Zibainis

Kai grįžta iš darbo, katino nėra. Tadas kuklus vaikinas, vengiantis žalingų įpročių. Sulaukęs 25-erių

Pavargęs nuo uošvės ir žmonos: Kai į mano felčerės punktą atėjo kantriausias vyriškis kaime – Steponas Ivanovas, kurį net vinims kalti tiktų, ir pirmąkart gyvenime aš pamačiau, kaip galingą ūkininką prislėgė šeimos rūpesčiai, kol jo širdis vos neatlaikė – tik tąkart supratau, kad ne vaistais, o gerumu reikia gydyti sielos žaizdas mūsų lietuviškame kaime

Pavargęs nuo uošvės ir žmonos Tą vakarą pas mane užsuko pats tyliausias ir kantriausias vyras iš mūsų

Uncategorized

0490

Tu atėmei iš manęs tėtį: šeimos paslaptys, netikėta drama naujos statybos bute ir sudėtingas kaimynių susidūrimas Vilniuje

Mama, įsikėliau! Įsivaizduoji, pagaliau! Monika laikė telefoną petimi prispaustą prie ausies, tuo pačiu

Uncategorized

028

„Mano patėvio nuotaka pasakė: ‘Tikros mamos turi sėdėti priekyje’ — tačiau mano sūnus jai atsakė taip, kad visi suprato tiesą”

20240412, Vilnius Šiandien atsidūriau pasvarstyti, kaip viena iš mano anūnų pranešimų vėl sukėlė senas

Uncategorized

018

Karčios nuoskaudos sielos dugne „Tavęs jau seniai internatas laukia! Nešdinkis iš mūsų šeimos!“ – ašarotą balsą praradusi šaukiau visa iš pykčio. Mano didžiausio pasipiktinimo objektas buvo pusbrolis Dima. Dievulėliau, vaikystėje aš jį taip mylėjau! Kviečių spalvos plaukai, mėlynos kaip rugiagėlės akys, linksmas būdas – viskas tai buvo Dima. …Giminės dažnai susirinkdavo už šventinio stalo. Iš visų pusbrolių labiausiai vertinau Dimą. Jis buvo kalbus, tarsi pynė žodžius kaip nėrinius. Ir dar talentingai piešė. Dažnai per vakarą greitu brūkštelėjimu sukurdavo penkis ar šešis piešinius. Žiūrėdavau į juos susižavėjusi, negalėdavau atitraukti akių nuo grožio. Slapta surinkdavau piešinius ir paslėpdavau rašomojo stalo stalčiuje. Atsargiai saugojau brolio kūrybą. Dima buvo dviem metais vyresnis už mane. Kai jam buvo 14, netikėtai mirė mama. Ryte jos neberado tarp gyvųjų… Iškilo klausimas – kur dabar dėti Dimą? Visi pirmiausia kreipėsi į jo tikrąjį tėvą. Rasti jį buvo nelengva. Tėvai buvo išsiskyrę jau seniai, tėvas sukūręs kitą šeimą ir „neketino drumsti jų gyvenimo ramybės“. Giminės gūžčiojo pečiais, neva kiekvienas užsiėmęs savo reikalais… Pasirodo, artimieji būna tik dieną, o saulė nusileidus jų nebėra. Taigi, mano tėvai, turėdami du savo vaikus, tapo Dimos globėjais. Juk Dimos mirusi mama buvo mano tėčio jaunesnioji sesuo. Pradžioje apsidžiaugiau, kad Dima gyvens pas mus. Tačiau… Pirmąją Dimos dieną mūsų namuose suglumino jo elgesys. Mama, mėgindama nuraminti našlaitį, paklausė: – Gal nori ko nors? Nesidrovėk, sakyk. Dima iškart pareiškė: – Noriu žaislinio geležinkelio. Turiu pasakyti, jog tokia dovana kainavo nemažai. Tai labai nustebino ir nemaloniai nuteikė! Pagalvojau – juk tau mirė mama, artimiausias žmogus, o tu svajoji apie žaislus… Kaip galima taip norėti? Tėvai nedelsdami išpildė Dimutes svajonę. O po to prasidėjo… „Nupirkite man magnetofoną, džinsus, „firminį“ švarką…“ Tai buvo aštuoniasdešimtieji – tie dalykai buvo brangūs ir sunkiai gaunami. Tėvai tenkino našlaičio užgaidas ribodami mus, savo vaikus. Aš ir mano biologinis brolis supratome tai ir nesiskundėme. …Kai Dimai sukako 16, atsirado merginos. Brolis pasirodė esąs labai meilės ieškotojas. Bet dargi – jis ėmė kabinėtis prie manęs, pusserės. O aš, būdama sportininkė, grakščiai atsilaikiau. Dėl šito net susimušdavome. Dažnai verkdavau. Tėvams apie tai nepasakodavau – nenorėjau skaudinti. Kaip dažnai vaikai tyli apie jautrius dalykus… Atšalus mano meilumui, Dima staigiai persimetė prie mano draugių, kurios rungėsi dėl jo dėmesio. …Dar Dima vogė. Be sąžinės graužaties. Pamenu, turėjau taupyklę, kurioje po truputį taupiau pusryčių pinigus dovanoms tėvams. Vieną dieną – taupyklė tuščia! Dima neigia, sako, neėmiau, galit kankinti! Net neraudonavo. Širdis plyšo! Nesuvokiau, kaip gyvenant po vienu stogu galima vogti… Dima, tarsi chuliganas, griovė šeimos pamatus. Pykausi ir nusiminusi vaikščiojau, o Dima nuoširdžiai nesuprato dėl ko. Jam rodės, kad visi jam skolingi. Jį ėmiau nekęsti. Tada išrėkiau: – Išeik iš mūsų šeimos! Pamenu, išklojau tiek žodžių, kad ir į kepurę netilptų… Mama vos mane nuramino. Nuo tada Dima man nustojo egzistuoti. Ignoravau jį visaip, kaip galėjau. Vėliau paaiškėjo, kad giminaičiai jau buvo žinoję, koks „vaisius“ yra Dima. Visi gyvenome skirtinguose rajonuose, tad teko pamatyti „visko“. Dimos mokytojai įspėjo mano tėvus: – Veltui imate ant savo pečių tokią naštą. Dima ir jūsų vaikus suplėšys. …Naujoje mokykloje atsirado mergina Katė. Ji iki gyvenimo galo pamils Dimą. Iškart po mokyklos baigimo susilauks su juo dukros. Katė nusižeminusiai kenčias vyro kaprizus, nesibaigiančius melus ir neištikimybes. Kaip sakoma, „per mergystę – viena bėda, ištekėjus – dvi“. Visą gyvenimą Dima naudosis Katės meile, kuria, regis, jam pririša sielą. …Dimą pašauks į kariuomenę. Tarnyba vyko Kazachstane. Ten Dima susikurs „šoninę“ šeimą. Kaip? Matyt, sugebėjo tarp atostogų. Po demobilizacijos liko Kazachstane – ten jam gimė sūnus. Katė, ilgai nedvejojusi, nuvažiuoja į Kazachstaną ir bet kokiais būdais susigrąžina vyrą namo. Mano tėvai taip ir nesulaukė dėkingumo žodžių iš Dimos. Bet juk priglaudė visai ne dėl įvertinimo. …Dabar Dmitrijui Eugenijui – 60 metų. Jis – uolus pravoslavų bažnyčios lankytojas. Su Kate jie turi penkis anūkus. Lyg ir viskas gerai, bet kartėlis dėl santykių su Dima sieloje liko iki šiol… Ir su medumi tokios kartėlio nenuryčiau…

Kartėlis sielos dugne Tau vieta jau seniai vaikų namuose! Dingk iš mūsų šeimos! rėkiau, vos tramdydamas balsą.

Uncategorized

011

PAŠTO ŽENKLIUKAS… – Ilja paliko Katę, – sunkiai atsiduso mama. – Ką tu turi omenyje? – nesupratau aš. – Ir pati nieko nesuprantu. Buvo komandiruotėje mėnesį. Sugrįžo nebe tas. Pasakė Katai: „atleisk, myliu kitą.“ – mama susimąstė, įsmeigusi žvilgsnį į vieną tašką… … Istorija apie šeimos griūtį, Katinį atleidimą, moterišką stiprybę ir tą keistą patarimą: „Vyras, kaip pašto ženklas – kuo dažniau ant jo spjauni, tuo stipriau prilimpa…“ Gyvenimo tango: meilės, atleidimo ir naujo šanso paieškos lietuviškoje kasdienybėje

PAŠTO ŽENKLAS Augustinas paliko Dovilę, mama sunkiai atsiduso. Ką tu sakai? nesupratau. Ir pati nesuprantu.

Uncategorized

019

Ant slenksčio stovėjo Viktoras — jos du kartus buvęs vyras, su kuriuo ji išsiskyrė prieš ketverius metus.

20251126 Brukno (Vilniaus priemių) dienoraštis Vakar, kai pasikartojau prie mūsų buvusios namų durų

Uncategorized

0499

Tyli gimdymas, skaudi išdavystė ir stebuklingas motinystės pasirinkimas: jaunos studentės Lilijos istorija, kuri vos pagimdžiusi norėjo atiduoti dukrą, bet galiausiai, nepaisant verslininko spaudimo ir gyvenimo sunkumų akademike, pasirinko meilę bei kovą už vaiko ateitį

Prisimenu, kaip seniai, kai dar dirbau akušere Kauno klinikose. Per daugybę metų visko būta ir džiaugsmo

Uncategorized

037

VYRAS BRANGESNIS UŽ KARTŲ SKAUSMĄ – Igoriukai, tai buvo paskutinis lašas! Viskas, mes skiriamės! Nebeprausk man kojų, kaip tau patinka – šįkart tai nebepadės! – tvirtai nutraukiau mūsų santuoką. Igoris, žinoma, netikėjo. Jis buvo įpratęs, kad scenarijus kartosis: parkritęs ant kelių atsiprašys, nupirks naują žiedą, o aš viską atleisiu. Taip jau ne kartą buvo. Bet šį kartą nusprendžiau galutinai nutraukti Gimėno ryšius. Mano pirštai, net iki mažiausio, jau blizgėjo žiedais – tik štai džiaugsmo gyvenime nebuvo. Igoris vis labiau grimzdo į alkoholio liūną. O viskas juk prasidėjo romantiškai. Mano pirmasis vyras Edikas dingo be žinios devyniasdešimtaisiais – tais laikais gyventi buvo baisu. Edikas nebuvo lengvo charakterio: vis lindęs į pavojų – sakydavo, akys erelio, bet sparnai uodo. Kai kas nors ne pagal jo norą – prasidėdavo išsišokimai. Esu tikra, kad jį nužudė per kokius nors susidorojimus. Žinių iš jo negavau nė vienos. Liko dvi dukrytės: Lizai penkeri, Rajai – dveji. Penkerius metus po jo dingimo jaučiausi einanti iš proto. Ediką mylėjau, net jei ir buvo staigus, mudu buvom tartum viena visuma. Pamaniusi, kad gyvenimas baigtas, nusprendžiau auginti dukras viena – ant savo moteriškumo uždėjau kryžių. Bet… Tas laikotarpis buvo sunkus. Dirbau gamykloje, atlyginimą gaudavau… lyginimo geležimis. Juos reikėdavo parduoti, kad galėčiau nupirkti maisto. Tuo užsiimdavau savaitgaliais. Žiemą, kai vos spėjau drebančius dantis suderinti, prekiavau turgelyje ir mane užkalbino vyras. – Šąlate, panele? – paklausė nepažįstamasis. – Pastebėjot? – bandžiau pajuokauti, bet nesuvaldžiau šypsenos: šalčio buvo iki kaulų. Tačiau nuo nepažįstamojo alsavo šiluma. – Gal kavinutėj pasišildysim? Padėsiu panešti geležis. – Einam, kitaip nuo šalčio paklaikusi nualpsiu, – vos ištariau. Ne į kavinę nuėjom. Nusivedžiau vyriškį prie savo namų, paprašiau palaukti prie laiptinės ir pasaugoti mano geležų maišelį – bėgau pasiimti vaikų iš darželio. Sugrįžusi, pamačiau Igorį (taip prisistatė) iš tolo rūkantį ir nervingai trypčiojantį. Pamąsčiau: „Pasiūlysiu arbatos, o toliau žiūrėsim, kas bus…“ Igoris padėjo užnešti maišą į šeštą aukštą – liftas neveikė. Kol ėjau su vaikais iki trečio, jis jau leidosi žemyn. – Palaukit, mano gelbėtojau, neleidžiu jums išeiti, kol nepavaišinsiu karšta arbata! – įsikibau į rankovę. – Nežinau, ar netrukdysiu? – žvilgtelėjo į vaikus Igoris. – Tikrai ne! Imkit už rankų mergaites, o aš lekiaus į priekį, padarysiu arbatos, – pasiūliau nebijodama. Nenorėjau prarasti šio vyro. Jis jau buvo tapęs savas. Arbatos pokalbio metu Igoris pasiūlė padirbėti pas jį pagalbininke – atlyginimą žadėjo didesnį nei už metus geležų gamykloje. Be žodžių sutikau – norėjosi už rankų bučiuoti už tokį pasiūlymą… Igoris pats buvo išsiskyręs su žmona, turėjo sūnų. Viskas ėmė suktis: Netikėtai susituokėme, jis įsivaikino mano mergaites. Įsigijome keturių kambarių butą, naują buitinę techniką, vėliau – sodybą su žeme. Kasmet ilsėjomės prie jūros. Gyvenimas atrodė pasaka… Laimė tęsėsi septynerius metus. Regis, pasiekęs visas gėrybes, Igoris vis dažniau ėmė lankytis prie alkoholio. Iš pradžių nesureikšminau: dirba sunkiai, gal nori atsipalaiduoti. Bet kai pradėjo gerti darbe, jau sunerimau – kalbos nepadėjo. Esu avantiūristė. Kad atitraukčiau vyrą nuo taurelės, nusprendžiau dovanoti jam kūdikį. Tuo metu man buvo trisdešimt devyneri, draugės stebėjosi: – Na, Tania, gal ir mes, į keturiasdešimt, tapsim jaunom mamom – juokėsi. Aš visada sakiau: – Jei atsisakysit vaiko – paskui gailėsitės. O jei pagimdysit, niekada nesigailėsit. Pagimdžiau dvynukes – jau keturios dukros namuose! Tačiau Igorio priklausomybė neišnyko. Kantrybės taurė pasipildė ir dvasią užklupo noras gyventi gamtoje, pradėti ūkį. Išmainėm miestą į miestelį, atidarėm puikų restoraną, Igoris tapo medžiotoju. Bet kai vėl prisigėrė, o gal kokį užkeiktą gėralą ragavo, tai siautėjo kaip žvėris – laužė viską, griebė šautuvą ir iššovė į lubas! Su vaikais puolėme pas kaimynus – siaubas. Ryte, grįžusios į namus, pamatėm tikrą košmarą: viskas sudaužyta, sugrūzta, Igoris guli nepabudęs. Susirinkau, kas liko, paėmiau vaikus ir nuėjom pas mamą, kuri gyveno netoliese. – Ach, Tania, ką su tavo becėrių pulku daryt? Grįžk pas vyrą. Šeimoj visko būna. Išsimals ir bus miltai – patarė mama. Jos nuostata buvo: svarbu, kad vyras gražus, o viską kentėti galima. Po poros dienų Igoris atvyko. Tada ir padėjau galutinį tašką. Beje, jis visai neprisiminė savo „baleto“. Nebetikėjau nė vienu žodžiu. Sudeginau visus tiltus. Kaip gyventi toliau – nežinojau. Nusprendžiau: geriau alkana, bet gyva, nei nužudyta nuo vyro įsiūčio. Restoraną paskubom pardaviau, su vaikais persikėlėm į mažą namelį kaime. Vyresnėlės ėmė dirbti, paskui ir ištekėjo. Dvynukės mokėsi penktoje klasėje. Visos mergaitės mylėjo tėvą, bendravo. Taip ir sužinodavau naujienas apie Igorį. Dukros įkalbinėjo mane atleisti, tėvas maldavo sugrįžti. Bet aš likau nepalaužiama – norėjau ramios kasdienybės. Praėjo dveji metai. Pradėjo gasti Igorio. Vienatvė graužė širdį. Visi žiedai iš lombardo jau negrįžo. Ėmiau su nostalgija prisiminti praeitį. Juk mūsų namuose buvo meilė, Igoris dukras mylėjo, mane irgi. Turėjome pavyzdinę šeimą. Ko gi daugiau norėti? Dabar vyresnėlės tik prisiskambina, laiko neturi. Suprantama – jaunystė. Netrukus ir dvynukės išskris iš lizdo, o aš liksiu viena, kaip gegutė ant šakos… Galų gale paprašiau dvynukių paklausti tėčio, kaip jis gyvena – gal jau turi kokią kitą? Pasirodė: Igoris gyvena kitame mieste, nė lašo negeria, vienišas, paliko adresą dukroms. Štai jau penkti metai esame kartu. Sakiau gi – esu avantiūristė…

VYRAS BRANGESNIS UŽ KARČIAS NUOSKAUDAS Vidai, šitas buvo paskutinis lašas! Viskas, skiriamės!