rūpintis tavo vyras. – Neturiu nieko prieš, gali padėti kaip nori, bet tik ne iš mano turto! – Markai, gal nori ką nors pasakyti? – Mieloji, mes užsidirbsime dar daugiau ir nusipirksime kitą butą, o tą atiduosime Alinai – juk šiandien jos gimtadienis. – Tu rimtai kalbi? – nustebau. – Jei tikrai reikės, gali atiduoti seseriai dalį mūsų bendro buto, bet tik po skyrybų! – Tau ne gėda taip kalbėti su vyru? Jei nori skyrybų – jas ir gausi! Sūnau, manau, turėtum susidėti daiktus ir grįžti pas mamą, o tu – esi velniškai klastinga ir savanaudė! – pasakė man vyro mama. Po šių žodžių palikau tą pašėlusį namą, nes nenorėjau būti tarp tų, kurie mano, kad gali spręsti dėl mano turto.

Tu esi vyresnysis brolis, tad privalai padėti savo jaunėlei seseriai. Turi du butus vieną jai atiduok!

Uncategorized

0239

„Vyras paliko dėl jaunesnės moters. Neliūdėjau. Sėdėjau ir atsikvėpiau“: Pirmą kartą per daugelį metų pajutau palengvėjimą

Vyriškis išėjo pas jaunesnę merginą. Aš nesukailiau. Pasikėliau į kėdę, įkvėpau pirmą kartą per daugelį

Uncategorized

068

Pasaulio pakraštyje. Sniegas smelkėsi į batus, degino odą. Bet Rita nesiruošė pirkti veltinių, nors ilgakotės botfortai būtų kur kas madingesni – tik čia jie atrodytų juokingai. Be to, tėvas užblokavo kortelę. – Tu tikrai galvoji gyventi kaime? – suraukęs nosį paklausė jis. Tėvas negalėjo pakęsti kaimo, gamtos, vietų, kur nėra miesto patogumų. Giedrius – toks pat, todėl Rita ir važiuoja į kaimą. Iš tiesų ji nenorėjo čia gyventi, nors romantikos pasiilgusi ir žygius mėgstanti labiau nei tėvas. Bet gyventi kaime – ne. Tik tėvui pasakė kitaip. – Noriu. Ir gyvensiu. – Tik nekalbėk kvailysčių. Ką ten veiksi – karvėms uodegas suksi? Galvojau, kad vasarą susituoksi su Giedriumi, ruošimės vestuvėms… Vestuvių. Tėvas šį Giedrių stūmė kaip atšalusią košę – toks bjaurus, kad pykinimas nepaliko dar kelias valandas. Giedrius, tiesą sakant, išvaizda nebuvo baisus – tiesi nosis, ryškios akys po tvarkingais antakiais, kiek garbanoti kirpti plaukai, tvirtas kūnas. Giedrius buvo tėvo pagalbininkas, dešinioji ranka, todėl tėvas svajojo atiduoti dukrą į tokią “patikimą” ranką. Rita negalėjo pakęsti Giedriaus: žiovaujantis balsas, “dešros” pirštai vis ką nors sukinėja, pasakojimai – kiek kainavo švarkas, laikrodis, automobilis… Pinigai, pinigai, pinigai! Nieko jiems daugiau nerūpėjo. Rita troško meilės – jausmų, nuo kurių užgniaužia kvapą kaip knygose. Dar niekada ji to nepatyrė, bet žinojo: bus. Dažnai įsimylėdavo, susižavėdavo, bet tie jausmai būdavo trumpalaikiai – nesiliko jokių žaizdų. O jai norėjosi šių žaizdų, dramos, ne ramaus ir nuspėjamo Giedriaus. Todėl kaimas ir darbas mokykloje – puiki idėja. Giedrius čia tikrai nevažiuos – išsigąs, kad nėra interneto, karšto vandens, kanalizacijos. Rita specialiai rinkosi kaimą, kur visa tai – prabanga. Direktorius nenorėjo jos priimti, abejojo, ar ji pajėgs, bet buvusi mokytoja staiga mirė, o Rita buvo atkakli, apibėgo Švietimo skyrių, parodydama diplomus ir kvalifikacijas. – Ką toks kvalifikuotas jaunas pedagogas veiks kaime? – kritiškai klausė raudonplaukė skyriaus darbuotoja. – Mokys vaikus, – taip pat griežtai atsakė Rita. Ir štai ji moko. Gyvena trobelėje be karšto vandens ir kanalizacijos, pati kūrena pečių. Kaip ir tikėtasi, Giedrius atvažiavo, pernakvojo ir pabėgo. Skambino – prašė grįžti, bet, kaip tėvas, įsitikinęs – “kaprizas”, praeis greitai. Iš pradžių Ritai čia patiko. Bet atėjo žiema, namą per naktį išpūsdavo taip, kad net po antklode buvo šalta, o nešti malkas – tikra kančia. Ilgėtis miesto ir noras grįžti pasirodė visai suprantamas, bet Rita niekada nepasiduoda. Be to, atsakomybė augo – už save, už vaikus. Klasė maža – tik dvylika vaikų. Iš pradžių Rita buvo šokiruota: mene, kur dirbo anksčiau – vaikai gabūs, smalsūs, o čia… Atrodė be vilčių. Trečia klasė, o skaito vos ne po skiemenį. Namų nedaro. Pamokoje triukšmas. Bet greitai Rita įsimylėjo savo mokinius. Semyonas drožė medinių žvėrelių, ir tai buvo ne tiesiog dirbiniai – nuostabūs lapiukai ir meškinai, kurie tiktų Vilniaus žaislų parduotuvėje. Anė kūrė baltąją poeziją, Vova visada padėdavo sutvarkyti klasę, Irė turėjo ėriuką, kuris ją palydėdavo iki mokyklos kaip šuniukas. Ir skaityti jie visai mokėjo – tik niekas neskatino, duodavo netinkamas knygas. Rita ignoravo programą, atsiveždavo kitas knygas iš rajono miestelio, nes internetas čia beveik neveikė, nieko užsisakyti neįmanoma. Tik vieno vaiko “raktą” Rita nerado. Ir būtent jo tėtį ji pamatė, kai veidas suraukėsi nuo šalčio į batus, rankos buvo pilnos malkų. – Sveiki, Margarita Egorovna, – pakėlęs keli žingsniai iki vartų tarė jis. Rita pravirko širdyje – tas veidas… Šiurkštus. Kaip nusikaltėlio. Niekuomet nesišypso. Ir širdis daužėsi taip, kad Rita bijojo – pastebės jos baimę. Ar nebūtinai tai buvo baimė?.. – Sveiki, – balsas nuskambėjo aukščiau, nei tikėjosi. – Kodėl Taniai vis blogi pažymiai? – Ji nieko nedaro. – Priverskite. Kas čia mokytoja – aš ar jūs? Rita buvo mokytoja, bet nieko prievarta daryti nesiruošė. Mergaitė turbūt autistė, čia reikia specialisto. – Visada taip buvo? – atsargiai perklausė Rita. Vladimiras susimąstė. – Ne visada. Anksčiau su Olege viską darydavo. – O Olegas – kas? Tas suraukėsi, kaip ir jai į batą būtų įkritęs sniegas. – Mama. Aišku, kokį klausimą reikėjo užduoti… – Ir kur dabar ji? – Kapinėse. Štai ir viskas – sprendimas paprastas. Stovėti su malkomis nebepatogu. Nesakė, bet kai viršutinė malka nukrito ant kojos, Rita suriko, bėrė malkas, vos sulaikė ašaras – nuo skausmo ir gėdos, kad susimovė prieš vyresnį žmogų. Kvaila, ji irgi suaugusi, bet taip nesijautė. – Leiskite padėti, – pasiūlė Vladimiras. – Ne, ne, neverta, pati susitvarkysiu. – Matai kaip tau pačiai… Jis užnešė malkų, pasitvarkė duris – jų nebeblokuoja. – Jei ką, kreipkitės, – pasakė ir išėjo. Kodėl atėjo? Negi manė, kad už kelias malkas Rita Taniai duos geresnius pažymius? Vargu… Mintys apie mergaitę nedavė ramybės. Kelias dienas bandė – pedagoginė nesėkmė ir gaila vaiko. Net pas pavaduotoją kreipėsi. – Ai, čia beviltiška. Dėk blogus pažymius, vasarą pervesim į spec. mokyklą. – Kaip? – Paprastai – komisija, tegul duoda “intelekto sutrikimą”. Nėra pasirinkimo, toks vaikas. – Bet jos tėvas sako, kad anksčiau… – Kas iš to “anksčiau”! Mama visur ją vedžiojo, jis pats nesugebės. Neklausyk jo, daug tau prikalbės… – Jums jis nepatinka? – Rita suprato. Pavaduotoja suraukė lūpas: – Ne meduolis jis, kad patikti ar nepatikti. Vaikui reikia tinkamų sąlygų. Rita nesutiko. Nebuvo tikra, ar Taniai reikia spec. mokyklos. Skambino mylimam metodininkui Lidijai ir patarėsi. Nuėjo į mergaitės namus. Bijoti teko, net ramunėlių arbatos gėrė, nors jos nemėgo. Mama visuomet gerdavo – ramino. Ritai irgi mama mirė, todėl jautėsi artima šiai istorijai. Vladimiras nepradžiugino – Rita tikėjosi, kad pasidžiaugs jos pagalba, o jis: – Svečių mes nepriimam. Rita suspaudė lūpas – klasės vadovas privalo patikrinti auklėjimo sąlygas. Tanios kambarys – nuostabus: rožiniai tapetai, pliušiniai žaislai, daugybė knygų. Rita net pavydėjo: tėvas buvo minimalistinis, jokių spalvų ar užuolaidėlių. Vaikystės kambarys – smėliniai atspalviai, žaislai taip pat. Pirmą kartą nesisekė: knygos, pieštukai, tylėjimas. Tik pabaigoje, kai Rita paklausė zuikutės vardo, Tanija atsakė: – Pūkuotukas. Kitą kartą Rita atnešė Pūkuotukui megztinį. Mamos išmokyta mezgė, vis dar prisimindama ją. Nelabai gražiai, per storos siūlos, bet Tanija nudžiugo, užsimovė – gražu. Rita pasiūlė piešti Pūkuotuką naujame rūbe. Ir Tanija nupiešė. Rita parašė vardą, specialiai suklydusi – Tanija pataisė. Tikrai ne intelekto sutrikimas. – Ateisiu pas Taniją tris kartus per savaitę, – pranešė Vladimyrui. – Neturiu pinigų už papildomas pamokas, – surūgęs atsakė jis. – Man nereikia pinigų, – užsigavo Rita. Susitarė. Pavaduotoja – nepatenkinta. – Kas čia per išskirtinumas? Negalima vienam vaikui skirti tiek dėmesio! Maža naudos, tokių esu mačiusi. – Ir aš, – atkerta Rita. – Dar anksti nuvertinti. Tanija – ne visiškai paprasta: dažniausiai tyli, nežiūri į akis, nori piešti, ne rašyti. Bet puikiai skaičiuoja, greitai supranta gramatiką. Ketvirčiui baigiantis – geresni pažymiai. – Per Naujuosius išvažiuosite? – Vladimiras, kaip Tanija, vengė žvilgsnių. – Nepersigalvojau, liksiu čia, – Rita nejaukiai sumirko. – Tanija kviečia. Keista – pati nieko nesakė, bet ji ir šiaip mažakalbė. Jei tikrai – žeisti nenorėjo, bet svetimų žmonių šventė neviliojo. – Ačiū, pagalvosiu, – atsakė. Naktį Rita blogai miegojo. Kodėl taip sukruto? Už mėnesio – mergaitė atvirė, taip ir buvo norėta. Koks skirtumas, ką galvoja Vladimiras… Su tomis mintimis užmigo. Ryte skambino Giedrius. – Kada atvažiuosi? – Ką turi omenyje? – Per Naujus? Negi čia švęsi? – Būtent! – Rita, gal užteks jau? Tėvui spaudimas – nei vietos neranda. Tėvas nė karto neskambino. – Tegul pas gydytojus eina. – Tai rimtai nevažiuosi? – Rimtai. – Nu blin… Ką daryt? – Ką nori! Rita nesitikėjo, kad Giedrius iš tikrųjų ateis – su šampanu, salotomis, dovanomis. – Jei kalnas neina pas Mahometą… Rita nustebo – ne nemaloniai: niekada nemaniau, kad Giedrius drįs tai padaryti. Jis mėgo Naujuosius sutikti restorane su konkursais ir gyva muzika. O čia – net televizoriaus nėra. – Nesvarbu, kad tu esi – svarbiausia. Rita ieškojo kabliuko – nerado. “Gal klydau dėl jo?” Dar labiau atšilo, kai tarp dovanų rado mėgstamus patiekalus, pedagogikos knygas, projektorių, mokytojo kalendorių. – Ačiū, – sujaudinta pasakė. – Maniau, ir vėl papuošalus ar telefoną dovanoji. Giedrius nusišypsojo. – Rita, supratau – tu brangiausias, ką turiu. Jei nori gyventi kaime, gyvensim kaime. Papuošalų irgi atvežiau. Ištraukė raudoną dėžutę – viskas aišku. – Galiu neatsakyti dabar? Giedrius neįsižeidė. – Bijojau, kad iškart atsakysi neigiamai. Lauksiu, kiek reikės. Rita nežinojo, ką sakyti – paslėpė dėžutę kišenėje. Vladimiras turėjo jos mobilų, bet paskambino į namų telefoną. – Pagalvojote? – Atsiprašau, pas mane svečiuose draugas. – Aišku. Ir padėjo ragelį. Širdyje – bloga. Koks tonas? Aišku… Kas aišku? Rita nieko nežadėjo, tai ko pykti? O jis pyksta? Gal dėl Tanijos. Vaikas laukia – juk kiekvienam tėčiui svarbu. Nuo tų minčių – galva sukasi. Tuo tarpu Giedrius nieko nepastebi: vis ieško interneto, kad paleistų šventinius filmus. Rita išgirdo švilpimą – taip šaukia šunį. Prisiminė, kad Vladimiras švilpė būtent taip. Pro langą pamatė jį ir Taniją prie vartų. Į veidą išplūdo raudonis. – Kas ten? – pavydžiai paklausė Giedrius. – Mokinė, – sumurmėjo Tanija. – Tuoj grįšiu. Jau buvo paruošusi dovaną: draugę Pūkuotukui – rausvą zuikutę mergaitę. Tėvas būtų pasakęs – nevykęs skonis. Vladimiroi irgi – megztos pirštinės. Gal neturėjo, bet padarė. Griebė dovanas, išbėgo į lauką – be kepurės, basomis. Prisipylė sniego į batus, bet nesureagavo. – Sveika, Tanute! – maloniai pradėjo. – Su artėjančiais Naujaisiais! Štai ką tau nupirkau. Ištiesė paketą, Tanija ištraukė zuikutę, apkabino, pažvelgė į tėtį. Vladimiras padavė du ryšulius – didesnį ir mažesnį. Tanija pirmiausia atvyniojo didelį: sąsiuvinis su komiksais, iškart atpažino piešinius. – Ačiū, nuostabus komiksas! Mažame ryšulyje – segė paukštelio formos. Maža auksinė kolibris. Rita pakėlė žvilgsnį į Vladimirą – jis nežiūrėjo. Tanija tarė: – Tai mamos. Ašara užgulė gerklę. – Na, einam, – sumurmėjo Vladimiras. – Aišku. Su šventėmis! – Ir jums su šventėmis… Rita norėjo apkabinti Taniją – nesiryžo. Mergaitė stovėjo, stipriai laikydama žaislą, tylėjo. Prie vartų Rita apsisuko. Kodėl krūtinę užspaudė nuo tų dviejų figūrų, o į namus grįžo dažnai mirksėdama ir šnirpšdama. – Na ir kas ten? – nepatenkintas paklausė Giedrius. Rita pažvelgė į sąsiuvinį ir į suspaustą segę. Prisimindama pirštines, kurias pamiršo atiduoti. Ir Taniją: “mamos…” Ir kokia Vladimiro šypsena, kuri pasirodo tik žiūrint į dukrą. Krūtinėje kažkas sprogo ir pražydo. Giedrius gaila – bet apgauti save ir jį beprasmiška. Rita ištraukė dėžutę, pakėlė jam ir pasakė: – Grįžk namo. Atleisk, negaliu už tavęs tekėti. Atleisk, – dar kartą. Giedrius užtino veidą. Neįpratęs prie atsisakymų. Trumpam pasirodė, kad tuoj trenks. Bet paslėpė dėžutę kišenėje, pasiėmė raktus ir tylėdamas išėjo. Rita greitai sudėjo maistą į dėžutes, įsikišo Vladimiro pirštines ir nulėkė pasivyti svetimus, bet dabar tokius artimus žmones…

Ant pasaulio krašto. Sniegas lipte lipo į batus, degino odą lyg baltas medumi užpiltas ledas, stingdantis kojas.

Uncategorized

0406

Taupūs draugai pakvietė mane į gimtadienį – namo grįžau alkana

Taupūs pažįstami pakvietė mane į gimtadienio vakarėlį. Grįžau namo išalkusi. Turiu pažįstamų, kuriuos

Uncategorized

0144

Leonidas nenorėjo tikėti, kad Ira – jo dukra. Vėra, žmona, dirbo parduotuvėje. Visi šnekėdavo, kad ji dažnai užsidarydavo sandėlyje su svetimais vyrais, todėl vyras netikėjo, jog smulkutė Ira – jo vaikas. Savo vaiką jis nemėgo. Tik senelis padėjo anūkei ir paliko jai paveldėtą namą. Irytę mylėjo tik senelis Vaikystėje Irytė dažnai sirgdavo, buvo gležna ir maža. „Nei mano, nei tavo giminėje tokių mažų nebūta“, – sakydavo Leonidas. – „O vaikas – vos aukštesnis už puodą.“ Laikui bėgant tėvo nemalonė vaikui persidavė ir motinai. Tikrai Irytę mylėjo viena siela – senelis Motiejus. Jo namas stovėjo pačiame kaimo pakraštyje, prie pat miško. Motiejus visą gyvenimą dirbo eiguliu. Net išėjęs į pensiją beveik kasdien eidavo į mišką, rinkdavo uogas, vaistingas žoleles, žiemą maitindavo žvėris. Žmonės Motiejų laikė šiek tiek keistuoliu ir net bijojo. Kartais ką nors pasakydavo – ir išsipildydavo. Vis dėlto visi eidavo pas jį vaistingų žolelių ir nuovirų. Motiejus žmoną palaidojo seniai, paguodos ieškojo miške ir anūkėje. Kai mergaitė pradėjo lankyti mokyklą, daugiau gyveno pas senelį nei namie. Motiejus pasakodavo jai apie žolelių ir šaknų savybes. Mokslai Irytėn lengvai sekėsi. Kai jos klausdavo, kuo nori būti, ji atsakydavo: „Būsiu žmonių gydytoja.“ Bet motina sakydavo, kad pinigų dukros mokslams nėra. O senelis ramindavo – neva jis ne vargšas, padės, o jei reikės – ir karvę parduos. Paliko anūkei namą ir laimingą likimą Dukra Vėra retai užsukdavo pas tėvą, bet štai netikėtai pasirodė jo namų duryse. Atėjo prašyti pinigų – sūnus mieste pralošė kortomis. Andrių smarkiai sumušė ir liepė iš kur tik nori gauti pinigų. „Kai prispaudė, tada mano slenkstį peržengei?“ – griežtai paklausė senelis Motiejus. – „Gi metus čia nė nosies nerodei.“ Ir atsisakė padėti: „Nesiruošiu dengti Andriaus skolų. Man reikia anūkę mokyti.“ Vėra įtūžo: „Nenoriu jūsų abiejų matyti, nėra man nei tėvo, nei dukros!“ – suriko moteris ir išlėkė iš namų. Kai Ira įstojo į medicinos mokyklą, tėvai nė lito nepridėjo. Tik Motiejus mero anūkei. Padėjo ir stipendija, nes Irina mokėsi gerai. Prieš baigiant mokslus Motiejus susirgo. Nujausdamas, kad greitai išeis, pasakė, jog namą paliko anūkei testamentu. Liepė Ieškoti darbo mieste, bet namo nepamiršti – jis gyvas, kol jame jaučiasi žmogaus dvasia. Žiemą reikia kūrenti pečių. „Nebijok čia viena nakvoti. Čia ir likimas tave suras“, – išpranašavo Motiejus. – „Būsi laiminga, vaikeli.“ Matyt, kažką tikrai žinojo. Motiejaus pranašystė išsipildė Rudeniop Motiejaus neteko. Ira dirbo medicinos sesele rajono ligoninėje. Savaitgaliais važiuodavo į senelio namą. Kūrendavo pečių per šalčius. Senelis paruošė tiek malkų, kad ilgai užtektų. Prognozė nežadėjo gero oro, o Irai – dvi laisvos dienos. Nenorėjo sėdėti bute – nuomojosi kambarį pas draugės iš mokyklos senyvus giminaičius. Vakare atvyko į kaimą. Naktį prasidėjo pūga. Ryte vėjas aprimo, bet sniegas vis krito, kelią užnešė. Beldimas į duris suglumino Irą. Atidarė – prie slenksčio stovėjo nepažįstamas jaunas vyras. „Laba diena. Reikia automobilį atkasti. Užstrigau prieš jūsų namus. Turit kastuvą?“ – paklausė. „Prie laiptų stovi, imkit. Gal reikia pagalbos?“ – atsakė mergina. Bet stambus nepažįstamasis ioniškai pažvelgė į smulkutę merginą: „Dar trūko, kad ir jus sniegas užverstų.“ Vyras vikriai mojavo kastuvu. Užkūrė automobilį. Bet nepravažiavo nė kelių metrų – vėl įstrigo. Vėl paėmė kastuvą. Irina pakvietė jį į namus išgerti karštos arbatos. Gal pūga baigsis ir kelias bus pravažiuojamas – juk čia ne kaimo užkampis, mašinų nemažai važiuoja. Nepažįstamasis, kiek pagalvojęs, linktelėjo ir nuėjo su Ira į vidų. „Nebijote viena gyventi prie miško?“ – pasiteiravo merginos. Ji paaiškino, kad savaitgaliais atvažiuoja, o dirba mieste. Galvos, kaip išvažiuos, jeigu autobusas neatvyks? Nepažįstamasis, prisistatęs Stasiu, pasiūlė pagalbą – jam irgi reikia į rajono centrą, ten gyvena. Ira sutiko. Iš darbo Ira grįžo pėsčiomis. Ir štai jos laukė staigmena: šalia netikėtai pasirodė Stasys. „Matyt, jūsų žolelių arbata turi kokių burtų, – pajuokavo jis. – Labai norėjau dar kartą jus pamatyti. O gal ir arbatos dar kartą paragauti?“ Vestuvių nebuvo. Irina nenorėjo. Stasys iš pradžių spaudė, paskui nurimo. Užtat jų meilė buvo tikra. Dabar Ira žinojo: ne tik knygose rašo, kad vyrai žmonas ant rankų nešioja. Kai gimė pirmagimis, gimdykloje stebėjosi, kaip tokia gležna moteris pagimdė tikrą galiūną! Į klausimą, kaip vardins sūnų, Irina atsakė: „Bus Motiejus – vardo žmogaus, tikrai buvusio gero.“

Leonardas niekaip nenorėjo tikėti, kad Ieva jo dukra. Vera, žmona, dirba parduotuvėje. Kaimynai šneka

Uncategorized

0243

Po metų tylos jis sugrįžo. Paklausė, ar gali vėl būti mano vyru.

Jis grįžta po metų tylos. Klausia, ar gali vėl būti mano vyru. Stovi slenksčiu su ta pačia lagrine, su