Zibainis

Tyli gimdymas, skaudi išdavystė ir stebuklingas motinystės pasirinkimas: jaunos studentės Lilijos istorija, kuri vos pagimdžiusi norėjo atiduoti dukrą, bet galiausiai, nepaisant verslininko spaudimo ir gyvenimo sunkumų akademike, pasirinko meilę bei kovą už vaiko ateitį

Prisimenu, kaip seniai, kai dar dirbau akušere Kauno klinikose. Per daugybę metų visko būta ir džiaugsmo

Uncategorized

035

VYRAS BRANGESNIS UŽ KARTŲ SKAUSMĄ – Igoriukai, tai buvo paskutinis lašas! Viskas, mes skiriamės! Nebeprausk man kojų, kaip tau patinka – šįkart tai nebepadės! – tvirtai nutraukiau mūsų santuoką. Igoris, žinoma, netikėjo. Jis buvo įpratęs, kad scenarijus kartosis: parkritęs ant kelių atsiprašys, nupirks naują žiedą, o aš viską atleisiu. Taip jau ne kartą buvo. Bet šį kartą nusprendžiau galutinai nutraukti Gimėno ryšius. Mano pirštai, net iki mažiausio, jau blizgėjo žiedais – tik štai džiaugsmo gyvenime nebuvo. Igoris vis labiau grimzdo į alkoholio liūną. O viskas juk prasidėjo romantiškai. Mano pirmasis vyras Edikas dingo be žinios devyniasdešimtaisiais – tais laikais gyventi buvo baisu. Edikas nebuvo lengvo charakterio: vis lindęs į pavojų – sakydavo, akys erelio, bet sparnai uodo. Kai kas nors ne pagal jo norą – prasidėdavo išsišokimai. Esu tikra, kad jį nužudė per kokius nors susidorojimus. Žinių iš jo negavau nė vienos. Liko dvi dukrytės: Lizai penkeri, Rajai – dveji. Penkerius metus po jo dingimo jaučiausi einanti iš proto. Ediką mylėjau, net jei ir buvo staigus, mudu buvom tartum viena visuma. Pamaniusi, kad gyvenimas baigtas, nusprendžiau auginti dukras viena – ant savo moteriškumo uždėjau kryžių. Bet… Tas laikotarpis buvo sunkus. Dirbau gamykloje, atlyginimą gaudavau… lyginimo geležimis. Juos reikėdavo parduoti, kad galėčiau nupirkti maisto. Tuo užsiimdavau savaitgaliais. Žiemą, kai vos spėjau drebančius dantis suderinti, prekiavau turgelyje ir mane užkalbino vyras. – Šąlate, panele? – paklausė nepažįstamasis. – Pastebėjot? – bandžiau pajuokauti, bet nesuvaldžiau šypsenos: šalčio buvo iki kaulų. Tačiau nuo nepažįstamojo alsavo šiluma. – Gal kavinutėj pasišildysim? Padėsiu panešti geležis. – Einam, kitaip nuo šalčio paklaikusi nualpsiu, – vos ištariau. Ne į kavinę nuėjom. Nusivedžiau vyriškį prie savo namų, paprašiau palaukti prie laiptinės ir pasaugoti mano geležų maišelį – bėgau pasiimti vaikų iš darželio. Sugrįžusi, pamačiau Igorį (taip prisistatė) iš tolo rūkantį ir nervingai trypčiojantį. Pamąsčiau: „Pasiūlysiu arbatos, o toliau žiūrėsim, kas bus…“ Igoris padėjo užnešti maišą į šeštą aukštą – liftas neveikė. Kol ėjau su vaikais iki trečio, jis jau leidosi žemyn. – Palaukit, mano gelbėtojau, neleidžiu jums išeiti, kol nepavaišinsiu karšta arbata! – įsikibau į rankovę. – Nežinau, ar netrukdysiu? – žvilgtelėjo į vaikus Igoris. – Tikrai ne! Imkit už rankų mergaites, o aš lekiaus į priekį, padarysiu arbatos, – pasiūliau nebijodama. Nenorėjau prarasti šio vyro. Jis jau buvo tapęs savas. Arbatos pokalbio metu Igoris pasiūlė padirbėti pas jį pagalbininke – atlyginimą žadėjo didesnį nei už metus geležų gamykloje. Be žodžių sutikau – norėjosi už rankų bučiuoti už tokį pasiūlymą… Igoris pats buvo išsiskyręs su žmona, turėjo sūnų. Viskas ėmė suktis: Netikėtai susituokėme, jis įsivaikino mano mergaites. Įsigijome keturių kambarių butą, naują buitinę techniką, vėliau – sodybą su žeme. Kasmet ilsėjomės prie jūros. Gyvenimas atrodė pasaka… Laimė tęsėsi septynerius metus. Regis, pasiekęs visas gėrybes, Igoris vis dažniau ėmė lankytis prie alkoholio. Iš pradžių nesureikšminau: dirba sunkiai, gal nori atsipalaiduoti. Bet kai pradėjo gerti darbe, jau sunerimau – kalbos nepadėjo. Esu avantiūristė. Kad atitraukčiau vyrą nuo taurelės, nusprendžiau dovanoti jam kūdikį. Tuo metu man buvo trisdešimt devyneri, draugės stebėjosi: – Na, Tania, gal ir mes, į keturiasdešimt, tapsim jaunom mamom – juokėsi. Aš visada sakiau: – Jei atsisakysit vaiko – paskui gailėsitės. O jei pagimdysit, niekada nesigailėsit. Pagimdžiau dvynukes – jau keturios dukros namuose! Tačiau Igorio priklausomybė neišnyko. Kantrybės taurė pasipildė ir dvasią užklupo noras gyventi gamtoje, pradėti ūkį. Išmainėm miestą į miestelį, atidarėm puikų restoraną, Igoris tapo medžiotoju. Bet kai vėl prisigėrė, o gal kokį užkeiktą gėralą ragavo, tai siautėjo kaip žvėris – laužė viską, griebė šautuvą ir iššovė į lubas! Su vaikais puolėme pas kaimynus – siaubas. Ryte, grįžusios į namus, pamatėm tikrą košmarą: viskas sudaužyta, sugrūzta, Igoris guli nepabudęs. Susirinkau, kas liko, paėmiau vaikus ir nuėjom pas mamą, kuri gyveno netoliese. – Ach, Tania, ką su tavo becėrių pulku daryt? Grįžk pas vyrą. Šeimoj visko būna. Išsimals ir bus miltai – patarė mama. Jos nuostata buvo: svarbu, kad vyras gražus, o viską kentėti galima. Po poros dienų Igoris atvyko. Tada ir padėjau galutinį tašką. Beje, jis visai neprisiminė savo „baleto“. Nebetikėjau nė vienu žodžiu. Sudeginau visus tiltus. Kaip gyventi toliau – nežinojau. Nusprendžiau: geriau alkana, bet gyva, nei nužudyta nuo vyro įsiūčio. Restoraną paskubom pardaviau, su vaikais persikėlėm į mažą namelį kaime. Vyresnėlės ėmė dirbti, paskui ir ištekėjo. Dvynukės mokėsi penktoje klasėje. Visos mergaitės mylėjo tėvą, bendravo. Taip ir sužinodavau naujienas apie Igorį. Dukros įkalbinėjo mane atleisti, tėvas maldavo sugrįžti. Bet aš likau nepalaužiama – norėjau ramios kasdienybės. Praėjo dveji metai. Pradėjo gasti Igorio. Vienatvė graužė širdį. Visi žiedai iš lombardo jau negrįžo. Ėmiau su nostalgija prisiminti praeitį. Juk mūsų namuose buvo meilė, Igoris dukras mylėjo, mane irgi. Turėjome pavyzdinę šeimą. Ko gi daugiau norėti? Dabar vyresnėlės tik prisiskambina, laiko neturi. Suprantama – jaunystė. Netrukus ir dvynukės išskris iš lizdo, o aš liksiu viena, kaip gegutė ant šakos… Galų gale paprašiau dvynukių paklausti tėčio, kaip jis gyvena – gal jau turi kokią kitą? Pasirodė: Igoris gyvena kitame mieste, nė lašo negeria, vienišas, paliko adresą dukroms. Štai jau penkti metai esame kartu. Sakiau gi – esu avantiūristė…

VYRAS BRANGESNIS UŽ KARČIAS NUOSKAUDAS Vidai, šitas buvo paskutinis lašas! Viskas, skiriamės!

Uncategorized

Naujametinis stebuklas lietuviškai: kaip Petras pamiršo dukros dovaną, Asta supyko, bet vietoje riedučių po eglute atsirado mažas baltas katinėlis — ir tai nesibaigė tik vaikiška švente, nes geri darbai grįžo atgal su džiaugsmu bei netikėtu susitikimu su benamiais žmonėmis, kuriems šeima padovanojo žmogiškumo šilumos šaltą naktį.

Stebuklas prieš Naujuosius metus Vytautai, kaip tu galėjai pamiršti?! Juk rytą tau kelis kartus priminiau

Uncategorized

0119

Aš atšaukiu vestuves.

Aš atšaukiau vestuves. Taip, tiesiog taip. Vos dvi (!) savaites prieš dieną, kurią taip ilgai planavome

Uncategorized

0229

Šeimoje turime net 5 butus, o patys priversti nuomotis – kaip susiklostė tokia paradoksali situacija ir kodėl tėvai nenori mums padėti

Šeimoje yra penki butai, o mes vis tiek priversti nuomotis Esu taip pripratusi prie šios situacijos

Uncategorized

024

Pirmas kartas už vyrus 55-erių…

Pirmą kartą susituokiau, kai sulaukiau penkiasdešimties penkių metų. Praėjo jau penkerius metus nuo mūsų vestuvių.

Uncategorized

0197

Tu jo nemyli, o mums buvo gera – gal pabandom pradėti iš naujo, gerai?

Žinai, drauge, noriu tau papasakoti, kas u nas buvo neseniai. Praėjo jau trys metai, kai su Martynu oficialiai

Uncategorized

0116

Pažadas Denis ramiai laikė vairą ir užtikrintai vedė automobilį keliu, šalia sėdėjo bičiulis Kirilas – du draugai grįžo iš komandiruotės į kitą miestą, kur viršininkas buvo juos išsiuntęs dviem dienoms. – Kirilai, kaip puikiai viską sutvarkėm: kontraktas sudarytas milžiniškai sumai, viršininkas bus patenkintas! – linksmai šypsojosi Denis. – Tikrai, pasisekė mums šįkart, – pritarė kolega, abu dirbo tame pačiame biure. – Smagu grįžti namo, kai ten kažkas laukia, – kalbėjo Denis. – Mano Arina laukiasi, skundžiasi toksikoze… Gaila jos, bet abu labai norėjome vaiko, tad sakė viską pakęs dėl mūsų mažylio. – Vaikas – nuostabu, o mums su Marina niekaip nepavyksta, ji negali išnešioti. Dabar bandysim antrą dirbtinio apvaisinimo kartą, pirmas nesėkmingas buvo, – dalijosi mintimis Kirilas. Jis su Marina buvo susituokę jau septynis metus, labai laukė vaiko, bet… Denis vedė vėlai, trisdešimt dvejų, nors moterų turėjo, bet galvą dėl jų niekada nepametė. Sutikęs Ariną įsimylėjo taip, kad greta kitų moterų net nebesidairė. Kai Denis pristatė Ariną Kirilui, o vėliau buvo jų vestuvės, Kirilas net šiek tiek pavydėjo draugui – Ari buvo graži, švelni, suprato Denisą, tokią lengva buvo įsimylėti. Smulkus rudeniškas lietus taškė automobilio langus, valytuvai kas kiek laiko suveikdavo, draugai linksmai kalbėjo. Denisui paskambino Ari, jis atsakė. – Sveika, Ari! Važiuojam, būsim po poros valandų. Kaip tu? Nesikankini? Nepakelk sunkumų, viską padarysiu, kai grįšiu. Bučiuoju, iki, brangioji. Kirilas klausėsi ir įsivaizdavo Ariną kaip ji laukia draugo, jaudinasi. Mąstė: – Mano Marina niekada neskambina, per daug nepergyvena dėl manęs, laiko mane tvirtu pririštu prie jos. Visiškai kitokia nei Ari – tvarka, darbas, namai. Netikėtai Denis smarkiai suko vairą – į juos lėkė „Gazeli“ mikroautobusas, susidūrimas neišvengiamas, bet paskutinę akimirką jie rėžėsi į stulpą Denisui iš savo pusės ir nulėkė nuo kelio. Kirilas atsipeikėjo – skaudėjo galvą, ranka kraujavo, automobilis stovėjo ant ratų, jo durys atviros. Jis pažvelgė į Denisą – šis nejudėjo. Pribėgo žmonės, mašinos stabdė šalikelėje. Kirilas gulėjo prie automobilio ant šlapios žolės, laukė greitosios. Denisą iškėlė ant neštuvų, Kirilas pasilenkė prie jo, o Denis tyliai pasakė: – Padėk Ari… Abu išvežė į ligoninę – Kirilas patyrė rankos lūžį ir stiprų smegenų sukrėtimą. Jis nuolat klausinėjo: – Kaip Denis? Kaip mano draugas? Galiausiai jam pasakė slaugytoja: – Denis mirė… Kirilą prislėgė sielvartas – laidotuvėse dalyvauti negalėjo. Marina važiavo ir pasakojo, kad Denis žmona daug verkė, sunkiai galėjo patikėti, jog jo nebėra, vos laikėsi prie karsto. Po ligoninės Kirilas su Marina važiavo į kapines, ilgai stovėjo prie draugo kapo ir mintyse pažadėjo: – Nesirūpink, drauge, tavo žmonos nepaliksiu, padėsiu kaip prašei… Po poros dienų Kirilas nuvyko pas Ariną, paskambino į duris. Pamačiusi Kirilą, ji pravirko. – Kaip man gyventi be jo? Negaliu susitaikyti, kad Denio nebėra… – Ari, pažadėjau tavo vyrui tau padėti. Išsikapstysim. Skambink, sakyk, ko reikia – aplankysiu. Laikas bėgo. Ari kiek apsiramino, bijojo, kad dėl išgyvenimų nutrūks nėštumas, gydytoja irgi įspėjo. Kirilas lankydavo ją du kartus per savaitę – veždavo produktus iš parduotuvės, vitaminus, kartais nuveždavo iki poliklinikos ar kur reikia. Ari nesinaudojo Kirilo gerumu, kreipdavosi tik kai labai reikia. – Man nepatogu, kad tu tiek skiri savo laiko, – sakydavo ji. – Man nesunku, juk pažadėjau Denisui. Kirilas jautėsi prieštaringai – Ari buvo jo svajonių moteris, apie tokią svajojo, bet kartu jautėsi sutrikęs dėl situacijos. Kol Ari kovojo su negalavimais, Kirilas su Marina vėl lakstė po gydytojus, tyrimus, vėl nusivylimai… Nevaisingumas tapo jų bendru skausmu. Marina nežinojo, kad vyras padeda Ari, apie tai jis jai nieko nepasakojo. Ari jo telefone buvo po slapyvardžiu „Labdara“, nes žinojo – žmona gali pamatyti, kas skambina. Po antros nesėkmingos apvaisinimo procedūros poros santykiuose kilo įtampa. Marina galvojo, kad kaltas Kirilas, o jis jau nustojo viską svarstyti. Marina pastebėjo, kad vyras elgiasi keistai, tapo išsiblaškęs, kartais piktas, kažkur išvyksta. Apgaulės variantas jai neatrodė tikėtinas – jų santykiai normalūs, neatsiribojo nuo jos. Kirilas jautė, kad asmeniniame gyvenime nesiseka, bet darbe – viskas puikiai. Grįžo prie projekto, kurį pradėjo su Denisu, sėkmingai baigė ir pasirašė puikų sandorį. Ari nėštumas progresavo, ji darėsi vis labiau bejėgė. Jos tėvai gyveno toli – Sibire, mieste nieko artimo nebuvo. Kankino galvos skausmai, net kojos tinodavo. Bet ji viską kentė ir nelabai skųsdavosi Kirilui. Kartą, kai jis užsuko su produktais, ją rado ant kopėtėlių – kabino naujas užuolaidas. – Išvaliau langą, – pasakė ji, – va, užuolaidas noriu pakabint. – Lipk žemyn, – griežtai paliepė Kirilas, žvelgdamas į jos didžiulį pilvą. – Jei nukristum, pražudytum kūdikį – nejuokauk. Greit ją nulipdino, jie buvo labai arti – Kirilas net pasijuto sutrikęs. – Ačiū, – pasakė Ari, bet tuoj pat nubėgo į vonią – toksikozė. Kirilas atsiduso, nusivalė prakaitą ir mintyse mąstė: – Ar Denis mato iš ten, kur dabar yra? Pats prašė padėti… Kitą kartą Ari tarė: – Denis, ar nepadėtum vaikų kambario įrengti – vėliau laiko nebus. Buvau pamačius gražius tapetus, noriu tokių. Kirilui teko imtis remonto – negalėjo leisti, kad nėščia Ari viena vargtų. Remontavo kartu: Ari daugiau palaikė morališkai, bet viską padarė. Tuo metu Kirilas blaškėsi tarp dviejų ugnių: viena pusė – prislėgta žmona, nuolat kalbanti apie nevaisingumą, kita – Ari, kuriai artėjo gimdymo laikas. Marina nujautė, kad reikia imtis darbo, kad išlaikytų šeimą – rašė straipsnius žurnalams. Gavusi pasiūlymą rašyti apie šeimos temas žinomame žurnale, nudžiugo, atitraukė mintis, uždirbo nemažai. Namuose sugrįžo laiminga, su pilnu maišu skanumynų ir vyno. – Ooo, šventė? – nustebo Kirilas, grįžęs iš darbo. – Taip, uždirbau nemažą honorarą – reikia atšvęst. Seniai laukiau šio kontrakto. Per televizorių sukosi jų mėgstamas filmas, Marina bandė sugrąžinti šiltesnius santykius, ši šeimos šventė buvo viena iš pastangų. Užkandžiai ant stalo, vynas, mėgstamas filmas. Netikėtai Kirilui suskambėjo telefonas. Marina išvydo ekrane „Labdara“. Vyras greitai išėjo į virtuvę. – Kas atsitiko? – tyliai paklausė jis. – Kirilai, atleisk, bet atrodo pradėjau gimdyti… Jau kviečiau greitąją. – Bet dar anksti. – Septintas mėnuo, būna. – Jis suprato, kad ji kalba kentėdama skausmą. – Gerai, atvyksiu į gimdymo namus. Greitai apsirengė, žmona įtariai žvelgė. – Tu išvažiuoji? – Taip, – bėgte sukūrė legendą. – Kas skambino? – Viršininkas, nori skubiai pasikalbėt apie labdarą. Vėliau paaiškinsiu. Patikėk, taip reikia… Bet Marina nepatikėjo. – Kokia labdara, koks viršininkas – tu mane kvailini, Kirilai… Kirilas išskubėjo, riedėjo į gimdymo namus, kurie nebuvo arti. Atvykęs sužinojo, kad Ari jau atvežta. Dvi valandas laukė, kol seselė pranešė – Ari pagimdė sūnų. Kirilas atsiduso su palengvėjimu, išvargintas, mąstė: – Ačiū Dievui, viskas gerai, labai pergyvenau. Marina nemiegojo, kai Kirilas grįžo – įdėmiai žiūrėjo, matė, kad vyras išsekęs ir kažkoks palūžęs. – Tavo „labdara“ tave išvargino? – ironiškai paklausė ji. Kirilas sunkiai krito ant sofos, nė nesirengęs. – Taip, Marina… Ari neseniai pagimdė sūnų, pažadėjau Denisui padėti. Ji visiškai viena… – Viskas aišku, – tyliai tarė žmona, – o dabar naujas etapas – reikia padėti Ari su naujagimiu, ar ne? – Taip, – nuoširdžiai atsakė jis. – Na ką… Tu mane pažįsti, nepakęsiu, kad savo laiką eikvosi svetimam vaikui, ypač kai savo neturime ir jau turbūt niekad neturėsim. Paduosiu skyrybų prašymą, o tu daryk, kaip nori. Gal sutiksiu kitą vyrą ir nuo jo suspėsiu pagimdyti. Kirilas nustebęs pažvelgė jai į akis – suprato, kad ji visgi laiko jį kaltu, jog neturi vaikų. – Tavo teisė, Marina, teisintis nesiruošiu. Turiu padėti Ari su vaiku. Laikas praėjo. Marina padavė skyrybų prašymą. Kirilas išėjo pas Ari, padėjo su mažuoju Danuku. Po kurio laiko jie susituokė, o po dviejų metų jiems gimė dukra. Dėkoju, kad skaitėte, už prenumeratą ir palaikymą. Sėkmės Jums!

Pažadas Gediminas ramiai laiko vairą ir užtikrintai vairuoja automobilį greitkeliu. Šalia sėdi draugas

Uncategorized

071

Jis neapkentė savo žmonos. Neapkentė… Jie pragyveno kartu 15 metų. Net 15 metų jis matydavo ją kas rytą, bet tik paskutiniais metais pradėjo baisiai erzinti jos įpročiai. Ypač vienas: ji ištiesdavo rankas dar gulėdama lovoje ir sakydavo: „Labas rytas, saulute! Šiandien bus nuostabi diena.“ Atrodytų, paprasta frazė, bet jos plonos rankos, apsimiegojęs veidas kėlė jam priešiškumą. Ji keldavosi, prieidavo prie lango, keletą sekundžių žiūrėdavo į tolį. Tada nusivilkdavo naktinukus ir eidavo į vonią. Anksčiau, dar santuokos pradžioje, jis žavėjosi jos kūnu, laisvumu, kuris ribojosi su nesaikingumu. Ir nors jos kūnas vis dar buvo puikios formos, nuogumas jame sukeldavo pyktį. Kartą jis net norėjo ją stumtelti, kad pagreitintų „pabudimo“ procesą, tačiau sukaupė visas jėgas ir tik grubiai tarė: — Greičiau, jau atsibodo! Ji neskubėjo gyventi, ji žinojo apie jo romaną, apie tą merginą, su kuria vyras slapta susitikinėjo jau tris metus. Bet laikas užgydė savimeilės žaizdas, palikdamas tik liūdną nereikalingumo šešėlį. Ji atleido vyrui už agresiją, abejingumą, norą išgyventi jaunystę iš naujo. Tačiau neleido jam trukdyti gyventi savo ritmu, suprasdama kiekvieną minutę. Taip ji nusprendė gyventi nuo tada, kai sužinojo apie ligą. Liga graužė ją mėnuo po mėnesio ir netrukus nugalės. Pirmasis ūmus noras – visiems papasakoti apie ligą. Visiems! Kad sumažėtų žiaurios tiesos našta, išdalinant ją artimiesiems. Tačiau sunkiausias valandas ji išgyveno viena, suvokdama artėjančią mirtį, ir vėliau priėmė tvirtą sprendimą – tylėti. Jos gyvenimas tirpo, o su kiekviena diena joje augo žmogaus išmintis, mokančio stebėti. Ji rasdavo ramybę mažoje kaimo bibliotekoje, iki kurios keliaudavo pusantros valandos. Ir kasdien ji pasinerdavo į siaurą koridorių tarp lentynų, pažymėtų senos bibliotekininkės „Gyvenimo ir mirties paslaptys“, ir ieškodavo knygos, kuri, atrodė, atsakys į visus klausimus. Jis atėjo į meilužės namus. Čia viskas buvo šviesu, jauku, sava. Jie susitikinėjo jau tris metus, ir jis ją mylėjo beprotiška meile. Jis pavydėjo, žeminosi, žemino ir, rodės, negalėjo kvėpuoti toli nuo jos jauno kūno. Šiandien jis čia atėjo su tvirtu sprendimu – skirtis. Kam kankinti visus tris? Jis nemyli žmonos, daugiau – nekenčia jos. O čia prasidės naujas, laimingas gyvenimas. Jis pabandė prisiminti, ką jautė žmonai anksčiau, bet nepavyko. Atrodė, jog ji jį erzino nuo pat pažinties pradžios. Jis ištraukė žmonos nuotrauką iš piniginės ir, norėdamas parodyti savo ryžtą skirtis, suplėšė ją į smulkius gabalėlius. Jie sutarė susitikti restorane – ten, kur prieš pusę metų šventė penkioliktąsias santuokos metines. Ji atvažiavo pirma. Jis prieš susitikimą užsuko namo, ilgai ieškojo skyryboms reikalingų popierių. Nervingai vartydamas stalčius išmėtė viską ant grindų. Viename jų gulėjo tamsiai mėlyna, užklijuota segtuvas. Ir anksčiau jos nepastebėjo. Priklaupęs jis vienu judesiu nuplėšė lipnią juostą. Tikėjosi pamatyti bet ką – net kompromituojančias nuotraukas. Bet surado tik gausybę tyrimų, gydymo įstaigų antspaudų, išrašų, pažymų. Visi dokumentai priklausė žmonai. Nuojauta smogė kaip elektros iškrova, per nugarą nuėjo šaltas prakaitas. Serganti! Jis įvedė diagnozės pavadinimą internete ir ekrane pasirodė kraupi frazė: „Nuo 6 iki 18 mėnesių.“ Jis pažiūrėjo į datas – nuo tyrimo dienos jau praėjo pusmetis. Kas buvo toliau, jis nelabai prisimena. Galvoje sukosi tik viena mintis: „6–18 mėnesių“. Ji laukė jo keturiasdešimt minučių. Telefonas buvo išjungtas, ji sumokėjo už vakarienę ir išėjo į gatvę. Buvo nuostabus ruduo, saulė ne kaitino, o šildė širdį. „Kaip gražus gyvenimas, kaip gera žemėje, su saule, mišku.“ Pirmą kartą nuo tada, kai sužinojo apie ligą, ją užliejo gailestis sau. Užteko stiprybės slėpti baisią ligos paslaptį nuo vyro, tėvų, draugių. Ji stengėsi palengvinti jų gyvenimą, nors ir kainavo savąjį. Ir iš šio gyvenimo liks tik prisiminimas. Ji ėjo gatve ir matė, kaip žmonių akys švyti džiaugsmu, nes viskas priešaky – bus žiema, o po jos tikrai ateis pavasaris! Jai nebeduota pajusti to jausmo. Įsižeidimas augo ir įsiveržė nesibaigiančiomis ašaromis… Jis blaškėsi po kambarius. Pirmą kartą gyvenime taip aštriai, beveik fiziškai pajuto gyvenimo trumpumą. Atsiminė žmoną jauną, kai tik susipažino ir buvo kupini vilčių. Juk jis mylėjo ją tuomet. Staiga atrodė, kad tų penkiolikos metų nė nebuvo. Ir viskas priešaky: laimė, jaunystė, gyvenimas… Paskutinėmis dienomis jis ją apsupo rūpesčiu, buvo kartu 24 valandas per parą ir išgyveno neregėtą laimę. Jis bijojo, kad ji išeis, buvo pasiruošęs atiduoti savo gyvybę, kad tik ją išsaugotų. Jeigu kas būtų priminęs, kad prieš mėnesį jis neapkentė žmonos ir svajojo skirtis, būtų pasakęs: „Tai buvau ne aš.“ Jis matė, kaip jai sunku atsisveikinti su gyvenimu, kaip ji verkia naktimis, galvodama, kad jis miega. Suprato – nėra baisesnės bausmės nei žinoti savo pabaigos laiką. Jis matė, kaip ji kabinosi už gyvenimo, net už absurdiškiausių vilčių. Ji mirė po dviejų mėnesių. Jis gėlėmis nuklojo kelią nuo namų iki kapinių. Verkė kaip vaikas, kai nuleido karstą, paseno tūkstančiu metų… Namuose, po jos pagalve, jis rado lapelį, norą, kurį ji rašė Naujiems metams: „Būti laimingai su Juo iki gyvenimo pabaigos.“ Sako, visi norai, sugalvoti Naujuosius, išsipildo. Matyt, tiesa, nes tais pačiais metais jis užrašė: „Tapti laisvam“. Kiekvienas gavo tai, ko, regis, troško…

Jis nekentė savo žmonos. Tikrai nekentė. Kartu pragyveno penkiolika metų. Visus tuos penkiolika metų