Mano žmona paliko mane dėl mano sesers. Išėjo pas ją gyventi. O po trejų metų paliko ir ją dėl artimiausios
Ji nusimovė batus ir jau užkaitė vandenį arbatai, kai Messenger pranešė žinutę nuo viršininkės: Ar galėtum
Po to, kai išgirdau šią istoriją iš savo bičiulio, mano požiūris į žmones iš esmės pasikeitė, kaip ir
Aš žinau apie tavo nuotykius, ramiai tarė žmona. Vytautui per nugarą perbėgo šaltis. Išoriškai jis net
Mano vardas yra Algirdas. Man 65 metai. Su žmona gyvenome kartu 34 metus, bet senatvėje įsimylėjau kitą moterį.
Mano žmona paliko mane dėl mano sesers. Išėjo pas ją gyventi. O po trejų metų paliko ir ją dėl artimiausios
O Dieve, ar gali būti tokių motinų! Savo vaiką atidavė į vaikų namus, nes nenorėjo jo gydyti, o berniukui
Ji nusimovė batus ir jau užkaitė vandenį arbatai, kai Messenger pranešė žinutę nuo viršininkės: Ar galėtum
Man 46-eri, o jei kas pažiūrėtų į mano gyvenimą iš šalies, pasakytų, kad viskas – lyg ir tobula. Ištekėjau jauna – 24-erių – už darbštaus, atsakingo vyro, pagimdžiau du vaikus vieną po kito – 26-erių ir 28-erių, studijas mečiau, nes vis nespėjau, vaikai augo maži ir galvojau: „dar bus laiko vėliau“. Didelių dramų ar skandalų nebuvo, gyvenome taip, kaip visi sako, kad „turėtų būti“.
Metų metus rutina nesikeitė: anksti keliuosi, gaminu pusryčius, tvarkau namus, lekiu į darbą, grįžtu laiku, kad viską spėčiau – gaminu, skalbiu, dėlioju. Savaitgalius užimdavo šeimos susibūrimai, gimtadieniai, rūpesčiai. Buvau visur, visada imdavausi atsakomybės. Jei trūko – atsirasdavau. Jei reikėjo – padėdavau. Savęs niekada neklausiau, ar aš iš tikrųjų kažko noriu.
Mano vyras – niekada neblogas žmogus. Vakarieniaujam, pažiūrim televizorių, nueinam miegoti. Nei šiltas, nei šaltas. Nieko daug nereikalavo, bet ir nesiskundė. Pokalbiai vis sukosi apie sąskaitas, vaikus, buitį.
Vieną eilinį antradienį atsisėdau svetainėje, tyloje – ir suvokiau, kad neturiu ką veikti. Ne todėl, kad viskas gerai, bet todėl, kad tą akimirką niekam manęs nereikėjo. Apsižvalgiau ir supratau – visus šiuos metus laikiau šiuos namus ant pečių, o dabar net nežinau, ką daryti pati su savimi šiuose namuose.
Tą dieną atsidariau stalčių su senais dokumentais – radau nebaigtų diplomų, kursų, kurių nebaigiau, užrašytų minčių, atidėtų projektų „kada nors“. Peržiūrėjau jaunystės nuotraukas – kai dar nebuvau žmona, mama, viską sutvarkanti moteris. Nejaučiau nostalgijos. Jutau blogiau: pojūtį, kad viską padariau, nė neklaususi savęs, ar to tikrai norėjau.
Pradėjau pastebėti dalykus, kurie anksčiau atrodė normalūs: niekas manęs neklausė, kaip jaučiuosi. Grįžusi pavargusi, vis tiek viską tvarkau. Jei vyras sako, kad nenori į šeimos šventę, visi supranta, bet jei aš nebenoriu – vis tiek turiu eiti. Mano nuomonė egzistuoja, bet nėra svarbi. Be ginčų, bet ir be vietos sau.
Vieną vakarą per vakarienę pasakiau, kad norėčiau vėl mokytis ar imtis kažko naujo. Vyras nustebęs žiūrėjo: „O kam dabar?“ Nesakė piktai. Sakė kaip žmogus, nesuprantantis, kodėl kažką reikia keisti, jei viskas „veikia“. Vaikai tylėjo. Niekas nesiginčijo. Niekas nedraudė. Bet jaučiau – mano vieta šeimoje tokia aiški, kad už jos ribų būti jau nepatogu.
Aš vis dar ištekėjusi. Neišėjau, nesusikroviau daiktų, nepriėmiau galutinių sprendimų. Bet savęs jau nebeapgaudinėju. Žinau: daugiau kaip dvidešimt metų gyvenau, kad išlaikyčiau struktūrą, kurioje buvau naudinga, bet – niekada pagrindinė herojė.
Kaip žmogus atsigauna po tokio gyvenimo? Man 46-eri, ir jei kas nors pažvelgtų į mano gyvenimą iš šalies, turbūt sakytų viskas lyg ir normalu.
