Zibainis

Nataša negalėjo patikėti, kas vyksta jos gyvenime. Jos vyras, vienintelis ir brangiausias žmogus, laikytas gyvenimo ramsčiu, šiandien pasakė: „Aš tavęs nemyliu.“ Sukrėtimas buvo toks stiprus, kad ji sustingo ir stebėjo, kaip jis renka daiktus ir barškina raktus, ko jai dabar labiausiai ir trūko. Neseniai staiga mirė jos tėvas, todėl, nepaisant savos skausmo, ji turėjo rūpintis senučiu mama ir seserimi, kuri po sunkios galvos traumos 18 metų tapo neįgali. Artimieji gyveno netoliese, kitame miestelyje. Sūnus ką tik pradėjo lankyti pirmą klasę, o birželį jos darbas buvo uždarytas. Ji liko be darbo. Ir dabar dar ir vyras… Nataša susiėmė galvą ir sopulingai pravirko, atsisėdusi prie stalo. – Dieve, ką dabar daryti? Kaip gyventi? Oi, reik bėgti sūneliui į mokyklą! Darbo ir kasdienybės būtinybė privertė stotis ir eiti. – Mama, tu verkei? – Ne, Aleksiuk, neverkiau. – Dėl senelio liūdi? Mama, taip jo trūksta! – Man irgi, sūnau. Bet turim būti stiprūs. Senelis visada toks buvo. Dabar jam pas Dievą gera, neverk. Jis nusipelnė poilsio – per gyvenimą niekada neilsėjosi. – O kur tėtis? – Tėtis? Matyt vėl į komandiruotę išvažiavo. O kaip mokykloje? Gyventi reikia. Nemyli? Priverst nepamils. Nataša kažką praleido savo rūpesčiuose. Kol Aleksiukas valgė ir žaidė su kareivėliais, Nataša įjungė vyro paliktą kompiuterį. Anksčiau to niekad nedarė. Prisijungti buvo lengva – pašte nieko neužrakinta. Vovukas nespėjo ištrinti paskutinių laiškų. Vyrui nauja meilė įsisiūbavo, o ji liko nelavinta. Dešimt metų buvo „saulutė“, o po aštuonerių kovos už vaiką – „mūsų mama“. Viskas pasikeitė. Privalu priprasti. Pirmiausia – ieškoti darbo. Niekam nerūpi jos aukštasis išsilavinimas. Už kelis eurus iš Užimtumo tarnybos neįmanoma išgyventi. Kas atsitiko, kodėl atsakingas, geras vyras staiga tapo svetimu? Viena mintis: jis tiesiog išėjo iš proto. Bendri namai dar nebaigti – gerai, kad stogas virš galvos yra, bent viena kambarys gyvenimui tinka. – Darbe, kaip tu man reikalinga! – vos nesusigraudino, bet neturi kada. Labai reikia darbo! Ieškojo kelias dienas be sėkmės. Pirmokas sūnus ir vienatvė šansus sumažino iki minimumo. Vieną vakarą paskambino krikštatėvis Romas: – Na, Nata, negrįžo tavasis? – Negrįžo. – Ar galėtum dirbti sandėlininke? – Rimtai kalbi? – Taip. Su pertraukomis. Galėtum sūnų pasiimti arba pratęsimą padaryti. Alga 900 eurų. Nedaug, bet geriau nei nieko. Rytoj atvešim jums bulvių, svogūnų ir vištienos. – Roma, juk turiu vištų, jos mus maitina, deda kiaušinius. – Tegul deda. Mėsytei jų neskirk. – Ačiū jums. Kaip Galina? – Stipri. Mano šaunuolė. Jis toks visada. Jo žmona Galina iškentė sunkią operaciją, gauna chemoterapiją, o jis niekad nesiskundė, kad jam viskas ant pečių. Jam viskas gerai. Nataša atsiduso: yra šansas išgyventi. Dėkoja Dievui. Jis patikimiausias. Darbas buvo suprantamas, likdavo laiko pabūti su savimi, apmąstyti, kas nutiko. Dienos, savaitės, mėnesiai. Po metų Nataša vėl norėjo valgyti, miegoti, juoktis ir džiaugtis sūnaus pasiekimais. Skausmas dėl vyro išdavystės sugrįždavo, kai jis ateidavo pasiimti Aleksiuko savaitgaliui. Ji netrukdė, juk nereikia padaryti vaiko nelaimingu. Norėjosi paklausti – kuo ji nusikalto, nors ir suvokė, kad viskas tik dėl vyro užsiplieskusios aistros kitai. Prisiminė filmo žodžius: „Meilė – iki pirmo posūkio, o tada prasideda gyvenimas.“ Jai meilė ir gyvenimas buvo vienas. O jam? Šiemet ruduo tarsi vasaros tęsinys – šiltas, su žaliuojančiais medžiais, vaikų balsais gatvėse, spalvotomis astrų ir chrizantemų darželiuose. Tą dieną Nataša pamatė Michaelo žvilgsnį – jis niekuo nesiskyrė nuo kitų, gal tik saulė švietė ryškiau, muzika skambėjo garsiau, o gal likimas pagaliau suvedė du vienišus. – Mergina, gal padėsiu? Nejau galima tiek sunkiai nešti? – Įpratau. – Blogai, kai tokia gražuolė ir pripranta tampyti svorius. – O jūs visoms padedate? Budite prie parduotuvės? – O taip, prabudėjau, išžiūrėjau – pagaliau atradau gražuolę! Negalėjai nesijuokti – juokėsi abu, iki ašarų. – Mykolas, – ištiesė ranką, o šypsenėlės šokinėjo jo akyse. – Nataša. – „Nataša, Nataša, svetima žmona“, girdėjot tokią dainą? – Ne. Bet aš ne žmona. – Na, rimtai? Tai sėkmė! Sutikau svajonių moterį, o ji laisva. Visi aplink išprotėję ar akli? – Humoro jum nestinga. O su rimtumu kaip? – Viskas tvarkoje. Nataša, gal šiandien į kiną, pasikalbėkim? – Negaliu, reikia pasiimti sūnų. – Netikiu – turite sūnų?! Juk dvidešimt – kokia dar pratęsimas? – Man 35. – Man irgi. Tikrai sutapimas. Bet galvojau, jūs labai jauna. – O dabar? – Dabar… mąstau. Visi svajoja, kad turėtų sūnų. O jūs lengvai sakote, kad esate viena, o kur tėvas? – Nenorėčiau dabar apie tai kalbėti. – Supratau. Neversiu. Gal savaitgalį į filmą, su sūnumi į vaikų seansą? – Savaitgaliais sūnus su tėčiu būna. – Nataša, nenoriu jūsų apsunkinti. Jei turėsit laisvą valandėlę, paskambinkit. Štai vizitinė – rašoma, kad esu vaikų hematologas. – Rimtesnės darbo nebūna. – Ir nėra kada gražuolių ieškoti. – Gerai, Mykolai, paskambinsiu, – nuoširdžiai tarė Nataša. – Lauksiu. Koks gražus buvo tas ruduo! Tikrai – jų dovana. Minkšti saulės spinduliai, lapų spalvų paletė, šilti, jaukūs pasivaikščiojimai parke. Jų švelnumas perplėšė praeities skausmą ir sukūrė naują, rudenišką šokį. Jie švelniai artėjo vienas prie kito, Nataša jautė, kaip traukia ją prie šio vyro, ir po pusantro mėnesio pati pakvietė „išgerti arbatos“. – Nataša, tu nepyksi? Neateisiu pas tave. Man svarbu kas vyksta dabar, pasirūpinsiu pats. Pasitiki? Artimiausią savaitgalį jie išvyko į parką–rezervatą, kur Mykolas išnuomojo namelį, primenantį mažą pilaitę. Viduje buvo jauku, bet Nataša matė tik mylimą vyro žvilgsnį ir skendo jo glėbyje. Ji nežinojo, kad tai – intymiausias vyrų ir moterų dalykas – gali būti taip saldu. – Mykolai, kur aš, kas su manimi. Man atrodo, aš mirštu. Taip myliu tave. Kaip gyvenau be tavęs? Man taip gera su tavimi! – Tu nuostabi! Koks esu laimingas! Po poros mėnesių vis sunkiau skirtis. – Nataša, tekėk už manęs! – Mykolai, mano skyrybos tik mėnesio pabaigoje. – Ir tuoj pat už mane. Kad niekas neatimtų mano mergaitės. – Mergaitė pati už save sprendžia, ne kiekvienam sutiktam. Ji turi mylimą žmogų. Tik be iškilmių, tiesiog susirašom ir išveži mane į pilaitę, kur iškart ir amžinai tapau tavo žmona. – Gerai, brangioji, viskas, kaip nori tu. Romas ir Galina buvo vieninteliai liudininkai jų santuokoje. Mama ir sesė atsiuntė sveikinimo telegramą. Jie persikraustė į Mykolo išnuomotą dviejų kambarių butą, kuriame drauge remontavo ir kūrė jaukų lizdą. Mykolas ypač rūpinosi Aleksiuko kambariu. Su sūnumi jie buvo jau susipažinę, bet Aleksiukas, kuriam mamytė ir tėvelis buvo vienas obuolio puselės, nenoriai bendravo su Mykolu. – Nataša, nevark: reikia ištirti Aleksiuko kraują. Jis labai išbąlęs. – Mykolai, jis tiesiog sunkiai įveikia, kad tėvai išsiskyrė. Skaityta, kad vaikui skyrybos baisiau nei vieno tėvo mirtis. – Tu teisi, protinga mano moterimi. Pats pergyvenau tėvų skyrybas kaip pasaulio katastrofą. Bet kraują patikrinsim, gerai, bičiuli? Tą dieną Mykolas grįžo namo nuleista galva. Nataša iškart suprato – kas nutiko. – Nataša, tik nesijaudink. Kraujyje pasikeitė rodikliai. Intuicija neapgavo. Deja. Rytoj paimu jį. Tai buvo nesąžininga. Lyg už laimę reikia brangiai mokėti. Leukemija. Koks baisus žodis! Prasidėjo kitoks gyvenimas. Nataša paėmė neapmokamų atostogų, nes negalėjo net įsivaizduoti, kad sūnus išgyventų be jos tuos nesibaigiančius tyrimus, lašines, dūrius. Ji laikė vaiką už rankos ir kartojo: „Laikykis, mano sūneli! Tu stiprus! Tu mano patikimiausias draugas! Mes niekad nesiskyrėm ir būsime kartu visada.“ Kai nebeturėjo jėgų, Mykolas siųsdavo Natašą miegoti, pats likdavo su Aleksiuku. Miegas sunkiai sekėsi, dažnai tik gulėjo į lubas žiūrėdama. Paskambino buvęs vyras, reikalavo išsirašyti iš nedabaigto namo. – Sūnui pats dėmesio skirsiu. Jis pas mane į namus eis. – Geriau apsilankyk. – Negaliu. Išvykstu. Išklausęs, Mykolas apkabino: – Nataša, mes viską užsidirbsim. Nepasiduok praeičiai. – Skaudu… Gerai uždirbau. Viską į namą investavau. Dabar reikia galvoti apie išraša… – Negalvok. Visą mintį skirk Aleksiukui. Aš susitvarkysiu. Visada svajojau apie šeimą. Dievas žino. Jis neatims jūsų. – Mykolai, kaip analizai? – Darom viską. Kol kas blogai. Nataša tyliai verkė. Svarbu, kad sūnus nesuprastų, kad blogai. – Dėde Mykolai, kas man kraujyje ne taip? – Supranti, kraujyje yra balti ir raudoni laiveliai. Tavo laiveliai kariauja. – Kas laimi? – Kol kas balti. – O kas toliau? – Padėk raudoniems. – Mama, išvežk mane kur nors. Pavargau. – Nataša, ir aš norėjau siūlyti: vežkim Aleksiuką į mūsų pilaitę. Dabar puikus oras. Pasivaikščiosim miške. Tegul pailsi. Pavasaris papuošė jų kampelį žiedų krūmais ir medžiais. Trise vaikštinėjo po mišką, džiaugėsi kiekvienu žiedeliu. Bet būdavo momentų, kai sūnus susikaupdavo ir sustingdavo. – Kas tau, sūneli, blogai? – Mama, netrukdyk. Žaidžiu jūrų mūšį. Trumpos atostogos baigėsi greitai. Sūnus atsigavo, veidas nuraudo. – Mama, kur tėtis? – Komandiruotėje, sūneli. – Ir vėl? Na, gerai. Grįžę į kliniką, vėl paėmė kraujo tyrimus. Laboratorijos vedėja atėjo pati. – Mykolai Leonai, kur sūnų išvežėt? – Čia netoli, į rezervatą. O kas kraujyje? – Viskas gerai. Remisija, geri rodikliai. Mykolas įbėgo į palatą nesulaikydamas džiaugsmo. – Aleksiuk, ką darei? Tau geriau. Neverk, Nataša. Jis sveiksta. Ką darei, sūnau? – Tėte, atsiminėte, ką pasakojai apie laivelius? Kiekvieną jūrų mūšį laimėdavau raudonais.

Gabija negalėjo patikėti tuo, kas vyksta jos gyvenime. Jos vyras artimiausias, vienintelis žmogus, kurį

Uncategorized

013

DVI SENELĖS GYVENO VIENOJE TROBOJE…

Gyveno du senolių pora Austėja ir Viltė mažame kaimo namuke šalia Kauno upės. Viena šimtą septyniasdešimt

Uncategorized

065

Nataša negalėjo patikėti, kas vyksta jos gyvenime. Jos vyras, vienintelis ir brangiausias žmogus, laikytas gyvenimo ramsčiu, šiandien pasakė: „Aš tavęs nemyliu.“ Sukrėtimas buvo toks stiprus, kad ji sustingo ir stebėjo, kaip jis renka daiktus ir barškina raktus, ko jai dabar labiausiai ir trūko. Neseniai staiga mirė jos tėvas, todėl, nepaisant savos skausmo, ji turėjo rūpintis senučiu mama ir seserimi, kuri po sunkios galvos traumos 18 metų tapo neįgali. Artimieji gyveno netoliese, kitame miestelyje. Sūnus ką tik pradėjo lankyti pirmą klasę, o birželį jos darbas buvo uždarytas. Ji liko be darbo. Ir dabar dar ir vyras… Nataša susiėmė galvą ir sopulingai pravirko, atsisėdusi prie stalo. – Dieve, ką dabar daryti? Kaip gyventi? Oi, reik bėgti sūneliui į mokyklą! Darbo ir kasdienybės būtinybė privertė stotis ir eiti. – Mama, tu verkei? – Ne, Aleksiuk, neverkiau. – Dėl senelio liūdi? Mama, taip jo trūksta! – Man irgi, sūnau. Bet turim būti stiprūs. Senelis visada toks buvo. Dabar jam pas Dievą gera, neverk. Jis nusipelnė poilsio – per gyvenimą niekada neilsėjosi. – O kur tėtis? – Tėtis? Matyt vėl į komandiruotę išvažiavo. O kaip mokykloje? Gyventi reikia. Nemyli? Priverst nepamils. Nataša kažką praleido savo rūpesčiuose. Kol Aleksiukas valgė ir žaidė su kareivėliais, Nataša įjungė vyro paliktą kompiuterį. Anksčiau to niekad nedarė. Prisijungti buvo lengva – pašte nieko neužrakinta. Vovukas nespėjo ištrinti paskutinių laiškų. Vyrui nauja meilė įsisiūbavo, o ji liko nelavinta. Dešimt metų buvo „saulutė“, o po aštuonerių kovos už vaiką – „mūsų mama“. Viskas pasikeitė. Privalu priprasti. Pirmiausia – ieškoti darbo. Niekam nerūpi jos aukštasis išsilavinimas. Už kelis eurus iš Užimtumo tarnybos neįmanoma išgyventi. Kas atsitiko, kodėl atsakingas, geras vyras staiga tapo svetimu? Viena mintis: jis tiesiog išėjo iš proto. Bendri namai dar nebaigti – gerai, kad stogas virš galvos yra, bent viena kambarys gyvenimui tinka. – Darbe, kaip tu man reikalinga! – vos nesusigraudino, bet neturi kada. Labai reikia darbo! Ieškojo kelias dienas be sėkmės. Pirmokas sūnus ir vienatvė šansus sumažino iki minimumo. Vieną vakarą paskambino krikštatėvis Romas: – Na, Nata, negrįžo tavasis? – Negrįžo. – Ar galėtum dirbti sandėlininke? – Rimtai kalbi? – Taip. Su pertraukomis. Galėtum sūnų pasiimti arba pratęsimą padaryti. Alga 900 eurų. Nedaug, bet geriau nei nieko. Rytoj atvešim jums bulvių, svogūnų ir vištienos. – Roma, juk turiu vištų, jos mus maitina, deda kiaušinius. – Tegul deda. Mėsytei jų neskirk. – Ačiū jums. Kaip Galina? – Stipri. Mano šaunuolė. Jis toks visada. Jo žmona Galina iškentė sunkią operaciją, gauna chemoterapiją, o jis niekad nesiskundė, kad jam viskas ant pečių. Jam viskas gerai. Nataša atsiduso: yra šansas išgyventi. Dėkoja Dievui. Jis patikimiausias. Darbas buvo suprantamas, likdavo laiko pabūti su savimi, apmąstyti, kas nutiko. Dienos, savaitės, mėnesiai. Po metų Nataša vėl norėjo valgyti, miegoti, juoktis ir džiaugtis sūnaus pasiekimais. Skausmas dėl vyro išdavystės sugrįždavo, kai jis ateidavo pasiimti Aleksiuko savaitgaliui. Ji netrukdė, juk nereikia padaryti vaiko nelaimingu. Norėjosi paklausti – kuo ji nusikalto, nors ir suvokė, kad viskas tik dėl vyro užsiplieskusios aistros kitai. Prisiminė filmo žodžius: „Meilė – iki pirmo posūkio, o tada prasideda gyvenimas.“ Jai meilė ir gyvenimas buvo vienas. O jam? Šiemet ruduo tarsi vasaros tęsinys – šiltas, su žaliuojančiais medžiais, vaikų balsais gatvėse, spalvotomis astrų ir chrizantemų darželiuose. Tą dieną Nataša pamatė Michaelo žvilgsnį – jis niekuo nesiskyrė nuo kitų, gal tik saulė švietė ryškiau, muzika skambėjo garsiau, o gal likimas pagaliau suvedė du vienišus. – Mergina, gal padėsiu? Nejau galima tiek sunkiai nešti? – Įpratau. – Blogai, kai tokia gražuolė ir pripranta tampyti svorius. – O jūs visoms padedate? Budite prie parduotuvės? – O taip, prabudėjau, išžiūrėjau – pagaliau atradau gražuolę! Negalėjai nesijuokti – juokėsi abu, iki ašarų. – Mykolas, – ištiesė ranką, o šypsenėlės šokinėjo jo akyse. – Nataša. – „Nataša, Nataša, svetima žmona“, girdėjot tokią dainą? – Ne. Bet aš ne žmona. – Na, rimtai? Tai sėkmė! Sutikau svajonių moterį, o ji laisva. Visi aplink išprotėję ar akli? – Humoro jum nestinga. O su rimtumu kaip? – Viskas tvarkoje. Nataša, gal šiandien į kiną, pasikalbėkim? – Negaliu, reikia pasiimti sūnų. – Netikiu – turite sūnų?! Juk dvidešimt – kokia dar pratęsimas? – Man 35. – Man irgi. Tikrai sutapimas. Bet galvojau, jūs labai jauna. – O dabar? – Dabar… mąstau. Visi svajoja, kad turėtų sūnų. O jūs lengvai sakote, kad esate viena, o kur tėvas? – Nenorėčiau dabar apie tai kalbėti. – Supratau. Neversiu. Gal savaitgalį į filmą, su sūnumi į vaikų seansą? – Savaitgaliais sūnus su tėčiu būna. – Nataša, nenoriu jūsų apsunkinti. Jei turėsit laisvą valandėlę, paskambinkit. Štai vizitinė – rašoma, kad esu vaikų hematologas. – Rimtesnės darbo nebūna. – Ir nėra kada gražuolių ieškoti. – Gerai, Mykolai, paskambinsiu, – nuoširdžiai tarė Nataša. – Lauksiu. Koks gražus buvo tas ruduo! Tikrai – jų dovana. Minkšti saulės spinduliai, lapų spalvų paletė, šilti, jaukūs pasivaikščiojimai parke. Jų švelnumas perplėšė praeities skausmą ir sukūrė naują, rudenišką šokį. Jie švelniai artėjo vienas prie kito, Nataša jautė, kaip traukia ją prie šio vyro, ir po pusantro mėnesio pati pakvietė „išgerti arbatos“. – Nataša, tu nepyksi? Neateisiu pas tave. Man svarbu kas vyksta dabar, pasirūpinsiu pats. Pasitiki? Artimiausią savaitgalį jie išvyko į parką–rezervatą, kur Mykolas išnuomojo namelį, primenantį mažą pilaitę. Viduje buvo jauku, bet Nataša matė tik mylimą vyro žvilgsnį ir skendo jo glėbyje. Ji nežinojo, kad tai – intymiausias vyrų ir moterų dalykas – gali būti taip saldu. – Mykolai, kur aš, kas su manimi. Man atrodo, aš mirštu. Taip myliu tave. Kaip gyvenau be tavęs? Man taip gera su tavimi! – Tu nuostabi! Koks esu laimingas! Po poros mėnesių vis sunkiau skirtis. – Nataša, tekėk už manęs! – Mykolai, mano skyrybos tik mėnesio pabaigoje. – Ir tuoj pat už mane. Kad niekas neatimtų mano mergaitės. – Mergaitė pati už save sprendžia, ne kiekvienam sutiktam. Ji turi mylimą žmogų. Tik be iškilmių, tiesiog susirašom ir išveži mane į pilaitę, kur iškart ir amžinai tapau tavo žmona. – Gerai, brangioji, viskas, kaip nori tu. Romas ir Galina buvo vieninteliai liudininkai jų santuokoje. Mama ir sesė atsiuntė sveikinimo telegramą. Jie persikraustė į Mykolo išnuomotą dviejų kambarių butą, kuriame drauge remontavo ir kūrė jaukų lizdą. Mykolas ypač rūpinosi Aleksiuko kambariu. Su sūnumi jie buvo jau susipažinę, bet Aleksiukas, kuriam mamytė ir tėvelis buvo vienas obuolio puselės, nenoriai bendravo su Mykolu. – Nataša, nevark: reikia ištirti Aleksiuko kraują. Jis labai išbąlęs. – Mykolai, jis tiesiog sunkiai įveikia, kad tėvai išsiskyrė. Skaityta, kad vaikui skyrybos baisiau nei vieno tėvo mirtis. – Tu teisi, protinga mano moterimi. Pats pergyvenau tėvų skyrybas kaip pasaulio katastrofą. Bet kraują patikrinsim, gerai, bičiuli? Tą dieną Mykolas grįžo namo nuleista galva. Nataša iškart suprato – kas nutiko. – Nataša, tik nesijaudink. Kraujyje pasikeitė rodikliai. Intuicija neapgavo. Deja. Rytoj paimu jį. Tai buvo nesąžininga. Lyg už laimę reikia brangiai mokėti. Leukemija. Koks baisus žodis! Prasidėjo kitoks gyvenimas. Nataša paėmė neapmokamų atostogų, nes negalėjo net įsivaizduoti, kad sūnus išgyventų be jos tuos nesibaigiančius tyrimus, lašines, dūrius. Ji laikė vaiką už rankos ir kartojo: „Laikykis, mano sūneli! Tu stiprus! Tu mano patikimiausias draugas! Mes niekad nesiskyrėm ir būsime kartu visada.“ Kai nebeturėjo jėgų, Mykolas siųsdavo Natašą miegoti, pats likdavo su Aleksiuku. Miegas sunkiai sekėsi, dažnai tik gulėjo į lubas žiūrėdama. Paskambino buvęs vyras, reikalavo išsirašyti iš nedabaigto namo. – Sūnui pats dėmesio skirsiu. Jis pas mane į namus eis. – Geriau apsilankyk. – Negaliu. Išvykstu. Išklausęs, Mykolas apkabino: – Nataša, mes viską užsidirbsim. Nepasiduok praeičiai. – Skaudu… Gerai uždirbau. Viską į namą investavau. Dabar reikia galvoti apie išraša… – Negalvok. Visą mintį skirk Aleksiukui. Aš susitvarkysiu. Visada svajojau apie šeimą. Dievas žino. Jis neatims jūsų. – Mykolai, kaip analizai? – Darom viską. Kol kas blogai. Nataša tyliai verkė. Svarbu, kad sūnus nesuprastų, kad blogai. – Dėde Mykolai, kas man kraujyje ne taip? – Supranti, kraujyje yra balti ir raudoni laiveliai. Tavo laiveliai kariauja. – Kas laimi? – Kol kas balti. – O kas toliau? – Padėk raudoniems. – Mama, išvežk mane kur nors. Pavargau. – Nataša, ir aš norėjau siūlyti: vežkim Aleksiuką į mūsų pilaitę. Dabar puikus oras. Pasivaikščiosim miške. Tegul pailsi. Pavasaris papuošė jų kampelį žiedų krūmais ir medžiais. Trise vaikštinėjo po mišką, džiaugėsi kiekvienu žiedeliu. Bet būdavo momentų, kai sūnus susikaupdavo ir sustingdavo. – Kas tau, sūneli, blogai? – Mama, netrukdyk. Žaidžiu jūrų mūšį. Trumpos atostogos baigėsi greitai. Sūnus atsigavo, veidas nuraudo. – Mama, kur tėtis? – Komandiruotėje, sūneli. – Ir vėl? Na, gerai. Grįžę į kliniką, vėl paėmė kraujo tyrimus. Laboratorijos vedėja atėjo pati. – Mykolai Leonai, kur sūnų išvežėt? – Čia netoli, į rezervatą. O kas kraujyje? – Viskas gerai. Remisija, geri rodikliai. Mykolas įbėgo į palatą nesulaikydamas džiaugsmo. – Aleksiuk, ką darei? Tau geriau. Neverk, Nataša. Jis sveiksta. Ką darei, sūnau? – Tėte, atsiminėte, ką pasakojai apie laivelius? Kiekvieną jūrų mūšį laimėdavau raudonais.

Gabija negalėjo patikėti tuo, kas vyksta jos gyvenime. Jos vyras artimiausias, vienintelis žmogus, kurį

Uncategorized

022

Nepavyko Pamilti: Merginos, prisipažinkite, kuri iš jūsų yra Lilija? – mergina žvelgė į mus su drauge žaismingai ir smalsiai. – Aš Lilija. O kas? – nejučia atsakiau. – Štai laiškas, Lilija. Nuo Vaidoto, – nepažįstama ištraukė susiglamžytą voką iš chalato kišenės ir padavė man. – Nuo Vaidoto? O kur jis pats? – nustebau. – Jį perkėlė į suaugusiųjų globos namus. Laukė jis tavęs, Lilija, kaip išganymo. Akys laukdamos išvargo. Laišką davė man patikrinti klaidas, kad neapsikvailintų prieš tave. Man jau laikas, netrukus pietūs. Dirbu čia auklėtoja, – mergina pažvelgė į mane priekaištingai, atsiduso ir nubėgo. …Kartą su drauge vaikštinėdamos netyčia užklydome į nežinomą įstaigos kiemą. Buvo šešiolika, vasaros atostogos džiugino, norėjosi nuotykių. Aš ir draugė Svetlana atsisėdome ant patogios suoliuko. Šnekamės, juokiamės. Nepastebėjome, kaip priėjo du vaikinukai. – Sveikos, merginos! Ilgai čia sėdite? Gal susipažinkime? – vienas ištiesė ranką, – Vaidotas. – Aš atsakiau: – Lilija. O čia mano draugė Svetlana. O kaip vadinti tylųjį draugą? – Leonardas, – tyliai tarstelėjo antrasis berniukas. Vaikinai pasirodė kažkokie nešiuolaikiški ir labai teisingi. Vaidotas griežtai paklausė: – Merginos, kam tokios trumpos sijonai? O Svetlanos iškirptė labai atvira. – Hmm… Vaikinai, nežiūrėkit kur nereikia. Dar akis išsiskirs į skirtingas puses, – juokėmės su Svetlana. – Sunku nežiūrėti. Mes juk vyrai. Gal jūs ir rūkot? – toliau smalsavo Vaidotas. – Žinoma, rūkom. Tik ne įtraukiant, – juokavome su drauge. Ir tik tada pastebėjome, kad vaikams kažkas negerai su kojomis. Vaidotas vaikščiojo sunkiai, Leonardas smarkiai šlubavo. – Gydotės čia? – pasiteiravau. – Taip. Motociklu patekau į avariją, Leonardas nesėkmingai šoko nuo uolos į vandenį, – iškalbingai paaiškino Vaidotas. Netrukus mus išrašys. Aš ir Svetlana patikėjome „legendomis“. Tuomet nežinojome, jog abu – vaikystės invalidai, pasmerkti ilgam gyvenimui globos įstaigoje. Mes jiems buvome laisvės gurkšnis. Jie gyveno ir mokėsi uždarame internate. Kiekvienas tokių likimų vaikinas turėjo savo išgalvotą istoriją apie tariamą avariją ar nesėkmę… Vaidotas ir Leonardas pasirodė įdomūs, išsilavinę, ne pagal amžių protingi. Pradėjome su Svetlana lankytis pas juos kas savaitę. Pirmiausia, užjautėme juos, norėjosi pralinksminti, antra – iš jų buvo ko pasimokyti. Mūsų trumpi susitikimai tapo įpročiu. Vaidotas man dovanojo gėlių iš artimiausios gėlynės, Leonardas vis atnešdavo origamį, kukliai įteikdavo Svetlanai. Vėliau keturiese sėdėdavome ant to paties suoliuko: Vaidotas šalia manęs, Leonardas nusisukęs dėmesį skirdavo tik Svetlanai. Draugė drovėdavosi, raudonuodavo, bet matėsi – malonu jai būti šalia drovaus Leonardo. Kalbėdavomės apie viską ir nieką. …Praėjo švelni ir šilta vasara. Atėjo lietinga rudens pradžia, baigėsi atostogos. Prasidėjo abiturientų klasė. Ir visai pamiršome apie Vaidotą ir Leonardą. …Nuskambėjo egzaminai, paskutinis skambutis, išleistuvės. Vasaros vėl laukėme su viltimis. Vėl atsidūrėme internato teritorijoje – norėjome aplankyti pažįstamus. Įsitaisėme ant pažįstamo suoliuko, laukėme, kad tyliai prieis Vaidotas su Leonardu – Vaidotas su šviežiomis gėlėmis, Leonardas su nauju origamį. Deja, veltui laukėme dvi valandas. Staiga pro duris išėjo mergina ir tiesiai pas mus – ji ir įteikė laišką nuo Vaidoto. Tą pat atsiplėšiau voką: „Mylima Lilija! Tu mano nuostabiausias žiedas! Mano nepasiekiama žvaigždė! Matyt, nesupratai, kad pamilau tave iš pirmo žvilgsnio. Mūsų susitikimai man buvo gyvybė. Pusę metų veltui dairiausi pro langą, laukdamas tavęs. Pamiršai mane. Kaip gaila! Mūsų keliai išsiskyrė. Bet dėkoju, kad pažinau tikrą meilę. Atsimenu tavo švelnų balsą, žavų juoką, švelnias rankas. Man blogai be tavęs, Lilijėl! Pamatyčiau tave nors dar kartą! Noriu įkvėpti – nėra kuo… Man ir Leonardui jau aštuoniolika. Pavasarį mus perkels į kitą internatą. Vargu, ar dar susitiksime. Širdis sudraskyta! Tikiuosi, kad sugebėsiu išgyventi tave ir pasveiksiu. Sudie, mano nepakartojama!“ Parašas – „amžinai tavo Vaidotas“. Laiške gulėjo džiovintas žiedas. Apėmė baisus gėdos jausmas – širdį suspaudė, kad nieko negali pakeisti. Mintyse praskriejo frazė – „mes atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome.“ Net nenumaniau, kokios aistros virė Vaidoto širdyje. Bet nebūčiau galėjusi jam atsakyti tuo pačiu – nepajutau jam kilnių jausmų. Draugiškas bendravimas, smalsumas – ir tiek. Taip, šiek tiek meiliai flirtavau, erzindavau Vaidotą, degindavau jo susižavėjimo liepsnelę. Bet nesuvokiau, kad lengvas flirtas taps meilės gaisru jam. …Nuo to laiko praėjo daug metų. Laiškas nuo Vaidoto pagelto, žiedas subyrėjo į dulkes. Tačiau atsimenu nekaltus susitikimus, nuotaikingus pokalbius, negalintį suvaldyti juoką iš Vaidoto juokų. Šios istorijos tęsinys – draugė Svetlana susižavėjo Leonardo nelengvu likimu. Juk jį tėvai paliko dėl jo „išskirtinumo“. Leonardui nuo gimimo viena koja buvo daug trumpesnė. Svetlana baigė pedagogikos institutą, dirba invalidų vaikų internate. Leonardas – mėgstamas Svetlanos vyras. Turi du suaugusius sūnus. Apie Vaidotą, pasak Leonardo, gyvenimas buvo vienišas. Kai Vaidotui sukako keturiasdešimt, mama atvyko į internatą, pamačiusi sūnų, pravirko, pajuto užgesusią meilę, išsivežė į kaimą. Toliau keliai pradingo…

NEGALĖJAU ĮSIMYLĖTI Merginos, prisipažinkite, kuri iš jūsų yra Rūta? pagyvenusi auklėtoja smalsiai, su

Uncategorized

040

Labai noriu namo, sūnau Petraitis išėjo į balkoną, užsirūkė papirosą ir prisėdo ant žemos taburetės. Gerklėje susiformavo kartus gumuliukas, bandė save suvaldyti, bet rankos išdavikiškai sudrebėjo. Negi jis kada nors galėjo pagalvoti, kad ateis tokia diena, kai jam nebeliks vietos savo pačio bute… — Tėti! Nepyk ir neįsižeisk! — į balkoną įbėgo Larisa, vyriausia Viktoro Petraičio dukra. — Aš juk daug neprašau… Palik mums savo kambarį ir viskas! Jei manęs negaila, pagalvok bent jau apie savo anūkus. Jiems tuoj į mokyklą, o dabar turi gyventi kartu su mumis viename kambaryje… — Laura, aš tikrai nenoriu gyventi senelių namuose, — ramiai atsakė senolis. — Jei jums su vaikais per ankšta mano bute, galite persikelti pas Michailo mamą. Ji viena gyvena trijų kambarių bute. Turėsite atskirus kambarius ir jūs, ir vaikai. — Tu juk žinai, kad niekaip nesugyvensiu su ja po vienu stogu! — riktelėjo dukra ir stipriai trinktelėjo balkono durimis. Petraitis paglostė seną šunį, kuris jam ir žmonai ištikimai tarnavo daugelį metų, prisiminė savo Nadą ir pravirko. Jis nuolat apsiverkdavo prisiminęs žmoną – ji mirė prieš penkerius metus, palikusi jį vieną. Vyras pasijuto visišku našlaičiu po jos išėjimo. Visą gyvenimą jie ėjo drauge – negi galėjo įsivaizduoti, kad turės patirti vienišą senatvę turėdamas ir dukrą, ir anūkus. Larisą su žmona augino su meile ir gerumu, stengėsi perteikti dukrai pačias geriausias savybes. Bet, matyt, vis dėlto kažką praleido… Dukra užaugo žiauri ir savimyla. Barsas tyliai sudejavo ir atsigulė prie šeimininko kojų. Šuo jautė jo sielvartą ir kentėjo kartu. — Seneli, tu mus visai nemyli? — į kambarį įėjo aštuonmetis anūkas. — Kas tau tokią kvailystę pasakė? — nustebo senolis. — Kodėl nenori išvažiuoti nuo mūsų? Gaila palikti man ir Kostui kambarį? Kodėl toks šykštus? — berniukas žiūrėjo į senelį su panieka ir pykčiu. Viktoras bandė kažką paaiškinti, bet suprato, kad vaikas kartoja dukros žodžius. Matyt, Larisa jau spėjo paveikti sūnų. — Gerai. Išvažiuosiu, — be gyvybės balse atsakė senolis. — Atiduosiu jums kambarį. Jis jau nebegalėjo būti tokioje aplinkoje. Jautė, kad šitame name jo visi nekenčia — nuo žento, su kuriuo jau seniai nesišneka, iki anūko, kuriam buvo įdiegta, kad senelis atėmė jo kambarį. — Tėtuk, tikrai sutikai? — džiugiai įbėgo Larisa. — Tikrai, — tyliai ištarė senolis. — Pažadėk, kad neversi Barso kentėti. Jaučiuosi išdavikas… — Liaukis! Mes juo rūpinsimės, vedžiosim lauke kiek tik norėsis. O savaitgaliais ateisime tavęs aplankyti, su Barsu, — pažadėjo dukra. — Išrinkau tau geriausią pensioną, pamatysi, tau ten patiks. Po dviejų dienų Petraitis išvyko į senelių namus. Kaip paaiškėjo, dukra jau buvo viską sutarusi ir laukė, kada tėvas galiausiai pasiduos. Atėjęs į tvankią kambarį, persismelkusią drėgme ir blusomis, senolis pasigailėjo savo sprendimo. Larisa apgavo, žadėdama patogias sąlygas. Ten buvo ne privatus pensionas, o paprasti senelių namai, kur gyveno vargšai, pamiršti žmonės. Susidėjęs daiktus, nuėjo žemyn. Atsisėdęs ant suoliuko, vos nesusigraudino. Žiūrėdamas į bejėgius senukus įsivaizdavo, kokia liūdna ateitis jo laukia. — Naujas? — paklausė maloni vyresnio amžiaus moteris, prisėdusi greta. — Taip…, — sunkiai atsiduso senolis. — Nesijaudinkite… Man irgi pradžioje buvo baisu, verkiau, bet paskui susitaikiau. Aš Valentina. — Viktoras, — prisistatė vyras. — Jus irgi čia atvežė vaikai? — Ne, sūnėnas. Dievas vaikų nedavė, visą butą palikau sūnėnui, bet paskubėjau… Jis pasiėmė butą, o mane čia atvežė. Gerai bent, kad ne į gatvę… Jie kalbėjosi iki vėlyvo vakaro, prisiminė jaunystės metus, savo antrąsias puses. Kitą rytą vėl kartu išėjo pasivaikščioti. Ši moteris įnešė bent kažkiek džiaugsmo į Petraičio gyvenimą. Senolis negalėjo būti tame kambaryje, laiką leido lauke. Valgykloje maistas buvo prastas – valgė tik tiek, kad palaikytų jėgas. Petraitis laukė dukros. Tikėjosi, kad Larisa persigalvos, pasiilgs ir parsiveš namo. Bet laikas ėjo, o dukra nesilankė. Vieną dieną senolis nusprendė paskambinti namo, pasiteirauti, kaip Barsas, bet niekas neatsiliepė. Kartą prie įėjimo Petraitis sutiko kaimyną Stasį. Stasys irgi pamatė senolį, nustebo ir pasileido prie jo. — Tai jūs čia! — nustebo vyras. — O kodėl jūsų dukra meluoja, kad išvykote į kaimą? Iškart pajutau, kad kažkas negerai. Žinojau, kad niekada nepaliktumėte Barso gatvėje. — Apie ką? — nesuprato Viktoras Petraitis. — Kas atsitiko su mano šunimi? — Nesijaudinkite, jo atidavėm į prieglaudą. Aš pats nežinau, kas įvyko. Mačiau, Barsas sėdi visą laiką prie jūsų laiptinės, o jūsų niekur. Sutikau Larisą, paklausiau, ar viskas gerai. Ji sakė, kad išvykote į kaimą, o ji parduoda butą ir kraustosi pas vyrą. Dėl šuns aiškino, kad jis jau senas ir jūs nebenorite su juo vargti. Kas čia vyksta, Petraitis? — paklausė Stasys, kai pamatė, kaip išbalo senolis. Petraitis papasakojo viską. Kad būtų atidavęs viską, jeigu būtų galima atsukti laiką atgal ir nepadaryti lemtingos klaidos. Ne tik dukra atėmė iš jo orią būtį, bet ir Barsą išvarė į gatvę. — Labai noriu namo, sūnau, — sušnibždėjo senukas. — Aš čia kaip tik panašiu reikalu — juk esu teisininkas, dažnai ginu senelių teises. Dabar tvarkau vieno senuko bylą, kaimynai atėmė namą. Jūs nesijaudinkite. Jūs juk nespėjote išsiregistruoti? — paklausė vyras. — Ne. Nebent ji pati mane išregistravo. Nebežinau, ką tikėtis iš savo dukros… — Ruoškitės, lauksiu mašinoje, — pasakė Stasys. — Negalima taip! Kokia ji dukra po tokių dalykų… Petraitis greitai susikrovė daiktus ir nusileido žemyn. Prie durų sutiko Valentiną. — Valyte, išvažiuoju. Kaimyną sutikau, sako, kad dukra išvarė Barsą ir parduoda butą. Štai tokie reikalai, — ištarė vyras. — Kaip gi taip? — sutriko moteris. — O aš? — Nesirūpink, baigsiu viską tvarkyti ir grįšiu pasiimti tavęs, — pažadėjo Petraitis. — Sakyk tokius žodžius… Kam aš reikalinga? — liūdnai tarė moteris. — Atsiprašau, manęs laukia. Neliūdėk, tikrai ištesėsiu pažadą. Viktorui Petraičiui nepavyko sugrįžti namo. Butas buvo užrakintas, o raktų neturėjo. Stasys jį paėmė gyventi pas save. Greitai paaiškėjo, kad Larisa pati jau nebegyvena bute — prieš kelias dienas persikėlė pas anytą, o butą išnuomojo. Dėka Stasio senoliui pavyko apginti teisę į savo namus. — Ačiū tau, — padėkojo senolis. — Bet nežinau, kaip toliau gyventi. Ji juk nesustos, kol visiškai mane išvys… — Yra tik vienas sprendimas, — atsakė Stasys. — Galime parduoti butą, atiduoti Larisai jos dalį, o už likusius pinigus nupirkti tau būstą. Greičiausiai galėtų būti namelis kaime. — Puiku! — apsidžiaugė vyras. — Tobulas variantas. Po trijų mėnesių Viktoras Petraitis persikėlė į naujus namus. Stasys jam viskuo padėjo, ir dabar pasiūlė juos pervežti su Barsu. — Tik dar užsukime į vieną vietą, — paprašė Petraitis. Senolis iš tolo pamatė Valentiną. Ji sėdėjo ant jų suoliuko ir liūdnai žiūrėjo į tolį. — Vale! — pašaukė moterį. — Mes su Barsu tavęs atvažiavome. Dabar turime namelį kaime. Grynas oras, žvejyba, uogos, grybai, viskas šalia. Važiuojam? — nusišypsojo Petraitis. — O kaip gi aš važiuosiu? — sutriko moteris. — Tiesiog atsistok nuo suoliuko ir eik su mumis, — nusijuokė vyras. — Pasiryžk! Čia mums nėra ką veikti. — Gerai! Palauk dešimt minučių? — nusišypsojo Valentina, negalėdama sulaikyti ašarų. — Žinoma, palauksiu! — šypsodamasis atsakė vyras. Nepaisydami aplinkinių piktavališkumo, šie du žmonės sugebėjo apginti savo laimės teisę. Abu suprato, kad pasaulyje yra daugybė gerų žmonių, o blogų — daug mažiau. Viktoras ir Valentina patys įsitikino. Senoliai sugebėjo kovoti dėl savęs ir pagaliau surado ramybę ir laimę gyvenime…

Oi, žinai, tiesiog noriu namo, sūnau… Toksai Vytautas Jankauskas išėjo į balkoną, užsirūkė senovišką

Uncategorized

073

Anūkė: Meilė ir paslaptys šeimos rate

Viltė nuo pat gimimo nebūna mylima savo motinos Jurgitos. Ji ją laiko tik kaip daiktą bute kas yra, tas

Uncategorized

0727

Uošvė pakvietė „tik dviem valandoms“ padėti ruoštis jubiliejui ir tikėjosi, kad būsiu paklusni – kaip „šeimos narys“, o ne žmogus su savo gyvenimu

Anykščių naktį mane, lyg per rūką, pasiekė kvietimas iš anytos ateik čia tik porai valandų, padėsi su

Uncategorized

0276

Tu be šeimos, palik namą sesei, jai dabar sunkiau – pareiškė mama. Tau lengviau, o sesuo augina gausią šeimą, turi suprasti. – Kodėl tokia paniurusi? Sesuo prisėdo šalia manęs ant sofos su stikline sulčių rankoje. Prie stalo šurmuliavo vaikai, jos vyras linksmai pasakojo kažką uošvei, mojuodamas šakute su torto gabaliuku. – Viskas gerai, – nusukau žvilgsnį. – Tiesiog pavargau. Darbe buvo košmariška diena. Ji nusišypsojo ir perbraukė plaukų sruogą. – Jau kelias dienas noriu pasikalbėti su tavimi. Apie tėčio namą. – Klausau tavęs. Ji palinko arčiau ir nuleido balsą. – Pagalvojome… Kam jums su vyru tas namas? Jūs dviese, turite butą. O mes trise su vaikais ankštame nuomojamame dviejų kambarių bute. Jei keltumėmės ten – grynas oras, kiemas, vietos užtektų visiems. Tylėjau, žiūrėdama į dukterėčią, kuri pūtė žvakes ant torto. Metai šešti. Vyriausia iš trijų. – Jums tas namas iš tiesų nereikalingas, – tęsė ji. – Vien išlaidos. Stogas leidžia, tvora pasvirusi, remontas nesibaigiantis. „Ir iš ko jį darysit?“ – šmėstelėjo mintis, bet nutylėjau. – Mama irgi mano, kad tai protinga, – pridūrė ji. – Mes neprašom dovanos, tiesiog atsisakyk savo dalies. Paskui susitarsim. Linktelėjau, nors viduje kažkas suspaudė širdį. Pakeliui namo vyras vairavo tyliai. – Kas nutiko? – Nori, kad atsisakyčiau savo dalies name. – Tai reiškia atiduoti? – Taip. Sako, kad jiems labiau reikia. O mums visko užtenka. – Visko? – karčiai šyptelėjo. – Mūsų butuko su paskola? Kitą dieną paskambino mama. – Pagalvojai? – Nėra ką galvoti. Namas per pusę mano. – Nuolat apie teises kalbi, – atsiliepė ji. – O apie šeimą? Jie turi tris vaikus. O tu viena. – Mūsų butas su paskola. Dešimt metų dar mokėsime. – O jie net to neturi. – Aš paskutinius mėnesius rūpinausi tėčiu. Vedžiau į ligonines. Pirkau vaistus. Sesuo atėjo du kartus. – Tu vyresnė. Turi suprasti. Tu laisva. Laisva. Žodis įsmeigė kaip adatėlė. Vakare sėdėjau virtuvėje su puodeliu arbatos. – Ji irgi spaudžia? – paklausė vyras. – Taip. Kitą dieną susitikau su drauge. – Kada paskutinį kartą sesuo tau padėjo? – klausė ji. Neradusi atsakymo, nutylėjau. – Jie žino, kiek pinigų išleidot dirbtiniam apvaisinimui? – Ne. – Beveik milijonas. Ir nė vieno nėštumo. Ir vis tiek mano, kad tau lengva. Nusprendžiau nuvažiuoti į namą. Važiavau viena. Apleistas kiemas. Gergždanti durys. Dulkės ir prisiminimų kvapas. Radau sąsiuvinį su jo rašysena – remonto išlaidos. Jis planavo. Nespėjo. Obelis, kurią sodinom kartu, kai buvau vaikas. Tas namas buvo ne tik turtas – tai buvo atmintis. Kai mama atėjo ir tarė: – Tu be šeimos, tau lengviau… Neprarijau. – Trys dirbtinio apvaisinimo bandymai. Trys. Ir pirmą kartą pasakiau: – Namas mano. Ir jo neatiduosiu. Įsivyravo tyla. Bet ji nebuvo tuščia. Ji išlaisvino. Pavasaris atėjo anksti. Kaimynė pasakė: – Jis laukė tik tavęs. Sėdėjau verandoje, su arbata, su jo megztiniu ant pečių, su obelimi prieš akis. Tai buvo mano namai. Ne dėl to, kad nusileidau. O dėl to, kad turėjau teisę.

Tu be šeimos, palik namą seseriai, jai dabar daug sunkiau, pasakė mano mama. Tau lengviau, o sesuo turi

Uncategorized

023

Paprašiau, kad šventoji mama išeitų iš namų

Prašė, iš namų šventinė Lina, ar tai tikrai turiu taip daryti? Visos mergaitės bando iš mūsų miestelio