Uncategorized
081
Po lova radau vyro dėžę su moteriškais daiktais ir suvokiau, kad jie nepriklauso man
Mama, kodėl tu visada taip? balsas Ugnės griuvo tiesiai į ašarų ribą. Kiekvieną kartą tas pats scenarijus!
Zibainis
Uncategorized
035
Patogios močiutės Elena Ivanauskienė nubudo nuo juoko. Ne nuo tylutėlio juokelio, ne nuo santūraus krizeno, o nuo skardaus, lig tokioms ligoninės palatos sienoms nepriderančio kvatojimo, kurio ji niekad negalėjo pakęsti per visą savo sąmoningą gyvenimą. Juokėsi kaimynė iš šalia esančios lovos, laikydama telefoną prie ausies ir mosikuodama laisva ranka tarsi pašnekovė galėtų ją matyti. – Lina, ką tu! Rimtai taip ir pasakė? Prie visų? Elena Ivanauskienė pasižiūrėjo į laikrodį. Be penkiolikos septynios ryto. Iki kėlimosi dar penkiolika minučių. Penkiolika minučių, kurias buvo galima praleisti tyloje, surenkant mintis prieš operaciją. Vakar vakare, kai ją tik atvežė į palatą, kaimynė jau gulėjo savo lovoje ir kažką sparčiai rašė telefone. Pasivaikino trumpai. „Labas vakaras“, „Sveiki“, ir išsiskirstė kiekviena į savo mintis. Elena Ivanauskienė buvo dėkinga už tylą. O dabar – cirkas. – Atsiprašau, – tyliai, bet aiškiai tarė ji. – Gal galėtumėte tyliau? Kaimynė atsisuko. Apvalus veidas, trumpai kirpti žili plaukai, ryškios pižamos su raudonais taškeliais. Ir visa tai ligoninėje! – Oi, Lina, paskambinsiu vėliau, čia mane jau auklėja, – atitraukė telefoną ir nusišypsojo Elenai Ivanauskienei. – Atsiprašau! Esu Katerina Stankevičienė. Ar išsimiegojote? Aš prieš operacijas visai nemiegu, vat ir skambinu visiems iš eilės. – Elena Ivanauskienė. Jei jau jūs nemiegate, tai nereiškia, kad kiti irgi nenori pailsėti. – Bet juk jau nemiegate, – Katerina Stankevičienė mirktelėjo. – Gerai, žadu šnabždėti. Pažadu. Ji nešnabždėjo. Iki pusryčių spėjo dar du kartus paskambinti, ir jos balsas tik garsėjo. Elena Ivanauskienė demonstratyviai nusisuko į sieną ir užsitraukė antklodę ant galvos, bet tai nepadėjo. – Man dukra skambino, – aiškino per pusryčius Katerina Stankevičienė, kurių jos abi nevalgė – Operacija. Jaudinasi, vargšiukė. O aš raminu, kaip tik moku. Elena Ivanauskienė tylėjo. Jai sūnus nepaskambino. Bet ji nesitikėjo – jis buvo įspėjęs, kad ryte svarbus posėdis. Ji pati taip auklėjo: darbas yra rimta, atsakomybė. Kateriną Stankevičienę išvežė pirma. Ji ėjo koridoriumi mojuodama ranka atsisveikinimui ir kažką šaukė slaugei, ši juokėsi. Elena Ivanauskienė pagalvojo, kaip būtų gerai, jei po operacijos ją perkeltų į kitą palatą. Ją pačią nusivežė po valandos. Narkozę ji visuomet sunkiai ištverdavo. Atsigavo su pykinimu ir dusliu skausmu dešiniajame šone. Slaugė paaiškino, kad viskas praėjo gerai, reikia tik pakentėti. Elena Ivanauskienė pakentėjo. Ji išvis mokėjo kentėti. Vakare, kai ją parvežė į palatą, Katerina Stankevičienė jau gulėjo savo lovoje. Pilkas veidas, užmerktos akys, lašinė rankoje. Tylu. Pirmą kartą tylu. – Kaip jūs? – paklausė Elena Ivanauskienė, nors nesiruošė pradėti pokalbio. Katerina Stankevičienė atmerkė akis. Silpnai nusišypsojo. – Dar gyva. O jūs? – Irgi. Jos patylėjo. Prie lango tankėjo prieblanda. Lašinės tyliai skambėjo. – Atsiprašau už rytą, – staiga tarė Katerina Stankevičienė. – Kai nervinuos – nekontroliuojamai pliurpiu. Žinau, kad erzina, bet nieko negaliu padaryti. Elena Ivanauskienė norėjo replikos, bet nerado žodžių. Per daug pavargo. Išspaudė: – Nieko. Naktį nei viena nemiegojo. Skaudėjo abiem. Katerina Stankevičienė daugiau neskambino, tylėjo, bet Elena Ivanauskienė girdėjo, kaip ji vartosi, atsidūsta. Kartą, rodos, pravirko. Tyliai, į pagalvę. Ryte atėjo gydytoja. Apžiūrėjo siūles, pamatuodavo temperatūrą, pasakė abiem: „Šaunuolės, viskas gerai.“ Katerina Stankevičienė tuoj pat pagriebė telefoną. – Lina, labas! Viską, gyva ir sveika, nesijaudink. Kaip ten mano anūkai? Kiryla vėl karščiavo? O ką tu… Jau praėjo? Sakiau, kad nieko baisaus. Elena Ivanauskienė norom nenorom įsiklausė. „Mano“ – vadinasi, anūkai. Dukra atsiskaito. Jos pačios telefonas tylėjo. Žvilgtelėjo – dvi žinutės nuo sūnaus, atsiųstos vakar vakare, kai ji po narkozės dar nebuvo atgavusi jėgų: „Mama, kaip laikaisi?“ ir „Parašyk, kai galėsi.“ Ji parašė: „Viskas gerai.“ Pridėjo šypsenėlę. Sūnus mėgo šypsenėles, sakė, kad be jų žinutės atrodo sausos. Atsakymas atėjo po trijų valandų: „Super! Apkabinu.“ – Jūsų niekas neaplanko? – paklausė Katerina Stankevičienė po pietų. – Sūnus dirba. Gyvena toli. Ir nėra reikalo – nesu vaikas. – Teisingai, – sutiko Katerina Stankevičienė. – Manoji dukra irgi sako: mama, tu juk suaugusi, pati susitvarkai. Kam važiuoti, jei viskas gerai, tiesa? Jos balse buvo kažkas, kas privertė Eleną Ivanauskienę atidžiau į ją pažvelgti. Katerina Stankevičienė šypsojosi, bet akys buvo visai nei linksmo. – O kiek turite anūkų? – Tris. Kiryla – vyriausias, aštuonerių metų. Paskui Milda ir Lukas – metų skirtumu, trejų ir ketverių, – Katerina atsitraukė telefoną iš spintelės. – Norite nuotraukų? Ji rodė nuotraukas apie dvidešimt minučių. Vaikai sode, vaikai prie jūros, vaikai su tortu. Visose nuotraukose su jais buvo ji. Apkabindavo, bučiuodavo, kreipėsi į juos. Dukros nebuvo nė vienoje. – Dukra fotografuoja, – paaiškino Katerina Stankevičienė. – Ji nemėgsta būti kadre. – O anūkai dažnai pas jus? – Oi, aš pas juos praktiškai gyvenu. Dukra dirba, žentas irgi, tai aš… padedu. Iš darželio paimti, pamokas patikrinti, valgyti pagaminti. Elena Ivanauskienė linktelėjo. Jai buvo panašiai. Pirmus metus po anūko gimimo irgi kiekvieną dieną padėdavo. Paskui anūkas paaugo, ji atvažiuodavo rečiau. Dabar kartą per mėnesį, sekmadienį. Jei sutapdavo planai. – O jūs? – Vienas anūkas. Devynerių. Gerai mokosi, lanko būrelį. – Dažnai matotės? – Sekmadieniais, kartais. Jie labai užsiėmę. Aš suprantu. – Na taip, – Katerina Stankevičienė atsisuko į langą. – Užsiėmę. Jos nutilo. Prie lango merkiantis lietaus lašai. Vakare Katerina Stankevičienė tarė: – Nenoriu namo. Elena Ivanauskienė pakėlė akis. Katerina sėdėjo ant lovos, apsikabinusi kelius, ir žiūrėjo į grindis. – Tikrai nenoriu. Galvojau, galvojau, ir nenoriu. – Kodėl? – O kam? Atvažiuosiu, o ten Kiryla su pamokomis nesusitvarkęs, Milda vėl varvina nosį, Lukas sutrūkinėjo kelnes. Dukra darbe iki nakties, žentas vis komandiruotėse. Aš skalbk, gamink, tvarkyk, žiūrėk, padėk. O jie net… – ji sustojo. – Net ačiū nepasako. Nes močiutė juk privalo. Elena Ivanauskienė tylėjo. Gerklėje susidarė gumulas. – Atsiprašau, – Katerina Stankevičienė nusišluostė akis. – Kažkaip palūžau. – Nesikraukite, – tyliai tarė Elena Ivanauskienė. – Aš… prieš penkerius metus išėjau į pensiją. Galvojau, pagaliau užsiimsiu savimi. Norėjau lankytis teatre, parodose. Net užsirašiau į prancūzų kalbos kursus. Išėjau dvi savaites. – O kas nutiko? – Marti išėjo į dekreto atostogas. Paprašė padėti. Aš – juk močiutė, juk nebedirbu, man nesunku. Nesugebėjau atsisakyti. – Ir kaip? – Trejus metus kiekvieną dieną. Paskui anūkas pradėjo lankyti darželį, jau rečiau. Paskui mokyklą, kartą per savaitę. Dabar… – nutilo. – Dabar manęs jiems visai nereikia. Jie turi auklę. O aš sėdžiu namie ir laukiu, kol pakvies. Jei tik nepamiršta. Katerina Stankevičienė linktelėjo. – Manoji turėjo atvažiuoti lapkritį. Pas mane. Į svečius. Visus namus iššveičiau, pyragų iškepiau. O ji paskambino: mama, atleisk, Kiryla turi būrelį, negalim. – Neatvažiavo? – Neatvažiavo. Pyragus atidaviau kaimynei. Jų akys tyliai susitiko. Už lango lietus šnarėjo per stiklą. – Žinote, kas skaudžiausia? – tarė Katerina. – Ne kad neatvažiuoja. Kad vis tiek lauki. Telefoną gniauži rankoje, galvoji: gal dabar paskambins – pasiilgo. Šiaip sau. Ne šiaip, kad reikia padėti. Elena Ivanauskienė pajuto, kaip kandžioja nosį. – Aš irgi laukiu. Kaskart, kai skamba telefonas, galvoju – gal sūnus tiesiog nori pakalbėti. Bet ne. Visada dėl reikalų. – O mes padedam, – Katerina nusišypsojo liūdnai. – Juk mes mamos. – Taip. Kitą dieną pradėjo perrišimus. Abu skaudėjo. Po procedūros ilgai tyloje gulėjo, kol Katerina netikėtai tarė: – Visada maniau, kad turiu laimingą šeimą. Dukra mylima, žentas geras, anūkai džiaugsmui. Kad esu reikalinga. Kad be manęs niekaip. – Ir? – Ir tik čia supratau, kad jie ir be manęs kuo puikiausiai apsieina. Dukra per keturias dienas nė karto nepasiskundė, kad sunku. Priešingai, tokia žvali. Vadinasi, moka. Tik patogu, kai močiutė – nemokama auklė. Elena Ivanauskienė atsisėdo ant alkūnės. – O aš supratau, kad pati kalta. Pati išmokiau sūnų, kad mama visada padės, visada lauks. Kad mano planai nesvarbūs, o jo – šventi. – Ir aš taip dariu. Dukra paskambina, viską metu ir bėgu. – Mes pripratinom juos, kad nesame žmonės, – lėtai pasakė Elena Ivanauskienė. – Kad gyvenimo neturim. Katerina linktelėjo. Patylėjo. – O kas dabar? – Nežinau. Penktą dieną Elena Ivanauskienė atsikėlė be slaugės pagalbos. Šeštą – nuėjo iki koridoriaus galo ir atgal. Katerina atsiliko diena, bet eina užsispyrusiai. Kartu vaikščiojo koridoriumi, lėtai, prisilaikydamos už sienos. – Po vyro mirties visai pasimečiau, – sakė Katerina. – Galvojau, viskas – gyvenimas baigtas. O dukra sako: mama, dabar tavo nauja prasmė – anūkai. Gyvenk dėl jų. Ir gyvenau. Tik va ta prasmė kažkokia… vienpusė. Aš jiems, o jie man – kai patogu. Elena papasakojo apie skyrybas. Prieš trisdešimt metų, kai sūnui buvo penkeri. Kaip viena augino, vakare mokėsi, dirbo dviejose darbuose. – Galvojau, jei būsiu ideali mama, bus idealus sūnus. Jei viską atiduosiu, jis bus dėkingas. – O jis užaugo ir gyvena savo gyvenimą, – užbaigė Katerina. – Taip. Galbūt tai normalu. Tik nesitikėjau, kad bus taip vieniša. – Ir aš nesitikėjau. Septintą dieną atėjo sūnus. Neperspėjęs, netikėtai. Elena Ivanauskienė sėdėjo ant lovos ir skaitė, kai jis pasirodė duryse. Aukštas, brangiame palte, su vaisių maišeliu. – Mama, labas! – šyptelėjo, pabučiavo į kaktą. – Kaip laikaisi? Geriau jau? – Geriau. – Puiku! Gydytoja sakė, dar trys dienos ir išleis. Gal nori pas mus pagyventi? Olesė sako – svečių kambarys laisvas. – Ačiū, namuose geriau. – Kaip nori. Jei ką – paskambink, pasiimsim. Užtruko kokias dvidešimt minučių. Papasakojo apie darbą, anūką, naują mašiną. Paklausė, ar nereikia pinigų. Pažadėjo atvažiuoti po savaitės. Ir išėjo greitai, lengviau atsikvėpęs. Katerina Stankevičienė gulėjo savo lovoje apsimetusi miegame. Kai durys užsidarė, atmerkė akis. – Jūsiškis? – Maniškis. – Gražus. – Taip. – Ir šaltas kaip ledas. Elena Ivanauskienė neatsakė. Gerklę užspaude. – Žinote, – tyliai tarė Katerina, – pagalvojau. Gal mums reikia liautis iš jų laukti meilės. Tiesiog… paleisti. Suvokti, kad jie užaugo, turi savo gyvenimą. O mums reikia ieškoti savo. – Lengva pasakyti. – Sunku padaryti. Bet ar yra kitaip? Ar norim taip ir sėdėti, laukti, kada prisimins? – Ką pasakei? – netikėtai perėjo į „tu“ Elena Ivanauskienė. – Dukrai? Kad po išrašymo dvi savaites ilsėsiuosi. Gydytoja uždraudė. Su anūkais nebūsiu. – Įsižeidė? – Ir kaip dar. – Katerina šyptelėjo. – Bet žinai ką? Pasidarė lengviau. Lyg kažką sunkaus nusimesčiau. Elena Ivanauskienė užsimerkė. – Bijau. Jei atsisakysiu, pasakysiu „ne“ – visai nustos skambinti. – O dabar dažnai skambina? Tyla. – Matai. Blogiau nebebus. Tik geriau. Aštuntą dieną jas abi išrašė tą pačią dieną. Susikrovė daiktus tylėdamos, lyg išsiskirdamos visam laikui. – Gal apsikeičiam telefonais? – pasiūlė Katerina. Elena linktelėjo. Įvedė numerius. Pastovėjo, žiūrėdamos viena į kitą. – Ačiū, – pasakė Elena Ivanauskienė. – Kad buvai šalia. – Ir tau ačiū. Žinai… trisdešimt metų taip nuoširdžiai nesikalbėjau. Iš širdies. – Aš irgi. Jos apkabino viena kitą atsargiai, kad nesužalotų žaizdų. Slaugė atnešė išrašymo dokumentus, iškvietė taksi. Elena Ivanauskienė išvyko pirma. Namie buvo tylu ir tuščia. Išsikrovė krepšį, nusiėmė dušą, atsigulė ant sofos. Pasiėmė telefoną. Trys žinutės nuo sūnaus: „Mama, jau išleidai?“, „Paskambink, kai būsi namuose“, „Nepamiršk vaistų.“ Atsakė: „Jau namie. Viskas gerai.“ Padėjo telefoną. Atsikėlė, nuėjo prie spintos. Ištraukė aplanką, kurio neatidarė penkerius metus. Ten gulėjo prancūzų kalbos kursų brošiūra ir atspausdintas filharmonijos spektaklių tvarkaraštis. Žiūrėjo į brošiūrą ir galvojo. Telefonas suskambo. Katerina. – Labas. Atsiprašau, kad taip greitai. Tiesiog… norėjau paskambinti. – Džiaugiuosi. Tikrai džiaugiuosi. – Žinai, gal susitikime? Kai visai atsigautume. Po dviejų savaičių. Kokiame kavinuke. Ar tiesiog pasivaikščioti. Jei norėsi, žinoma. Elena Ivanauskienė pažvelgė į brošiūrą. Paskui į telefoną. Ir vėl į brošiūrą. – Noriu. Labai noriu. Ir žinai ką? Susitikim ne po dviejų savaičių. Susitikim šeštadienį. Jau pavargau tupėti namie. – Šeštadienį? Rimtai? Gydytojai sakė… – Sakė. Bet aš trisdešimt metų visus aplink saugojau. Laikas pagalvoti apie save. – Susitarta. Šeštadienį. Atsisveikino. Elena Ivanauskienė padėjo telefoną, vėl paėmė brošiūrą. Prancūzų kalbos kursai prasideda už mėnesio. Registracija dar vyksta. Ji atsisėdo prie kompiuterio ir pradėjo pildyti registracijos anketą. Pirštai drebėjo, bet pildė iki galo. Už lango lijo. Bet pro debesis prasimušė saulė. Ne ryški, rudeniška, bet vis tik saulė. Ir Elena Ivanauskienė staiga pagalvojo, kad gal gyvenimas tik prasideda. Ir išsiuntė paraišką.
Patogios močiutės Rasa Juodgalvienė nubudo nuo juoko. Ne nuo tylaus prunkštimo, ne nuo sulaikyto kikeno
Zibainis
Uncategorized
016
Leiskite šiai vakarui tapti paskutiniu, jis praleis jį nuostabiai. Pažvelgs į savo meilę, palinkės ilgų metų. O po to susigūžtų prie jos lango ir pasinertų į savo svajones, kad niekada negrįžtų…
Tegul šis vakaras taps paskutiniu, kad jis praleistų jį gražiai. Pažvelgs į savo meilę, palinksintų ilgą gyvenimą.
Zibainis
Uncategorized
097
Ar Orchidė Kaltinama? – Istorija apie sudaužytas viltis, neištikimą meilę ir mamos širdgėlą: kai gėlė tampa šeimos dramų liudininke, o gyvenimas padovanoja naują pradžią su kuklia laime vietoje žibančios gražuolės – ar tikrai orchidėja kalta dėl sūnaus skyrybų, nelaimingos meilės ir vėlyvos laimės paieškų?
AR NE ORCHIDĖ KALTA? Rūta, paimk tą orchidėją, kitaip išmesiu, Jurgita abejingai pakėlė permatomą vazonėlį
Zibainis
Uncategorized
020
Steponas išgelbėjo benamį katinėliuką – po mėnesio jo butas tapo nepažįstamas!
2025m. spalio 12d. Rytas vėl prasidėjo 7 val. ryškus laikrodis, šalta kava, naktį nenukrypo dar šalia
Zibainis
Uncategorized
0149
– Kol parduodame butą, pagyvenk senelių namuose, – pasakė duktė Liudmila ištekėjo labai vėlai. Tiesa ta, kad ilgai nesisekė, ir keturiasdešimtmetė moteris jau nebesitikėjo sutikti, jos manymu, verto žmogaus. Keturiasdešimt penkerių Eduardas pasirodė tikras princas. Jis buvo kelis kartus vedęs ir turėjo tris vaikus, kuriems, teismo sprendimu, atidavė savo butą. Todėl Liudmilai po kelių mėnesių klaidžiojimų po nuomojamus būstus teko atsivesti vyrą pas šešiasdešimtmetę mamą Mariją Andriejevną. Edikas, vos įžengęs pro duris, susiraukė ir suraukė nosį, visa išvaizda parodydamas, kad jam nepatinka buto kvapas. – Smirda kažkokiais senais daiktais, – nepatenkintas paniurzgėjo jis. – Nepakenktų pravėdinti. Marija Andriejevna puikiai išgirdo žento žodžius, bet apsimetė jų negirdėjusi. – Kur mes gyvensim? – sunkiai atsiduso Edikas, kuriam nauji namai akivaizdžiai nepatiko. Liudmila iškart pradėjo suktis, norėdama vyrui įtikti, ir nusivedė mamą į šalį. – Mama, mes su Ediku užimsime tavo kambarį, – pašnibždomis pasakė duktė, – o tu pagyvenk kol kas mažajame. Tą pačią dieną Marija Andriejevna buvo įžūliai perkelta į kitą kambariuką, kurį sunkiai buvo galima vadinti gyvenamu. Lagaminus jai teko tampyti pačiai, nes žentas atsisakė padėti. Nuo tos dienos moters gyvenimas tapo sunkus. Edikas buvo viskuo nepatenkintas: virtuvės valgiais, tvarka, sienų spalva. Labiausiai jį erzino kvapas. Jis manė, kad bute sklinda senatvės kvapas, nuo kurio jam prasidėjo alergija. Edikas demonstratyviai kosėdavo vos Liudmila įžengdavo į namus. – Taip ilgiau gyventi neįmanoma! Reikia kažką daryti! – įsiplieskė vyras. – Neturime pinigų nuomotis būstą, – pasimetusi iškėlė rankas moteris. – Nusiųsk kur nors mamą, – paniurzgėjo vyras suraukęs nosį. – Neįmanoma kvėpuoti. – Kur aš ją išsiųsiu? – Nežinau, sugalvok! Šitam butui jau niekas nepadės. Jį reikia parduoti ir pirkti naują, – subravo Edikas. – Teisingai, taip ir reikia padaryti! Pasikalbėk su mama! – O ką jai pasakyti? – sunerimusi paklausė Liudmila. – Sugalvok! Vis tiek po jos mirties butas liks tau. Mes tik pagreitinsim procesą, – ramiai atsakė vyras. – Kažkaip nepatogu… – Nežinau, kas tau svarbiau: ji ar aš? Aš tave, keturiasdešimtmetę, „paėmiau“. Kam būtum reikalinga, sena panelė, – spaudė Edikas, žinodamas, kur yra silpnoji vieta. – Išeisiu, liksi viena ir daugiau tokio, kuris tave priims, nerasi. Liudmila, nenorėdama ginčų, nuėjo pas mamą į mažytį kambarėlį. – Mama, tikriausiai tau nepatinka čia gyventi? – atsargiai pradėjo duktė. – Jūs mano kambarį atlaisvinote? – susirūpinusi pasiteiravo moteris. – Ne, turime kitą pasiūlymą. Juk vis tiek šį butą man paliksi? – su viltimi paklausė ji. – Žinoma. – Tai kam atidėlioti? Parduokim šį butą ir nusipirkim kitą, geresnį. – Gal šitą tiesiog suremontuoti? – Ne, reikia didesnio. – O kur aš, dukra? – Marijos Andriejevos lūpos sudrebėjo. – O tu kol kas pagyvensi senelių namuose, – Liudmila džiaugsmingai pranešė motinai netikėtą naujieną, – bet tik laikinai. Vėliau tave būtinai pasiimsime. – Tikrai? – moteris viltingai pažvelgė į dukrą. – Žinoma. Sutvarkysime viską, padarysime remontą ir pasiimsime tave, – Liudmila paėmė motiną už rankos. Marijai Andriejevnai nieko daugiau nebeliko, kaip patikėti ir užrašyti butą. Kai tik dokumentai buvo paruošti, Edikas patenkintas trynė rankas: – Pakuok močiutės daiktus! Vešim ją į senelių namus. – Jau? – nustebo Liudmila, kurią grauži kaltė. – Ko laukti? Net jos pensija man nereikalinga. Iš jos daugiau bėdos, nei naudos. Savo gyvenimą tavo mama jau nugyveno, laikas leisti mum gyventi, – versliškai pasakė Edikas. – Juk dar nepardavėme šito buto? – Daryk kaip sakau, kitaip liksi viena, – griežtai tarė vyras. Po kelių dienų Marijos Andriejevnos daiktai kartu su ja buvo įkelti į automobilį ir nuvežti į senelių namus. Pakeliui moteris slapta nuo dukros braukė ašaras. Širdis nujautė nelaimę. Edikas su jomis nevažiavo. Jis pasakė, kad pravėdins butą nuo „svetimo kvapo“. Mariją Andriejevną greitai užregistravo senelių namuose, o Liuda, skubiai atsisveikinusi, gėdingai išėjo. – Dukra, tu tikrai manęs grįši pasiimti? – atsisveikindama su viltimi paklausė moteris. – Žinoma, mama, – Liuda nusuko žvilgsnį į šalį. Ji žinojo, kad Edikas niekada neleis atsiimti Marijos Andriejevnos į naują butą. Užvaldę svetimą turtą, pora jį greitai pardavė ir nusipirko naują butą. Beje, Edikas butą užrašė savo vardu, sakydamas, kad Liudai negalima pasitikėti. Po kelių mėnesių moteris nusprendė pakalbėti su vyru apie mamą. Tačiau jis reagavo agresyviai. – Tik pabandyk dar kartą apie ją užsiminti – išvarysiu! – pagrasino Eduardas, kuriam nepatiko kalbos apie Mariją Andriejevną. Liuda nutylėjo, žinodama, kad vyras nesijuokauja. Daugiau apie motiną nekalbėjo. Keliskart bandė nueiti į senelių namus, bet įsivaizdavusi jos ašaras – pakeitė sprendimą. Marija Andriejevna penkerius metus kasdien laukė, kad Liuda grįš jos pasiimti. Tačiau ji taip ir nesulaukė dukros. Neištvėrusi išsiskyrimo, ji mirė. Liuda apie tai sužinojo tik po metų, kai Edikas ją išvarė iš buto, ir ji prisiminė mamą. Kaltės jausmas tapo sunkiai pakeliamas, todėl moteris išėjo į vienuolyną atgailauti už savo nuodėmę.
Kol parduodame butą, pagyvenk senelių namuose, tarė dukra. Irena ištekėjo labai vėlai. Tiesą pasakius
Zibainis
Uncategorized
027
Lyg paukštė, viliojama medžiotojo švilpuku: -Merginos, ištekėti reikia vieną kartą ir visam laikui. Būti su mylimu žmogumi iki paskutinio atodūsio, o ne blaškytis po pasaulį ieškant antros pusės – liksi tik apgraužtas obuolys. Vedęs vyras – tabu. Net nebandyk megzti su juo santykių – nuėjus šiuo keliu abu įkrisite į prarają, o slidus laimės kelias jus aplenks. Mano tėvai kartu jau penkiasdešimt metų – jie man pavyzdys, o močiutės išmintingi žodžiai ilgai skambėjo galvoje. Draugių būryje, kai man suėjo dvidešimt, svarstydavau – sieksiu savo likimą saugoti it akį – taip kaip išmokė močiutė. Draugės tik šypsojosi: „Svarbu, kad tau patiktų koks vedęs – pažiūrėsim, ar pati atsisakysi…“ Jos nežinojo, kad mama prieš vestuves pagimdė mano vyresnę sesę – nesiliaujantis gėdos šešėlis visam kaimui. Mane jau gimė teisėtoje santuokoje, tad jau nuo jaunystės daviau sau pažadą – jokios neištikimybės, jokių svetimų vyrų. Bet likimas visuomet turi savo siužetą…
Lyg paukštis ant švilpuko Merginos, tekėti reikia vieną kartą ir visam gyvenimui. Būti su mylimu žmogumi
Zibainis
Uncategorized
032
Per Gyvenimą Skaudžiai… Šeima, kurioje kiekvienas gyveno savaip. Tėtis Saulius, be žmonos, turėjo ir kitų mylimųjų – kartais net ne tą pačią. Mama Janina, nujausdama vyro neištikimybę, pati nesižavėjo dorybėmis – jai patiko laiką leisti su vedusiu bendradarbiu. Abu sūnūs augo palikti patys sau – niekas pernelyg nesirūpino jų auklėjimu. Mama tikino, kad už viską atsakinga mokykla. Visa šeima susėsdavo prie stalo tik sekmadieniais – tik greitai ir tyliai pavalgyti, išsiskirstyti savais keliais. Taip jie būtų gyvenę savo sugedusiam, nuodėmingam, bet saldžiam pasaulyje, jei ne viena tragedija… Kai jaunėliui sūnui Denisui suėjo dvylika, tėtis Saulius pirmą kartą nusivedė jį į garažą padėti. Kol Denisas domėjosi įrankiais, tėtis trumpam užsuko pas kaimynus–automobilių mėgėjus. Netikėtai iš Sauliaus garažo pasipylė juodi dūmai ir liepsnos. Visi sutriko. Pasirodo, Denisas netyčia numetė įjungtą dujinį lempą ant benzino kanistros… Pribėgę žmonės sutriko, o ugnis siautėjo. Saulius, perlietas vandeniu, pasileido į liepsnojantį garažą. Po kelių sekundžių išnešė Denisą – sunkiai apdegusį, tik veidas neliko paliestas. Skubiai iškviesta greitoji išvežė Denisą į ligoninę – berniukas liko gyvas! Gydytojai tėvams pranešė: šansų vos vienas iš milijono – Denisas komoje, medicina bejėgė. Tik stebuklas gali išgelbėti, jei pats Denisas kovos už gyvybę. Saulius su Janina, permirkę nuo lietaus ir ašarų, pirmą kartą užėjo į artimiausią Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčią ir puolė maldauti pagalbos kunigo Tėvo Sergiejaus. – Vaikai, meilę savo užmušėte – ji guli negyva po kojom, – prabilo kunigas. – Maldaukit Šv. Nikolajaus už sūnaus sveikatą. Bet prisiminkit: Dievo valia viskam. Tėvas ir mama maldavo, verkė – davė priesaikas. Nutraukę visas sąsajas su meilužėmis ir meilužiais, pervertė savo gyvenimą lyg knygą nuo pradžios iki galo… Ryte gydytojas pranešė: Denisas pabudo iš komos! Tėvai jau sėdėjo prie sūnaus lovos. Denisas pravėrė akis ir paprašė: – Mama, tėti, tik neišsiskirkit… Berniukas pamažu sveiko – tėvai investavo viską. Deja, garažas ir automobilis sudegė – jų negalėjo parduoti Denisui gydyti, bet svarbiausia – sūnus išgyveno. Prabėgo metai – Denisas, susipažinęs reabilitacijos centre su bendraamže Milda, kuri taip pat nukentėjo nuo gaisro, rado sielai artimą žmogų. Berniuką ir mergaitę suartino išgyventas skausmas, gydytojai, vaistai, begalės pokalbių… Galiausiai – kuklios vestuvės Vilniuje, dukrelė Šurelė ir po trejų metų sūnus Eugenijus. Tik tada, kai visa šeima vėl galėjo ramiai kvėpuoti, Saulius ir Janina nusprendė išsiskirti – visa ši siaubinga istorija juos išseko, norėjosi ramybės. Janina išvyko pas seserį į Trakus. Prieš išvažiuodama užsuko į Šv. Mikalojaus bažnyčią paimti palaiminimo iš tėvo Sergiejaus, kuris priminė: – Dėkok Dievui, Eugenija! Kunigas nepritardavo skyryboms, bet palaimino išvyką: – Jei sunku – pailsėk, vienatvė kartais naudinga sielai. Bet vis tiek sugrįžk – vyras ir žmona yra viena! Sūnūs su šeimomis jau gyveno atskirai, tėvai anūkus lankė atskirai – stengdamiesi nesusidurti. Taigi, dabar visiems buvo savaip jauku…
PEILIU PER ŠIRDĮ Šioje šeimoje kiekvienas gyveno sau. Tėvas Algirdas, be žmonos, turėjo dar mylimą moterį
Zibainis
Uncategorized
0321
Tėvą į senelių namus: kaip Elžbieta Ivanovna kovojo su gėda ir kaltėmis dėl sunkiausio sprendimo gyvenime
Ką dar sugalvojai? Kokie dar senelių namai? Nieku gyvu! Niekur iš savo namų nesikelsiu! Aldonos tėvas
Zibainis
© 2026 Zibainis