Uncategorized
0290
Buvęs vyras atėjo susitaikyti su gėlėmis, bet neperžengė slenksčio
Buvęs vyras atėjo su gėlėmis, bet nepraėjo pro slenkstį. Aistė, žiūrėk, kokia spalva! Trys dienas svarstiau
Zibainis
Uncategorized
0338
Nėra su kuo net pasikalbėti. Pasakojimas apie mamą, dukrą ir senus prisiminimus iš Vilniaus mokyklos laikų
Mama, ką čia kalbi, kad neturi su kuo pasikalbėti? Juk tau skambinu bent du kartus per dieną, nuvargusiu
Zibainis
Uncategorized
083
Dėl tokios smulkmenos net neplanuoju prašyti atostogų, – tarė mama, kai pakviečiau ją į savo vestuves.
Aš prisimenu tą dieną, kai mano mama, Aušra Kazlauskaitė, iškart pasakė: Už tokią smulkmeną aš netiš
Zibainis
Uncategorized
027
Apvali data
23 vasario diena ne tik vyrų šventė. Manoms, pavyzdžiui, Eglei Titkovienei, tuo metu sukursis trečiadienis
Zibainis
Uncategorized
01k.
Skambutis mano marčios telefone pakeitė mano ketinimus padėti jaunai šeimai susirasti butą
Gyvenu viena jaukiame vieno kambario bute Vilniaus centre. Vyras iškeliavo prieš penkerius metus, o iš
Zibainis
Uncategorized
017
Šaltas ledas: pavojai ir iššūkiai žiemos sezonu Lietuvoje
20240415, penktadienis Vėl anksti ryte pabudau, kai telefonas švilgėjo tai kolegė Austėja iš 7osios ligoninės
Zibainis
Uncategorized
083
Vyras pareiškė, kad turiu aptarnauti jo draugus, todėl išėjau pasivaikščioti į parką
Vytas заявил, что я должна обслуживать его друзей, и я ушла гулять в парк. Austė, а чё ты так копаешься?
Zibainis
Uncategorized
031
— Ne, nesuprantu, kodėl tu pakeitei spynas? — apstulbęs pradėjo jis. — Aš pusvalandį negalėjau…
20241108, Vilnius Vakar įvyko keista drama, kurią dabar noriu užrašyti, kad pats galėčiau apie ją pagalvoti.
Zibainis
Uncategorized
0655
– Tu nesi žmona, tu esi tarnaitė. Neturi vaikų! – Mama, Helena pagyvens čia. Mes remontuojame butą, ten negalima gyventi. Yra laisvas kambarys, kodėl ji turėtų kankintis dulkėse? – tarė Helenos vyras. Panašu, jam ši mintis nekėlė rūpesčių, ko nepasakytum apie jo žmoną ir mamą. Anyta nemėgo marčios. – Turiu dirbti, negaliu čia būti – tyliai ištarė Helena. Žmona dirbo nuotoliniu būdu, todėl jai reikėjo tylos ir ramybės. Jokūbas visą dieną būdavo darbe, tad kartu su anyta po vienu stogu būti nebuvo lengva. Helena buvo pripratusi namuose būti viena – niekas netrukdydavo. Helena žvelgė į anytą ir nerado žodžių. Anyta nenorėjo Helenos savo namuose, bet išeities nebuvo. Visi susėdo prie vakarienės stalo. – Helena, paduok savo garsiausią mišrainę, – paprašė Jokūbas. – Jokūbai, nevalgyk tos chemijos. Aš padariau tau kitą – sveikesnę, – niurzgėjo anyta. Helenos veidas pasikeitė. Jos vyras buvo alergiškas pomidorams – kaip anyta tai galėjo pamiršti? Kai Jokūbas buvo mažas, anyta į alergijas nekreipė dėmesio. Sakydavo – nėra ko lakstyti pas gydytojus, išgers tabletę ir praeis. – Jis turi alergiją. Kodėl dėjai pomidorų į mišrainę? – paklausė Helena. – Negi nesąmonių neprigamdysi? Tik vienas pomidoras, nieko blogo neatsitiks, – atkirto anyta. – Jam bus bloga. – Helena, nurimk. Jis neturi alergijos. Jo tikroji mama pažįsta jį geriau nei tu. – Aš jo žmona. Rūpinuosi savo vyru. – Tu ne žmona, tu tarnaitė. Vaikų neturi! Kai turėsi, tada pašnekėsim. Helena pakilo nuo stalo ir nubėgo į miegamąjį. Anyta visada mygdavo į skaudžiausią vietą. Jokūbas nubėgo raminti žmonos. – Jokūbai, atleisk. Geriau jau einu pas tėvus. Arba į biurą – nesugebėsiu gyventi su tavo mama. – Leisk man su ja pasikalbėti. Ji nustos! – Ne, jau šimtą kartų bandėm. Mes nesugyvensime po vienu stogu. Trumpam teko išsinuomoti butą, kad išvengtų dar vieno šeimos skandalo. Anyta, žinoma, priekaištavo, bet jai neliko pasirinkimo. O Helena negalėjo atsidžiaugti turėdama tokį rūpestingą ir supratingą vyrą.
Tu ne žmona, tu tarnaitė. Net vaikų neturi! Mama, Birutė čia pagyvens. Mūsų bute dabar remontas, negalima ten būti.
Zibainis