Zibainis – Page 63

Išdavystė, šokas, paslaptis.

Sveikas, drauge! Turiu tau vieną įtemptą istoriją paklausyk, gal šiek tiek susimąstysi. Ieva gamino vakarienę

„Liepos 7‑a! Tai negali būti! Tik sutapimas. Bet ir vardas Andrius.“

Liepos 7ąją! Tai neįmanoma! Tiesiog sutapimas. Bet ir vardas Andrius. Tėvo vardas ir pavardė kitokie.

Žinai, Jurgai, ji – tavo sesuo, aš – tavo žmona. Daugiau nebegaliu žiūrėti, kaip iš mūsų vaikų imti ir viską nešti Olenai. Jurgis pats suprato, kad žmona teisėta, bet kitaip nebuvo galimybės. Kai seseriai reikėjo pagalbos, jis pirmas ištiesdavo ranką – taip visada nuo vaikystės. – Jurgai, nesijaudinu, jei padėsi Olenai, bet kai nuolat ima iš mūsų šeimos biudžeto – tai ne pagalba, o nuostoliai mums. – Aš viską suprantu, bet negaliu kitaip.

Žinai, Jurgai, ji tavo sesuo, o aš tavo žmona. Ir aš nebeįtariu, kaip nuimai iš mūsų vaikų ir viską dovanoji Aistėi.

– Šiandien sakai, kad vedžiai su manimi, nes aš „patogi“! – Na, ir kas? – jis susiraukė pečius. – Ar tai blogai?

2024m. gegužės 12d. Mano dienoraštis Tu šiandien sakiai, kad priėjai su manimi, nes aš patogi! Ir ką?

Olenė niekad nepastebėjo galimybės pakviesti Sergejų į savo namus. Pasimatymų – viena dalykas, bendras gyvenimas – kitas. Šeštadienį Olenė lauktų Sergeją į įprastą pasivaikščiojimą. Kai ji atidėjo duris ir apkabino, pamatė jį su dviem didelėmis lagaminais.

Austėja niekada nebuvo galvojusi pasiūlyti Vytautui persikelti pas save. Sutikti tai viena, kartu gyventi

Jau kitokia? Giedrė būtų norėjusi pagalvoti, ką žmonės pasakys – šnibždėjo kaimo kaimynai, pamatę našlės kieme vyrą. Kaimas, kur visi vienas kitą pažįsta: kas kieno liubininkas, kas kada kasti bulves, o kas ką kartą skyrybų nesugeba slėpti. Todėl, kai našlė Giedrė po dviejų metų nuo vyro mirties į namus priėmė naują jaunikį, visi tyliai šnabždėjo: „Štai ji ne suvaldė“. Bet garsiai niekas nieko nepasakė – nes Giedrė buvo darbšti, garbinga ir dvių vaikų vieniša augino.

2026m. birželio12d. Dienoraštis Mankštau prisimindamas, kaip mūsų mažame Kriukų kaime, kur visi pažįsta

Aš – jūsų anūkelėAš atvykau į jūsų namus per šiltą vasaros rytą, nešdama po rankoje seną laišką, kurio turinys galėtų pakeisti mūsų visų likimus.

Eiti, mama atėjo, rinkis. Manoma, kad kiekvienas vaikų namų berniukas nekantrauja išgirsti šių žodžių.

– Jei kūdikis primins buvusį – atsisakysiu … duosiu gyvenimą ir atsisakysiu! – Be spalvų balsu pasakė AistėŽvilgsnis draugės, stebėjusios visą sceną, iškart susigriovė, kai Aistės žodžiai išgarsėjo per kambario tylą.

Jei kūdikis bus panašus į buvusį vyrą, atsisakysiu duosiu gyvenimą ir pasitrauksiu! be spalvų balsu pasakė Aistė.

Kita pamotė…

Antros šeimos močiutės Kai Aistė įsiveržė į butą, akyse švietė šlapių mokyklinės mokytojos bokštelių