Uncategorized
012
Igoriau, bagažinė! Atsidarė bagažinė, sustabdyk mašiną, – šaukė Marina, tačiau jau suprato, kad viskas prarasta! Daiktai lekia iš bagažinės tiesiai ant autostrados, o iš paskos važiuojančios mašinos turbūt jų net nepastebės. Ir dovanos, ir lauktuvės, kurioms jie taupė du mėnesius! Ir raudonieji ikrai, ir lašiša, ir brangi kumpio rūšis – viskas, ką sau leisdavo tik per didžiąsias šventes. Brangių produktų ir dovanų maišai gulėjo bagažinėje pačiame viršuje, kad nesusispaustų. Daiktų prikrovė daug, juk vyksta pas visų švenčių proga į kaimą pas Igoriaus močiutę. Kelyje spūstys – daug kas traukia iš miesto. Mašinos rieda viena paskui kitą ne itin sparčiai, bet sustoti iškart sunku. Vadinasi, kas iškrito, tas dingo! Vaikai gale susijaudino, pamatę liūdną mamą, ir irgi pravirko. Marina bandė juos raminti, o Igorius pristabdė, prispaudė automobilį prie kelkraščio ir jie pagaliau sustojo. Viltis dar ruseno – gal viskas nulėkė ant pakraštyje esančios pusnies? Jie nuskubėjo kraštu atgal, bet viskas veltui – nėra ką ieškoti, tik laiką gaiš. – Neverta pergyventi, nėra tai nėra, vadinasi, nusipirksim ką kitą, ar apsieisim, – pamatęs, kaip nuliūdo Marina, tarė Igorius, – Vis tiek tai tik daiktai, eikime į mašiną. Jau sninga, temsta, kelias sunkus. Visą likusią kelionę Marina tylėjo. Na ir ką dabar – pykti ant Igoriaus, kad prasidarė bagažinės spyna? Jų masina sena, spyna laiko prastai. Marina bandė negalvoti apie tai, bet vis iš naujo grįždavo ašaros. Apmaudu – juk tiek taupė… Kodėl jai vis nepasiseka! Prisimenu ir močiutei skirtą brangų, šiltą, pūkuotą pledą – irgi buvęs ten… Į kaimą jie atvyko jau po vidurnakčio. Galvojo, kad močiutė Marija jau eina miegoti. Tačiau viršangio ryškiai švietė žibintas, o iš trobos išbėgo močiutė ir jos kaimynė Zinaida. – Atvažiavot, ačiū Dievui! – Močiutė tuoj puolė visus bučiuoti, – Marinute, Igoriuk, kaip gerai! Ir jūsų vaikai čia, visi sveiki, gyvi – ačiū Tau, Viešpatie! – Močiute, viskas gerai, ko taip jaudinatės? – Igoris apkabino močiutę, – Eikime į vidų, sniegas, šalta! Močiutė mostelėjo ranka: – Su Zinaida visą vakarą už jus meldėmės – man buvo regėjimas, Igoriau, lyg gyvai mačiau, kaip jūsų mašina nulėkia nuo kelio… Išsigandau net pabudusi, visą dieną neramu buvo. Atėjo Zina, klausė, ar negrįžot – o jos sūnus jau su šeima namie. Negalėjau net žodžio ištarti – kažkaip išaiškinau regėjimą. Zina iškart: – Reikia melstis, gal dar suspėsim jūsų išgelbėt! Taip ir darėm – visą vakarą meldėm Dievo, kreipėmės ir į šventąjį Mykolą, kad jums pasisektų. Vargais negalais, bet viskas gerai, jūs čia, mano brangiausi! – Teisybė, močiute, – pritarė Marina ir Igoris. – O jei mūsų lauktuvės kažką nudžiugins, tai gal jiems labiau reikėjo. Naujus metus sutiko didelėje kompanijoje, pilnam stalui. Ir savo kvepianti bulvė, rauginti pomidorai, agurkėliai, silkė “po kailiu“ ir kepta žąsis – pirštus apsilaižysi! Ir, žinoma, močiutės garsieji bandelės. Ivanas ir Irina visą vakarą traukė šiltas bandeles. Dieną visi vaikai nuo kalniuko leidosi su kaimynų vaikais. Akys merkiasi, bet laiko – juk reikia pamatyti, kaip Kalėdų Senelis naktį dovanas po egle sudės! Močiutė Marija juokiasi, glėbyje laikydama savo ir Zinos proanūkius. Koks laimės jausmas, kai visi drauge! O užmirštame, Dievo pamirštame kaimelyje prie trijų trobų, už gausaus stalo sėdėjo dvi sesutės, dvi močiutės, Nadėja ir Viera, ir jų kaimynas, senolis Vasilijus. Gyveno, išgyveno… artimųjų nebuvo, vasarą dar daržas, žiemą – sunku. Bet – svarbiausia – bent jau ne vieni, kartu. Vasilijus atnešė eglutę, maistas nors ir paprastas, bent yra. Po pietų Vasilijus nuėjo į mišką susirinkti malkų ir, traukdamas rogutes, netikėtai pamatė kažką sniege. Priėjęs patempė už dirželio – maišas. Atidarė Vasilijus ir net akys išsiplėtė – raudonieji ikrai, žuvis, mėsa. Dugne – sniego baltumo, minkštas, šiltas pledas. Apsidairė – nieko šalia. Užsidėjo maišą ant rogių ir parsivežė namo. Išskleidė pledą prieš Nadėją ir Vierą, užkūrė krosnį, o močiutės patiekalus sudėjo ant stalo. – Nemaniau, kad dar gyvenime teks tokio gėrio paragauti, – stebėjosi Viera. – Ir aš netikėjau, kad bus toks stebuklas, – pritardavo Nadėja. – Galvoju, kad Dievas mums atsiuntė, už gyvenimą atlygino, – nusišypsojo Vasilijus. – Gal dar pagyvensim, Jo darbus pamatysim ir pasidžiaugsim. Nereikia gailėtis prarastų daiktų – gal taip Dievas padėjo išpirkti artėjančią nelaimę. Svarbiau, kad likome kartu ir gyvi – tai vertingiausia!
2023 m. gruodžio 30 d., šeštadienis Vytautai, bagažinė! Atsidarė bagažinė, stabdyk mašiną! šaukiau, nors
Zibainis
Uncategorized
0159
“Arba aš, arba tavo katės – pasakė mano vyras, ir aš jam padėjau susikrauti lagaminus”
Vyras pastatė ultimatumą: Arba aš, arba tavo katės. Tai aš padėjau jam susikrauti lagaminą. Vėl kailiai!
Zibainis
Uncategorized
043
Svainė paprašė, kad ją vadinčiau mama, o aš paaiškinau jai skirtumą
Nijolė Petrauskienė, sūnaus Andriaus svoklė, reikalavo, kad ją vadinčiau mama, o aš atsakiau, jog tarp
Zibainis
Uncategorized
0433
Pasiėmiau antrą raktą iš anytos, kai radau ją miegant savo lovoje
Išsitraukiau dublikato raktų rinkinį iš uošvienės po to, kai rado ją miegant ant mano lovos.
Zibainis
Uncategorized
047
Sūnaus žmona išmetė mano senus daiktus, kol buvau sodyboje – mano atsakymo ilgai laukti nereikėjo
Na va, dabar jau bent kvėpuoti galima, o anksčiau lyg kriptoje gyvenom, žinokit, iš virtuvės nuaidėjo
Zibainis
Uncategorized
0802
Vyro giminė mane vadino „be kraičio“, o dabar atėjo skolintis pinigų naujos sodybos statybai
Vyras vedė mane be kraičio, giminės purtė nosį, o paskui atėjo prašyti paskolos naujai sodybai Vieną
Zibainis
Uncategorized
084
Sūnaus žmona išmetė mano senus daiktus, kol buvau sodyboje – mano atsakymo ilgai laukti nereikėjo
Na va, dabar jau bent kvėpuoti galima, o anksčiau lyg kriptoje gyvenom, žinokit, iš virtuvės nuaidėjo
Zibainis
Uncategorized
0150
Atsisakiau lyginti vyro marškinių po to, kai jis pavadino mano darbą sėdėjimu namuose
Aš nebeištinau vyrui marškinius, kai tik jis pradėjo vadinti mano darbą tiesiog sėdėjimu namuose.
Zibainis
Uncategorized
0248
Svetlana išjungė kompiuterį ir ruošėsi išeiti iš darbo. — Svetlana Andrejevna, pas jus atėjo kažkokia mergina. Sako – asmeninis reikalas. — Įleisk ją, tegu užeina. Į kabinetą įėjo nedidelio ūgio, garbanota mergina trumpu sijonėliu. — Laba diena. Mano vardas Kristina. Noriu jums pasiūlyti sandorį. — Laba diena, Kristina. Įdomu, koks sandoris? Lyg ir nepažįstame viena kitos… — Su jumis – ne. Bet su jūsų vyru Kostu – labai gerai pažįstama. Štai… Mergina padėjo ant stalo popieriaus lapą. Svetlana jį perskaitė: „Kristina Aleksejeva, nėštumas 5–6 savaitės“ — Kas čia? Nesuprantu… Kam man tai?! — Ką čia suprasti. Esu nėščia nuo jūsų vyro. Svetlana apstulbusi pažvelgė į ją. Kas čia per naujienos? — Ko jūs iš manęs norite? Sveikinimų? — Ne. Noriu pinigų. Jei jums brangus vyras… — Už ką pinigai? — Aš darau abortą ir dingstu iš jūsų vyro gyvenimo. Jis nežino apie nėštumą, pirma atėjau pas jus. Jei atsisakysite, jis išeis pas mane, nes jūs nevaisinga ir pati gimdyti negalite. Viską apie jus žinau. Tai kaip, sutariam? Svetlana bandė suvokti situaciją. Mintys susipainiojo. — O kiek jūs norite už šią paslaptį? — Tik tris milijonus rublių. Juk tai centai jums. Bent vyras liks, kartu sutiksite senatvę… — Tyra kilnumo! Ačiū už „progą“. Gerai, Kristina, palikite numerį. Pagalvosiu, susisieksiu. — Tik ilgai negalvokit, terminai spaudžia. Kad spėčiau padaryti abortą… Kristina užrašė numerį ant lapelio ir neskubėdama išėjo iš kabineto. — Svetlana Andrejevna, jūs jau išeinate? Technikė laukia… Svetlana sulankstė lapelį ir įsidėjo į rankinę. — Taip, aš jau išeinu. Iki rytojaus, Anžela! Svetlana išėjo iš biuro, sėdo į savo automobilį. Kas čia per nesąmonė?! Kas ta Kristina? Negi Kosta tikrai… Gali būti, jog ši netikėta svečio apsilankymas išvers visą gyvenimą aukštyn kojom… Nesitikėtas svečias – sutrikdyta šeimos idilė Vilniuje: Svetlanai pateikiamas šokiruojantis ultimatumus, o vyro praeities paslaptis grasina sužlugdyti svajonę apie vaiką
Užvakar vakare išjungiau kompiuterį ir jau ketinau nešti savo daiktus, kai sekretorė prasidarė duris
Zibainis
© 2026 Zibainis