Zibainis

20240815 Vakar mano brolis Matas sužadėjo: Visą vasarą gyvensime tavo poilsio namuose, pareiškė jis

Meilė be parodos: Anutė išėjo iš trobos su pilnu kibiru kiaulių pašaro ir piktai praėjo pro vyrą Genutį, kuris jau trečią dieną knibinėjosi prie šulinio – sumanė išraižinėti, kad gražu būtų, lyg daugiau kuo rūpintis nebūtų! Žmona triūsia ūkyje, gyvulius šeria, o tas – stovi su kaltu rankoje, visas pjuvenose, žiūri į ją šypsodamasis. Ką čia Dievas už vyrą davė? Nei malonaus žodelio nei kumščiu į stalą trinkteli, tyli dirba, tik retkarčiais prieina, į akis pažiūri ir ranka per storą jos rusvą kasą perbraukia – štai ir visa švelnumo išraiška. O taip norėjosi, kad ir „žvaigždele“ pavadintų, ir „gulbele“… Net susimąstė apie savo moterišką likimą, vos per seną Boulką neužsigavo. Iškart Genutis pribėgo, žmoną palaikė, o šuniui griežtai sako: – Kam čia painiojiesi po kojom, dar šeimininkę sužeisi. Boulka nuleido akis ir nuliūdęs nuropojo į būdą. O Anutė ir vėl stebėjosi, kaip jos vyrą gyvuliai supranta. Paklausė kartą Genutį, o šis paprastai atsakė: – Myliu aš juos, todėl ir jie manimi pasitiki. Anutė ir pati apie meilę svajojo – kad nešiotų ant rankų, karštus žodžius į ausį šnibždėtų, ryte ant pagalvės gėlių paliktų… Tik kad skūpus švelnumui buvo Genutis, net Anutė susimąstė – ar myli vyras bent kiek? – Dieve padėk, kaimyne, – per tvorą pasisveikino Vasilijus, – Genuti, ar vis dar kvailioji? Kam tie tavo raštai reikalingi? – Noriu, kad mano vaikai geri žmonės užaugtų, grožį matydami. – Tai dar vaikų reikia susilaukti, – nusijuokė kaimynas, mirktelėjęs Anutei. Genutis liūdnai pažvelgė į žmoną, o Anutė, susigėdusi, skubiai nuėjo į trobą. Neskubėjo ji vaikų turėti – jauna, graži, dar sau norėjosi pagyventi, o ir vyras nei šis, nei tas. O kaimynas – gražuolis! Aukštas, pečiai platūs, Genutis, aišku, irgi neblogas, bet tas tai tikras vyras! O kai sutikdavo prie vartų – taip saldžiai kalbėdavo, kad širdelė džiūgaudavo: „Rausvyte tu mano, saulutės šviesioji…“ Dusulys apimdavo, kojos linkdavo, bet Anutė nuo jo bėgdavo, nepasiduodavo vilionėms. Juk tekėdama pažadėjo ištikima būti, tėvai su mama vis primindavo: šeimą saugoti. Bet kodėl taip norisi pro langą išlėkti, akis su kaimynu susitikti? Kitą rytą, genėdama karvę į ganyklą, Anutė prie vartų susidūrė su Vasilijumi: – Anute, balandėle, kodėl manęs vengiesi? Gal bijai? Negaliu atsižiūrėti į tavo grožį, galva svaigsta. Ateik pas mane, kai tavo vyras anksti žvejoti išeis. Ateik, apgaubsiu rūpesčiu ir meilės paguoda, laimingiausia būsi. Anutė nuraudo, skruostai užkaito, širdis suspurdėjo, bet nieko neatsakė, tik skubiai praėjo pro šalį. – Lauksiu tavęs, – tarė jis dar jai iš paskos. Visą dieną apie kaimyną galvojo Anutė. Taip jau norėjosi meilės ir švelnumo, o ir Vasilijus toks patrauklus, karštu žvilgsniu žiūri… Bet ryžtis negalėjo. Dar iki ryto žaros laiko buvo… gal ir… Vakare Genutis pirtelę pakūrė. Ir kaimyną pakvietė pasikaitinti. Tas nei kiek nesipriešino – savo pačiam nebereikės, malkos taupys. Taip ir vanojosi jie vienas kitą beržinėmis vantomis, vos ne murkė iš malonumo. Pasisėmė karščio, išėjo į priešpirtį atsigauti. Anutė jau ten grafiniuką naminės pastatė, užkandžių paruošė, bet dar prisiminė, kad rūsyje sūdyti agurkėliai stovi. Nubėgo jų paimti ir kaip tik grįždama, iš atdarų durų išgirdo vyriškių kalbą, sulaikė kvėpavimą ir paklausė… – Ko toks nedrąsus, Genuti, – tyliai klausė Vasilijus, – eime, nesigailėsi. Tokios našlės… apipils dėmesiu, o gražuolės, akys džiaugiasi! Ne kaip tavo Anutė, pilkoji pelytė. – Ne, drauge, – atsakė Genutis ramiai, bet tvirtai, – man jokių gražuolių nereikia. Mano žmona – ne pilka pelytė, ji pati nuostabiausia iš visų moterų, kokias tik yra mūsų žemėje. Nėra tokios gėlelės, nėra uogelės už ją gražesnės. Kai į ją žiūriu – saulės nematau, tik mylimas akis, liekna figūrėlė… Taip meilė užlieja, kaip pavasarį upė, tik bėda – nemoku gražių žodžių sakyti, nemoku paaiškinti, kaip stipriai ją myliu. Už tai ji man ir pyksta, jaučiu. Žinau, kad kaltas esu, bijau ją prarasti, nes be jos nė dienos neištverčiau, nė oro gurkšnio be jos neįkvėpčiau. Anutė klausėsi, suakmenėjusi, tik širdis stipriai plakė, o ašara tyliai skruostu ritosi. Paskui išdidžiai pakėlė galvą, įėjo į priešpirtį ir garsiai tarė: – Eik tu, kaimyne… našlėms nuobodulį vyti, o mes su vyru svarbesnių reikalų turim. Dar nėra kam Genutės drožiniu grožėtis. Atleisk man, vyreli mielas, už kvailas mintis, už aklumą – laimę rankose turėjau, bet nepamačiau. Eime, per daug laiko vėjais paleidom… Rytą, auštant, Genutis į žvejybą neišėjo.

Meilė ne dėl akių Aurelija išeina iš savo rąstinės trobos, nešdama pilną kibirą kiaulių pašaro, ir piktai

Uncategorized

049

Uošvė sudegino mano vestuvinę suknelę dieną prieš šventę ir pareiškė, kad nesu verta jos sūnaus…

Vasaros vakaras Vingio parke sustingęs, tarsi laikas susikibęs po medžių šakų. Oras buvo sunkus, tankus

Uncategorized

028

Niekada neėmiau svetimo: Marcios ir Martos likimų vingiai – nuo vaikystės pavydo iki likimo kryžkelių, meilės, priklausomybių ir tikros laimės paieškų lietuviškoje tikrovėje

Svetimo niekada neėmiau Gabija dar besimokydama mokykloje nekentė Raimondos ir kartu jai pavydėjo.

Uncategorized

089

Tu esi mano jaunystės klaida Mergina pagimdė būdama 16-os, vaiko tėvas – taip pat 16-os. Pamirškime visas skandalo detales: po gimdymo jie greitai išsiskyrė. Kai mergina suprato, kad vaikinas nenori nei jos, nei sūnaus, ji prarado bet kokį susidomėjimą vaiku. Sūnų užaugino seneliai – jos tėvai. Sulaukusi 18-os, mergina išvyko su nauju jaunu vyru į artimiausią miestą, neskambino ir nerašė. Tėvai nesiekė susitikimų su dukra – liko nuoskaudos, nesupratimas, kaip ji galėjo palikti savo vaiką? Gėda ir skausmas: juk užauginome ją tokia. Jie užaugino anūką. Berniukas iki šiol laiko senelius savo tėvais ir be galo dėkoja už vaikystę, gerą išsilavinimą, viską. Kai vaikinas sulaukė 18-os, jo pusseserė tuokėsi. Vestuvėse dalyvavo visa giminė, atvyko ir jo biologinė motina. Tuo metu ji buvo trečią kartą ištekėjusi ir turėjo antrąją dukrą. Vyriausiai dukrai – dešimt, jauniausiai – pusantrų metų. Vaikinas labai norėjo pamatyti motiną, susipažinti su seserimis ir, žinoma, paklausti: „Mama, kodėl palikai mane?“ Nors seneliai buvo puikūs ir geri, jis vis tiek ilgėjosi ir prisiminė savo motiną, net išsaugojo vienintelę jos nuotrauką. Senelis viską sudegino. Moteris šnekučiavosi su giminaite ir gyrė savo puikias dukras. – O aš? O kaip aš, mama? – paklausė. – Tu? Tu esi mano jaunystės klaida. Tavo tėvas buvo teisus – turėjau pasidaryti abortą, – abejingai tarė moteris ir nusisuko. … Praėjo septyneri metai. Gyvendamas patogiame dviejų kambarių bute su žmona ir sūnumi (dėka senelių bei žmonos tėvų), jis gavo skambutį iš nežinomo numerio. – Sūnau, labas, dėdė davė tavo numerį. Čia tavo motina. Klausyk, žinau, kad gyveni netoli universiteto, kuriame studijuoja tavo sesuo. Gal ji kurį laiką galėtų pas tave apsistoti? Ji – tavo šeima. Jai nepatinka bendrabutis, nuoma brangi, vyras mane paliko, man sunku: viena dukra – studentė, kita – moksleivė, trečioji tuoj eis į darželį, – pasakė. – Jūs suklydote numeriu, – atsakė ir padėjo ragelį. Priėjęs prie sūnaus, paėmė jį ant rankų ir paklausė: – Na, gal norėtumėm eiti susitikti su mama, o po to visi kartu aplankyti močiutę ir senelį? – O savaitgalį važiuosim visi kartu į kaimą, tiesa? – paklausė mažylis. – Žinoma, juk negalima laužyti šeimos tradicijų! … Kai kurie giminaičiai pasmerkė vaikino poelgį, sakydami, kad jis galėjo padėti seseriai. Tačiau jis mano, kad privalo rūpintis tik močiute ir seneliu – ne nepažįstamai moteriai, kuri jam pasakė, jog jis yra klaida.

Tu esi klaida jaunystės. Mergina pagimdė būdama vos šešiolikos. Vaiko tėvas taip pat buvo šešiolikos.

Uncategorized

053

Gyvenu kartu su savo mama. Mano mamai jau 86 metai.

Gyvenu kartu su savo mama. Jai dabar jau 86-eri metai. Man taip gyvenimas susiklostė, kad neištekėjau

Uncategorized

041

Sutikau savo buvusią žmoną ir vos nepakvaišau iš pavydo

Atsidariusi šaldytuvo durelė suporėjo, Ožas stipriai traukdavo jas, beveik išmetė produktus ant lentynos

Uncategorized

015

Gyvenimas tvarkoje: – Lada, aš draudžiu tau bendrauti su sese ir jos šeima! Jie turi savo gyvenimą, mes – savo. Tu vėl skambinai Natašai? Skundeisi dėl manęs? Aš tave perspėjau. Nesuprask klaidingai, jei ką – – Bogdanas skaudžiai suspaudė man petį. Kaip įprasta tokiais atvejais, tyliai išėjau į virtuvę, akyse kaupėsi karčios ašaros. Ne, aš niekada nesiskundžiau sesei dėl savo gyvenimo. Tiesiog bendravome – mūsų tėvai buvo senyvo amžiaus, visada buvo apie ką pasikalbėti, padiskutuoti. Tai Bogdaną erzino. Jis nekentė mano sesers Natašos. Jos šeimoje visada buvo ramybė ir pakankamumas. Ko apie mūsų su Bogdanu šeimą nepasakysi. Kai tekėjau už Bogdano, laimingesnės merginos Lietuvoje nebuvo. Bogdanas apsuko mane aistra, kuri svaigino labiau už jūrų vėją Palangos tilte. Nei jo ūgis – jis buvo gerokai žemesnis už mane, nei uošvės alkoholizmas, išsipūtęs prie vestuvių stalo, man atrodė svarbu. Meilė apakino ir neatpažinau nelaimės užuomazgų. Tačiau pragyvenus su Bogdanu metus, laimės vizija trupėjo: vyras vis dažniau sugrįždavo namo girtas, prasidėjo meilės nuotykiai su svetimomis moterimis. Dirbau slaugytoja ligoninėje – algos nepakanka net gyvenimui. Tuo tarpu Bogdanas rinkosi draugiją su girtuokliais, o mane išlaikyti nė neketino. Jei pradžioje šeimos gyvenimo svajojau apie vaikus, dabar rūpinausi tik savo veislinio katino sveikata. Vaikų nebenorėjau – ne iš tokio vyro. Tačiau meilė Bogdanui vis dar ruseno. – Kvaila tu, Lada! Aplink tave vyrai buriasi, akyse žiba, o tu vien tik į savo „mažylį“ žiūri! Ką tu jame matei? Nuolat mėlynėmis vaikštai. Laikas mesti viską, kol jis tavęs neužmušė, – taip gąsdino mane draugė, kartu dirbanti ligoninėje. Taip, Bogdanas dažnai paleisdavo rankas. Kartą sumušė taip, kad negalėjau išeiti į rytinę pamainą. Dar daugiau – užrakino butą ir išsinešė raktus. Nuo to laiko pradėjau jo paniškai bijoti; širdis daužėsi, kai tik girdėdavau spynoje raktą. Atrodė, kad keršija už nepateisintą viltį tapti tėvu, už tai, kad nesu jam gera žmona. Todėl nebesipriešinau nei smurtui, nei pažeminimui. Kodėl vis dar mylėjau Bogdaną? Prisiminiau jo motinos patarimą: – Ladute, klausyk vyro, mylėk iš širdies, pamiršk savo gimines ir drauges. Ir aš pamiršau. Visiškai atsidaviau Bogdanui. Man patikdavo, kai jis maldavo atleidimo, žarstydavo pažadus, klūpėdavo. Ta susitaikymo akimirka svaigindavo… Rožių žiedlapiai ant lovos, „paskolinti“ iš draugo girtuoklio žmonos nuosavos gėlyno, atpirko džiaugsmo akimirkas. Tačiau net ir šios iliuzijos būtų tęsusios visą gyvenimą, jei ne vienas atsitiktinumas… – Paleisk Bogdaną! Aš nuo jo turiu sūnų, tu – bevaikė, – be užuolankų pareiškė nepažįstama moteris, siūlydama man atsisakyti savo vyro… – Netikiu! Išeik, – išvariau ją. Bogdanas negalėjo prisiekti, kad vaikas ne jo – ir tada viską supratau. – Lada, pastaruoju metu atrodai liūdna. Problemų? – paklausė ligoninės vyriausias gydytojas Hermanas Levickas, iki šiol manęs tarsi nepastebėjęs. – Viskas gerai, – sumurmėjau raudonuodama. – Kai žmogui viskas tvarkoje, ir gyvenimas gražus, – šyptelėjo Hermanas Levickas. Buvo žinomas, kad jis išsiskyręs – žmona išdavė, dukrą augina pats. Jam 42-eji, žemas, akiniai, plikstanti galva, bet jo artumas svaigino. Po šių žodžių supratau – mano gyvenime visiškas chaosas. Metai bėga, o viskas stovi vietoje… Išsikrausčiau pas tėvus. Mama nustebo: – Viskas gerai? Vyras išvarė? – Ne, mama. Papasakosiu vėliau, – buvo gėda pasakoti apie smurtą. Vėliau Bogdano motina skambino, plūdo, keikė, bet aš jau kvėpavau laisvai. Bogdanas grasino, sekiojo, bet suprato, kad neteko galios. – Bogdanai, nešvaistyk dėl manęs laiko. Rūpinkis savo sūnumi. Atsisveikinu, – šaltai pasakiau. Sugrįžau – pas sesę Natašą, pas tėvus. Į save. Draugė pirmoji pastebėjo pokyčius: – Lada, nepažįstu tavęs! Lyg nuotaka sužydėjai! O Hermanas Levickas pasipiršo: – Lada, tekėk už manęs! Pažadu – nenusivilsi. Tik prašau – darbiniame gyvenime vadink mane vardu! – O tu mane myli? – stebėjausi netikėtu pasiūlymu. – Gal myliu, bet labiau tikiu darbais nei žodžiais, – švelniai nusišypsojo. – Sutinku, Hermanai. Tikiu, kad įsimylėsiu, – džiaugsmas sprogo širdyje. …Praėjo dešimt metų. Hermanas kasdien įrodinėjo savo meilę. Nepuolė bučiuoti kojų, nežėrė tuščiais pažadais, kaip buvęs vyras. Rūpinosi, užtikrino saugumą, mylėjo. Vaikų mums netekę susilaukti – turbūt buvau „tuščia gėlė“, bet Hermanas dėl to niekada nepriekaištavo. Hermanas turėjo dukrą, kuri padovanojo mums anūkę Sanią – tapo mūsų mylimiausia ir brangiausia. O Bogdanas iki galo nugrimzdo į alkoholio liūną ir mirė nesulaukęs penkiasdešimtmečio. Jo motina, sutikusi turguje, degina mane žvilgsniu, bet jei kas – tegu sklaidos pyktis vėjyje… Gaila jos ir tiek. O mudviejų su Hermanu šeimoje viskas tvarkoje. Gyvenimas nuostabus…

GYVENIMAS TVARKOJE Egle, draudžiu tau bendrauti su seserimi ir jos šeima! Jie turi savo gyvenimą, mes savą.

Uncategorized

0285

Vyras išvyko savaitei pas meilužę, kad pakeistų žmoną. Grįžo – ir sutriko laiptinėje

20251001, Vilnius, mano mažas dviejų kambarių butas, paveldėtas iš tėvų Vakar, kai sėdėjau ant sofų su