Zibainis

Prieš kelis mėnesius pradėjau kurti turinį socialiniuose tinkluose – ne dėl noro būti žinomai ar siekio dėmesio, bet tiesiog todėl, kad man malonu: filmuoju receptus, dalinuosi kasdienėmis akimirkomis su dukra ir mažais namų momentais, viskas paprastai ir natūraliai, be jokio režisavimo ar profesionalumo. Tačiau vos tik pradėjusi, susidūriau su vyro nepasitenkinimu – prasidėjo priekaištai, nepasitikėjimas ir ginčai dėl kiekvieno įrašo, nors didžioji dalis mano 99 sekėjų – tai giminaičiai, draugai ir pažįstami. Dabar prieš kiekvieną publikaciją jaučiu įtampą ir nuolatinius įtarimus, o hobis tapo nesutarimų šaltiniu. Ką daryti tokioje situacijoje?

Keistas sapnas užgriuvo mane prieš kelis mėnesius, kai pradėjau daryti turinį socialiniuose tinkluose.

Uncategorized

092

Nesuprantu, kodėl tapau jo žmona Neseniai susituokėme. Maniau, kad vyras mane beprotiškai myli. Nebūtų jokių abejonių, jei ne vienas keistas įvykis – net ne neištikimybė, o kur kas rimtesnis ir, sakyčiau, gana keistas dalykas. Manau, kad taip atsitiko, nes per daug rūpinausi. Per daug jį garbinau, per stipriai mylėjau ir viską atleisdavau. Žinoma, prie tokio mano elgesio jis priprato, tapo pasitikintis savimi ir sustiprėjo jo savivertė. Tikriausiai įsivaizdavo, kad pakaks spragtelėti pirštais, ir kiekviena prieš jį klūpos ant kelių. Nors tarp kitų žmonių jis didelės sėkmės neturi… Kitas žmogus jo nusižengimų netoleruotų ir aklai nepasitikėtų. Prieš pat vestuves jis norėjo pabūti vienas, išvykti atostogų ir pasiruošti santuokai. Nieko negalėjau padaryti, todėl tai priėmiau ir leidau jam išvažiuoti į kelionę. Vėliau pasakojo, kad nusprendė pabėgti nuo civilizacijos – ten, kur nėra interneto ir telefono. Išvažiavo vienas į Lietuvos kalnus stebėti gamtą. Aš likau, be galo jo pasiilgusi. Kiekvieną minutę laukiau jo sugrįžtant ir nepaprastai jo ilgėjausi. Po savaitės jis grįžo. Tai buvo laimingiausia mano gyvenimo diena. Pasitikau jį su visa šiluma ir meile, kiek tik turėjau. Išviriau jam gardžiausius patiekalus. Kitą dieną pradėjo vykti keisti dalykai. Jis vis išeidavo į koridorių ar kitą kambarį. Tuomet pradėjo dažnai kelis kartus per dieną išeiti iš namų įvairiais pretekstais. Kartą eidama į parduotuvę radau laišką pašto dėžutėje. Atrodė kaip paprastas laiškas. Jis buvo adresuotas man nuo jo ir išsiųstas jam nesant namuose. Bet laiško turinys mane sukrėtė. Jis parašė: „Sveika. Daugiau nebenoriu tavęs apgaudinėti. Tu man netinkama žmogus. Nenoriu su tavimi praleisti likusio gyvenimo. Vestuvių nebus. Atleisk man, neieškok ir neskambink. Negrįšiu pas tave.“ Tokie trumpi, glaudūs ir žiaurūs žodžiai… Tik dabar supratau, kad jis visą laiką tikrino pašto dėžutę. Tyliai sunaikinau laišką, nieko jam nesakiau, niekaip neparodžiau, kad kažkas nutiko. Bet kaip galiu gyventi su žmogumi, kuris nenori būti su manimi? Kodėl jis vedė ir apsimetė, kad viskas gerai?

Nesuprantu, kodėl tapau jo žmona Neseniai susituokėme. Galvojau mano vyras mane dievina, myli iki beprotybės.

Uncategorized

0247

– Neringa, aš jau namie – pasitik mane! – L-Linas?! Tu jau taip anksti? Turėjai grįžti tik po trijų dienų… Moteris, apie trisdešimties, išėjo į koridorių, paskubomis apsigaubusi šilkiniu chalatėliu ir sutrikusiomis akimis nužvelgusi vyrą prie slenksčio. – Norėjau padaryti staigmeną, Neringa. Atrodo, pavyko! O gal nesidžiaugi? – aukštas, tvirto sudėjimo vyras plačiai šypsojosi, patenkintas savo sumanymu. – Labai labai džiaugiuosi! Eik iškart į virtuvę, pašildysiu ko pavalgyti. Linas palinksėjo žmonai ir nuėjo į virtuvę. Ten jo laukė gausus stalas: braškės, šokoladas, ką tik iš orkaitės ištraukta vakarienė… Atrodo, viskas specialiai jam. – Nu, Neringa, nu ir pribendei! Paruošei visko tiek daug… Kaip supratai, kad grįšiu? Esi mano nuojauta! Įsidėjęs pilną lėkštę puotos, Linas godžiai valgė vakarienę. Žmona vis negrįžo, bet jis nekvietė – gal suknelę vyrui gražesnę ruošiasi… Stengiasi… – Linai, aš… Mes… – Nu, Neringute, tavo troškinys nerealus! O salotos, o blynai – pirštus nusilaižysi… Audrius?! Atsisukęs, Linas pamatė žmoną Neringą, kuri už parankės laikė jo tikrą brolį Audrių. Moteris gėdingai žiūrėjo į grindis, o Audrius, apsirengęs šortais ir marškinėliais, pavargusiai trynė nosies tiltą, tarsi ką tik pažadintas. – Taip, Linai, aš. Sveikas, broli… – Sveiki. O dabar, prašau, paaiškinkite man, kas čia vyksta? Nors, ko gero, jau aišku… – Linai, aš… Norėjau tau seniai pasakyti. Myliu tavo brolį Audrių ir noriu būti tik su juo. Atsiprašau, – greitai išbėrė Neringa, primerkusi akis į jau aiškiai buvusį vyrą. Išgirdęs šiuos žodžius, Linas paleido lėkštę iš rankų. Indai su vakarienės likučiais su trenksmu nukrito ant grindų. – Ir jūs, kiek suprantu… Kaip tik dabar… – Taip. Kaip tik dabar kartu buvome. – Tobula, Neringa! Ir tu, Audriau, šaunuolis! Mieli mano žmonės! Aišku, kam tas vakarienės vaišes ruošei… Neringa nedrįso pažiūrėti vyrui į akis. Atrodė, jei tik pakels žvilgsnį, išgaruos visas jos ryžtas. – O Ieva? Kaip su dukra? Ji žino? – Ne, ji… ji nežino. – O dabar kur ji? – Pas kaimynę žiūri animacijas. – Ir dažnai ją kaimynei palieki? – Jau pusę metų taip… Linui baigėsi klausimai. Kaip ir emocijos. Pavargęs po kelionės, jis nematė prasmės kelti skandalą. Iš prigimties mokėjo pykti trumpai, buvo ramus žmogus. Bet jei kas nors tikrai įskaudindavo… tada jau verčiau trauktis. Nors tai buvo labiau išimtis, nei taisyklė. Ši situacija su dviem artimiausiais žmonėmis Liną tik nustebino. Jis net suglumo, bet tik akimirkai. – Kad po dešimties minučių tavęs čia nebūtų. Laikas – pirmyn, – ištarė Linas, gurkštelėjęs arbatos. Net nepažvelgė į brolį. – O kuo Audrius jai toks ypatingas? Išoriškai identiški, net apgamas tas pats… Prie darbo nepripratęs, protu nepasižymi… Su juo tik praras. Bet jos pasirinkimas! – mintijo vyras, toliau gurkšnodamas arbatą. – Neisiu niekur, kol negausiu tavo sutikimo, – netikėtai atsistojo Audrius. – Kokio dar sutikimo tau iš manęs reikia? – Dėl skyrybų… Paleisk Neringą, ji tavęs nemyli! – Jau matau, ką mano žmona myli… – šypsojosi Linas. – Skyrybų? Bus skyrybos! Tik per teismą – pažiūrėsim, kaip išleisite pinigus advokatams. – Linai… – moteris švelniai padėjo ranką ant jo riešo. – Linai, prašau, susitarkim taikiai. Tu gi geras, žinau tave… Vyras papurtė galvą. – Gerai, tebūnie. Tik tu man nebebrolis, Audriau V. – Mes… Mes dar norėjome paprašyti… – Na? Ko dar? – Palik man butą po skyrybų, Linai! – Neringa nusišypsojo žavingiausia šypsena, paglostydama Liną per riešą. – Ievutė labai prisirišusi prie šios vietos, mokykloje daug draugų… Jei butą dalinsim, naujam neturėsim pinigų, teks kraustytis į kaimą… Linas padėjo smakrą ant sunertų rankų ir susimąstė. Matydama, kad jį kankina abejonės, Neringa dar gražiau prabilo: – Linai, saulute, padovanok dovanelę dukrai. Tu šaunuolis, dar užsidirbsi, su tokiom pajamom! Prašau, dukra tau viena! Dėl jos stengiuosi… – Ramiai, Neringa, – sulaikė žmoną Linas. – Turiu dar geresnę idėją. – Kokią? – sušvito akys Neringai. – Gal ir automobilį paliksi? Ievutė tik apsidžiaugtų… – Ieva gyvens su manimi. – Ką?! – netikėjo savo ausimis Neringa. – Gal arbatą persigėrei? Tu gi su vaikais nemoki elgtis! Nuolat komandiruotėse… Ji net pavardės tavo neatsimena! – Tuoj patikrinsim, – atsakė vyras ir išėjo prie durų. Po kelių minučių Linas grįžo su dukra už rankos. Tai buvo dešimties mergaitė, ketvirtokė. Ji tvirtai laikė tėčio ranką ir linksmai šypsojosi. – Na ir kam ją atsivedei? Kad ir ji įsitrauktų į konfliktą?! – piktai paklausė Neringa. Bet vyras nieko neatsakė. Atsisėdo virtuvėje, pasodino dukrą ant kelių ir tarė: – Ievute, dukrele, galiu tau užduoti kelis klausimus, brangioji? – Žinoma! – linksmai sušvito mergaitė, patenkinta tėčio dėmesiu. – Pažadėk, kad atsakysi sąžiningai! Nes dabar kalbėsiu kaip su suaugusia mergaite. – Kaip su dėdėmis tavo ofise? – Taip, būtent taip. Mergaitė linktelėjo, laiminga, kad tėtis kalbės rimtai. – Pasakyk, mama tave skriaudžia? Ar per paskutinę savaitę bent sykį sudavė? Išgirdusi, mergaitė susigėdo ir nusuko akis. Pirštai nesąmoningai žaidė su suknelės audiniu. – Ką sau leidži? – suriko Neringa. – Visiškai išprotėjai? Duok vaikui ramybę! – Tylėk, Neringa. Su dukra kalbuosi, – šaltai tarė Linas ir paglostė dukrą per galvą. – Nebijok, Ievute. Pažadei atsakyti sąžiningai, prisimeni? Mergaitė linktelėjo, akyse pasirodė ašaros. Ji stipriai apkabino tėtį ir šnabždėjo jam į krūtinę: – Taip, ji triskart pliaukštelėjo! Už trejetą, už išlietą pieną, ir už tai, kad aprėkiau dėdę Audrių. Ji bučiavosi su juo, kol tavęs nebuvo komandiruotėje. – Neverk, vaikeli, neverk! – ramino jis, glostydamas plaukus. – Aš su tavimi, dabar tavęs niekas nebeskriaus. – Meluoja! – šaukė Neringa. – Nepalaučiau nė karto! – Taigi, buto ir mašinos nori dėl dukters? – šyptelėjo vyras. – Ieva, atsakyk į dar vieną klausimą? – Gerai… – Jei tau reikėtų rinktis, su kuo gyventi – su manimi ar su mama – ką pasirinktum? Mergaitė nutilo. Akys keliavo nuo tėčio prie mamos ir atgal. Neringa dėdėjo pastangas palenkti dukrą į savo pusę; net rankas ištiesė. – O tu pažadi, kad ilgai neišvažiuosi? – Pažadu! – nedvejojo vyras. – Tai noriu gyventi su tavimi, tėti. – Ak tu! – suriko Neringa, pamojusi vaikui, bet Linas stipriai apkabino dukrą ir užstojo savo kūnu. Audrius visą laiką stovėjo už nugaros, net neketindamas įsikišti. – Matot, Neringa, pasikalbėjom. Daugiau jos nebepamatysi, – ramiai ištarė vyras ir su dukra nuėjo į vaikų kambarį. Po kelių minučių padėjo dukrai susirinkti daiktus. Gerai, kad jo kelioninis krepšys jau buvo paruoštas. Linas ir Ieva apsistojo viešbutyje kitame miesto gale, kurį jis dažnai užsisakydavo darbo reikalais. Po kelių mėnesių įvyko teismas. Atsižvelgiant į tai, jog Neringa bei naujasis jos draugas neturėjo nuolatinių pajamų, būsto ir galimybių rūpintis vaiku, teisėjas nusprendė, kad Ieva lieka pas tėtį. Juo labiau, kad duktė ir pati norėjo gyventi tik su tėčiu. Linas padalino butą, kaip ir planavo, o savo dalį pardavė. Mamai buvo leista matytis su dukra savaitgaliais, bet gyventi Ieva pradėjo su tėčiu naujame bute. Linas kardinaliai pakeitė grafiką, kad skirtų daugiau laiko dukrai. Nė viena trimėnesė komandiruotė nebebuvo įrašyta į jo darbotvarkę. O Ieva ėmė dažniau šypsotis – svarbiau už visus pinigus ir darbą… Rašykite komentaruose, ką apie tai manote! Spauskite „patinka“.

Rasa, aš jau namie, sutik mane! Linas!? Tu? Kodėl taip anksti? Juk žadėjai grįžti tik po trijų dienų…

Uncategorized

040

Man 89 metų. Paskambino sukčiai, bandė apgauti. Bet juk aš buvau inžinierė.

Man 89 metai. Vieną dieną man paskambino sukčiai. Tačiau aš juk inžinierius. Antradienio rytą ramiai

Uncategorized

024

Žemę sulygino, Marinai gėlynus įrengė, pavėsinę pastatė – vyriška ranka namuose matėsi visur. Tikrai, Marija tiksliai pasirinko vyrą – Igoris buvo stiprus, darbštus ir vis stengėsi ją nudžiuginti. Bet kai susirgo, pačiai Marinai teko įrodinėti: – Niekada tavęs nepaliksiu, – apkabino jį. – Tu geriausias vyras pasaulyje! Sunku buvo patikėti laimei po pirmosios santuokos, po skausmingo Vaidoto žūties, po visų gyvenimo audrų. Tačiau į keturiasdešimt šešerius metų Marija vis tiek buvo aplinkinių vyrų dėmesio centre, nors niekada nelaikė savęs gražuole. Po visų abejonių, meilės paieškų ir pasirinkimų, po ketverių metų laimės, susidūrus su sunkia liga, Igoriui beliko tik vienas klausimas: ar tikrai Marija liks šalia, kai jam blogai?.. Ši istorija apie tai, kaip stipri moters ištikimybė ir nesumeluotas rūpestis keičia gyvenimą – net kai likimas griežtas, vyriškų rankų daugiau trūksta, nei jų yra.

2023 metų spalio 14 diena Šiandien vakare, kaip ir dažnai pastaruoju metu, mintys sukosi apie tai, kaip

Uncategorized

0348

Po to, kai pasakiau žmonai, kad jos dukra nėra mano problema, mūsų šeimos tiesa iškilo į paviršių

Po to, kai pasakiau žmonai, kad jos dukra nėra mano problema, išaiškėjo visa mūsų šeimos tiesa Mano vardas

Uncategorized

024

Man 70 metų, ir tik dabar tampu motina sau – visą gyvenimą rūpinausi kitais, o apie save galvoti neišmokau. Ištekėjau jauna, su pirma nėštumu mano gyvenimas tapo nuolatinė tarnyba šeimai: nedirbau už namų ribų ne todėl, kad nenorėjau, o todėl, kad kitaip negalėjau – reikėjo būti namuose. Vyras dirbdavo nuo ryto iki vakaro, namai buvo mano, vaikai – mano, nuovargis – taip pat mano. Pamenu bemieges naktis: vienas vaikas serga, kitas vemia, trečias verkia – o aš viena. Niekada nesakiau „nebegaliu“, niekada neprašiau pagalbos, tikėjau, kad tik taip būna gera mama. Kai vaikai užaugo, norėjau mokytis bent trumpame kurse. Vyras: „Kam tau? Savo darbą jau padarei.“ Patikėjau ir likau fone. Kai vienas vaikas praleido semestrą, aš ramindavau vyrą, kai kita anksti pastojo – aš ją vedžiojau pas gydytojus ir žiūrėjau anūką, kol ji „susitvarkė“. Aš visada buvau ta, kuri laikė viską, kai griuvo. Vėliau atsirado anūkai – namai vėl prisipildė triukšmingų vaikų, žaislų, verksmo ir juoko. Metų metus buvau vaikų darželis, valgykla, slaugė, atlygio niekada nesitikėjau ir nesiskundžiau. Kai baisiai pavargdavau, sakydavo: „Mama, tik tu viena žinai, kaip jais pasirūpinti.“ Ir tai mane laikė. Vėliau susirgo vyras – rūpinausi iki paskutinės dienos. Po jo mirties prasidėjo: „Šią savaitę negaliu“, „kitą kartą susitiksim“, „paskambinsiu vėliau“. Pradėjo eiti savaitės, kai niekas nepasirodo – net per gimtadienį kartais gaunu tik žinutę WhatsApp’u. Kartais padedu ant stalo dvi lėkštes, nesąmoningai – tik kai maistas paruoštas, suprantu, kad nėra, kam kviesti. Kartą griuvau vonioje – nebuvo rimta, bet išsigandau. Sėdėjau ant grindų ir laukiau, kada kas nors pakels ragelį. Niekas neatsiliepė. Atsikėliau pati, niekam nesakiau, kad nesijaudintų. Išmokau tylėti. Vaikai sako, kad mane myli, žinau, kad myli, bet meilė be buvimo šalia irgi skaudina. Kalbasi trumpai, nuolat skuba. Pradėjus pasakoti – „Nu, mama, kitą kartą pašnekėsim.“ To „kitą kartą“ niekada nebūna. Sunkiausia – ne vienatvė. Sunkiausia, kai iš reikalingos tampi nebereikalinga. Buvau visko pagrindas – o dabar tapau nepatogiu grafiko punktu. Niekas manęs neskriaudžia, tiesiog nebesu svarbi. Ką man patartumėte?

Man yra septyniasdešimt. Tapau mama, nė nepažinusi, kaip vertinti save pačią. Ištekėjau jauna, o vos

Uncategorized

017

Po daugybės metų sugrįžo mama, kuri paliko naujagimius dvynius ligoninėje – tačiau ji nebuvo pasiruošusi tiesai, kuri jos laukė. Naktį, kai gimė dvyniai, jos pasaulis subyrėjo į dvi dalis. Nebuvo tai verkimas, kuris ją gąsdino, o jos tyla – sunki, stingdanti, pilna tuštumos. Iš tolo žiūrėjo į vaikus lyg būtų du nepažįstamieji iš gyvenimo, kuris jai nebepriklauso. „Negaliu… negaliu būti mama“, šnibždėjo. Nebuvo jokių skandalų, tik parašas, uždarytos durys ir tuštuma, kuri liko amžiams. Ji sakė, kad jai per sunku, kad užgniaužia baimė, kad nebėra oro. Išėjo, palikdama du naujagimius ir vyrą, kuris nežinojo, kaip būti vienišu tėčiu. Pirmus mėnesius tėtis miegojo daugiau stovėdamas nei lovoje. Su virpančiomis rankomis mokėsi keisti sauskelnes, naktim šildė pieną, tyliai niūniavo lopšines. Nebuvo jokios pagalbos ar instrukcijų, tik meilė. Meilė, kuri augo kartu su jais. Jis buvo jiems ir mama, ir tėtis; atrama, skydas, atsakymas. Buvo šalia jų pirmiems žodžiams, žingsniams, nusivylimams, ligoms, ašaroms. Apie ją nekalbėjo nieko blogo – tik kartodavo: „Kartais žmonės išeina, nes nežino, kaip pasilikti.“ Dvyniai išaugo stiprūs, vieningi, suprantantys, kad pasaulis gali būti neteisingas, bet tikra meilė nepalieka. Po daugiau nei 20 metų, paprastą popietę, kažkas pasibeldė į duris. Tai buvo ji – pavargusi, gležna, su rypsojančia kalte veide. Norėjo susipažinti, gailėjosi, sakė, kad galvojo apie juos kasdien, kad buvo jauna ir bijojo. Tėvas stovėjo tarpduryje – atviromis rankomis, bet sunkia širdimi. Sunkiausia buvo ne jam, o jiems. Dvyniai jos klausėsi tylėdami, žiūrėjo kaip į istoriją, papasakotą per vėlai. Jų akyse nebuvo nei pykčio, nei keršto – tik suaugusi, skausminga tyla. „Mes jau turim mamą“, tyliai tarė vienas. „Ji vadinasi auka. Ir jos vardas – tėtis“, pridūrė kitas. Jie nesijautė praradę to, ko niekad neturėjo. Jie užaugo mylimi. Pilnatvėje. Ir ji, galbūt pirmąkart, suprato – kai kurios išeitys būna be grįžimo, o tikra meilė – ne ta, kuri pagimdo… o ta, kuri pasilieka. Tėtis, kuris pasilieka, vertas tūkstančio pažadų.

Kai dvyniai atėjo į pasaulį, mūsų gyvenimas persiskyrė lyg Nemunas per Kauną. Ta naktis liko atminty

Uncategorized

0125

Tu net neįsivaizduoji, koks tavo laimės skonis – Penki šimtai tūkstančių? – Karina tris kartus perskaitė pranešimą telefono ekrane, kol skaičiai galutinai įgavo prasmę. – Tu paėmei paskolą penkiems šimtams tūkstančių eurų? Dmitrijus sėdėjo ant sofos, įsmeigęs žvilgsnį į savo telefoną – net nepakėlė galvos. – Ai, taip… Smulkmena, mamai remontui. Juk žinai, vamzdynai prakiurę, parketas iškilęs, tapetai nuo drėgmės nukritę… – Palauk. – Karina susmuko į fotelio kraštą, nes kojos nebenorėjo laikyti. – Tu paėmei paskolą. Penkiems šimtams tūkstančių. Ir viską atidavei savo motinai? Net nepasakęs man nieko? Dmitrijus pagaliau atitrūko nuo ekrano. Jo veide atsispindėjo nuoširdus nesupratimas – lyg žmona klaustų jo apie kažką visiškai savaime suprantamo. – Karina, juk čia mama. Ji viena gyvena, pensija maža. Kas jai dar padės? – O su manim pasitarti? – Karina pradėjo šaukti, bet negalėjo sustoti. – Paklausti mano nuomonės? Bent jau įspėti? – Pradėtum ginčytis, – gūžtelėjo pečiais Dmitrijus. – O mamai skubiai reikėjo. Ketveri metai. Ketveri metai ji kentėjo tą moterį, kuri skambino kas vakarą tikrinti, ką Dima vakarienei valgė. Kuri atvykdavo be perspėjimo ir kritikuodavo namų švarą. Kuri per kiekvieną šeimos vakarienę sodindavo svečius taip, kad Karina atsidurdavo stalo gale. – Nedaryk iš musės dramblio, – toliau ramiai kalbėjo Dmitrijus. – Susitvarkysim. Greitai atiduosim, čia nedidelė suma. Juk šeima. Ašaros bėgo pačios – karštos, piktos. Karina valė jas rankos nugarėle, ištepdama tušą per skruostus. – Šeima? O aš – šeima? Ar tik priedas? Atsimeni, kaip tavo mama nusprendė, kad pats laikas keisti mašiną, o tu pardavei mūsų automobilį be mano žinios? Kaip ji išmetė mano daiktus iš svečių kambario, nes „nepatogu miegoti tarp svetimų šlamšto“? Kaip per mano gimtadienį jūs abu išvykote rinkti jai šaldytuvą? – Čia viskas smulkmenos, – numojo ranka Dmitrijus. – Tu tiesiog pavargai, tau reikia pailsėti. Karina žiūrėjo į tą vyrą – aukštą, su švelniomis veido linijomis, su duobutėmis, kurios kažkada jai atrodė tokiomis mielomis. Dabar ji matė tik trisdešimtmetį vaiką, nesugebantį nutraukti pavadėlio. – Susitvarkysim, – vėl pakartojo jis kaip mantrą. – Meilė viską įveiks. Karina tyliai atsistojo ir išėjo į miegamąjį. Dvi didelės sportinės tašės gulėjo ant spintos viršaus – tos pačios, su kuriomis ji kadaise čia atsikraustė. Ištraukė jas, numetė ant lovos ir pradėjo atidarinėti spintas. Dmitrijus pasirodė duryse po dvidešimties minučių, kai pirmoji tašė jau buvo pilna. – Ką tu darai? Karina, čia kvaila. Juk tu nejuokauji? Ji neatsakė. Tvarkingai sulankstė megztinius, džinsus, apatinius. Nukėlė dėžutę su papuošalais – dovanomis iš tėvų ir draugių, nieko iš jo ji nenorėjo imti. – Kur tu eisi? Pas mamą? Juk ji Kaune! Užsegė antrąją tašę. Patikrino rankinę – pasas, kortelė, mamos buto raktai, kuriuos visada turėjo atsarginio. – Karina, pasakyk bent ką nors! Tu negali manęs palikti. Juk aš tave myliu! Ji pažvelgė į jį ilgai. Tada pasiėmė tašes ir išėjo iš buto. Kitą rytą Karina stovėjo civilinės metrikacijos skyriuje eilėje, stipriai spaudė rankose skyrybų dokumentus. Už lango lynojo, pilki debesys kabojo žemai, bet viduje tvyrojo keistas ramumas. Sprendimas priimtas. Pirmasis skambutis pasigirdo pusę trečios nakties. Karina pašoko ant sofos pas draugę Liną, iškart nesuprato, kur yra. – Turim pasikalbėti, – Dmitrijus alsavo į ragelį tankiai, kalbėjo padrikiai. – Aš viską supratau, pasikeisiu. Duok man šansą. Ji padėjo ragelį. Po dvidešimt minučių vėl skambutis. – Karina, aš negaliu be tavęs. Tu – mano gyvenimo prasmė. Ryte jau buvo keturiasdešimt trys žinutės. Kiekviena – ilga, su ašaringais išpažinimais, pažadais, grasinimais. „Jei negrįši, nežinau, ką padarysiu“. „Mama sako, kad tu tiesiog užsispyrusi“. „Aš visada tavęs lauksiu“. Po savaitės jis pradėjo pasirodyti prie jos darbo. Karina eidavo pietų – ir susidurdavo su pažįstama figūra prie kiosko su kebabais. Išeidavo iš darbo į metro – ir matydavo jį kitoje gatvės pusėje. – Tiesiog pro šalį ėjau, – šypsojosi Dmitrijus, kai Karina reikalavo paaiškinimų. – Norėjau tave pamatyti. Vieną vakarą netikėtas skambutis prie draugės Linos durų. Karina atidarė, nepažvelgusi pro akutę – laukė kurjerio su pica. Prie slenksčio stovėjo Dmitrijus su raudonų rožių puokšte. – Vieno šanso prašau, – sušnibždėjo jis. – Nieko daugiau. Karina tyliai uždarė duris. Jis pastovėjo po ja dar dvi valandas, kol kaimynai pagrasino iškviesti policiją. Ji išmoko su tuo gyventi – kaip su lėtiniu skausmu. Nebeskaityti žinučių, neatsakyti į skambučius iš nežinomų numerių, nebesižvalgyti gatvėje. Dirbo nuotoliniu būdu kitoje įmonėje, persikėlė į miegamąjį rajoną, kur Dmitrijui netyčia nepasitaikytų. Skyrybos įvyko po trijų mėnesių. Karina išėjo iš teismo rūmų su oficialiu patvirtinimu rankose ir pravirko tiesiai ant laiptų – ne iš liūdesio, iš palengvėjimo. Pirmieji laisvės mėnesiai gąsdino tuštuma. Karina buvo pripratusi derinti kiekvieną sprendimą su kažkuo, net jei tas kažkas vis tiek darė savaip. Dabar ji galėjo nusipirkti bet kokį jogurtą parduotuvėje – nereikėjo galvoti, ar patiks Elenai Viktorijai. Galėjo žiūrėti bet kokį filmą – nereikėjo klausytis, kad „normalios moterys tokių nežiūri“. Galėjo kvėpuoti. Užsirašė į anglų kalbos kursus – sena svajonė, kurią Dmitrijus laikė „tuščiu pinigų švaistymu“. Pradėjo lankyti jogą rytais, dar saulei tekant, kai miestas tik bunda. Pavasarį nuvažiavo savaitgaliui į Palangą – be plano, tiesiog vaikščiojo po kopas ir valgė šakotį. Po pusmečio skambučiai liovėsi. Žinutės – taip pat. Karina dar kelis mėnesius laukė netikėtumų. Vėliau suprato, kad gali pagaliau atsipūsti. Įsidarbino reklamos agentūroje – spalvotas biuras, jauna komanda, įdomūs projektai. Gyvenimas gerėjo. Andrių ji sutiko per įmonės vakarėlį, į kurį ją nutempė kolegė Milda. – Mūsų pagrindinis programuotojas, – pristatė Milda aukštą vaikiną su plonomis akinių kojelėmis. – Andrius, susipažink, Karina iš reklamos. Jis paspaudė jai ranką – tvirtai, bet švelniai. Nusišypsojo – paprastai, nebandydamas palikti įspūdžio. – Ir jūs bėgote nuo karaokės? – šyptelėjo jis, rodydamas į sceną, kur finansų direktorius beviltiškai traukė „Trys milijonai“. – Tausoju nervus, – linktelėjo Karina. Jie prakalbėjo iki vakaro pabaigos – apie knygas, keliones, apie tai, koks keistas gyvenimas. Andrius daugiausia klausėsi. Užduodavo klausimus, laukė atsakymų, nepertraukdavo. Nemokė, neaiškino, kaip jai reikia gyventi. Sužinojęs, kad ji išsiskyrusi, tik linktelėjo ir pakeitė temą. Po pusmečio jie apsigyveno kartu, išsirinkę butą centre. Nedidelį, šviesų, su aukštomis lubomis ir vaizdu į ramų kiemą. – Tikrai jį nori? – klausė Karina, kai apžiūrėjo butą prieš pasirašant sutartį. – Gal žiūrime dar variantų? – O tau patinka? – atsisuko Andrius. – Labai. – Vadinasi, imame. Tokios smulkmenos – teisė į savo nuomonę, kuri įdomi kitam – pasirodė svarbesnės už bet kokius meilės pažadus. Jis pasipiršo ant namo stogo, kai saulei leidžiantis dangus nuspalvojo miestą rausvai ir aukso atspalviais. Ištraukė mažą dėžutę, atidarė – ten blizgėjo žiedas su deimantu. – Ne itin moku kalbėti, – prisipažino Andrius. – Bet noriu kas rytą šalia tavęs pabusti. Jei sutiksi iškentėti mano knarkimą ir prastą kavą… Karina nusijuokė ašarose ir linktelėjo… Tas gegužės vakaras prasidėjo įprastai. Andrius užsilikęs darbe – degantis terminas, programos klaida. Karina virė makaronus, niūniavo pagal radiją, kai pasigirdo skambutis į duris. Aštrus, atkaklus, reikalaujantis. Ji pažiūrėjo pro akutę – ir atšoko. Prie laiptinės stovėjo Dmitrijus. Išblyškęs, su juodais ratilais po akimis, susiglamžyta marškiniais. Du metai. Du metai tylos – ir štai jis čia. – Karina, atidaryk! – jo kumštis trankė duris. – Žinau, kad esi! Turim pasikalbėti! Ji griebė telefoną, rinko Andriaus numerį. Užimta. – Juk mes mylime vienas kitą! – Dmitrijus šaukė pro duris. – Tu negali būti su kitu! Tai neteisinga! Durys drebėjo. Jis puolė visa jėga – lyg bandė išlaužti. Karina prisispaudė nugarą prie durų, atsirėmė kojomis į grindis. – Eik sau! – sušuko ji. – Iškviesiu policiją! – Tu mano žmona! – jo balsas virto klyksmu. – Buvai mano ir būsi! Du metus laukiau, kol persigalvosi! Du metus! – Mes išsiskyrę! Viskas baigta! – Nieko nebaigta! – dar kartą stumteldamas duris, vos neįlaužė. – Pasikeičiau! Mama sako, tu pati nesupranti savo laimės! Atidaryk, pasikalbėkim! Pro akutę matė jo veidą – iškreiptą, apsėstą. Tai buvo ne tas žmogus, su kuriuo kadaise dalijosi lovą. Karina išsitraukė telefoną ir surinko tris skaičius. – Dima! Vienu mygtuku čia bus pareigūnai. Eik šalin. Dabar. Dmitrijus sustingo. Keletą sekundžių – tyla. Tada staiga apsisuko ir nužygiavo prie laiptų. Apačioje trinktelėjo durys. Karina nusmuko prie sienos ant grindų. Spengė ausyse. Tik po pusvalandžio atsistojo ir paskambino Andriui. Pranešimą policijai priėmė kitą dieną. Seniūnas su ūsais užrašė visus duomenis, išklausė istoriją, linktelėjo. – Išsiaiškinsim. Pakalbėsim su juo. Ką pasakė Dmitrijui, Karina nežinojo. Bet po to daugiau jo nebematė. Nei skambučio, nei žinutės, nei netikėto susitikimo prie namų. Vestuves atšventė birželio pradžioje mažame kaimo restorane – dvidešimt artimiausių draugų. Jokio pompastikos, jokių vyro giminaičių, reikalaujančių tradicijų. Karina stovėjo priešais Andrių paprastoje baltoje suknelėje, stipriai laikydama jo šiltas rankas savo delnuose. Už lango šiureno beržai, tvyrojo gėlių ir ką tik nupjautos žolės kvapas. – Ar sutinki… – pradėjo vedėjas. – Sutinku, – pertraukė ji, ir svečiai nusijuokė. Andrius užmovė jai žiedą – ploną, auksinį, su graviruote viduje. Trys žodžiai: „Visada su tavimi“. Karina pažvelgė į žmogų, kuris tapo jos vyru. Ne mamos vaikis, ne apsėstas persekiotojas. Tiesiog vyras, mokantis išgirsti, gerbti ir mylėti. Priekyje laukė gyvenimas, kuriame jos nuomonė reikš tikrai daug…

Tu net nesupranti, kaip tau pasisekė Penkiasdešimt tūkstančių? Karolina tris kartus perskaitė žinutę