Zibainis

Nejudink praeities: Taisia, peržengusi penkiasdešimties metų slenkstį, dažnai susimąsto apie savo gyvenimą. Nors su vyru Jurijumi kadaise susituokė iš meilės, šeimos laimė liko nepasiekiama – svajones sudrumstė vyro išdavystės. Jie gyveno kaime uošvės Anos namuose, Taïsia rūpinosi namais ir šeima, stengėsi gerbti Aną, o ši atsidėkodavo šiluma. Taisios mama gyveno netoliese, dažnai sirgdavo. Nors kaimo moterys netikėjo, kad nesipykti su uošve įmanoma, Ana visada gynė Taisią. Gimė duktė Varė, paskui – sūnus, vėliau, būdama nėščia trečiuoju, Taïsia sužinojo apie Jurijaus neištikimybę našlei Tatjanai. Sklandė kaime kalbos – kaimynė Valentina atnešdavo naujienų. Taïsia nedrįso eiti aiškintis, jau buvo susitaikiusi – iš kur rasti jėgų, kai dviem vaikams reikia motinos, trečias pakeliui, motina serga, brolis suspaustas su savo šeima. Uošvė ramino ir ragino ištverti. Trečioji dukra Aire gimė silpna, rūpintis padėjo Ana. Kai vyro meilės romanai vėl užklupdavo – šįkart su Virgina, skyrium gyvenančia moterimi – Ana bandė sūnų prablaivinti, tačiau tik Dievas žino, ar galima tai pakeisti. Metai bėgo: vaikai sukūrė savo gyvenimus, Jurijus pagaliau aprimo, sveikata pašlijo, alkoholio atsisakė. Anos jau nebėra. Taïsia ramino save – ašarų išliejo užtektinai, gaila vyro nebėra. Kai vaikai aplanko – dukra gina tėvą, pats skundžiasi, kad žmona nebeprižiūri, sūnus taip pat palaiko tėvą. Ir kai motina bandė paaiškinti, kiek ištvėrė dėl jų, vaikai atsakė: „Mama, nejudink praeities, neskaudink tėčio.“ Nors širdy liko nuoskauda, Taïsia supranta juos – toks gyvenimas.

Nejudink praeities Dažnai pagalvodavo Teklė apie savo gyvenimą, kai jau perkopė penkiasdešimtmetį.

Uncategorized

031

Laikas sau: atraskite vidinę ramybę ir pailsėkite Lietuvoje

Manęs rytojus pradėjo ryškiai skambėti 6:30, nors galėjau dar šiek tiek pailginti miegą. Aš reguliariai

Uncategorized

035

Atradimas, kuris apvertė gyvenimą aukštyn kojomis Iki dvidešimt septynerių metų Mykolas gyveno kaip pavasario upelis – garsiai, pašėlusiai ir nerūpestingai. Jis buvo išdykęs ir vikrus, jį pažinojo visa apylinkė. Užtekdavo sunkios darbo dienos, kad suburtų draugus, išvažiuotų už tris kaimus žvejoti ir grįžęs paryčiais tuoj pat padėtų kaimynui, kurio tvartas buvo pakrypęs. – Viešpatie, tas Mykolas tai be rūpesčių gyvena, – galvas kraipydavo kaimo senoliai. – Gyvena, lyg galvoje nebūtų minčių, vien žodis – pašėlęs, – atsidusdavo motina. – O ką čia tokio, gyvena kaip visi, – pečiais traukydavo bendraamžiai, seniai sukūrę šeimas ir pasistatę trobas. O paskui jam suėjo dvidešimt septyni. Ne kaip žaibas iš giedro dangaus, o lėtai, kaip pirmas pageltęs obuolys nuo obels. Tiesiog kartą jis nubudo auštant, išgirdęs gaidžio giesmę, ir tas kvietimas neskambėjo kaip naujos dienos pažadas, bet tartum priekaištas. Tuštuma, kurios anksčiau nepastebėjo, ėmė spengti galvoje. Jis apsidairė: tėvų namai – gerai pastatyti, bet jau senstantys, reikalingi tvirtų vyriškų rankų ne valandai, o amžinai. Tėvas, pavargęs nuo buitinių rūpesčių, dažniausiai kalbėjo apie šienapjūtę ir grūdų kainas. Lūžis Mykolo gyvenime įvyko giminaičio kaimo vestuvėse. Mykolas – kompanijos siela, kaip visuomet – šmaikščiai kalbėjo, šoko iki išsekimo. O tada pamato kampe savo tėvą, ramiai besikalbantį su tokiais pat žilais kaimynais. Jie žiūrėjo į jį ir jo begalinį džiaugsmą, bet jų žvilgsnyje nebuvo priekaišto. Tik pavargusi liūdesio gaida. Tą akimirką Mykolas skaudžiai aiškiai pamatė save iš šalies: nebe berniukas, jau vyras, besisukantis pagal svetimą muziką, kol gyvenimas tyliai praeina šalia. Be tikslo, be šaknų, be savo kampo. Darėsi nejauku. Ryte jis pabudo kitoks. Pašėlusi lengvabūdiškumas dingo, atsirado tyli rimtis ir suaugusiojo tvirtumas. Nebevaikščiojo be reikalų į svečius. Pasirinko seną, apleistą senelio sklypą kaimo pakrašty, prie pat miško. Iššienavo žolę, nukirto du sudžiūvusius medžius. Iš pradžių kaimynai juokėsi: – Mykolai, gal namą kelti sumanei? Tu net vinį tiesiai negali įkalt! Bet jis mokėsi. Negrabiai, dažnai plaktuku susimušdamas pirštus vietoj vinies. Kirtęs mišką su leidimu, rovė kelmus. Pinigus, kuriuos anksčiau „išleis kairėn ir dešinėn“, dabar taupė vinims, šiferui, stiklui. Dirbo nuo aušros iki sutemų, tyliai, atkakliai. Vakare griūdavo nuvargęs, bet pirmą kartą per daugelį metų užmigdavo žinodamas, kad diena praėjo ne veltui. Praėjo dveji metai. Sklype stovėjo kuklus, bet tvirtas rąstinis namas, kvepiantis sakais ir naujumu. Šalia – savo rankomis pastatyta pirtis, darže – pirmosios lysvės. Mykolas suliesėjo, įdegė, akyse nebeliko nerūpestingos pašėlimo, atsirado ramybė ir susikaupimas. Prie naujo namo pradėjo užeiti tėvas, siūlydamas pagalbą, bet sūnus atsisakydavo. Tėvas ilgai vaikščiojo aplink, čiupinėjo kampus, žvalgėsi po stogą. Paskui pagyrė sūnų: – Tvirtai pastatyta… – Ačiū, tėti, – paprastai atsiliepė Mykolas. – Dabar reikia ir nuotaką ieškoti. Šeimininkės namui, – kalbėjo tėvas. Mykolas nusišypsojo, žiūrėdamas į savo kūrinį, į temstantį miško pylimą už namo. – Surasiu, tėti. Viskas savo laiku. Užsimetęs ant peties kirvį, nužingsniavo prie malkų krūvos. Judesiai jo buvo lėti ir užtikrinti. Senosios, pašėlusios ir nerūpestingos jaunystės neliko nė kvapo. Ją pakeitė kitokia gyvenimo dalis – su rūpesčiu, darbu, sunkumu. Bet pirmą kartą per dvidešimt devynerius metus Mykolas jautėsi „namie“. Ne tik po tėvų stogu, o SAVO namuose, kuriuos pats pasistatė. Ta pašėlusi ir tuščia jaunystė buvo praeityje. Tas atradimas nutiko paprastą vasaros rytą, kai Mykolas ruošėsi važiuoti į mišką rinkti malkų. Jis jau sukosi apie seną „Žigulį“, kai iš gretimos sodybos vartelių išėjo ji – Julė. Ta pati Julė, kurią jis prisiminė amžinai bėgiojančią su berniukais, dvi storos kasos, keliuose amžinos nutrynimo žymės. Tą, kurią paskutinį kartą matė keistą paauglę, išvažiuojančią mokytis pedagogikos. Iš vartelių išėjo nebe mergaitė. Išėjo graži mergina. Saulė žaidė jos palaiduose kviečių spalvos plaukuose, kurie banguodami krito ant pečių. Tiesi, lengva eisena. Paprasta tamsi suknelė išryškino dailią figūrą, o didelėse, visada žaismingose akyse dabar žibėjo nauja, rami ir šilta gelmė. Ji galvojo apie kažką, taisė rankinę per petį, ir iškart jo nepastebėjo. Mykolas sustingo, pamiršo ir motorą, ir mišką. Širdis ėmė plakti keista, kvaila jėga. – Kada? – šmėkštelėjo galvoje. – Dieve, kada tu tapai tokia gražuole. Juk dar neseniai buvai kaimynų padūkusi mergaitė. Ji pastebėjo jo sustingusį žvilgsnį. Sustabdė žingsnį, nusišypsojo. Ir tai buvo jau ne kaimynų mergaitės šypsena, o kažkas sutrikdančio ir švelnaus. – Labas, Mykolai. Kodėl stovi, motoras neužsiveda? – balsas buvo aksominis, nė žymės iš senos „mažosios“ erzinimo. – Jule… Julija, – tik ir sugebėjo išspausti jis. – Į mokyklą? – Taip, – linktelėjo. – Greit pamokos, reikia nespėti vėluoti. Ir ji nužingsniavo lengvai kaimo keliu. O jis žiūrėjo jai pavymui, ir galvoje, nuolat užimtoje rąstų ir kampų skaičiavimu, staiga nušvito aiški, akinančiai šviesi mintis: – Štai ji, štai už ko reikia vesti. Jis nė nenutuokė, kad Julijai tas rytas buvo vienas laimingiausių per ilgą laiką. Nes pagaliau, tas pašėlęs, vis ją nepastebėdavęs Mykolas – pamatė ją. Ne „pro ją“, ne kaip daiktą, o tikrai – pamatė. – Negi pagaliau sulaukiau… Kiek svajojau, berods nuo trylikos man patiko, o jam visad buvau „mažoji“. Net verkiau, kai jis išėjo į kariuomenę. Vyresnės merginos jį išlydėjo, kabinosi ant kaklo, o man buvo labai apmaudu. Net specialiai dėl jo grįžau į kaimą dirbti mokytoja. Jos vaikystės, tylus, slaptas prisirišimas prie vyresnio kaimyno po metų pagaliau įgavo viltį. Ji ėjo ir vos sulaikė šypseną, jausdama jo karštą, sumišusį žvilgsnį sau į nugarą. O Mykolas tą dieną taip ir nenuvažiavo į mišką. Sukosi aplink naują rąstinį namą, pjaustė malkas su kažkokiu azartu, mintyse sukosi vienas klausimas: – Kaip taip nutiko, kaip aš jos nepastebėjau. Juk ji visad buvo čia. Augo. O aš vis keičiau merginas… Vakare prie šulinio vėl pamatė Juliją. Ji grįžo pavargusi, su ta pačia rankine. – Julija, Jule, – pašaukė jis, pats nustebęs savo drąsa. – Kaip… darbas? Kaip tavo mokiniai, visi dabar neklusnūs ir pašėlę… Ji sustojo, atsirėmė į tvorą, akys pavargusios, bet geros ir gražios. – Darbas – ir yra darbas. Vaikai visada vaikai… Triukšminga, bet širdis džiaugiasi. Mėgstu su jais užsiimti, jie išradingi… O pas tave naujas namas, tvirtas. – Dar nebaigtas, – sumurmėjo jis. – Nieko, viską galima užbaigti, – švelniai ištarė ji, tarytum pati susigėdusi savo išminties, pamojo ranka. – Gerai, eisiu jau. – Viską galima užbaigti, – pakartojo Mykolas sau, – ir ne tik namą. Nuo tos dienos jo gyvenimas įgavo naują tikslą. Jis statė namą ne vien sau, jis žinojo, kam norėtų jį pasikviesti. Su mintimi, kad čia gyvens kartu su mylima moterimi. Kad ant palangės stovės ne stiklainiai su vinimis, o gėlių vazonai. Kad ant prieangio sėdės ne jis vienas, o su ją, svajinga ir dailia mergina. Neskubėjo lįsti į akis, bijojo išbaidyti savo svajonę. Mykolas vis „atsitiktinai“ atsidurdavo jos kelyje. Iš pradžių tik linktelėdavo. Paskui ėmė klausinėti apie mokyklą ir mokinius. – Kaip ten tavo vaikai, – jis dažnai matydavo, kaip ji po pamokų su vaikais, kaip višta su viščiukais. Jie ją apsupdavo ir šaukė: „Viso gero, Julija Viktorija!“ Vieną dieną jis atnešė pilną pintinę miško riešutų, Julija priėmė jo nedrąsius dėmesio ženklus šiltai, supratingai. Ji matė, kaip jis pasikeitė: iš pašėlusio vaikino tapo tvirtu, patikimu vyru. Ir jos širdyje, ilgai saugojusioje jo paveikslą, užsidegė stiprus jausmas. virš kaimo tvyrojo žemi rudeniniai debesys Vėlyvą rudenį, kai namas jau buvo beveik baigtas, virš kaimo kabėjo sunkūs priešžieminiai debesys, Mykolas neištvėrė. Laukė Julijos prie vartų, rankose spaudė rudeninių raudonų šermukšnio uogų šakelę, nuskintą miško pakrašty. – Jule, – garsiai ištarė jis, jaudindamasis. – Namas beveik baigtas. Tik… kažkoks tuščias jis. Baisiai tuščias. Gal kada užsuktum, pažiūrėtum… O jei atvirai – siūlau tau savo ranką ir širdį, seniai supratau, kaip man brangi esi. Mykolas žiūrėjo į ją, rimtomis ir šiek tiek nedrąsiomis akimis, o Julija jose perskaitė viską, ko taip ilgai laukė. Ji lėtai paėmė iš jo nuvargusios delno šermukšnio šakelę, uogos degė, ji prispaudė jas prie širdies. – Žinai, Mykolai, – tyliai atsiliepė ji, – aš stebėjau tą namą nuo pirmo rąsto. Vis galvojau, kaip jis atrodys iš vidaus. Kada tu pagaliau mane pakviesi… Svajojau apie tai. Taigi – aš sutinku…. Ir pirmą kartą per visus tuos grožio kupinus mėnesius jos akyse vėl sužibėjo ta pati, vaikiška, išdykusi kibirkštėlė. Kibirkštis, kurios jis kadaise nepastebėjo, bet kuri, kaip paaiškėjo, visą laiką laukė savo momento, kad užsidegtų. Ačiū, kad skaitėte, už prenumeratas ir palaikymą. Sėkmės ir gero visiems!

Atrasta, kas apvertė gyvenimą aukštyn kojom Iki dvidešimt septynerių metų Mykolas gyveno kaip pavasarinis

Uncategorized

070

Vedžiau prieš šešis mėnesius, bet nuo tada mane persekioja vienas dalykas, kuriam negaliu rasti ramybės

Vedžiau prieš šešis mėnesius, o nuo to laiko vienas dalykas vis nepalieka manęs ramybėje. Vestuvės vyko

Uncategorized

0383

Atiduok raktą nuo mūsų buto

Duok buto raktą Mes su tėčiu jau viską nusprendėm, mama ramiai padėjo delną ant mano rankos.

Uncategorized

062

Nė viena močiutė negali pasiimti vaiko iš darželio. Turiu mokėti didžiules sumas už priežiūrą.

Nes viena iš senelių negali paimti vaiko iš darželio. Privalau mokėti didžiules sumas už globą.

Uncategorized

069

Juodoji našlė Žavi ir protinga Lija, baigdama Vilniaus universiteto žurnalistikos studijas, susipažino su Vytautu, kuris buvo gerokai vyresnis už ją. Natūralu, kad pirmiausia dėmesį į subtilią ir grakščią liją atkreipė būtent Vytautas Romanavičius – žinomas Vilniaus žmogus, rašė dainas, kurios dažnai skambėjo mieste ir patiko vietiniams. Vytautas buvo „savas“ visiems – pažįstamas su beveik visais vietinės televizijos darbuotojais. Todėl jam nesunkiai pavyko padėti Lijai įsidarbinti televizijoje, kur ji tapo savo laidos vedėja. Netrukus pasirodė jos pirmoji laida „Pokalbiai iš širdies“, į kurią kvietė žinomus miesto psichologus ir kitus pašnekovus. Laida buvo klausimų-atsakymų formatas, su gyvenimiškais pavyzdžiais. – Šaunuolė, Lija, – pagyrė ją Vytautas, peržiūrėjęs laidą, – tai reikia atšvęsti. Vytautui Romanavičiui buvo 45 metai, buvo vedęs tris kartus, tačiau jo nesuvaldomas temperamentas ir daugybė draugų, pažįstamų, visai netiko šeimyniniam gyvenimui. Jis – kūrybingas žmogus, laikė save beveik žymiu kompozitoriumi, dažnai užsukdavo į restoranus, kavines, pirtis – buvo visur savas ir mėgo alkoholį. Metai bėgo. Lija išpopuliarėjo Vilniuje, ištekėjo už Vytauto, jos laidą žiūrėjo daugybė miestiečių. Ji visada atrodė puikiai – elegantiškai apsirengusi, draugiška, mandagi. Niekas joje nematė nieko demoniško – gražuolė iš televizijos, taip apie ją kalbėjo. Tačiau ji ištekėjo visgi ne už to. Po kiek laiko pati suprato, kai vyras nuolat vaikščiojo girtas. – Vytautai, nesielk kvailai, – kartą pasakė jo draugas Simonas, – ši mergaitė dar tave nustebins, – kai Vytautas bandė pažeminti Liją, būdamas neblaivus. – Ne, Simonai, protingų žmonų sau niekada nesirinkau, – laikė save protingiausiu ir paerzino žmoną, kai abu sėdėjo kavinėje. Kol Vytautas siekė jos palankumo, elgėsi džentelmeniškai – gėlės, dovanos, dvi dainas skyrė Lijai, klausė ir visada dėmesingai išklausydavo. Tačiau Lijai tapus žmona viskas pasikeitė – žmonai skyrė tiek dėmesio, kiek katinui namuose, ėmė rėkauti. – O aš naiviai tikėjausi, kad jo dėka tapsiu žvaigžde, – galvojo Lija. Tačiau viskas klostėsi kitaip. Studijose ji mokėsi prancūzų kalbos, kuri kelionėse nelabai pravertė. Vytautas tyliai prikaišiodavo: – Mokykis anglų kalbos, o ne vaikščiok užsienyje kaip iš kaimo. Sporto salė nesvarbi, laiko švaistyti neverta, geriau mokykis anglų kalbos. Po tokių kalbų Lija iš pykčio prieš vyrą nenorėjo mokytis anglų. Bet kai Vytauto draugas Simonas, žinomas ir išmintingas, vieną vakarą pasakė: – Anglų kalba išskirtinei moteriai – kaip aukštakulniai, – kitą dieną Lija užsirašė į anglų kursus pas gerą dėstytoją. – Simonai, tu tikrai paveikei mano žmoną – prigrūdo vadovėlių, mokosi, o vietoj muzikos mašinoje dabar tik anglų kalba, – juokėsi vyras. Vytautas su Lija gyveno didelėje Vilniuje paveldėtoje bute, kurį jis gavo iš senelio – žymaus medicinos profesoriaus. Jiems padėjo namų tvarkytoja Vėra, 43 metų vieniša moteris, pavydi ir pykčio pilna, bet mokanti tai gerai slėpti. Nuo Vėros neslėpdavo nieko – visa jų šeimos kasdienybė buvo jos akyse. Vieną rytą Lija pabudo, vyro šalia nebuvo – vėl susmigo ant sofos kabinete, grįžo namo vėlai, girtas. Nuskubėjo į virtuvę – Vėra rankose laikė tuščią konjako butelį: – Vakar buvo pilnas. Ką jam duoti pusryčiams? – Raugintų agurkų sultį, – burbtelėjo Lija ir išėjo į dušą. Septyni metai šeimos gyvenimo su Vytautu – vaikų nepagimdė, jam nereikėjo, turėjo sūnų iš pirmos santuokos. Ir pati nesijautė pasiruošusi gimdyti – statė karjerą. Po pusryčių Lija išsiuntė Vėrą į kabinetą pas vyrą. Jis gulėjo ant pilvo, ant pagalvės – raudona dėmė. – Lija! – sušuko Vėra, – reikia greitosios! – Kas jam? – Nežinau. Po penkiolikos minučių Lija sėdėjo greitojoje, važiavo su vyru į ligoninę. Priimamajame Vytautą tuoj pat išsiuntė į reanimaciją. Gydytojai netrukus padavė išvadą: – Sunkus atvejis, nieko negalim kol kas pažadėti. Vakare paskambino: – Jūsų vyras mirė. – Negaliu patikėti, – sukrėsta tarė ji. – Jam juk dar ne daug metų… Laidotuvės buvo gražios. Simonas pasirūpino viskuo, susirinko daug žmonių – Vytautas buvo žinomas Vilniuje. Simonas per gedulingus pietus pasakė kalbą: – Nebūkime liūdni – Vytautas gyveno įdomiai ir nusipelnė ramybės, dabar jis laisvas ir be rūpesčių. – Visko žmogus turėjo, – išgirdo Lija tylų šnabždesį. Lija ilgai negalėjo priprasti, kad vyro nebėra. Namuose tvyrojo slegianti tyla, Vėra žvelgė šaltai, laukdama Lijos sprendimo. Kolegos nutarė: – Ko tau liūdėti – liko jauna, laisva, ypač su pinigais. Vytauto banko sąskaitos liko dvi – pasidalino su jo sūnumi. Bet ir pati gerai uždirbdavo. Ieškojo susitikimų – nenorėjo būti namuose viena, kartais užsukdavo į kavinę. Vieną dieną, po laidos filmavimo, užsuko į netoliese esančią kavinę. Susimąsčiusi gurkšnojo ispanišką vyną. Prie jos priėjo tvirtas vyras, maloniai nusišypsojo ir paprašė vietos prie jos staliuko. – Galima prisėsti? – ji linktelėjo. – Inokentijus, – prisistatė, ji irgi, – kodėl liūdna, tokia graži neturėtų liūdėti. – Kažkaip liūdna… Inokentijui apie keturiasdešimt, stiprus, rudaplaukis, ne gražuolis, stambiaveidis – Lijai iškart priminė minkštą meškiuką, kas ją labai pralinksmino. – Leiskite jus vaišinti. Vyno, kokteilio, pyragaitį… ko norite? – Ačiū, pyragaitį ir viskas, – saldumynų nekentė. Inokentijus, nors ne gražuolis, pasirodė žavus „meškiukas“. Žinojo begalę įdomių istorijų, puikus humoras, iškart patraukė jos dėmesį. Lija juokėsi ir linksminosi, po to jis ją palydėjo namo. Susitarė dėl pasimatymo. Kitą rytą ji nusprendė pranešti Vėrai: – Nuo šiol pati tvarkysiu namus, nebereikia tavo pagalbos – save išlaikyti, valgyti ir skalbti moku pati. – Kaip gi taip, Lijute, tiek metų tarnavau, o tu mane išstumi į gatvę. Kur aš eisiu? – Rasi kitą vietą, kokią šeimą arba budėtoja tapk. – Tu mane stumi lauk, – pravirko Vėra, – taip pripratau… – Ką gi, juk nenuskurstu be tavęs – langų, tualeto plauti nereikės, – pagalvojo Lija. Pažiūrėjo į tvarkytoją – ši šluostė ašaras. – Gerai, Vėra, jei taip nori, ateik ir dirbk toliau, – Vėra apsidžiaugė ir net pabučiavo Liją į skruostą. – Jus su Vytautu spėjau pamilti, tarsi savi man buvote, o čia Vytauto netekau, o tu norėjai atsikratyti… Toliau taip ir gyveno, tik dabar dažnai lankydavosi Inokentijus-Kiškis, taip jį vadino Lija. Inokentijus labai mylėjo savo gražuolę, po trijų mėnesių Lija ištekėjo už jo. Vestuves surengė kuklias, tačiau medaus mėnesį Inokentijus išvežė žmoną į Maldyvus, buvo verslininkas – galėjo sau leisti. Lija galvojo, kad viskas bus kaip su Vytautu – tiesioginis skrydis, neblogas viešbutis, „turistiniai“ pramogų standartai. Bet „meškiukas“ turėjo kitokią viziją – skrisdavo pirmą klase, oro uoste juos pasitiko palydovas su asmeniniu kateriu. Maldyvuose – VIP pasitikimas, fejerverkai, kokteiliai, tautiniai šokiai. Gyveno gražioje viloje – keturi kambariai, du vonios kambariai, kieme baseinas ir atskira paplūdimio juosta. – Baisu ir pagalvoti, kiek mano „meškiukas“ sumokėjo, – galvojo Lija. Ji niekada nesidomėjo, ar vyras turtingas – žinojo, kad turi pinigų. Inokentijus buvo labai švelnus, rūpestingas. Rytais prižiūrėjo, kad prieš darbą Lija butinai sočiai papusryčiautų, o ne tik kavą gertų. – Vytautas buvo kietas riešutėlis, žemindavo, auklėjo, mėgdavo pakelti save. O Kiškis gyvena ne sau, o dėl manęs, visada išklausys – man patinka, – galvojo ji. Vėra gyrė Lijos vyrą, džiaugėsi, kad dabar gyvena su jais užmiestyje – didžiuliame Inokentijaus name. Vienintelis nemalonus momentas – kartą Lija netyčia pamatė, kaip vyras susileido ploną švirkštą. – Kas čia? – išsigando ji. – Tik insulinas, sergu diabetu. Bet nieko baisaus, gyvenu pilnavertiškai. Poilsiaudama Maldyvuose tingiai galvojo: – Gal ištraukiau laimingą bilietą? Pajuto, kad atostogos pagal aukščiausią standartą jai patiko, tik apmaudu, kad laiką leidžia su apvaliu ir nejudriu vyru, o ne su banglenčių instruktoriumi ar mėlynakio teniso treneriu. – Gal reikėtų „meškiuką“ sodinti ant dietos ir į sporto salę. Užvedė pokalbį su vyru, jis nuliūdo ir pasakė: – Žinoma, sportuosi, jei tik tu nori, bet pas mane – medžiagų apykaitos bėda. Deja, Apolonu nebūsiu – priklausau nuo insulino. – Supratau, nereikia, – nutarė Lija. Po atostogų įsitraukė į darbus. Dažnai susimąstydavo, užklupdavo liūdesys. – Įdomu, ar man lemta sutikti tikrą meilę? Su vyru meilės nejaučiu. Norėtųsi sužinoti, kas yra aistra ir stiprūs jausmai. Norėtųsi, kad šalia manęs gulėtų naktį raumeningas gražuolis, o ne meškiukas. Darbe kolegos juokaudavo: – Nejaugi tu neišduodi savo meškiuko, ar tu tikrai tokia dorovinga? Bet ji buvo ne tokia jau ir pavyzdinga – tiesiog nenorėjo skaudinti gero vyro. Darbe šventė Naujuosius metus, gerokai apsvaigo, kolega Kostas pakvietė savo draugą Artūrą nuvežti ją namo. – Lija, galim pavežti ir tave. – pasiūlė Kostas, ji neprieštaravo. Artūras pasodino Liją greta savęs: – Kostai, kam dar nepažindinai manęs su Lija, – juokėsi, o ji žiūrėjo į jį su nuostaba. Gražuolis prie brangaus automobilio nenuleido akių nuo Lijos. Nuvežė draugą, tada Liją, pakeliui paprašė telefono numerio. Prie namų padėjo išlipti, priglaudė prie džipo ir aistrigai pabučiavo. Lija neatsitraukė – jam iškart pajuto stiprią trauką. Jis pasirodė tobulas meilužis. Namuose Lija švelninėjo su meškiuku, o Artūras laiko švelnumams negaišdavo – sutikdavo ją bachelorio bute, puldavo staigiai, stipriai. O po to gulėjo atsipalaidavęs ir sakydavo: – Su tavimi gerai… Viskas tiko ir jam, ir Lijai. Inokentijus vėlai grįždavo iš darbo, pirmieji metų mėnesiai, verslo rūpesčiai – todėl nieko neįtarė. Tądien Lija atskubėjo automobiliu pas Artūrą, buvo jau lovoje, jis norėjo nusimesti chalato, išeina iš vonios. Tuo metu kažkas atkakliai spaudė durų skambutį. – Dabar jį užmušiu, – keikėsi Artūras ir ėjo prie durų. Lija išgirdo du pažįstamus balsus – Artūro ir vyro, išsigando, puolė rengtis. Prie kambario jau stovėjo Inokentijus – tylėdamas. – Kiški… Inokentijau… čia ne tai… Artūras taip pat tylėjo, galėjo ir neleisti vyro į butą. – Kas mane įskundė? – paklausė ji. – Koks dabar skirtumas? Nors netikėjau, bet patikrinau. Lija matė, kad Inokentijus atrodo tragiškai – pabalęs, prakaituotas, nugriuvo. Ji pribėgo, klausė – sunkiai kvėpuoja. – Greitąją, skubiai… skambink. Artūras iškvietė. Lija patikrino vyro kišenes, rado jo ploną švirkščiuką vaistams – žinojo, kad išeidamas iš namų visad pasiimdavo. Sušvirkštė. – Štai išsigelbėjimas, turi atgauti sąmonę. Bet neatgavo. Atvyko greitoji, gydytojas tarė: – Mirė. Lija pagaliau atsigavo. Artūras parvežė ją namo. Sutiko Vėra: – Lijute, kas nutiko? Tavo veidas be gyvybės… Atsirado mintis: – Gal Vėra galėjo išduoti? Jai Artūras nepatiko, dažnai apie jį klausinėjo… – bet nutylėjo, vis tiek neprisipažins. Po laidotuvių ilgai negalėjo atsitiesti. Po kiek laiko į jų namus atėjo Inokentijaus dukra iš pirmos santuokos su vyru – advokatu, išvarė Liją iš namų, pagrasino, kad jei ims teistis – negaus nei namų, nei verslo. Numetė storą pakelį pinigų ir davė tris dienas išsikraustyti su visais daiktais ir Vėra. Lija nenorėjo kapstytis po paveldėjimus, atsisakė visko. Su Vėra grįžo į didžiulį butą, paveldėtą iš Vytauto Romanavičiaus. Laikas bėgo. Atsigavo, padėjo Artūras, susitikinėjo, bet vedybų nepasiūlė. Lija suprato – vyras iš jo neišeis, bet vis tiek susitikinėjo. Kartą paskambino Kostas iš darbo: – Lija, atsisėsk… Artūras žuvo, avarija, žuvo iš karto… Štai tada susimąstė. – Kodėl visi mano vyrai miršta? Gal aš tikra juodoji našlė, tuoj mane taip vadins. Tikriausiai mano aura juoda, todėl jie miršta… Po kiek laiko Lijos laidai į svečius atėjo jaunas vyras – Marius. Ji pajuto – jis nenuleidžia akių, po filmavimo pakvietė į kavinę pabendrauti. – Gerai, – sutiko ji, jau laikas atsigauti. Marius užvaldė jos širdį, Lija įsimylėjo, jausmai buvo stiprūs, laimė tryško į visas puses. – Pasirodo, va taip atrodo meilė. Be Mariaus negaliu nei kvėpuoti, nekalbant apie gyvenimą. Tik bijau dėl jo… Marius taip pat įsimylėjo, smagiai leidžia laiką dviese, Lijai gera būti šalia. Jam tarsi trūko brolių, seserų, santykių su tėvu nėra. Marius gyveno pas Liją, dirbo, ji tą dieną tik po pietų važiavo į televiziją. Nutarė pasidomėti apie Marių – nebuvo vedęs, vaikų neturėjo. Lija atsidarė kompiuterį, paieškos sistemoje įvedė Mariaus vardą ir pavardę – pirma nuoroda ją pritrenkė. Paprastas, artimas, mylimas Marius – pateko į Lietuvos turtingiausiųjų TOP-1000. Lija apstulbo, turtai nebyli. – Savo akimis netikiu! – staiga ji juokingai nusijuokė. Po to išsigando, – jei ir jam kas nutiks… Nusiraminusi, išvyko į darbą. Vakarėjant paskambino Mariui, jis tylėjo, telefonas neatsiliepė. Paskambino į jo įmonę. – Laba diena, gal galite Mariaus pakviesti? – Kas ieško? – paklausė sekretorė. – Lija… – Jį išvežė į ligoninę… – informavo, į kurią. Lija atlėkė į ligoninę. – Kas jam? – sutikusi gydytoją sušuko. Gydytojas nuramino: – Ramiai, nieko baisaus, gyvens, širdį suspaudė, viskas tvarkoje. – Galiu nueiti pas jį, prašau… – Dešimt minučių leidžiama. Lija tyliai įėjo į palatą, jis jos laukė, šypsojosi. Priėjo, atsisėdo šalia, paėmė jai už rankų. – Viskas bus gerai, myliu tave – kai išeisiu, susituoksime. Tikiuosi, tu sutinki? – Be abejo! – ir pabučiavo jį. – Prieky laukia visas gyvenimas ir tikra laimė. Ačiū, kad skaitėte, kad užsiprenumeravote ir palaikėte. Sėkmės Jums gyvenime!

Juodoji našlė Šiandien noriu nuoširdžiai išlieti mintis ir emocijas savo dienoraštyje. Prisimenu, kaip

Uncategorized

033

Visi jie tokie patys

Dainiau, ar rimtai? Vėl tie bjaurūs rožės? Aistė susiraugo lūpas, žvelgdama į puokštę. Aš jau šimtą kartų

Uncategorized

0442

Mano anytos gimtadienis – sausio 1-ąją. Nuėjome ją pasveikinti, o ji staiga paklausė: „Viktorija, ar laukiesi?“ Su anyta Marija sutariu puikiai. Santuokoje jau 17 metų, su vyru auginame du sūnus, o praėjusių metų pabaigoje sužinojau, jog laukiuosi trečią kartą. Ketinau pasakyti tai anytai jos gimtadienio proga, bet labai jaudinausi – mūsų keturių narių šeima gyvena mažame dviejų kambarių bute, kur vos telpame, be to, man jau 38-eri – nemažas amžius nėštumui. Buvau įsitikinusi, kad Marija mane pasmerks. Tačiau atėjus anytos gimtadieniui susiėmiau. Vos įžengus mane pasikvietė į virtuvę pagelbėti. Marija – išmintinga moteris, iškart viską suprato. Net neprireikė aiškinti! Nustebau jos nuovoka ir dar labiau – netikėta reakcija. Anyta labai apsidžiaugė, prisipažino, kad seniai svajojo apie anūkę. Su anytos palaiminimu vasarą pasaulį išvydo mūsų dukrytė. Jau trečią kartą močiutė buvo didžiulė pagalbininkė, viskuo padėjo ir palaikė, ją labai vertinu ir myliu kaip tikrą mamą. Artėjant žiemai, vėl rinkomės pas Mariją gimtadienio proga – jau su mažąja princese. Kadangi anyta pradėjo daug kepti, padovanojome jai gerą orkaitę. Šventė baigėsi. Su šeima ketinome eiti namo, bet mane sustabdė anyta su svarbiu pranešimu. Marija padėkojo už anūkę ir pasakė, kad labai mus brangina, todėl persikels pas mus, užleisdama mums savo dviejų kambarių butą. Neturėjau žodžių. Dar kartą įsitikinau – tokia gera ir išmintinga anyta, tapusi tikra drauge, – ypatinga laimė gyvenime. Ir toliau gyvename darnoje ir laimėje. Žaviuosi savo anyta ir svajoju perimti jos gyvenimo išmintį.

Mano anyta gimtadienį švenčia sausio 1-ąją. Todėl nuvykome pas ją, ir netikėtai ji paklausė: Rūta, gal