1992-ųjų pavasaris mažame Lietuvos miestelyje: prie geležinkelio stoties kasdien ant suoliuko sėdėjo vyras vardu Antanas, buvęs lokomotyvo mašinistas iki Nepriklausomybės. Praradęs darbą po permainų, jis ateidavo ryte lyg eiti į pamainą, tylėdamas žvelgė į bėgius, šalia kojų – sena plastikinė tašė. Vieną dieną prie jo prisėdo jaunuolis iš kaimo, priimtas studijuoti į Vilnių, bet neturėjo pinigų bilietui ir bijojo grįžti namo neįvykdęs pažado. Antanas tyliai paliko jam savo geležinkeliečio pažymėjimą ir šiek tiek pinigų, sakydamas: „Aš jau nuvažiavau savo kelionę, o tu – dar ne. Jei tapsi žmogumi, padėk kitam.“ Jaunuolis įvykdė pažadą: po metų sugrįžo, grąžino skolą ir išgirdo: „Nepertrauk gerumo grandinės.“ Praeina dešimtmetis, gyvenimas suka ratus: suaugęs vyras sužino, kad Antanas, patyręs nelaimę ir praradęs koją, prikaustytas prie lovos. Atėjęs į svečius, jis padovanoja naują neįgaliojo vežimėlį ir parodo – padėti ir grąžinti gėrį galima visada. Grandinė nenutrūko. Tokios istorijos Lietuvoje kuria žmonių artumą. Pasidalink, jei ir tu nori tęsti grandinę! Tai buvo pavasaris, gūdūs 1992-ųjų metai, mažame Lietuvos miestelyje, kuriame laiką tarsi sustabdė pati istorija.
Prisimenu, kaip važiuodama žiemine plentu palei girią, staiga atsidūriau akis į akį su vilkų gauja.
Atsimeni, vakar man paskambino mano dukra Austėja ir taip pusbalsiu, lyg tarp kitko, pasakė: Mama, gal
Pas tetos Rasos sudužo servizas. Visam laikui.
Vestuvinis servizas dvylikai asmenų.
Atsisveikinimas su auksinėmis kraštelėmis ir užrašu „Pagaminta Vokietijoje“ ant kiekvieno indo nugarėlės — dėdė Kostas nuslydo nuo palubės kartu su dėže.
— Oi, — teta Rasa net susidomėjo.
— Jis juk porcelianinis!
Tarsi porcelianas nelūžtų. Vėliau supratusi tragediją, ji atsigulė į fotelį:
„Nikolai, validolio!“, skambino visiems, net man, nors tarpmiestinis, ir raudojo dėl savo jaunystės, suskilusios į tūkstantį mažų šukių:
— Mums tą servizą tėvai padovanojo prieš dvidešimt metų. Nesinaudojom, laukėm ypatingos progos, „porcelianinių“, Dieve atleisk, vestuvių.
Ir kas iš to? Tėtis mirė, Kostas pasitempė čiurną, man spaudimas.
Ir pastebėk — niekas taip nė karto ir nesinaudojo tomis lėkštėmis.
Idiotiška.
Pagalvojau — kodėl mes laikom servizus, papuošalus ir spalvingas emocijas tik ypatingoms progoms?
Kam saugom aromatines žvakes „ypatingai nakčiai“, sergime auskarus su deimantais skrynelėje, sudrausminam vaiką, kai tas bando anksčiau laiko nugvelbti dešros riekelę nuo stalo, ir taupom švelnius žodžius iki Valentino dienos?
Kuo ši diena, ši akimirka prastesnė už kažkada lauktą progą?
Ar tikrai „dar spėsim“?
Beveik visi skambučiai iš degančių Dvynių bokštų Niujorke buvo persmelkti meilės prisipažinimų.
Žmonės skambino artimiesiems, paliko žinutes autoatsakikliuose.
„Aš tave myliu“ — to pasakyti pasirodė svarbiausia, ką reikia suspėti padaryti Žemėje.
Realybė, jei tikėtume enciklopedija, — tai „egzistuojantis dabar“, ta akimirka tarp praeities ir ateities.
Nereikia kaupti atsargai, slėpti palubėse, laikyti „kada nors“ — to, kas jau dabar gali atnešti laimės, džiaugsmo ir šypsenos.
Rytojaus nėra. Yra tik šiandiena — ne mažiau ypatinga nei gruodžio 31-oji ar ten kokia kovo 8-oji.
Tad paskubėkim. Susitaikyti. Pamatyti jūrą. Pažaisti su sūnumi, apkabinti dukrą, padovanoti mamai dar vieną „Chanel No. 5“ — kad naudotų ne tik šventėms, bet ir kasdien.
Reikia suspėti. Perskaityti. Paragauti jūrų ežio sriubos ar keptos sarančos. Žiūrėti mėgstamą filmą ir nekreipti dėmesio į neplautus indus kriauklėje.
Nupirkti tetai Rasai naują servizą ir surengti puotą.
Paskubėkim ištarti „myliu“ — kol dar neprasideda finaliniai titrai. Pas tetą Ramunę sudužo servizas. Ir visam laikui. Vestuvinis servizas dvylikai asmenų. Sudie, auksinės
Mano vyras dirba, bet už viską moku aš. Klausiat, kaip atsidūriau tokioje savo gyvenimo situacijoje ir
Kai grįžo iš darbo, katino nebebuvo. Povilas buvo paprastas vaikinas, be žalingų įpročių. Sulaukęs 25
Po avarijos gulėjau ligoninėje, kai mano anyta atvedė pas mane sūnų; mano mažasis sūnelis padavė man
Šįvakar išėjau iš sūnaus namų, palikusi garuojančią jautienos troškinio lėkštę ant stalo ir susiglamžytą prijuostę ant grindų. Nustojau būti nematoma savoje šeimoje, bet nesiliaujau būti močiute. Mano vardas – Marija. Man šešiasdešimt aštuoneri, ir jau trejus metus tyliai tvarkau sūnaus Tomo namus – be atlygio, be pagyrų ir be pertraukos. Esu ta „kaimo bendruomenė“, apie kurią visi kalba su nostalgija, tačiau šiais laikais iš vyresnių tikimasi paklusti tyliai ir niekada neprieštarauti. Užaugau Vilniuje, kai nubrozdintos keliai buvo vaikystės dalis, o kiemo žibintas reiškė, kad laikas namo. Kai auginau Tomą, vakarienė visada buvo lygiai šeštą, ir jei nevalgai – lauki iki ryto. Nebuvo jokių emocinių dirbtuvių, tik atsakomybė ir pagarba. Mano marčia Austėja tikrai nėra bloga – ji myli savo sūnų Augustą, bet ją kausto baimė: dėl maisto etikečių, neteisingo sprendimo, dėl kitų nuomonės internete. Ir dėl to aštuonmetis anūkas viską valdo. Šį antradienį, po ilgiausios dienos tvarkant namus ir verdant jaukų troškinį, sugrįžę Tomas su Austėja akis panardino į telefonus, o Augustas sofos šviesoje stebėjo žaidimų filmukus. „Vakarienė paruošta,“ – pasakiau. „Mes mažiau valgome raudonos mėsos… O ar šios morkos – ekologiškos?“ – nedrąsiai paklausė Austėja. Augustas net nepažvelgė – pareiškė „noriu vištienos pirštelių“ ir atstūmė lėkštę. Tomas tylėjo, Austėja puolė į šaldiklį. Tą akimirką manyje kažkas sulūžo – ne pyktis, o liūdesys. „Jis valgys, kas padėta, arba išeis nuo stalo,“ – ramiai tariau. „Nesuk tik rūpesčių…“ – atsiduso Tomas. „Čia ne auklėjimas, čia – pasidavimas,“ – pasakiau. „Aš tapau ne močiute, o nematoma pagalbininke.“ Kai Augustas mėtėsi šakute, o Austėja mėgino guosti, tyliai nusiėmiau prijuostę, padėjau šalia vakarienės ir išėjau. „Tu negali išeiti!“ – šūktelėjo Tomas. „Galiu,“ – atsakiau. „Kaimas remiasi pagarba. Čia ji dingo – čia nei kaimas, nei šeima, tik paslaugų stotelė. Aš – užsidarau.“ Važiuodama Vilniaus gatvėmis sustojau parke, kur, kaip senais laikais su Tomu, stebėjau lietuviškose pievose liepsnojančias jonvabalių švieseles. Mano telefonas vibruoja nuo atsiprašymų ir kaltinimų, bet aš nekeliu. Esame pametę Tikrąją Močiutės Reikšmę – atiduodame save visą, bet nesulaukiame nei dėkingumo, nei pagarbos. Myliu anūką tiek, kad leisčiau jam pabandyti užaugti. Myliu sūnų tiek, kad leisčiau pačiam suvokti. Ir pirmąkart per ilgą laiką myliu save tiek, kad ilsėčiausi ramybėje ir rinkčiausi laisvę švytėti kaip jonvabaliams. Kaimas šiuo metu uždarytas remontui. Kai jis vėl duris atvers – pagarba bus pagrindinis raktas į vidų. Išėjau iš sūnaus namų šįvakar, palikusi ant stalo dar garuojantį jautienos troškinį, o prijuostę numetusi
Man buvo labai gėda eiti į savo sūnaus vestuves. Gerai žinojau, kad mano drabužiai seni, išblukę, ir
