Zibainis

Nesinorėjau, bet padariau Rūkyti Vilija nemokėjo, bet vis tiek buvo įsitikinusi, kad tai padeda nusiraminti. Ji stovėjo savo namo kieme ir stebėjo kaimo gatvę, o mintys buvo tamsios, slegiančios, nerimastingos — pastaruoju metu jos gyvenimas prisipildė rimtų rūpesčių. Vilija gyveno viena mirusios močiutės name, tėvai – už septynių kilometrų, kitame kaime. Norėjosi savarankiškumo, nors jau dvidešimt treji. Dirba pašte. Vilija nesugebėjo surūkyti cigaretės iki galo, numetė ją ir pagalvojo: „Nepatinka man tas rūkymas, kaip Veronika vis traukia vieną po kitos, ji ir patarė, kad nuramins nervus… bet vargu.“ Tuo metu pro jos namą pravažiavo naujas seniūnijos policijos pareigūnas Antanas – perkeltas iš gretimo rajono, apie tai Vilija žinojo iš pašto kolegių. Palydėjusi žvilgsniu jo automobilį, grįžo į namus, temsta, o jai šiandien svarbus ir pavojingas reikalas… Vakar pašte, nors žmonių nebuvo daug, vis užsukdavo kaimynai. „Rytoj čia bus spūstis“, – pasakė senbuvė Ona, – „o šiandien – ramuma prieš pensijų išmokas.“ Ona dirba pašte trisdešimt metų, ją pažįsta visi kaimynai. „Taip jau ir nedirbtų be tavęs paštas – vieta tu šventa“, – juokėsi jauna Veronika. „Užtektų ir kiti, bet išeisiu pensijon – dar bus, kas mane pakeis.“ Įėjo žvali kaimynė Marina, keturiasdešimt dviejų metų. „Karšta šiandien! Atėjau, nes mano kaimynė, močiutė Glafira, paprašė žurnalo prenumeratos – ji mėgsta skaityti, o mums rytoj išvažiuoti į Turkiją… Nespėja užsiprenumeruoti, nori, kad padėčiau, kai mes iš kelionės lauksim.“ „Oho, Marina, nebijai taip toli, dar ir lėktuvu“, – stebėjosi Ona, – „Turkija – šaunu, įdegsi“, – kalbėjo taip, lyg pati ką tik iš ten grįžo. „Nesijaudinu, pirmą dieną pamatysit mano nuotraukas internete, naują maudymosi kostiumėlį nusipirkau“, – juokėsi Marina ir išėjo. „Kiek gi pinigų reikia visai šeimai Turkijon?“ – išplėtė akis Veronika. „O, pas juos – pinigų netrūksta, vyras ūkininkas“, – jau rimtai pridūrė Ona. Tik Vilija tyliai sėdėjo prie kompiuterio ir klausė, stebėjo. Galvojo… Po kiek laiko į paštą užėjo pareigūnas Antanas ir šypsodamasis pasisveikino: „Sveiki, ar jau atkeliavo mano pranešimas?“ – kreipėsi į Veroniką, o pamatęs Viliją, sustingo. „Net nežinojau, kad čia gražios merginos dirba… Tik labai liūdna.“ Ona pastebėjo jo žvilgsnį: „Vilija… Neseniai palaidojo sužadėtinį.“ „Suprantu“, – pritarė Antanas, Veronika pasakė, kad siuntos dar nėra. Prieš tris savaites Vilija neteko sužadėtinio Dainiaus – rado jį nužudytą rajone prie apleisto garažo, kalbama, jog jis azarto mėgėjas ir lošė pogrindyje. Vilija nieko nežinojo. Policija nieko nerado, tačiau vieną naktį Viliją namuose aplankė du miestiečiai. Jai buvo matyti, kad Dainius buvo su jais susijęs. „Tavo sužadėtinis mums skolingas didelę sumą.“ „Bet jis mirė“, – išsigandusi atsakė Vilija. „Skolos nemiršta, už jį tu turėsi mokėti. Tau teks atsilyginti“, – Linas nurodė sumą – dešimt tūkstančių eurų. „Kur man rasti tiek pinigų?“ „Tavo problemos. O kaime – turtingų yra, mąstyk.“ „Nežinau, kas pas mus turtingas…“ „Meluoji – pašte dirbi, viską žinai“, – Linas buvo tvirtas, – „mums reikalingi pinigai. Po dviejų savaičių atvažiuojame, jei pasiskųsi policijai – baigsis blogai. Štai atidarymo raktai.“ Išėjus vyrams Vilija užsidarė. Pulsas šokinėjo, buvo tamsu ir tuščia. Kitą naktį Vilija nutarė įlįsti į Marinos namus. Jie išvykę. Žinojo – kieme nėra šuns, tik uždaryti vartai. Ji perlipus už tvoros nesunkiai, raktu atrakino duris. Širdis daužėsi – ji daro nusikaltimą. Ieškojo pinigų, kambaryje sklido šviesa nuo žibinto už tvoros. „Dieve, ką aš darau? Gyventi noriu… Dainiau, ką padarei, guli dabar, o man – atkentėti, dargi nusikaltimą daryti.“ Vilija suprato, kad reikėtų kreiptis į policiją, bet labai bijojo Liną… Rado penkiolika tūkstančių eurų, komodoje – Marinos auksinį žiedą ir apyrankę, ant stalo – nešiojamą kompiuterį, viską susidėjo į kuprinę. Ramiai išėjo, slaptai praleido naktį, o namuose – į seną močiutės skrynią paslėpė kuprinę. Neišsimiegojo, galva skaudėjo. Darbe – lyg apsvaigusi. Po pietų išėjo iš pašto ir nuėjo į valgyklą. „Laba diena“, – prieš ją pasirodė Antanas. Viliją krūptelėjo, jis šyptelėjo, – „nebijok, mūsų keliai susikirto, man irgi valgykloje reikalas.“ „Labas“, – sumurmėjo Vilija, įtardama – gal jis žino apie nusikaltimą? „Taip, tavęs laukiau“, – prabilo Antanas. Ji pažvelgė jam į akis ir nusiramino – matė, kad juokauja. Nuo tos dienos jie kartu pietavo, kartais vakarais Antanas palydėdavo ją namo – net likdavo nakvoti. Greitai pasklido kaime gandai: „Vilijai pavyko užkariauti pareigūną – pasisekė“, – piktinosi Tamara, – „Antanas patiko mano dukrai, bet Vilija – greitesnė.“ „Ai, juk matyti, kad jam ji patinka. Įsimylėjo.“ Iš tiesų – meilė užsiplieskė, bet kai kurie kaimynai smerkė Viliją: „Sužadėtinį palaidojo, o jau kitą rado.“ „O ką – kovoti turi viena visą gyvenimą?“ – gynė kiti. Vilijai neberado vietos – artėjo diena, kai miestiečiai žadėjo atvažiuoti. Ji bijojo, kad užtiks Antaną. Troško prisipažinti, bet nedrįso. Galiausiai – likus dviem dienoms, pasiryžo: „Antanai, noriu prisipažinti…“ Jis juokėsi: „Žinau, aš tave taip pat myliu…“ „Ne apie tai…“ Antanas klausė rimtai, negalėjo patikėti, kad ši gležna ir graži mergina – jam brangi – nusikalto. Tuoj pat ją gynė – juk ją išgąsdino. „Na ir reikalai, Vilija. Dabar teks atsakyti. Kur viskas, ką paėmei? Naivuolė, reikėjo iškart ateiti pas mane…“ Ji atnešė kuprinę, atidavė. Jis ramino, žadėjo padėti. Po dviejų dienų vakare – stiprūs beldimai į duris. Vilija išsigandusi atidarė. Stovėjo Linas su draugu, reikalavo pinigų. „Neradau pinigų, bet sugalvosiu… Duokit dar laiko…“ Linas liepė: „Laiko! Ne, arba duok, arba dabar…“ – sugriebė ją už peties, suplėšė palaidinę. Bet staiga prieš jį pargriuvo draugas, o iš paskos Linas. Abu jau ant grindų – Antanas užsegė antrankius, kitas policininkas pakėlė Liną. „Viskas baigta“, – tyliai taria Antanas, – „jie atsakys už savo veiksmus. Ryt – į skyrių.“ Viliją apklausė, ji viską išpasakojo. Marina – iš poilsio grįžo su šeima, jiems viską grąžino. Antanas paprašė – kad apylinkėje nepaskleistų naujienos apie Viliją. Kaip nutiko – niekas netikėjo, kad Vilija – tokia kukli, galėjo taip pasielgti. Visi nusprendė, kad Linas su draugu – jie ir nužudė Dainių. Ilgam išvyko į kalėjimą. Antanas pasipiršo Vilijai – buvo vestuvės. Antano meilė nuplovė Vilijos nuodėmes ir išgydė jos senas žaizdas. Dabar jau augina dukrelę Onutę.

Nenorėjau, bet padariau Rūkyti Gabija visai nemokėjo, bet kažkodėl buvo įsitikinusi, kad cigaretė ramina nervus.

Uncategorized

0166

Mano sūnus ilgai ieškojo tinkamos žmonos, tačiau niekada nekritikavau jo pasirinkimų. Galiausiai, kai jam sukako 30 metų, jis sutiko Agnę – idealią jam moterį. Beveik kasdien girdėdavau, kokia ji švelni ir graži, o sūnus buvo iki ausų įsimylėjęs. Agnė patiko ir man. Jis su didžia meile tiek man, tiek draugams pasakodavo apie jos privalumus – jam atrodė, kad ji tobula jam moteris, tad ilgai nedvejojęs ją vedė. Kaip mylinti mama, aš, žinoma, palaikiau jo sprendimą. Vestuvės organizuoti buvo sudėtinga, tačiau draugai nepaprastai padėjo. Nuotakos tėvai buvo fantastiški ir nuo pat pradžių puikiai sutarėme. Iš pradžių viskas buvo nuostabu, bet laikui bėgant viskas pasikeitė – jų santuoka pradėjo byrėti, vis dažniau kilo nesutarimai. Žinojau, kad tai tik pirmieji metai ir viskas turėtų susitvarkyti, tačiau vis tiek nerimavau dėl jų laimės ir norėjau, kad jų santuoka pavyktų. Ta naktis mane supykdė. Vėlų vakarą sūnus grįžo pas mane su daiktais: pasakė, kad neturi kur gyventi, nes žmona jį išvarė. Kelioms dienoms jis liko pas mane, o Agnė per tą laiką nė karto neatėjo susitaikyti. Tai kartojosi vėl ir vėl. Kai marti pranešė, kad laukiasi, nusprendžiau rimtai su jais pasikalbėti. Tikėjausi duoti kelis patarimus, kurie padėtų išvengti nesusikalbėjimų ateityje, bet viskas tapo tik dar blogiau. Jų nesutarimai tapo dar dažnesni, o sūnus vis dažniau nakvodavo pas mane. Mačiau, kaip jam sunku. Jis nebebuvo tas laimingas žmogus, kuriuo buvo anksčiau – jo akyse mačiau nusivylimą. Negalėjau pakęsti, kad mano sūnus kenčia blogoje santuokoje, todėl patariau pagalvoti, ar verta taip gyventi. Pasakiau, kad galėtų būti geras tėtis net ir gyvendamas atskirai. Taip ir nutiko – netrukus jis pateikė skyrybų prašymą. Netrukus po to Agnė atėjo prašydama mano pagalbos – įkalbėti sūnų atsiimti skyrybų prašymą, nes nenori sugriauti šeimos. Ne kartą sakiau jai, kad reikia rūpintis šeima. Ji išlieja man savo pyktį dėl skyrybų, o vėliau viešai kaltina mane, kad kišuosi. Nežinau, ar teisingai pasielgiau ragindama sūnų skirtis. Jo žmona manęs nemėgsta, o jis pats vis labiau nuo manęs tolsta. O gal jie vis dar vienas kitą myli? Gyventi atskirai blogai, bet kartu irgi nėra gerai.

Žinai, kaip mano sūnus ilgai ieškojo tinkamos moters, su kuria galėtų praleisti visą gyvenimą?

Uncategorized

0540

Kai Beata sužinojo, kad laukiasi, jos šeima buvo priblokšta – jiems nepatiko mintis, kad ji myli žmogų, kuris, jų nuomone, ilgai neišbus šalia Beata – paprasta mergina iš Vilniaus, augusi draugiškoje šeimoje su mama ir patėviu, kuris ją mylėjo kaip tikrą dukrą. Jos tėvai visada ją palaikė, Beata jautėsi mylima ir žinojo, jog gali jais pasikliauti. Baigusi mokyklą ir išlaikiusi brandos egzaminą, mergina susidūrė su iššūkiu – prasčiau laikėsi anglų kalbos, tad stojimas į universitetą buvo neaiškus. Beata nusprendė, kad privačios pamokos su pedagogu padės greičiau įveikti šią kliūtį. Ji pasirinko Ronį, kuris atvyko iš Gvinėjos studijuoti į Lietuvą ir ne vienerius metus mokė anglų kalbos. Iš pradžių Beatai sekėsi sunkiai, tačiau ilgainiui ji pamilo Ronį, o jų santykiai tapo labai artimi. Jie nebenorėjo būti atskirai. Kai Beata sužinojo apie nėštumą, jos šeima buvo šokiruota. Artimieji nesuprato, kodėl ji renkasi gyventi su žmogumi, kuris, jų nuomone, ilgai neišbus su ja. Jie įsivaizdavo, kaip Beata vieniša augina vaiką bei kaip atžala išsiskirs tarp kitų vaikų dėl savo išvaizdos. Gavęs diplomą, Ronis grįžo į tėvynę, bet toliau nuolat bendravo su Beata – abu nekantriai laukė kūdikio gimimo, dažnai paskambindavo ir kalbėdavosi internetu. Dukrelė gimė laiku, tačiau priešiškumas iš šeimos pusės paskatino Beatą išvykti su vaiku į Gvinėją. Afrikoje Beatai ir jos vyrui kilo sunkumų – jie niekaip negalėjo priprasti prie klimato, todėl sugrįžo į Lietuvą. Po kurio laiko šeimoje gimė antroji dukra, tačiau artimieji vis dar atsisako su jais bendrauti. Beata nenori palikti mylimojo, kad tik įtiktų šeimai. Jie svarsto emigruoti į Kanadą, viliasi, kad ten ras daugiau tolerancijos ir priėmimo.

Kai Miglė sužinojo, kad laukiasi, jos šeima buvo apstulbusi. Jiems visai nepatiko mintis, kad ji draugauja

Uncategorized

015

Mano suaugęs sūnus visada manęs vengė. Kai jis pateko į ligoninę, sužinojau apie jo antrąjį gyvenimą – ir žmones, kurie jį pažinojo visai kitaip nei aš…

20240615, Ketvirtadienis Mano suaugęs sūnus visada mane vengė. Kai jis pateko į ligoninę, atradau jo

Uncategorized

017

Naujametinė tyla: Vienišos žiemos vakaro stebuklas Vilniaus kieme

Naujametė tyla Lapkritis Vilniuje slinko pilkas, šlapias, pasimetęs tarp rudens ir žiemos. Dienos buvo

Uncategorized

089

„Auginau anūkę 12 metų, tikėdama, kad jos mama išvyko į užsienį: vieną dieną mergaitė man pasakė tiesą, kurios niekada nenorėjau išgirsti“

Aš auginu Austėtę jau dvylika metų, tikėdamasis, kad jos mama išvyko į užsienį tik laikinai.

Uncategorized

022

Mano antrasis vyras pasirodė esąs nuostabus žmogus – niekada negailėjo pinigų man ir mano sūnui skirtoms reikmėms bei pirkiniams

Mano antrasis vyras pasirodė esąs nuostabus žmogus negailėjo pinigų nei man, nei mano sūnui, kai eidavome

Uncategorized

018

Vyras pakvietė savo buvusią žmoną dėl vaikų, o aš išvažiavau švęsti į viešbutį

Kur statysi tą vazą? Juk sakiau dėk ją į spintą, prie mano servizo ji visai netinka, Raminta stengėsi

Uncategorized

014

Vyras išvyko į komandiruotę ir negrįžo. Tiesa pasirodė esanti baisesnė nei maniau.

20240812, antrasis rytas Vakar išvyko į delegaciją ir negrįžo. Tiesa pasirodė baisesnė, nei įsivaizdavau.