Zibainis

Skyrybos dėl kaimynės: kodėl iš visų moterų pasaulyje jis pasirinko ją? Marijos istorija apie dvidešimt bendro gyvenimo metų, vaikus ir išdavystę – kaip šeimos, draugų ir artimųjų spaudimas susitaikyti priverčia ieškoti atsakymų, o lietuviška tėvo išmintis padeda atsilaikyti manipulacijoms

Skyrybos dėl kaimynės Nu tu man tik paaiškink, kodėl iš visų moterų pasaulyje pasirinkai būtent ją?

Uncategorized

023

Tryliktuko raktas: Tėvo ir sūnaus popietė su dviračiu, praleista prisiminimų, tylos ir pagaliau išgirstų žodžių rate

Raktas Tryliktam Rytą paskambino tarsi nieko ypatingo: Užsuksi? Reiktų dviratį pakelti. Vienas nenoriu vargti.

Uncategorized

015

Uošvė Ana Petrovna sėdėjo virtuvėje ir stebėjo, kaip ant viryklės tyliai verda pienas. Tris kartus pamiršo jį pamaišyti, ir kiekvieną sykį susizgribo per vėlai – užkilo puta, išbėgo, ir ji suirzusi valė viryklę skuduru. Tokiais momentais ji ypač aiškiai jautė: esmė ne piene. Po antro anūko gimimo šeimoje viskas tarsi išėjo iš vėžių. Dukra nuvargo, sulieknėjo, mažiau kalbėjo. Žentas grįždavo vėlai, valgydavo tylėdamas, kartais tiesiai eidavo į kambarį. Ana Petrovna tai matė ir galvojo: argi galima taip palikti moterį vieną? Ji kalbėjo. Iš pradžių atsargiai, vėliau – griežčiau. Iš pradžių dukrai, paskiau – žentui. O paskui pastebėjo keistą dalyką: po jos žodžių namuose ne palengvėdavo, o pasunkėdavo. Dukra gynė vyrą, žentas tamsėdavo, o ji pati grįždavo namo pajutusi, kad vėl kažką padarė ne taip. Tą dieną nuėjo pas kunigą ne patarimo, o todėl, kad tiesiog nebebuvo kur dėtis su tuo jausmu. – Matyt, esu bloga, – tarė ji, nežiūrėdama į jį. – Viską darau ne taip. Kunigas sėdėjo prie stalo ir rašė. Atidėjo rašiklį. – Kodėl taip nusprendėte? Ana Petrovna gūžtelėjo pečiais. – Norėjau padėti. O išeina, kad visus tik supykdau. Jis įdėmiai, bet be griežtumo ją apžiūrėjo. – Jūs ne bloga. Jūs – pavargusi. Ir labai sunerimusi. Ji atsiduso. Tai buvo panašu į tiesą. – Man baisu dėl dukros, – pasakė. – Po gimdymo ji visai kitokia. O jis… – numojo ranka. – Lyg nieko nematytų. – O matote, ką jis daro? – paklausė kunigas. Ana Petrovna susimąstė. Prisiminė, kaip praeitą savaitę žentas plovė indus vėlai vakare, kai, matyt, manė, kad niekas nemato. Kaip sekmadienį vedžiojo vežimėlį, nors matėsi – labiausiai norėjo atsigulti ir miegoti. – Darau… galbūt, – pasakė nedrąsiai. – Bet ne taip, kaip reikia. – O kaip reikia? – ramiai paklausė kunigas. Ana Petrovna norėjo iškart atsakyti, bet staiga suprato, kad nežino. Mintyse tik: daugiau, dažniau, dėmesingiau. Bet kas konkrečiai – pasakyti sunku. – Tiesiog noriu, kad jai būtų lengviau, – tarė. – Šitą ir sakykite, – tyliai tarė kunigas. – Tik ne jam, o sau. Ji pažvelgė į jį. – Ką turite omeny? – Tai, kad dabar kovojate ne už dukrą, o prieš jos vyrą. O kovoti – reiškia būti įsitempus. Nuo to pavargsta visi. Ir jūs, ir jie. Ana Petrovna ilgai tylėjo. Tada paklausė: – Ir ką man daryti? Vaidinti, kad viskas gerai? – Ne, – pasakė jis. – Tiesiog darykite tai, kas padeda. Ne žodžiai, o darbai. Ir ne prieš kažką, o dėl kažko. Grįždama namo mąstė apie tai. Prisiminė, kaip anksčiau, kai dukra buvo maža, neauklėdavo, o tiesiog atsisėsdavo šalia, jei ši verkdavo. Kodėl dabar viskas kitaip? Kitą dieną atėjo pas juos be įspėjimo. Atnešė sriubos. Dukra nustebo, žentas sumišo. – Aš tik trumpam, – pasakė Ana Petrovna. – Tiesiog padėsiu. Pabūvo su vaikais, kol dukra miegojo. Ramiai išėjo, nepasakiusi nė vieno žodžio apie tai, kaip jiems sunku ir kaip turi gyventi. Po savaitės atėjo vėl. Ir dar po savaitės. Ji vis dar matė, kad žentas ne idealus. Bet pradėjo matyti ir kita: kaip švelniai jis paima mažylį, kaip vakare užkloja dukrą pledu, manydamas, kad niekas nemato. Vienąsyk neištvėrė ir paklausė jo virtuvėje: – Tau dabar sunku? Jis nustebo, lyg to klausimo niekas niekada nebūtų uždavęs. – Sunku, – atsakė po pauzės. – Labai. Ir daugiau nieko. Bet po to tarp jų išnyko kažkas aštraus, kas buvo ore. Ana Petrovna suprato: ji laukė iš jo vieno dalyko – kad jis pasikeistų. O reikėjo pradėti nuo savęs. Ji nustojo aptarinėti jį su dukra. Kai ši skųsdavosi, daugiau nesakė: juk tau sakiau. Tiesiog klausėsi. Kartais pasiimdavo vaikus, kad dukra pailsėtų. Kartais paskambindavo žentui ir paklausdavo, kaip sekasi. Tai nebuvo lengva. Daug lengviau buvo pykti. Bet pamažu namuose tapo tyliau. Ne geriau, ne idealiau – tyliau. Be amžinos įtampos. Vieną dieną dukra pasakė: – Mama, ačiū, kad dabar esi su mumis, o ne prieš mus. Ana Petrovna ilgai galvojo apie šiuos žodžius. Ji suprato paprastą dalyką: susitaikymas – tai ne tada, kai kas nors pripažįsta kaltę. Tai tada, kai kas nors pirmas nustoja kovoti. Ji vis dar norėjo, kad žentas būtų dėmesingesnis. Šis noras niekur nedingo. Bet šalia jo gyveno kitas, svarbesnis: kad šeimoje būtų ramybė. Ir kiekvieną kartą, kai kildavo sena – pasipiktinimas, nuoskauda, noras pasakyti ką griežto, – ji savęs klausdavo: Ar noriu būti teisi, ar noriu, kad jiems būtų lengviau? Atsakymas beveik visada parodydavo, ką daryti toliau. **Uošvė: Kaip Ana Petrovna atrado kelią į šeimos ramybę, kai norisi būti teisia, bet svarbiau – būti kartu**

2024 m. kovo 14 d. Šį vakarą, sėdėdama ant virtuvės kėdės Vilniuje, lėtai žiūrėjau, kaip ant viryklės

Uncategorized

Pienių žiedų uogienė Baigėsi snieguota žiema – šįmet nebuvo stiprių šalnų, žiema buvo švelni ir snieginga. Tačiau jau atsibodo, norisi žalumos, spalvų ir kuo greičiau nusimesti šiltus žieminius rūbus. Į nedidelį rajono miestelį atėjo pavasaris. Taisija nekantriai jo laukė, myli pavasarį, laukia, kol prabunda gamta – ir sulaukė. Žiūrėdama pro trečio aukšto langą, mąstė: – Šiltomis pavasario dienomis miestas tarsi pabunda iš ilgos žiemos miego. Net automobiliai kitaip ūžia, turgus atgyvęs. Žmonės spalvingomis striukėmis ir paltukais skuba kas kur, o rytais mus pažadina paukščiai anksčiau nei žadintuvas. Ach, kaip gera pavasarį, o vasarą dar geriau… Taisija jau seniai gyvena penkiaaukštyje, dabar dviese su anūke Varya – ji ketvirtokė. Prieš metus Varės tėvai išvažiavo dirbti pagal kontraktą į Afriką – abu gydytojai, dukrą paliko senelienei. – Mamyte, perduodam tau mūsų Varytę saugojimui, juk negi tampysim ją ten, žinom, kad rūpinsies mylima anūke, – kalbėjo Taisijos dukra. – O kaip kitaip, žinoma, kad pasirūpinsiu, juk linksma su ja, pensijoje veiklos nedaug. Važiuokit, o mes su Varyte čia susitvarkysim, – sakė motina. – Oho, močiute, gyvensime, dažnai eisime į parką, tėčiams vis nėra laiko, nei man, – džiaugėsi anūkė. Pamaitinusi pusryčiais ir išsiuntusi į mokyklą, Taisija ėmėsi namų ruošos, laikas nepastebimai praėjo. – Užbėgsiu į parduotuvę, o tada Varytė pareis iš mokyklos, – planavo ji, besiruošdama išeiti iš buto. Išėjusi į kiemą, ant suolelio jau sėdėjo dvi kaimynės, pasiklojusios pagalvėles – suoliukas vis dar šaltas. Semionienė, amžiaus nesakanti vienišė – ar septyniasdešimt, ar daugiau. Gyvena pirmajame aukšte vieno kambario bute. Valentina – energinga, išsilavinusi, 75 metų, mėgstanti juoktis, pilna priešingybė Semionienei, kuri visada nepatenkinta. Kai sniegas ištirpsta ir saulelė pradeda šilti, suoliukas miesto kieme niekada nebūna laisvas – kas nors vis prisėda. Na, Semionienė ir Valentina tiesiog neatsiejamos suoliuko gyventojos – nuo pat ryto iki vakaro sėdi čia, tik pietų pertraukai parbėga namo. Apie viską, kas vyksta name, žino daugiau nei bet kas – niekas jų akims nepraslysta. Taisija kartais prisėda su jomis – aptaria naujienas, kas kokiam žurnale perskaitė, ką per televizorių matė, Semionienė mėgsta pasakoti apie savo spaudimą. – Sveikos, moteriškės, – nusišypsojusi sveikinosi Taisija, – jau budėjime? – Sveika, Tasija, aišku budime, kitaip bausmę už dyką gausim. O tu į parduotuvę keliauji, ar ne? – šmaikštavo Semionienė, pamačiusi Taisijos rankose tašę. – Taip, į parduotuvę, kol Varytė iš mokyklos grįš, žadėjau už penketus ką nors saldaus nupirkti, – atsakė Taisija ir patraukė toliau. Diena prabėgo kaip visada – parvedė anūkę iš mokyklos, pamaitino, ši ėmėsi pamokų, Taisija tvarkėsi, vėliau žiūrėjo televizorių. – Močiute, lekiu į šokius, – išgirdo ji. Varytė jau stovėjo su kuprine, telefonu rankoje – šokius lanko jau šešerius metus, jai patinka, dalyvauja įvairiuose renginiuose, o Taisija didžiuojasi gražuole anūke. – Gerai, Varytė, lėk, – švelniai atsakė močiutė, palydėjo iki durų. Taisija, laukdama anūkės po užsiėmimų, pati prisėdo ant suoliuko prie namo. – Nuobodžiaujat? – prisėdo šalia kaimynas iš antro aukšto, Egidijus Iljinčius. – Nejau galima nuobodžiauti tokią dieną? Pavasaris, nuostabus oras, – atsakė Taisija. – Tikrai taip… Saulutė kepina, paukšteliai čirška, viskas žaliuoja, o nuo šalpusnių geltonuojasi – kaip mažos saulutės tie žiedai, – kalbėjo Egidijus su šypsena, Taisija pritarė. Tuo metu už nugaros pribėgo Varytė ir metėsi močiutei ant kaklo, sušukdama: – Au au! – Ot, nutrūktgalvė, išgąsdino – iš baimės galima ir nugriūti… – juokėsi Taisija. – O, anksti dar apie tokias temas, – juokaudamas tarė Egidijus ir paplekšnojo jai per petį. – Na, eime, nutrūktgalve, tarkavau morkų su cukrumi, pavargai turbūt šokiuose, iškepiau tavo mėgstamų kotletų, – švelniai pakvietė anūkę. Egidijus taip pat pakilo nuo suoliuko kartu su jomis. – Ką čia bėgat iš lauko? – nustebo Taisija. – Taip gardžiai prakalbai apie kotletus, kad pats užsinorėjau užkąsti. O jūs paskui išeikit į kiemą, gal net pasivaikščiosim, – pasiūlė kaimynas. – Pažadėt negaliu, darbų nemažai, bet – pažiūrėsim… vakare visgi išėjo į suoliuką Atsisveikinusi ir kažkam šyptelėjusi, Taisija su Varyte įžengė į namą, Egidijus iš paskos. – Močiute, Egidijus Iljinčius tau kavalieriauja, – juokėsi Varytė, kai įėjo į koridorių. – Oi, ką tu čia šneki, – numojo ranka Taisija. – O tu pati pažiūrėk, kaip į tave žiūri – pastebiu jau ne pirmą kartą, – nesiliovė juoktis anūkė ir, žaismingai užvertusi akis, tarė, – jei Mariukas iš paralelinės klasės taip į mane žiūrėtų – visos mokyklos panelės pavydėtų! – Na, sėsk prie stalo, stebėtoja mano. O Mariukas dar pažiūrės, – šypsojosi močiutė. Vakarop visgi išėjo Taisija ant suoliuko, Egidijus joje jau laukė. Keista, bet nuolatinių suoliuko gyventojų nebebuvo. – Semionienė su Valentina ką tik išėjo – vakarieniaut, – pasakė Egidijus. Nuo tos dienos vis dažniau Taisija su Egidijumi susitikdavo, kartais kartu nueidavo į parką, skaitydavo laikraščius, aptardavo straipsnius, receptus, žvaigždes, dalydavosi istorijomis. Pati Egidijaus Iljinčiaus gyvenimo kelionė nebuvo lengva. Buvo žmona, dukra ir anūkas. Bet liko našlys, dukrą užaugino vienas, kaip mokėjo. Dirbo dviejose darbovietėse, kad Veročka nieko netrūktų. Laiko skyrė mažai, iš darbo išeidavo – ji dar miegodavo, grįždavo – ji vėl miegodavo. Dukra užaugo, ištekėjo, išvyko į kitą miestą, pagimdė sūnų. Kiek kartų aplankydavo, bet jų ryšys nutrūko. O susitikimuose nebuvo iš jos pusės šeimos šilumos. Su vyru Veročka išsiskyrė po penkiolikos metų, sūnų augino viena. – Taisa, dukra ruošiasi atvažiuot, po dviejų dienų bus. Ryte paskambino. Ko ji dabar sumanė? Tiek metų nesikalbam, – kalbėjo Egidijus, jie jau seniai kalbasi „tu“ ir žino viską vienas apie kitą. – Gal pasiilgo? Su amžium norisi būti arčiau artimųjų, – svarstė Taisija. – Nežinau, nesu tikras… Veročka atvažiavo. Vis dar šiurkšti, rimta, sau pati protinga. Egidijus laukė rimto pokalbio, tas ir įvyko. – Tėti, iš tiesų pas tave su rimtu reikalu, – pradėjo Veročka. – Pardavim butą – persikelsi pas mus. Gyvensi su mumis ir anūku, juk smagiau, – kalbėjo dukra ryžtingai, matėsi, viskas jau nuspręsta. Bet Egidijui pasidarė nepatogu – nenorėjo trauktis iš savo namų į svetimą miestą „po akimis“ nelabai šiltos dukros. Atsisakė, sakėsi įpratęs gyventi vienas. Veročka neketino pasiduoti. Sužinojo, kad tėtis draugauja su kaimyne Taisija – nuėjo pas ją į svečius. Maloniai pasisveikinusi, atsisėdo virtuvėje, Taisija įpylė arbatos, padėjo saldainių ir pienių žiedų uogienės. – Klausau, Veročka, – švelniai tarė Taisija. – Pastebėjau, labai artimai bendraujate su mano tėčiu. Gal galėtumėt padėti jį įkalbėti labai svarbiu klausimu? – Koks čia klausimas? – Padėkite, įkalbėkit jį parduoti savo butą… Kam vienam tiek vietos, negi negalima pagalvot apie kitus? – pabaigė ji įžūliai. Taisiją nustebino Veročkos apskaičiavimas ir cinizmas, atsakė kategorišku atsisakymu. Veročka staiga pasikeitė – paraudusi nuo įniršio ir pykčio rėkė ant Taisijos: – Aišku… Gal pati nori tą butą gauti. Radote vienišą senuką, užsimanėt anūkei kraitį… Taisotės ant suoliuko, vaikštot po parką, šnekate apie pienių naudą. Abu kaip du pienių žiedai, o ten… Gal dar prašėte registruoti santuoką? Įspėju – nieko negausi, ir perėjusi „tu“, suriko – nieko tu negausi, senė, – trenkė durimis ir išėjo. Taisijai buvo nemalonu, bijojo, kad kaimynai neišgirdo jos riksmo. Veročka greit išvažiavo. Taisija pradėjo vengti Egidijaus, jei pamatydavo, tuoj skubėdavo namo. ir arbatą gurkšnojo su pienių žiedų uogiene Bet kiek bebėgtum ar slapstytumeisi – gyvenimas viską sudėlioja į savo vietas. Kartą Taisija grįžo iš parduotuvės, o Egidijus sėdėjo prie laiptinės, laukė jos, rankose laikė geltonas gėles – pienes, net vainiką pradėjo pinti. – Taisija, nepabėk, – paprašė, – prisėsk trumpai. Atleisk už mano dukrą. Žinau… kad lankėsi pas tave ir prisikalbėjo. Žinau, ką ji gali pasakyti… Rimtai su ja pakalbėjom, anūką remsiu ir toliau. O ji… taip negalima, kaip ji… Trumpai, išvažiavo ir pasakė, kad nebeturi tėvo… O aš… – nutilo, o paskui ištiesė pynė iš pienių, – imk. O dar išviriau pienių žiedų uogienės – labai naudinga ir skani, būtinai turi paragaut. Ir į salotas jas verta dėt, – linksmai kalbėjo kaimynas. Po pienių naudos pokalbio kartu pasidarė salotų. Ir arbatą Taisija gėrė su pienių žiedų uogiene – labai patiko. Vakare vėl nuėjo į parką: – Turiu naują mėgstamo žurnalo numerį, – sakė Egidijus, paskaitysim ant suoliuko po mūsų liepa, – nuėjęs mostelėjo galva. Taisija prisėdo šalia ir nusišypsojo, užsimezgė pokalbis, ir šie du pamiršo apie viską. Jiems gera kartu. Ačiū, kad skaitote, prenumeruojate ir palaikote mane. Sėkmės jums gyvenime!

Dilgėlių uogienė Baigėsi snieguota žiema, šiemet šalčių nė nebuvo, tik švelnus, purus sniegas.

Uncategorized

072

Man 25-eri, jau du mėnesiai gyvenu su savo močiute: netekus mamos ir tetos, likome tik mudvi. Visi sako, kad aukoju jaunystę – ar tikrai prarandu save, pasirinkdama likti su vienintele šeimos nare?

Man 25-eri, ir jau du mėnesius gyvenu su savo močiute Vilniuje. Mano teta jos vienintelė likusi dukra

Uncategorized

029

Nenorėjau, bet padariau: Vasilisa nemokėjo rūkyti, tačiau buvo įsitikinusi, kad tai ją ramina. Ji stovėjo savo močiutės namo kieme ir stebėjo ramią Žemaitijos kaimo gatvę, niūriomis mintimis. Pastaruoju metu gyvenimas pasidarė pilnas rimtų rūpesčių. Vasilisa gyveno viena velionės močiutės namelyje, tėvai – gretimame kaime už septynių kilometrų. Jai norėjosi savarankiškumo, juk jau dvidešimt treji metai. Dirba vietinėje pašto skyriuje. Nesugebėjo užbaigti cigaretės, užgesino ir numetė: – Nemėgstu rūkyti, kaip Veronika, kuri vis rūkė viena po kitos. Ji man patarė, kad tai ramina, bet kažin… – galvojo. Tuo metu pro jos namus pravažiavo naujasis kaimo policininkas Antanas – atkeltas iš kito rajono. Apie jį Vasilisa girdėjo iš pašte dirbančių kolegių. Palydėjo akimis jo automobilį, o pati įėjo į namus, lauke pradėjo temti, o šį vakarą laukė svarbus ir pavojingas reikalas… Pašte vakar nebuvo daug žmonių, bet vis užsukdavo kaimynai. – Rytoj būsim apgulę paštą, – tarė ponia Ona, – šiandien – ramybė, prieš pensijų dieną. Ona pašte dirba nuo jaunystės, kaimynai jos laiko pašto širdimi. – Jau trisdešimt metų čia dirbu, visi žino, o aš net neįsivaizduoju, kur dar galėčiau… – Taip, teta Ona, – šypsojosi jaunoji Veronika, – mano mama sako, kad be jūsų mūsų paštas nejudėtų. Viskas čia laikosi ant jūsų. – Oi, neperdėkite, niekas nepakeičiamas, ko gero ir mane kas nors pakeis, juk išeinu į pensiją… – Sveiki, – užėjo Marina, keturiasdešimt dvejų, apkūni moteris. – Oj, karšta šiandien. Atėjau už kaimynę – senolę Glafirą, ji prašė užsisakyti žurnalą, labai mėgsta skaityti. O mes rytoj iš pat ryto išvykstame prie jūros – net iki Turkijos… Bijau, kad ji liks be žurnalų, jei ne užsakysime. Gaila jos, eiti nebegali, tad skaito daug, sako, kad taip laikas greičiau bėga. – Na, Marina, nebijai taip toli, dar ir lėktuvu, – klausė Ona, – Turkija – šaunu, pakaitinsitės ant saulės, – kalbėjo tarsi pati būtų ką tik grįžusi iš ten. – Nebijau. Pirmą dieną iškart įdėsiu nuotraukas internete, naują maudymuką nusipirkau, tad stebėkit! – pažadėjo Marina ir išejo. – Kiek gi reikia pinigų, kad su šeima nuskristum į Turkiją, – užvertė akis Veronika. – O ką, yra iš ko – vyras ūkininkas, – tvirtai tarė Ona. Tik Vasilisa tylėjo – stebėjo ir mąstė… Netrukus į paštą užėjo policininkas Antanas, linksmai pasisveikino: – Laba diena, man turėjo ateiti pranešimas, pažiūrėkit, – kreipėsi į Veroniką, o pats netikėtai pamatė Vasilisą ir įsistebeilijo. – Net neįsivaizdavau, kad čia dirba tokios gražios merginos, tik labai liūdna… Ona pastebėjo jo žvilgsnį. – Aaa, Vasilisa. Neseniai sužadėtinį palaidojo. – Suprantu, – prabilo Antanas, o Veronika pasakė, kad žinios jam kol kas nėra. Prieš tris savaites Vasilisa prarado sužadėtinį Denisą. Jį rado nužudytą rajoniniame miestelyje, kažkur tuščioje aikštelėje. Sakė, kad jis žaidė ir slaptai lankėsi nelegaliuose lošimo namuose. Vasilisa nieko nežinojo. Policija nieko nerado, tačiau kartą vėlai vakare iš miesto pas ją atvyko du jauni vyrai. Matė kažkada Denisą jų kompanijoje. – Tavo sužadėtinis mums liko skolingas nemažą sumą. – Bet juk jis mirė, – išsigandusi pasakė Vasilisa. – O skolos nemiršta, tad tavęs laukia atsakomybė, – Lechas paminėjo didelę sumą – dešimt tūkstančių eurų. – Iš kur man tiek gauti? – Tai jau tavo reikalas, beje, per paštą žinai, kas jūsų kaime turi pinigų. Pagalvok. – Bet aš nežinau, kas pas mus turtingas… – Nemeluok, dirbi pašte, viską žinai, – griežtai sakė Lechas, – mums reikia pinigų. Po dviejų savaičių atvažiuosim, jei kreipsies į policiją – ilgai negyvensi. Štai tau įrankiai – bet koks užraktas atsidarys… Išėjus jiems, Vasilisa užrakino namus. Kraujas pulsuodė smilkiniuose, buvo nejauku ir tylu, pro langą – tamsa. Po paros nusprendė naktį nueiti prie Marinos namo. Jie buvo išvykę. Žinojo, kad šuo kieme tik laikinai, vartai uždaryti – bet per tvorą ji perlipti sugebėjo. Vasilisa nežinojo kaip pateks į namą, bet kaip Lechas sakė – atidarė spyną įrankiu. Širdis daužėsi – juk elgėsi prieš įstatymą, tampo tokia kaip tie banditai, kurie privertė nusikalsti. Ilgai ieškojo pinigų, kambaryje buvo šviesu nuo gatvės žibinto. – Dieve, ką aš darau, – galvojo, – aišku, gyventi noriu, ką tu, Denisi, padarei – guli ten, o man tenka už tave atkentėti ir dar nusikalsti. Suprato, kad reikėtų kreiptis į policiją, bet bijojo – tas žiaurus Lechas pasieks visur… Rado tik penkis šimtus eurų ir Marinos auksinį žiedą su apyranke. Ant stalo pastebėjo nešiojamą kompiuterį – įsidėjo ir jį į krepšį. Taip pat ramiai išėjo iš Marinos namo, krepšį susikrovė ant peties, apsidairė – pietų nebuvo, šviesa tik tolumoje, pro kur pravažiavo policijos automobilis. Drebulys, baimė. Namo grįžus, krepšį paslėpė pas močiutę likusiame skrynioje, po senais rūbais. Tą naktį nemigojo, kitą dieną su skaudančia galva išėjo į darbą. Prie pietų išbėgo iš pašto – nuėjo į vietinę valgyklą. – Laba diena, – prieš akis pasirodė Antanas, ji krūptelėjo, o jis nusišypsojo: – Nebijok, kelias tas pats, irgi pietauti einu. – Laba, – tyliai atsakė, mintyse karštligiškai svarstydama – ar jis jau žino, ką padariau? – Taip, prie tavęs laukiau, – tarė policininkas. Ji pažvelgė į jo šviesias akis ir nurimo – matė, kad juokauja. Nuo tos dienos tapo pora, pietaudavo kartu, vakarais Antanas ją palydėdavo, vėliau apsigyveno kartu. Kaimo apkalbos pasklido greitai: – Užkabino Vasilisa naująjį policininką, spėjo, – piktinosi Tamara, – Antanas jau mano dukrai patiko, o čia – staigmena… – Ai, matosi, kad jam pati Vasilisa patinka, įsimylėjo. Iš tiesų, meilė abipusė, tačiau kai kurie kaimynai peikė: – Neseniai sužadėtinį paliūdėjo, o jau kitą susirado. – Ką gi, ar ji turi viena visą gyvenimą kentėti? – gynė kiti. Vasilisa nerimo – artėjo diena, kai tie iš miesto turės grįžti dėl pinigų. Bijojo, kad ras namie Antaną… Norėjo jam prisipažinti, kas buvo, artėjo laikas. Neištvėrė, liko dvi dienos, pasiryžo: – Antanai, noriu prisipažinti, – pradėjo, o jis nusijuokė. – Žinau, ir aš tave labai myliu… – Ne apie meilę… Antanas klausė atidžiai, negalėjo patikėti, kad jo mylima Vasilisa galėjo pasiryžti tokiam. Nors iškart ją teisinai – juk ją išgąsdino. – Na ir reikalai, Vasilisa. Turėsi atsakyti, o kur visa pavogta? Naivuolė, reikėjo iškart kreiptis į mane… Ji davė jam krepšį. Jis ilgai kalbino, žadėjo padėti. Po dviejų dienų vėlai vakare – beldimas. Su baime atidarė – stovėjo Lechas su draugu, reikalavo skolos. – Neradau pinigų, bet ką nors sugalvosiu, – išsigandusi kalbėjo. – Duokit dar laiko. Lechas suraukė jos petį. – Dar laiko? Nei velnio. Arba atiduodi pinigus, arba iškart mes… – grubiai timptelėjo marškinėlių apykaklę, ją plėšdamas. Staiga jo draugas nugriuvo ant žemės, iš paskos – ir pats Lechas. Abu jau gulėjo ant grindų, o Antanas užsegė antrankius, policininkas pakėlė Lecho draugą. – Viskas baigta, – ramiai pasakė Antanas, – gaus, ko pelnė. Ryt ateik į skyrių, tvarkysim formalumus. Vasilisą tardė, ji viską išsamiai papasakojo tyrėjui. Marina grįžo iš atostogų su šeima – viską jiems grąžino pagal sąrašą, o Antanas prašė tyrėją jos kaltės neskelbti viešai. Kaip ten bebūtų, viskas išsisprendė. Niekas netikėjo – Vasilisa, tokia kukli mergina būtų sugebėjusi tai padaryti. Visi išleido kaltę ant Lecho su bendražygiu – jie ir Denisą nužudė. Ilgam iškeliavo į kalėjimą. Antanas pasipiršo Vasilisai, įvyko vestuvės. Jo meilė nuplovė visus Vasilisos nuodėmes ir išgydė senus skaudulius. Jau augina dukrytę Eleną.

Niekada nenorėjau, bet padariau Rūkyt Laimutė nemokėjo, bet vis tiek buvo įsitikinusi, jog cigaretės

Uncategorized

032

Man 58-eri, o aš jau nežinau, kaip elgtis su savo kaimyne – ji gyvena tiesiai priešais ir tarsi pagrindinis jos užsiėmimas būtų sekti kiekvieną mūsų šeimos žingsnį: žino, kada atveža maistą, kiek maišelių įnešame, ar išnešėme šiukšles (ir kiek jų), net fiksuoja, kelintą valandą loja mūsų šuo, komentuoja, kada grįžta vyras, o paauglę dukrą prižiūri lyg būtų jos – kaip tvarkytis su tokia kaimynystės kontrole nenutolstant nuo lietuviško ramaus bendravimo? Ar turite patarimų?

Man 58 metai, ir jau nebežinau, kaip elgtis su savo kaimyne. Ji gyvena tiesiai priešais mus, ir atrodo

Uncategorized

0209

Tiek daug pinigų uždirbi, ar ne? Žmonos sesuo pasiskolino pinigų ir išvažiavo prie jūros Šią vasarą mylima žmonos sesuo atvyko pas mus į svečius. Šeimoje ją visi vadina numylėtine – per susibūrimus mama, tėtis ir visi giminaičiai kalba tik apie ją: puikiai mokėsi mokykloje, baigė universitetą, rado darbą pagal specialybę – ar gali būti geresnė dukra? O štai vyriausioji net nebaigė studijų ir ištekėjo. Bet niekam tai nerūpėjo, nes buvau pakankamai pasiturintis, turėjau savo verslą, butą, automobilį ir geras pajamas. Vis tiek geriausia dukra liko žmonos jaunesnioji sesuo. Ir štai šią vasarą žmonos sesuo atvyko pas mus ir paprašė paskolinti pinigų – norėjo imti paskolą būstui, tačiau neturėjo pradiniam įnašui. Man tai nebuvo didelė suma, todėl paskolinau nesvarstydamas. Ji sakė, kad dirba valdiškame darbe ir grąžins laiku. Taigi, pasiskolino pinigus, kone prisiekė kas mėnesį grąžinsianti. Bet po savaitės išvažiavo atostogauti prie jūros. Buvau labai nustebęs: žmogus, kuriam trūko pinigų būstui, rado lėšų poilsiui. Ji tvirtino, kad pataupė kelionei visus metus, giminėms aiškino, kad dar neėmė būsto paskolos, nes persigalvojo. Paprašiau grąžinti skolą – pasakė, kad visus pinigus išleido prie jūros ir jų dabar nebėra. Tada supratau, jog buto pirkti ji nesiruošė. Mandagiai paprašiau kuo greičiau grąžinti skolą, nes pinigus daviau ne atostogoms, o butui pirkti. Jos atsakymas mane įžeidė: -Uždirbsiu daug pinigų, gali palaukti, dabar jų nėra. Kaip manote, kuo viskas baigėsi? Ogi tuo, kad ji pasakė anytai, jog prašau grąžinti pinigus per anksti, kad taip su giminėmis nesielgiama ir galiausiai vėl tapo šeimos angelu, o mes – turtingais pabaisomis!

Daug pinigų uždirbi, ar ne? Žmonos sesuo pasiskolino pinigų ir išvažiavo prie Baltijos jūros.

Uncategorized

0119

Leonas atkakliai nepatikėjo, kad Irena – jo dukra. Vėra, žmona, dirbo vietinėje parduotuvėje, apie ją sklido kalbos, kad dažnai užsidarydavo sandėliuke su svetimais vyrais. Todėl vyras ir netikėjo, kad smulkutė Irena – jo dukra, ir nemėgo vaiko. Vienintelis senelis padėjo anūkei ir paliko jai namą paveldėti. Tik senelis mylėjo Irutę Vaikystėje Irutė dažnai sirgdavo. Apskritai, ji buvo gležna, mažo ūgio. „Nei tavo, nei mano giminėje nėra tokių smulkių“, – sakydavo Leonas, – „O šitas vaikas – nuo puodo du sprindžiai.“ Su laiku tėvo nemeilė dukrai persidavė ir motinai. Vienintelė siela, kuri tikrai mylėjo Ireną, buvo senelis Motiejus. Jo namas stovėjo kaimo pakraštyje, prie pat miško. Motiejus visą gyvenimą dirbo eiguliu. Net išėjęs į pensiją, beveik kasdien eidavo į mišką: rinkdavo uogas, vaistingas žoles, o žiemą šerdavo žvėris. Jį laikė kiek keistuoliu ir net bijojo: pasakydavo ką nors – ir taip nutikdavo. Tačiau pas jį kreipdavosi dėl žolelių ir nuovirų. Motiejus buvo palaidojęs žmoną seniai. Paguoda tapo miškas ir anūkė. Kai mergaitė pradėjo eiti į mokyklą, daugiau laiko praleisdavo pas senelį nei namuose. Motiejus pasakojo apie žolelių ir šaknų savybes. Mokslai Irutėi sekėsi lengvai. Kai jos klausdavo, kuo nori būti, atsakydavo: „Gydysiu žmones.“ Tačiau motina sakė, kad neturi pinigų dukros mokslams, o senelis ramino – „esu ne vargšas, padėsiu, jei reikės, gal net karvę parduosiu“. Paliko anūkei namą ir laimingą likimą Dukra Vėra retai užsukdavo pas tėvą, bet šįkart netikėtai pasirodė ant slenksčio – atėjo prašyti pinigų, nes sūnus pralošė lošdamas kortomis mieste. Andrių stipriai sumušė – liepė bet kokiais būdais gauti pinigų. „Kai prispyrė, tada mano slenkstį peržengei?“, – griežtai paklausė Motiejus. – „Juk metų metais čia nesirodei!” Ir atsisakė padėti: „Nesiruošiu dengti Andriaus skolų. Man reikia anūkę mokyti.“ Vėra siautėjo iš pykčio. „Nenoriu jūsų matyti, neturiu nei tėvo, nei dukros!“, – sušuko ir išskubėjo. Kai Irena įstojo į medicinos mokyklą, tėvai nė cento nedavė – tik Motiejus padėjo anūkei, pagelbėjo ir stipendija, nes Irina mokėsi puikiai. Baigiantis mokslams Motiejus susirgo. Jausdamas pabaigą, pasakė, kad anūkei palieka namą ir liepė ieškoti darbo mieste, bet apie namus nepamiršti. Namas gyvas, kol jame jaučiasi žmogaus dvasia – žiemą reikia pečių kūrenti. „Nebijok viena čia nakvoti. Čia ir likimas tave ras“, – pranašavo Motiejus, – „Tu būsi laiminga, vaikeli.“ Matyt, kažką žinojo. Motiejaus pranašystė išsipildė Motiejus mirė rudenį. Irena pradėjo dirbti slaugytoja rajono ligoninėje. Savaitgaliais vyko į senelio sodybą, kūreno pečių. Malkų Motiejus buvo sukaupęs tiek, kad užteko ilgam. Oras nežadėjo nieko gero, tačiau Irena turėjo du laisvadienius. Nenorėjo likti mieste – nuomojo kambarį pas vyresnius draugės giminaičius iš medicinos mokyklos. Vakarop atvažiavo į kaimą. Naktį kilo pūga. Ryte vėjas aprimo, bet sniegas vis krito, kelią užpustė. Beldimas į duris nustebino Ireną. Prie slenksčio stovėjo nepažįstamas jaunas vyras. „Laba diena. Reikėtų mašiną atkasti. Įklimpau prieš jūsų namus. Ar turite kastuvą?“, – paklausė jis. „Yra prie laiptų, imkite. Gal padėti jums?“ – pasiūlė mergina. Tačiau nepažįstamasis, didelis vyras, žiūrėdamas į trapų Irutės sudėjimą, šyptelėjo: „Dar betrūktų, kad sniegas ir jus užpustytų.“ Vyras mikliai kasė. Užvedė mašiną, bet vos pajudėjo ir vėl užklimpo. Vėl ėmė kastuvą. Irina pakvietė jį į vidų išgerti karštos arbatos. „Mėtra jau greit baigsis, o kelią tikrai pravažiuos, čia – ne visai atsiskyrėlių kraštas, važinėja daug automobilių.“ Nežinomas vyras, kiek pagalvojęs, nusekė paskui Ireną į namą. „Nebaisu vienai gyventi prie miško?“, – paklausė jis. Mergina paaiškino, kad tik savaitgaliais čia būna, dirba mieste. Tik nerimauja, ar išvažiuos, jei autobusai nevažiuos. Nepažįstamas, prisistatęs Stasiu, pasiūlė padėti, nes ir jam reiktų važiuoti į rajono centrą – ten gyvena. Irina sutiko. Po darbo Irina namo grįžo pėsčiomis. Ir ją nustebino: netikėtai pasivijo Stasys! „Matyt, jūsų žolelių arbata turi burtų, – šmaikštavo jis. – Labai norėjau jus vėl pamatyti. Gal dar kartą arbatos pavalgysiu?“ Vestuvių jie neturėjo – Irena nebenorėjo. Stasys bandė įkalbėti, vėliau nuleido rankas. Užtat jų meilė buvo tikra. Irina suprato: ne tik knygose rašo, kad vyrai žmonas ant rankų nešioja. Gimus pirmagimiui ligoninėje stebėjosi – kaip tokia gležna moteris pagimdė tokį didžiulį sūnų! Paklausta, kaip pavadins, Irina atsakė: „Bus Motiejus – vieno labai gero žmogaus garbei.“

Šiandien vėl ilgai mąsčiau apie savo vaikystę ir kaip viskas susiklostė mano gyvenime. Meilės namuose