Zibainis

Svetimas sūnus. – Jūsų vyras yra mano vaiko tėvas. Tokius žodžius ramiai pietaujančiai Kristinai ištarė nepažįstama moteris. Be ceremonijų atsisėdusi priešais, ši dama laukė bent kokios reakcijos į savo ištarimą. – O kiek metų jūsų mažyliui? – absoliučiai ramiai, lyg tokie dalykai būtų kasdienybė ir niekaip jos neliestų, atsakė Kristina. – Aštuoneri, – nepatenkinta suspaudė lūpas Marina. Ne tokios reakcijos ji tikėjosi! Kur pasipiktinimas? Kur kaltinimai melu? Kur pagiežos banga, pagaliau? – Nuostabu, – Kristina vos pastebimai šyptelėjo ir vėl grįžo prie tobulai skanaus vyšnių pyrago, kuris kepamas tik šioje kavinėje. – Mes su Arūnu susituokę tik trejus metus, tad viskas, kas įvyko iki tol, manęs nedomina. Vienas klausimas, – parodė šiokią tokią smalsumą Kristina, – ar Arūnas žino? – Ne, – piktai atšlijo moteris. – Bet tai nesvarbu! Aš kreipiuosi dėl alimentų! Ir jis MOKĖS, supratai? – Žinoma, tikrai mokės, – ramiai sutiko Kristina. – Mano vyras be galo myli vaikus, tad jeigu būtų žinojęs anksčiau, tikrai būtų dalyvavęs jūsų sūnaus gyvenime. Tiesa, kaip jo vardas? – Ignotas, – automatiškai atsakė Marina ir tuojau pat suraukė antakius. – Tai tau visiškai nesvarbu, kad tavo išrinktasis turi vaiką su kita? – Pakartosiu: viskas, kas buvo iki mūsų santuokos, man nerūpi, – švelni šypsena nedingo nuo Kristinos veido. – Patikėkite, puikiai suvokiau, kad tekėdama neimu į žmonas nekalto vaikino. Aišku, kad trisdešimtmetis vyras anksčiau turėjo romanų. Mane tai visiškai nedomina. Svarbiausia – dabar esu vienintelė. – Gerai, susitiksim teisme. Pasiruošk mokėti, reikalauju visko, kas priklauso mano sūnui pagal įstatymą. Marina išėjo, palikdama po savęs pernelyg ryškų kvapų debesį. Kristinai kainavo daug pastangų nesusiraukti – atrodė, kad pašnekovė išpylė ant savęs pusę flakono. – Na, pabandyk, – filosofiškai gūžtelėjo pečiais Kristina, suvalgydama paskutinį pyrago gabaliuką. – Įdomu, kaip tau patiks žinia, kad Arūno oficialus atlyginimas tik pusantro tūkstančio? Verslas juk tėčio vardu… O dar ir serganti mama, kuria jis dabar rūpinasi. Kelis eurus tegali išlaužti. Netgi pagailo vargšo vaiko. Gal verta aplankyti, pasižiūrėti, kaip jie gyvena. Gal susitarti dėl normalesnės sumos kas mėnesį vaikui. Nors tik jei Ignotas tikrai Arūno sūnus. Gerai pažįsta tokias… ********************* DNR testas buvo atliktas greitai – kai turi pinigų, daug kas sprendžiasi akimirksniu. Atsakymas aiškus – Ignotas tikrai Arūno sūnus. Beje, berniukas Kristinai pasirodė labai tylus ir uždaras. Neįmanoma, kad aštuonmetis pusantros valandos, kol tvarkomi dokumentai ir laukiama paėmimo, tylėdamas sėdėtų nuleidęs akis! Nereikalavo įjungti filmukų, nebėgiojo koridoriumi, nekrykštavo… Viskas kitaip nei jo bendraamžiai, priversti kažko laukti. Tai atrodė įtartina. Kristina tik dar labiau įsitikino, kad reikia apsilankyti pas naujai atsiradusį giminaitį. Butas solidžiame rajone. Konsjeržas prie įėjimo. Dviejų kambarių butas, šiuolaikinis remontas… Kristina automatiškai pastebėjo tokius dalykus ir nuoširdžiai nesuprato, kaip moteris, gyvenanti tokiomis sąlygomis, gali skųstis visišku lėšų trūkumu? – Teismas po savaitės, – priekabiai sumurmėjo Marina, įleisdamas nenumatytą viešnią, – tada ir pakalbėsime. – Norėjau geriau susipažinti su Ignotu. Juk Arūnas rimtai nusiteikęs dalyvauti jo gyvenime. Gal net savaitgaliais paimti, kai berniukas priprasti. – Kas gi leis! – pasipiktinusi Marina net pašoko. – Teismas, – ramiai atkirto Kristina. – Jis – tėvas, turi teisę. Tik kažkodėl nematau nė vieno žaislo… – Neturiu pinigų tokioms nesąmonėms, – pašaipiai atšovė Marina, – vos užtenka apsirengti, apie žaislus nė kalbos būti negali! – Rimtai? – Kristina pažvelgė į brangų firminį rankinuką, stovintį ant staliuko, į ne mažiau prabangius rūbus, sumestus ant sofos, į prestižinę kosmetiką prie veidrodžio. – Neturite pinigų? – Esu dar jauna, noriu sukurti šeimą, – per sukąstus dantis sumurmėjo Marina. Jai velniškai nepatiko svečiosios tonas. – Ir šiaip, čia ne jūsų reikalas! – O su kuo paliekate sūnų, kai lakstote po pasimatymus? – neatstojo Kristina, jau pradėdama suprasti, kodėl berniukas atrodė toks užsisklendęs. – Jau nebe mažas, pats gali pabūti. Daugiau klausimų? Jei ne – pasimatysime teisme! – Reikalausiu atsiskaityti už kiekvieną centą, skiriamą vaikui, – Kristina pati nebenorėjo ilgiau užsibūti. Jai buvo keista matyti tokį motinos požiūrį į savo pačios kraują! – Bijau, kad teismo sprendimas jums nepatiks… ********************** – …teismas nutarė: ieškinį Lipovai Marinai Grigorjevnai tenkinti iš dalies. Pripažinti, kad Malinas Arūnas Ivanovičius yra Igno Lipovo tėvas, įpareigoti Civilinės metrikacijos skyrių įrašyti duomenis gimimo liudijime. Dėl alimentų priteisimo nepilnamečiam Ignui Lipovui – atmesti. Arūno Malino priešieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo – patenkinti… Kristina patenkinta šyptelėjo – jos tikslas pasiektas: Ignotas gyvens su jais. Gal kas pasmerks, sakys, atėmė vaiką iš tikros motinos, bet tai buvo teisingas sprendimas. Visi Marinos kaimynai vienu balsu tvirtino: sūnus jai visai nerūpi, moteris rėkia ant vaiko be jokios priežasties, kelia prieš jį ranką, nesigėdydama liudininkų. Ir vaiko psichologė aiškiai pareiškė, kad būtina berniuką perduoti kitai globai. Tą patvirtino ir mokytojai, ir buvę auklėtojai. Dabar Ignui bus jo paties erdvus kambarys, daugybė žaislų, kompiuteris… O svarbiausia – tėvų meilė, kurios jis niekada nejautė: ir Arūnas, ir Kristina visa širdimi prisirišo prie šio nuostabaus berniuko… *************************** Svetimas sūnus, arba kaip išsiaiškinau, jog mano vyras turi vaiką su kita, ir kodėl pasirinkau užauginti jį kaip savą: jautri istorija apie meilę, teismą ir radikalius sprendimus dėl vaiko ateities Lietuvoje

Jūsų vyras yra mano vaiko tėvas. Su tokiais žodžiais prie ramiai kavinėje tarp pietų sėdinčios Miglės

Uncategorized

0592

Jis paliko mane vieną prie įėjimo į iškilmingą vakarą… Bet aš išėjau taip, kad vėliau jis visą naktį manęs ieškojo. Skaudžiausia – ne kai vyras tave išduoda, o kai palieka tave tarp žmonių, tarsi paslaugą darytų, kad išvis esi šalia. Tai buvo vakaras, kuriame moterys dėvi sukneles kaip pažadus, vyrai – kostiumus tarsi alibi: aukšti lubos, šviesa nuo sietynų, šampanas taurėse ir muzika, kurią jaučia tik tie, kurie moka būti reikalingi. Aš stovėjau su dramblio kaulo atspalvio satino suknele – elegantiška ir santūri, pojūčių pilna viduje, bet išoriškai stipri ir brangi. O jis… jis tiesiog nužvelgė mane kaip atsitiktinę viešnią. Įžengė pirmas, durų neatidarė, rankos nepasiūlė – pasinėrė į minią, kurioje norėjo blizgėti. Aš likau ant slenksčio – sekundę per ilgai – ir būtent tada pajutau: ši akimirka bus ta, kai užbaigsiu būti patogi. Nei keršydama, nei įskaudinta – tiesiog kaip moteris, kuri žengia į savo laisvę. Tą vakarą aš nėjau prie stalo, nepriminiau apie save – išėjau lėtai ir ramiai, su visa orumo jėga. Jis tą vakarą laukė, kad liksiu. Nežinojo – tylėjimas kartais reiškia pabaigą. Ir tik tada, kai moteris išeina be nė vienos ašaros, vyras suvokia, jog tikroji pergalė – tai parodyti, kad jai jo nereikia. Tuomet prasideda – ilgas ir tuščias jo ieškojimas.

Šiandien buvo vakaras, kurį buvo ilgai lauktas iškilmingas pokylis Vilniuje, viešbučio Stikliai salėje

Uncategorized

0471

Mano buvęs pakvietė į vakarienę po metų tylos… Ir aš nuėjau ne tam, kad atsiminčiau praeitį, o kad parodyčiau, kokią moterį jis prarado Kai buvęs prisimena tave po metų, tai – ne romantiškas filmas, ne pasaka ir ne lemtis. Pirmiausia pajunti tylą viduje, o tada – vieną mintį: „Kodėl dabar?“ Žinutė atėjo paprastą trečiadienį, kaip tik kai baigiau darbus, pasidariau arbatos ir atgavau ramybę. Mano telefonas sumirgėjo – Vardas sugrįžo po ketverių metų nebuvimo. Šįkart aš jau buvau moteris, kuri ne laukia ženklų – o renkasi pati. Sutikau susitikti, trumpu, šaltu ir savarankišku atsakymu. Kitą vakarą ruošiausi ne pasimatymui, o savo scenai: su tamsiai smaragdinės spalvos suknele, elegantiškais judesiais, laisvais plaukais ir subtiliu kvepalu – ne tam, kad padaryčiau įspūdį, o tam, kad parodyčiau jį praradusios moters ramybę ir stiprybę. Restoranas Vilniuje buvo toks, kur girdisi tik taurės, žingsniai ir tylūs pokalbiai. Jis laukė – pasitobulinęs, labiau susikaupęs, bet vis dar įsitikinęs, kad nusipelno antro šanso. Jis man kalbėjo apie savo „pasiekimus“, apie tai, kad nėra tokios kaip aš – bandė įtikinti, jog suprato, ką prarado. Bet dabar man tai buvo per vėlu – ne dovana, o prarasta galimybė. Jo „ar galime pradėti iš naujo?“ man reiškė tik viena – jis siekia įsitikinti, ar dar turi galią, ar dar mokėsiu už jo žodžius eiti iš naujo. Aš atsakiau tyliai, ramiai: mes nebegrįšime į pradžią – aš jau po pabaigos, jau pasirinkau save. Ir kai pakilau nuo stalo ir ėjau link durų, jaučiau: man nereikia būti moterimi, kuri gailisi. Man užteko tapti moterimi, kuri susigrąžino save ir savo laisvę. Ką tu pasirinktum, jei buvęs pasirodytų „pasikeitęs“ – duotum jam šansą, ar pasirinktum save be jokių paaiškinimų?

Buvęs man parašė po tiek metų: kvietimas vakarienei O aš sutikau tik norėjau parodyti, kokią moterį jis

Uncategorized

0161

Nenoriu, kad tavo sūnus gyventų su mumis po vestuvių: istorija apie sunkius tėvystės pasirinkimus, meilę sūnui ir sužadėtinės ultimatumą lietuviškoje šeimoje

Nenoriu, kad tavo sūnus gyventų su mumis po vestuvių 2024 m. gegužės 18 d. Teta Ramune, ar gal galėtum

Uncategorized

034

„Pagelbėjome senjorų porai, patyrusiai mašinos gedimą greitkelyje – po savaitės mano gyvenimas visiškai pasikeitė.”

Aš sustabdžiau ant sniego dengtos A1 kelio, kad padėčiau senyvo amžiaus porą su išslydusią padangą, nesijaudindamas per daug.

Uncategorized

0961

Per mano gimtadienį man įteikė tortą… o aš – tiesą: tyliai, elegantiškai ir taip, kad niekas negalėtų manęs apkaltinti. Gimtadienio vakaras, artimiausi žmonės, graži šventė – ir akistata su išdavyste, po kurios išėjau su pakelta galva ir nauja laisve. Kaip tau atrodo – ar verta tylėti ir kentėti, ar iškelti tiesą į šviesą, bet neprarasti orumo?

Per gimtadienį man įteikė tortą o aš jiems padovanojau tiesą taip, kad niekas negalėtų manęs apkaltinti.

Uncategorized

056

Aš iš jo žmogų padarysiu – Mano anūkas tikrai nebus kairiarankis, – pasipiktino Tamara Petrovna. Denisas atsisuko į uošvę. Jo žvilgsnis pritvinko nepasitenkinimo. – O kas čia blogo? Ilja gimė toks. Tai jo unikalumas. – Unikalumas! – Tamara Petrovna suburbėjo. – Čia ne unikalumas, o nebrandumas. Taip nepriimta. Nuo seno dešinė ranka – pagrindinė. Kairė – velnio išmislas. Denisas vos nesusijuokė. Dvidešimt pirmas amžius, o uošvė kalba tarsi iš senovės Lietuvos kaimo. – Tamara Petrovna, medicina seniai nustatė… – Negydysiu aš pagal tavo mediciną, – pertraukė ji. – Savo sūnų perauklėjau – normalus užaugo. Perauklėkit ir Iljuką, kol nevėlu. Paskui dar padėkosite. Ji išėjo iš virtuvės, o Denisui liko tik neišgertas puodelis kavos ir keistas jausmas po pokalbio. Iš pradžių Denisui tai atrodė nesvarbu. Na ir kas, kad uošvė su savo senoviškomis pažiūromis. Kiekviena karta atsineša vis savo prietarus. Jis stebėjo, kaip Tamara Petrovna švelniai pataiso anūką prie stalo, perdeda šaukštą iš kairės į dešinę, ir galvojo: nieko čia tokio. Vaikų psichika lanksti, močiutės keistenybės rimtai nepakenks. Ilja buvo kairiarankis nuo gimimo. Denisas prisiminė, kaip dar metukų ir pusės sūnus tiesėsi prie žaislų tik kaire ranka. Vėliau pradėjo piešti – nerangiai, vaikiškai, bet visada kaire. Tai atrodė taip natūraliai, net teisingai. Tiesiog jo dalis, kaip akių spalva ar apgamėlis ant skruosto. Tamara Petrovnai viskas atrodė kitaip. Kairiarankystė jos pasaulyje – defektas, gamtos klaida, kurią reikia tučtuojau taisyti. Kiekvieną kartą, kai Ilja paimdavo pieštuką kairėje, močiutė suspausdavo lūpas lyg berniukas elgtųsi nepadoriai. – Dešine, Iljau. Dešine imk! – Ir vėl savo? Mūsų šeimoje kairiarankių nebuvo ir nebus. – Aš Serežą perauklėjau, ir tave perauklėsiu! Denisas kartą nugirdo, kaip ji pasakojo Olgai apie tą savo „žygdarbį“. Istorija apie mažąjį Serežą, kuris „irgi buvo neteisingas“, bet mama laiku susiprato. Surakindavo jam ranką, sekdavo kiekvieną judesį, bausdavo už neklusnumą. Štai ir rezultatas – suaugęs normalus vyras. Jos balse girdėjosi tokia didybė, tokia užsispyrusi teisumo nuojauta, kad Denisui pasidarė nejauku. Iljos pokyčius Denis pastebėjo ne iš karto. Pradžioje – menkos smulkmenos. Ilja pradėjo dvejoti, prieš paimdamas ką nuo stalo. Ranka pakibdavo ore lyg spręstų sunkią užduotį. Paskui atsirado ir žvilgsnis į močiutę, tarsi patikrinti – ji žiūri, ar ne? – Tėti, kuria ranka reikia? Tą klausimą Ilja uždavė vakarieniaujant, baimingai žiūrėdamas į šakutę. – Kaip tau patogiau, sūneli. – O močiutė sako… – Močiutės neklausyk, daryk kaip tau geriau. Bet Iljai patogu jau nebuvo. Jis maišėsi, numesdavo daiktus, sustingdavo veiksmų vidury. Užtikrintus vaiko judesius pakeitė kažkokia skausminga atsargumas. Berniukas tarsi nebemokėjo pasitikėti savo kūnu. Olga viską matė. Denis pastebėjo, kaip ji sukanda lūpas, kai mama vėl perima šaukštą į kitą ranką Iljui. Kaip nusuka žvilgsnį, kai Tamara Petrovna užveda paskaitas apie „teisingą auklėjimą“. Žmona užaugo po to motinos valios buldozeriu ir išmoko nesiginčyti. Geriau patylėti ir sulaukti, kol praeis. Denisas bandė kalbėtis su ja. – Olga, juk tai nenormalu. Pažiūrėk į jį. – Mama nori kaip geriau. – Bet ar tu nematai, kas jam darosi? Olga tik pečiais trūkteli ir nueina. Metų metus įaugęs paklusnumas stipresnis nei motiniškas instinktas. Kiekvieną dieną darėsi tik blogiau. Tamara Petrovna lyg pajautė azartą. Ji nebe tik taisydavo anūką – ji komentuodavo kiekvieną judesį. Pagirdavo, jei ko imdavosi dešine ranka. Atsidūsta skausmingai, jei kaire. – Matai, Iljau, išeina! Tereikia pasistengti. Iš tavo dėdės žmogų padariau, iš tavęs irgi padarysiu. Denisas nusprendė pasikalbėti su uošve tiesiai. Pataikė momentą, kai Ilja žaidė kambaryje. – Tamara Petrovna, palikite vaiką ramybėje. Jis kairiarankis, tai normalu. Nereikia jo perauklėti. Jos reakcija pranoko viską. – Tu man nurodinėsi? Aš užauginau tris vaikus, o tu mane mokys? – Nemokau. Prašau nelįsti prie mano sūnaus. – Tavo? O Olgos genų ten nėra? Čia ir mano anūkas, beje. Ir aš neleisiu jam užaugti… tokiu. Žodis „tokiu“ nuskambėjo kaip keiksmažodis. Denisas suprato: taikiai šito neišspręs. Prasidėjo pozicinis karas. Tamara Petrovna demonstruodavo, kad žento tarsi nėra, kreipdavosi tik per dukrą. Denisas atsakydavo tuo pačiu. Tarp jų tvyrojo sunkus, lipnus tylėjimas, kurį retkarčiais nutraukdavo trumpi apsižodžiavimai. – Olga, pasakyk vyrui, kad sriuba ant viryklės. – Olga, pasakyk mamai, kad pats susitvarkysiu. Olga blaškėsi tarp jų, pavargusi ir išblyškusi. O Ilja vis dažniau lįsdavo į kampą su planšete, stengdamasis tapti nematomas. Idėja Denisui atėjo šeštadienį rytą, kai Tamara Petrovna šventai skaptavo kopūstą sriubai. Kapojo įprastais judesiais – greitai, užtikrintai, taip, kaip įprato per trisdešimt metų. Denisas stovėjo jai už nugaros. – Netaisyklingai pjaustote. Tamara Petrovna nė neatsisuko. – Ką, atleisk? – Kopūstą reikia ploniau. Ir ne skersai, o išilgai. Ji subumbėjo ir toliau darė savaip. – Rimtai, – Denisas nenusileido, – niekas taip nedaro. Netaisyklinga. – Denisai, aš trisdešimt metų šitą darau. – Ir trisdešimt metų blogai. Duokit, parodysiu. Jis pasikėsino imtis peilio. Tamara Petrovna patraukė ranką. – Kvailas esi? – Ne. Tiesiog noriu, kad darytumėt teisingai. Štai žiūrėkit, – parodė į puodą, – per daug vandens. Ugnis per stipri. Ir burokėlius ne taip dedat. – Aš visą gyvenimą taip gaminu! – Tai ne argumentas. Reikia perprasti iš naujo. Pradėkim nuo pradžių. Tamara Petrovna net sustojo su peiliu ore. Jos veide išryškėjo tikras nesusipratimas. – Ką tu čia kalbi? – Tą patį, ką jūs kartojat Iljai kasdien, – Denisas palinko arčiau. – Perpraskit. Taip neteisingai. Taip nepriimta. Kita ranka reikia. – Tai visai kita! – Tikrai? Man – visai tas pats. Tamara Petrovna padėjo peilį. Jos skruostai paraudo nuo pykčio. – Tu lygini mano gaminimą su… Aš visada taip darau! Man taip patogu! – Ir Iljai patogu kaire ranka. Bet jums dėl to nerūpi. – Čia kitaip! Jis vaikas, jis gali pasikeisti! – O jūs – suaugusi moteris su įaugusiais įpročiais. Jūsų jau nepakeisi, taip? Tai kokią teisę turite auklėti jį? Tamara Petrovna suspaudė lūpas. Jos akys apsiniaukė įtūžiu. – Kaip drįsti? Užauginau tris vaikus! Serežą perauklėjau – nieko blogo! – O kaip jis dabar? Laimingas? Pasitiki savimi? Tyla. Denisas pataikė ten, kur skauda. Sergejus, Olgos brolis, gyvena kitam mieste ir motinai paskambina tik kas pusmetį. – Aš norėjau kaip geriau, – Tamara Petrovna susvyravo. – Visada tik geriau norėjau. – Tuo ir tikiu. Bet tas jūsų „geriau“ – visada tik taip, kaip jūs suprantate. O Ilja – atskiras žmogus. Mažas, bet atskiras. Su savo ypatybėmis. Ir neleisiu jų išspausti iš jo lauk. – Tu mane mokysi?! – Mokysiu, jei nesiliausit. Komentuosiu kiekvieną judesį. Kiekvieną įprotį. Pažiūrėsim, kiek ištversit. Jie stovėjo vienas prieš kitą – žentas ir uošvė, įsitempę, ant ribos. – Žema ir smulku, – per dantis išspaudė Tamara Petrovna. – Kitaip jūs nesuprantat. Kažkas joje sulūžo. Denisas tai pamatė – lyg kažkoks vidinis ramstis suskilo. Tamara Petrovna staiga atrodė vyresnė, mažesnė, silpnesnė. – Aš juk iš meilės… – ji nespėjo užbaigti. – Žinau. Bet laikas nustoti taip rodyti meilę. Kitaip daugiau nematysit anūko. Sriuba ant viryklės ėmė virti per kraštus. Niekas neišdrįso prieiti. Vakare, kai Tamara Petrovna nuėjo į savo kambarį, Olga prisėdo prie Deniso ant sofos. Ilgai tylėjo, įsikibusi jam į petį. – Manęs vaikystėje niekas taip negynė, – tyliai prabilo ji. – Mama visada žinojo geriau. Visada. O aš… tik priėmiau. Denisas apkabino žmoną. – Bet mūsų šeimoje tavo mama daugiau savo nuomonės niekam neprimetinės. Nieko, – tvirtai tarė jis. Olga linktelėjo, dėkingai suspaudusi vyro delną. O iš vaikų kambario sklido tylus pieštuko šnarėjimas. Ilja piešė. Kaire ranka. Ir niekas daugiau jam nesakė, kad tai – neteisinga.

Mano anūkas tikrai nebus kairiarankis! pasipiktinusi sušuko Tamara Sergejevna. Dainius atsisuko į uošvienę

Uncategorized

040

Mano milijonierė sesuo rado mane benamiu po tiltu. Pagrindė man butą ir 5 mln. USD. Tada jie atėjo…

Mano milijonierė sesuo, Aistė, rado mane bejėgių po Laisvės tiltu. Ji sugalvojo, kad galėjau turėti nuosavą

Uncategorized

025

Trys Sulaužyti Likimai: Nepasakota Mamos Jaunystės Meilės Istorija, Paslaptis Už Senų Nuotraukų ir Vienas Sprendimas, Pakeitęs Trys Gyvenimus

Trys palaužtos likimai Taip, taip, pažiūrėkim, čia tikrai kažkas įdomaus! Viskas prasidėjo per eilinį