Zibainis

Mano anyta niekada nekėlė balso. Jai to nereikėjo – ji mokėjo pjauti žodžiais, pasakytais tyliai, su šypsena, tarsi apkabintų. Todėl kai vieną vakarą ji peržvelgė mane per stalą ir tarė: „Rytoj užsuksime pas notarą“, pajutau ne tik baimę – jutau, kad kažkas nusprendė mane ištrinti iš mano paties gyvenimo. Prieš keletą metų, kai ištekėjau, buvau viena iš tų moterų, kurios tiki, kad jei daliniesi gerumu, atgausi tą patį. Buvau ramaus būdo, darbšti, tvarkinga. Mūsų butas nebuvo didelis, bet tikras – raktai visada gulėdavo ten pat, ant virtuvės stalviršio, šalia vaisių dubens. Vakare gerdavau arbatą, klausydavausi, kaip burzgia šaldytuvas, ir džiaugdavausi tyla. Tylą laikiau savo turtu. Anyta tylos nemėgo. Jai patiko kontroliuoti. Žinoti, kas kur yra, kas ką galvoja, kas ką turi. Iš pradžių tai pristatydavo kaip rūpestį. „Tu man kaip dukra“, – sakydavo ir taisydavo mano apykaklę. Vėliau prasidėjo „tik patarimai“: „Nelaikyk rankinės ant kėdės, taip nevieta.“ „Nepirk tos prekės ženklo– ne kokybiška.“ „Nekalbėk taip su vyru – vyrai nemėgsta moterų su nuomone.“ Šypsodavausi, nurydavau, judėjau pirmyn, sau kartojau: „Ji iš kito laikmečio. Ji neblogas žmogus. Tiesiog yra tokia.“ Jei būtų buvę tik tiek, būčiau atlaikiusi. Bet tada atėjo klausimas dėl paveldėjimo. Ne pinigai, ne namas, ne turtas – pojūtis, kad kažkas pradeda į tave žiūrėti kaip į laikiną. Kaip į objektą koridoriuje, kurį galima perstatyti, jei trukdo. Mano vyras paveldėjo butą iš tėvo – senas, bet puikus, su prisiminimais ir sunkiais baldais. Viską kartu tvarkėme, investavau ne tik pinigus, bet ir širdį – pati dažiau sienas, šveičiau seną viryklę, nešiau dėžes, verkiau iš nuovargio vonioje, paskui juokiausi, kai vyras mane apkabino. Maniau, kad kuriame kažką savo. Bet mano anyta galvojo kitaip. Vieną šeštadienio rytą ji staiga ateina – kaip visada be perspėjimo. Dusyk paspaudžia skambutį, paskui spaudžia, tarsi jai priklausytų. Atidarau duris – ji praslenka pro mane, net nepažvelgusi. „Labas rytas“, – sakau. „Kur jis?“ – klausia. „Dar miega.“ „Pažadinsim“, – atkerta ir atsisėda virtuvėje. Užverdu kavą, tyliu. Ji apžiūri spinteles, stalą, užuolaidas – tarsi tikrintų, ar nėra „jos“, bet mano pastatyta. Tada, nepakeldama akių, galiausiai ištaria: „Reikia sutvarkyti dokumentus.“ Širdyje suspaudžia. „Kokius dokumentus?“ Lėtai gurkšnoja kavą. „Butui. Kad nebūtų bėdų.“ „Kokių bėdų?“ – pakartoju. Ji pažvelgia, šypsosi, švelni. „Tu jauna. Nieks nežino, kas bus rytoj. Jei išsiskirsite… jis liks tuščiomis.“ Žodis „jei“ skambėjo kaip „kai“. Tą akimirką pasijutau žeminama – ne įžeista, o pastatyta į vietą. Lyg jau priskirta kategorijai „laikina marti“. „Niekas neliks tuščiomis“, – tyliai atsakau. „Esame šeima.“ Ji nusijuokia – ne džiaugsmingai. „Šeima – tai kraujas. Viskas kita – sutartis.“ Tada įeina vyras, dar apsnūdęs su marškinėliais. „Mama? Kodėl taip anksti?“ „Kalbam apie svarbius dalykus“, – sako. „Sėsk.“ Tai „sėsk“ – ne kvietimas, o komanda. Jis atsisėda. Anyta išima paruoštą bylą su dokumentais, kopijomis, užrašais. Žvelgiu į bylą, mano skrandyje susikaupia ledo gniūžtė. „Va“, – sako. „Reikia, kad butas liktų giminėje. Perrašyti. Arba įregistruoti. Yra būdų.“ Vyras bando juokauti: „Mama, kokie čia filmai?“ Ji nesijuokia. „Ne filmai. Gyvenimas. Rytoj ji gali išeiti ir pasiimti pusę.“ Pirmą kartą ją girdžiu apie mane trečiuoju asmeniu, kai stoviu priešais ją. Lyg manęs čia nebūtų. „Aš ne tokia“, – sakau. Mano balsas ramus, nors viduje kasu. Ji žvelgia kaip į linksmą pokštą. „Visos esate tokios. Kol neprireikia.“ Vyras įsikiša: „Užteks! Ji ne priešininkė.“ „Ne priešininkė, kol neprireikia“, – atkerta anyta. „Aš rūpinuosi tavimi.“ Tada kreipiasi į mane: „Tu juk neįsižeisi? Tai dėl jūsų gerovės.“ Tada supratau – ji ne tik kišasi, ji mane spaudžia. Pastato į kampą: arba tylėsi ir pritarsi, arba sakysi „ne“ ir būsi bloga. Aš nenorėjau būti bloga. Dar labiau nenorėjau būti kilimėliu. „Nebus jokio notaro“, – ramiai sakau. Tyla. Anyta sekundėlei sustingsta, paskui nusišypso. „Kaip tai – nebus?“ „Tiesiog nebus“, – pakartoju. Vyras nustebęs žiūri – jis nepratęs, kad kalbu griežtai. Anyta padeda puodelį. „Tai nėra tavo sprendimas.“ „Dabar jau – mano, nes tai mano gyvenimas.“ Ji atlošia nugarą, demonstratyviai iškvepia. „Gerai. Jei taip… vadinasi, turi kitų ketinimų.“ „Turiu tik ketinimą neleisti savęs žeminti savo namuose“, – atsakau. Tada ji ištaria frazę, kurią prisiminsiu visą gyvenimą: „Tu čia atėjai tuščiomis rankomis.“ Man daugiau nereikėjo įrodymų – ji niekada manęs nepriėmė. Toleravo, kol jautėsi saugi spausti. Padėjau ranką ant stalviršio, šalia raktų, pažvelgiau į juos, į ją, ir pasakiau: „O tu čia ateini su pilnais reikalavimais.“ Vyras staiga atsistoja. „Mama! Gana!“ „Ne“, – sako ji. „Negana. Ji turi žinoti savo vietą.“ Tai buvo momentas, kai skausmas virto aiškumu. Nusprendžiau veikti protingai – neerzinau, neverkiau, neleidau lauktos dramos. Tik pasakiau: „Gerai. Jei norite kalbėti apie dokumentus – kalbėkim.“ Ji pagyvėjo, akys nušvito – lyg laimėjusi. „Štai, taip ir reikia, – protinga.“ Linktelėjau. „Tik ne jūsų dokumentus. Mano.“ Įėjau į miegamąjį, ištraukiau savo bylą, kur saugau visą darbą, santaupas, sutartis. Padėjau ją ant stalo. „Kas čia?“ – klausia anyta. „Įrodymai“, – sakau. „Kiek investavau į šiuos namus. Remontai, technika, apmokėjimai. Viskas.“ Vyras žiūri į mane lyg pirmą kartą matytų visą vaizdą. „Kodėl…?“ – sumurma. „Jei mane laikote grėsme – ginsiuosi kaip žmogus, kuris žino savo teises.“ Anyta šiurkščiai nusijuokia. „Tu mus teisi?“ „Ne“, – sakau. „Apsisaugosiu.“ Tada padarau tai, ko niekas nesitikėjo – išimu paruoštą dokumentą. „Kas čia?“ – klausia vyras. „Sutartis“, – sakau. „Apie mūsų šeimos santykius – ne meilę, o ribas. Jei bus skaičiavimai ir baimės – bus ir taisyklės.“ Anyta išbąla. „Be gėdos!“ – šaukia. Žvelgiu ramiai: „Be gėdos – žeminti moterį jos namuose ir planuoti už nugaros.“ Vyras lėtai atsisėda, lyg stengtųsi suprasti viską. „Jau paruošei iš anksto…“ „Taip“, – sakau, „nes jaučiau, kur link viskas juda.“ Anyta atsistoja. „Vadinasi, tu jo nemyli!“ „Myliu“, – atsakau, „ir būtent dėl to neleisiu, kad jis taptų vyru be stuburo.“ Tai buvo kulminacija – ne šauksmas ar pliaukštelėjimas, o tiesa, pasakyta ramiai. Anyta atsisuka į jį: „Paliksi, kad taip su tavimi kalbėtų?“ Jis ilgai tyli. Girdisi tik šaldytuvo zyzimas ir laikrodis, skaičiuojantis sekundes. Galiausiai ištaria – žodžiai įstrigo sieloje: „Mama, atleisk. Bet ji teisi. Tu peržengei ribą.“ Anyta pažvelgia lyg trenktas. „Tai… renki ją?“ „Ne, – atsako, – renku mus. Be tavo komandų.“ Ji sugrūda bylą į rankinę, eina prie durų ir, prieš išeidama, šnypščia: „Pasigailėsite.“ Kai durys užsidaro, namuose tampa tylu. Tikrai tylu. Vyras stovėjo prie spynos, lyg norėtų atsukti laiką. Nepuoliau jo apkabint – neskubėjau „taisyt“ kažko. Nes moterys vis „taiso“, o vėliau vėl joms lipa ant galvos. Tik pasakiau: „Jei kas nors norės ištrinti mane iš tavo gyvenimo, pirmiausia turės pereiti pro mane. Ir aš jau nebesitrauksiu.“ Po savaitės anyta bandė vėl – siuntė giminaičius, užuominas, skambučius. Bet šįkart nepavyko. Nes vyras jau buvo pasakęs „stop“. O aš jau išmokau, ką reiškia ribos. WOW momentas atėjo vėliau, kai vieną vakarą vyras pats padėjo raktus ant stalo ir tarė: „Čia mūsų namai. Ir niekas čia nebeskaičiuos tavęs kaip daikto.“ Tada supratau – kartais didžiausias atpildas nėra bausmė. O tai, kad išlieki savo vietoje oriai… ir priversti kitus su tuo skaitytis. ❓Kaip jūs elgtumėtės – ar pasilikote santuokoje, kai anyta atvirai laiko jus laikina ir pradeda tvarkyti dokumentus už jūsų nugaros?

Mano anyta niekada nekėlė balso. Jai to net nereikėjo. Ji mokėjo kapoti žodžiais, sakomais ramiai, su

Uncategorized

061

Mane užaugino močiutė, o dabar tėvai, su kuriais nebendrauju jau 20 metų, reikalauja, kad mokėčiau jiems alimentus

Šiandien, po tiek metų, vis dar negaliu nustoti galvoti apie savo tėvus ir mūsų santykius. Augau su savo

Uncategorized

036

Gyvenu su savo mama, kuriai jau 86-eri: niekada neištekėjau, neturiu vaikų ar giminaičių, švenčiame gyvenimą dviese ir kasdien džiaugiamės vienos kitos draugija

Gyvenu kartu su savo mama. Mano mamai jau 86 metai. Taip susiklostė mano gyvenimas, kad taip ir neištekėjau

Uncategorized

0170

Man 29-eri, visada galvojau, kad santuoka – tai namai. Ramybė. Vieta, kur gali nusiimti kaukę, atsikvėpti ir žinoti, kad kas bebūtų lauke… viduje esi saugi. Tačiau man nutiko priešingai: išorėje buvau stipri moteris, laiminga. O namuose mokiausi vaikščioti pirštų galais, rinkau žodžius, buvau svečias savo pačios namuose – ne dėl vyro, o dėl jo mamos. Kai susipažinom, jis pasakė: „Mano mama – stipri moteris. Kartais griežta, bet su gerumu.“ Pagalvojau: „Kas neturi sunkios mamos? Susitvarkysim.“ Bet nežinojau, kad yra skirtumas tarp sudėtingo būdo ir noro kontroliuoti kitą. Po vestuvių ji pradėjo lankytis „tik trumpam“. Vėliau – dažniau, paliko savo rankinę, gavo atsarginį raktą, pradėjo pertvarkyti mano daiktus, garderobą, net drabužius išmetė. Nenorėjau atrodyti smulki – ji tuo naudojosi. Ėmė kalbėti su pašaipa: „Oi, jautri esi tu“, „Aš taip nesirengčiau, bet…“, „Nesimato, kad mokėtum tvarkytis namuose…“, „Nesijaudink, aš tave išmokysiu.“ Viskas buvo pasakyta šypsantis, kad jei atsakai – atrodai isterikė, jei tyli – prarandi save. Ji kišosi į viską: ką gaminu, ką perku, kiek leidžiu, kaip tvarkausi, kada grįžtu, kodėl nepakviečiau. Kartą, kai vyras buvo duše, ji atsisėdo priešais ir paklausė: „Ar tu išvis mokėdama būti moteris?“ Pajutau, kad mano vieta čia – laikina. Siaubas, kad vyras jos nestabdė – „Ji nori tik padėti“, „Nepriimk taip giliai“, „Nenoriu konfliktuoti“. Tai reiškė viena – tu čia viena, niekas tavęs neapgins. Iš šalies ji – „šventoji“, visiems girianti mane. O dviese žiūrėjo kaip į priešę. Vieną vakarą, sugrįžus, visur buvo jos kvapas, daiktai, lyg mano buvimo neliktų. Ji net tvarkė mano kambarį: „Čia vyro kambarys, tu man negali drausti.“ Supratau – ji čia ne tam, kad padėtų, o kad mane išstumtų. Pasakiau vyrui: „Negaliu šitaip.“ Jis – „Ką reiškia negali?“ Aš: „Aš nesu trečia šiame gyvenime.“ Ji tik kvatojosi, jis nusivylė. Ir kažkas manyje nutrūko. Tyliai. Be scenų. Tiesiog supratau: nustosiu tikėtis, kovoti. „Nesu eksperimentas, puošmena, ar tarnaitė svetimoje šeimoje.“ Pradėjau krautis daiktus. Jis – „Ką darai?“ Aš: „Išeinu.“ Jis norėjo stabdyti: „Ji tokia… nepergyvenk.“ Pasakiau svarbiausią frazę gyvenime: „Išeinu ne dėl jos. Dėl tavęs. Nes tu leidi tam vykti.“ Užvėriau duris ir nebejaučiau skausmo – pajutau laisvę. Nes kai moteris pradeda bijoti savo namuose, ji nebegyvena – ji tik išgyvena. O aš nenoriu išgyventi. Noriu gyventi. Ir šįkart – pirmą kartą – pasirinkau save.

Man dvidešimt devyneri. Visada tikėjau, kad santuoka tai namai. Tai saugumas. Tai ramybė, kai gali nusimesti

Uncategorized

026

Metai, per kuriuos pinigus skyriau vaikams, kad sumokėčiau paskolą! Daugiau nė cento!

Visą metus mes su Vytautu Petruševičiumi vaikams šalinome, kad pagreitintume skolinio grąžinimą nebeturėjau

Uncategorized

020

Man 30 metų ir supratau, kad skaudžiausia išdavystė neateina iš priešų. Ji ateina iš tų, kurie tau sakė: „Sesute, aš visada šalia.“ Aštuonerius metus turėjau „geriausią draugę“ – iš tų draugysčių, kurios tampa tarsi šeima. Ji žinojo viską apie mane, kartu verkėme, juokėmės iki paryčių, kalbėjomės apie svajones, baimes, planus. Kai ištekėjau, ji buvo pirmoji, kuri mane apkabino ir pasakė: — Tu to nusipelnei. Jis geras vyras. Saugok jį. Ir tada man pasirodė, kad tai buvo nuoširdu. O dabar, žvelgdama atgal, suprantu, kad kai kurie žmonės tau nelinki laimės. Jie tiesiog laukia, kol tavo pasaulis pradės svyruoti. Nesu iš tų moterų, kurios pavydi draugėms savo vyro. Visada tikėjau, kad moteris, jei turi orumo, neturi dėl ko nerimauti, o jei vyras garbingas – vietos įtarimams nėra. Be to, mano vyras nė karto nesuteikė priežasties abejoti. Niekada. Todėl tai, kas įvyko, mane užgriuvo tarsi šaltas dušas. Ir blogiausia – vyksta ne iš karto. O tyliai. Pamažu. Su smulkmenomis, kurias praleidau pro akis, nes nenorėjau atrodyti „paranojiška“. Pirma, ji ėmė dažniau lankytis mano namuose. Anksčiau viskas buvo paprasta – mergvakariai, kava, pokalbiai. Staiga ji pradėjo puošniai rengtis. Aukštakulniai, kvepalai, suknelės. Vėl sau sakiau: ji juk moteris, normalu. Bet prasidėjo kita. Užėjus, pirmiausia sveikindavosi su juo, ne su manimi: — Koks tu vis gražesnis… kaip tai įmanoma? Juokdavomės, viskas kaip draugiška. O jis atsakydavo mandagiai: — Gerai, ačiū. Vėliau ims klausinėti dalykų, kurie jai visai neturėtų rūpėti: — Vėl ilgai dirbi? — Labai pavargai? — Ar ji tavimi rūpinasi? Ji – ta prasme aš. Ne „tavo žmona“, o „ji“. Ir čia jau kažkas viduje susitraukė. Bet nesu skandalistė, tikiu padorumu. Nenorėjau patikėti, kad artimiausia draugė gali jausti kažką daugiau. Pradėjau pastebėti smulkius pasikeitimus – kai būdavome trise, ji kalbėdavo taip, lyg aš sutrukdyčiau. Lyg tarp jų būtų „ypatingas ryšys“. O baisiausia – kad mano vyras to nesuprato. Jis iš tų vyrų, kurie visada geri ir nemato blogio. Ir ilgai raminausi tuo. Kol neprasidėjo žinutės. Vieną vakarą ieškojau nuotraukos jo telefone. Ne, neskaitau žinučių, tiesiog norėjau atsiųsti nuotrauką iš atostogų. Ir pamačiau jos chat‘ą – visai viršuje. Paskutinė žinutė nuo jos: „Pasakyk atvirai… jei nebūtum vedęs, ar pasirinktum mane?“ Sėdėjau ir skaičiau tris kartus, tikrinau datą. Tai buvo šiandien. Širdis plakė tuščiai – ne stipriai, o lyg viduje būtų prarasta kažkas. Nuėjau į virtuvę, jis gamino arbatą. — Galiu tavęs kai ko paklausti? — Taip, kas nutiko? Žiūrėjau tiesiai: — Kodėl ji tau rašo tokias žinutes? Jis žiūrėjo nesuprasdamas: — Kokias žinutes? Kalbėjau ramiai: — „Jei nebūtum vedęs, ar pasirinktum mane?“ Jis išbalo. — Tu skaitai mano telefoną? — Taip. Nes pamačiau atsitiktinai. Bet ši frazė – ne atsitiktinė. Tai nenormalu. Jis sunervavo: — Ji… tiesiog juokauja. Nusišypsojau tyliai: — Tai ne juokas. Tai testas. — Tarp mūsų nieko nėra, prisiekiu. — Gerai, o ką jai atrašei? Jis nutilo. Justas tas tylėjimas skaudžiau nei viskas kita. — Ką jai atrašei? – kartojau. Jis nusisuko. — Parašiau, kad nekalbėtų kvailysčių. — Parodyk. Ir tada jis pasakė: — Neverta. Kai žmogus ima slėpti, būtent tada „verta“. Pasiėmiau telefoną nuo stalviršio – be skandalo. Ir pamačiau atsakymą. Parašyta: „Nedėk man tokių situacijų… žinai, kad tave vertinu.“ Vertinu. Ne „baik“, ne „gerbk mano žmoną“. O „vertinu“. Pažiūrėjau į jį: — Supranti, kaip tai skamba? — Prašau, nedaryk iš nieko problemos… — Tai ne niekas. Tai riba. O tu jos nenubrėžei. Jis bandė mane apkabinti: — Na… nesibarkim. Ji viena, sunkus laikotarpis. Atsitraukiau: — Neversk manęs būti kalta, kad reaguoju. Draugė rašo mano vyrui apie „jei“. Tai – pažeminimas. Jis pasakė: — Pasikalbėsiu su ja. Ir aš patikėjau. Nes esu iš tų, kurie tiki. Kitą dieną ji paskambino. Balsas – kaip medus. — Miela, turim pasikalbėti. Nutiko nesusipratimas. Susitikom kavinėje. Ji – su tuo nekaltu žvilgsniu. — Nežinau, ką įsivaizduoji… tiesiog draugiškai susirašėm. Jis mano draugas. — Jis tavo draugas. Bet aš – tavo draugė. — Tu viską išversti kitaip mėgsti. — Nieko neverčiu. Mačiau pati. Ji atsiduso dramatiškai: — Žinai, kur problema? Tu labai nesaugi. Šie žodžiai buvo kaip peilis. Ne nes jie teisingi. O kad jai patogu. Klasika: jei reaguoji – vadinasi, kvaila. Pažiūrėjau ramiai: — Jeigu dar kartą peržengsi ribą mano santuokoje, nebus „pokalbio“, nebus „aiškinimosi“. Viskas. Ji šypsojosi: — Aišku. Nebekartosiu. Tai buvo momentas, kai reikėjo nustoti tikėti. Bet vėl patikėjau. Nes lengviau tikėti. Praėjo dvi savaitės. Ji beveik nebebendravo. Pagalvojau: viskas, baigėsi. Kol vieną vakarą pamačiau tai, kas sukrėtė. Buvome pas mano giminaičius. Vyras paliko telefoną ant stalo, nes paskambino mama. Ekranas užsidegė. Žinutė nuo jos: „Vakar negalėjau užmigti. Galvojau apie tave.“ Tą akimirką – ne liūdna, o aišku. Labai aišku. Neverkiau, nedariau scenų. Tiesiog stebėjau ekraną. Tai buvo ne telefonas. Tai buvo tiesa. Įsidėjau jį į rankinę. Palaukiau, kol grįšim namo. Užvėriau duris, pasakiau: — Atsisėsk. Jis šypsojosi: — Kas nutiko? — Atsisėsk. Jis pajuto. Atsisėdo. Ištraukiau telefoną ir padėjau prieš jį. — Perskaityk. Jis pažiūrėjo, jo veidas pasikeitė. — Ne… ne taip, kaip galvoji. — Prašau, neversk manęs būti kvaila. Sakyk tiesą. Jis aiškino: — Ji man rašo… nedarau nieko… ji emocinga… Pertraukiau: — Noriu matyti visą pokalbį. Jis sukando žandikaulį. — Dabar jau per daug. Nusišypsojau: — Per daug – norėti tiesos iš savo vyro? Jis atsistojo: — Man nebetiki! — Ne. Tu davei priežastį netikėti. Ir tada jis pripažino. Ne žodžiais. Gestu. Atsidarė chat‘ą. Ir aš pamačiau. Mėnesiai. Ne kasdien, ne tiesiogiai, bet pokalbių tiltai. Tiltas tarp dviejų. „Kaip gyveni.“ „Galvojau apie tave.“ „Su tavim galiu kalbėti.“ „Ji manęs kartais nesupranta.“ „Ji“ – vėl aš. Baisiausias buvo jo sakinys: „Kartais galvoju, koks būtų gyvenimas, jei pirmiau būčiau sutikęs tave.“ Negalėjau kvėpuoti. Jis žiūrėjo į žemę. — Nieko nepadariau… – sakė. – Nesusitikome… Neklausiau, ar susitiko. Nes net jei ne… Tai – neištikimybė. Emocinė. Tyliai. Bet išdavystė. Atsisėdau, nes drebėjo kojos. — Tu sakei, kad pasikalbėsi su ja. Jis suniurzgė: — Bandžiau. — Ne. Tu tiesiog tikėjaisi, kad nesužinosiu. Tada jis pasakė tai, kas mane galutinai pribaigė: — Neturi teisės mane versti rinktis tarp jūsų. Žiūrėjau ilgai: — Nereikia rinktis. Jau pasirinkai. Kai leidai tam vykti. Jis pradėjo verkti. Tikrai. — Atsiprašau… nenorėjau… Nesibariau, nepravirkau, tiesiog nuėjau į miegamąjį. Pradėjau krautis daiktus. Jis atėjo: — Prašau… neišeik. Nežiūrėjau. — Kur eisi? — Pas mamą. — Perdedi… Tas „perdedi“ visuomet atsiranda, kai tiesa nepatogi. Ramiai: — Neperdedu. Tiesiog negaliu gyventi trikampyje. Jis atsiklaupė: — Užblokuosiu ją. Viską nutrauksiu. Prisiekiu. Pirmą kartą pažvelgiau į jį: — Nenoriu, kad blokuotum dėl manęs. Noriu, kad blokuotum, nes esi vyras, turi ribas. O tu jų neturi. Jis nutilo. Pasiėmiau rankinę. Sustojau prie durų, pasakiau: — Blogiausia ne tai, kad rašeisi. Blogiausia, jog leidai man būti drauge su moterimi, kuri tyliai bandė mane išstumti. Ir išėjau. Ne išsižadėjau santuokos. O išsižadėjau kovoti vienai už tai, kas turi būti abiejų. Ir pirmą kartą per tiek metų sau ištariau: Geriau tegu skauda tiesa, negu ramina melas. ❓ Kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje – ar atleistumėte, jei nėra „fizinės“ neištikimybės, ar ir tai jums išdavystė?

Man jau trisdešimt ir supratau, kad skaudžiausia išdavystė ateina ne iš priešų, o iš tų, kurie tau teigia

Uncategorized

0689

„Per šeimos vakarienę mane pristatė kaip laikiną… O aš patiekiau patiekalą, kuris visiems užčiaupė burnas“

Savaitgalio vakarienėje buvau pristatyta kaip laikina O aš patiekiau patiekalą, kuris visus nutildė.

Uncategorized

0659

Visus metus mokėjome pinigus vaikams, kad padengtų paskolą! Nuo šiol nė cento daugiau – užteks remti suaugusį sūnų ir jo šeimą!

Metus laiko mokėjome pinigus vaikams, kad padėtų grąžinti paskolą! Daugiau nė cento neduosiu!

Uncategorized

065

Dvejus metus gyvenau užsienyje, o grįžęs sužinojau, kad mano sūnus patyrė „netikėtumą“.

Buvo du metai, kai gyvenu toli nuo Lietuvos, Vokietijoje, o kai sugrįžau į Kauną, išgiriau, kad mano