Po šių žodžių dar turiu čia sėdėti, apsimesti, kad viskas gerai, ir šypsotis? Ne, švęskite be manęs!
BARZDA PILKA, BET SIELA GRAŽI “Kiek tu man melavai! Baigiu mūsų susirašinėjimą. Esu labai nusivylęs
Išeik ir niekada nebegrįžk Eik, girdėk? ašarotomis akimis kuždėjo Mykolas. Išeik ir daugiau nesugrįžk!
Raktai spyrėjo spynoje taip pažįstamai, kad Austėja net nepakėlė galvos nuo nešiojamojo kompiuterio.
Negaliu sulaukti, kada vėl tekėsiu Man labai norėjosi laimingai ištekėti. Vieną kartą jau buvau paragavusi
Ar Orchidė Kaltinama?
– Polina, pasiimk šitą orchidėją, kitaip ją išmesiu, – Katė nerūpestingai paėmė nuo palangės permatomą vazoną su tuo žiedu ir padavė man.
– Oi, ačiū, drauge! Tik kodėl tau ši orchidėja neįtiko? – stebėjausi. Ant jos palangės dar puikavosi trys prabangios, prižiūrėtos orchidėjos.
– Šį žiedą mano sūnui padovanojo vestuvių proga. O kaip viskas baigėsi, pati žinai… – Katė sunkiai atsiduso.
– Žinau, kad tavo Dainius išsiskyrė, neišgyvenęs nė metų santuokoje. Neklausiu priežasties – nutuokiu, kad ji rimta. Juk Dainius dievino Tanią, – nenorėjau žaloti dar neužgijusios draugės žaizdos.
– Kada nors tau papasakosiu, Polina, kodėl jie išsiskyrė. Kol kas per sunku prisiminti, – Katė susimąstė ir nubraukė ašarą.
Parnešiau „atstumtąją“ ir „išmestąją“ orchidėją į namus. Vyras atlaidžiai pažvelgė į vargšą žiedą:
– Kam tau šitas numirėlis? Šitoje orchidėjoje nėra gyvybės. Net aš suprantu. Nešvaistyk laiko.
– Noriu atgaivinti žiedą. Skirsiu jam savo meilę ir rūpestį. Pamatysi, dar susižavėsi šia orchidėja, – mane pagavo noras įkvėpti gyvybės šiam nuliūdusiam, merdinčiam augalui.
Vyras šelmiškai pasiūlo ir primerkia akį:
– Kas gi atsisakytų meilės?
Po savaitės paskambino Katė:
– Polina, ar galiu užsukti? Negaliu daugiau tylėti su šiuo sunkumu. Noriu tau viską papasakoti apie nesėkmingą Dainiaus santuoką.
– Katile, važiuok, laukiu tavęs, – negalėjau atsisakyti draugei, kuri mane palaikė, kai skausmingai skiriausi su pirmuoju vyru, kai nesutikau su antruoju… Ši draugystė gyvuoja jau daugybę metų.
Katė atskubėjo po valandos. Ji patogiai įsitaisė virtuvėje. Prie taurės sauso vyno, puodelio kavos ir juodojo šokolado prasidėjo ilgas pasakojimas apie gyvenimą.
– Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mano, dabar jau buvusi, marti tam pajėgi. Dainius ir Tania kartu gyveno septynerius metus. Dainius ilgai ją stebėjo. Dėl Tanios paliko Aušrą. O Aušrytė taip man patiko. Toks namuose, jaukus vaikas, net dukra vadindavau. Ir štai atsirado gražuolė Tania. Dainius – lyg pamišęs, nuolat aplink ją sukiojosi, lyg bičių darbininkas. Meilė Taniai buvo deginanti. Aušrą tuojau pat „atidėjo į šalį“.
Turiu pripažinti, Tania – lyg modelis. Dainiui patiko, kai jo draugai pakikendavo ir slapčia nužvelgdavo Tanią. Praeiviai taip pat atsisukdavo. Keista, bet per septynerius metus jie nesusilaukė vaikų. Pagalvojau – gal Dainius nori viską daryti pagal taisykles: tuoksis, tada ir gimdys. Jis nekalbus, mes su vyru į jo gyvenimą nekišame nosies.
Sūnus tiesiai pasakė:
– Mama, tėti, vedu Tanią. Jau pateikėme prašymą santuokai. Bus vestuvės kaip iš pasakos – pinigų negailėsiu.
Mes apsidžiaugėme – pagaliau sūnus turės šeimą, jam jau trisdešimt.
Įsivaizduok, Polina, vestuvių datą kelis kartus keitėme: tai Dainius susirgo, tai aš užtrukau komandiruotėje. Pagalvojau tada – kažkaip nesiseka su tomis vestuvėmis. Nors Dainius spindėjo iš laimės, nenorėjau drumsti nuotaikos. Dar ir norėjo su Tania susituokti bažnyčioje. Bet neišėjo – kunigas išvyko į savo gimtąją Žemaitiją. Dainius norėjo tik pas tą kunigą. Žodžiu, niekas nesisekė. Visi ženklai rodė…
Iškėlėme triukšmingas vestuves. Matai šią orchidėją nuotraukoje? Žydinti, prabangi. Lapai stovėjo tiesūs. O dabar? Susitraukę lyg skudurai.
… Dainius su Tania leidosi į medaus mėnesį Paryžiuje. Bet – bėda. Tanios neišleido iš šalies, nes, pasirodo, nesumokėjusi didelės baudos. Tiesiai oro uoste juos sustabdė ir išsiuntė namo. Dainius į visokias bėdas nekreipė dėmesio – vis svajojo apie laimingą šeimą.
… Tačiau staiga Dainius rimtai susirgo. Atsidūrė ligoninėje. Gydytojai nedaug vilčių davė…
Tania pas jį vaikščiojo savaitę. Tada pranešė:
– Atsiprašau, man nereikia vyro neįgaliojo. Paduodu skyryboms.
Įsivaizduoji, ką jautė Dainius gulėdamas bejėgis? Bet jis ramiai atsiliepė:
– Suprantu tave, Tania. Netrukdysiu skyryboms.
Žodžiu, išsiskyrė.
Bet mano sūnus pasveiko. Suradome jam gerą gydytoją. Per pusmetį tas jį pastatė ant kojų. Ir susidraugavom su gydytoju Petru Bogdanavičiumi. O jo dukra Milda – dvidešimtmetė, miela. Dainius iš pradžių raukėsi:
– Žema, net negraži.
– Sūnau, pažiūrėk į Mildą – iš veido negeriam vandens. Juk prieš tai turėjai žmoną – grožio karalienę… Geriau medų valgyti liūdesyje ar vandenį džiaugsme?
… Dainius ilgai negalėjo pamiršti Tanios, bet jos išdavystė sužeidė širdį. O Milda be atodairos įsimylėjo Dainių – skambino, sekiojo, rūpinosi.
Sumąstėme juos supažindinti arčiau – išvažiavome visi į gamtą. Dainius vaikščiojo susimąstęs, liūdnas.
Ne linksmino jo nei šašlykai, nei draugija, nei laužo spragsėjimas. Milda gaudė kiekvieną Dainiaus žvilgsnį, deja – jis nė karto jos nepastebėjo.
Sakau vyrui:
– Velniop tokias piršlybas, Dainius vis dar myli Tanią. Ji skaudžiai įstrigo širdyje.
… Praėjo kelis mėnesius. Skambutis. Prie durų – Dainius. Rankose ta pati garsi orchidėja:
– Mam, atnešu tau, kas liko iš praeities laimės. Daugiau man šis egzotas nereikalingas.
Nenoriai priėmiau orchidėją. Ir taip jos nemėgau – lyg tas žiedas kaltas dėl visų sūnaus nelaimių. Gis, nupirktas meilės proga, liko tarsi prakeiksmas šeimai…
Neseniai kaimynė sutiko mane:
– Katė, mačiau tavo Dainių su tokia nykštuke. Anksčiau jo žmona gražesnė buvo…
Netikėjau – ar tikrai sūnus su Milda užmezgė rimtus santykius?
– Prašau susipažinti. Aš ir Milda dabar vyras ir žmona, – Dainius švelniai laikė už rankos savo jauną žmoną.
Su vyru nustebę žiūrime vienas į kitą:
– Kaip čia taip? O vestuvės? O svečiai?
– Nepotrebingi šitie šou. Tai jau praėjau… Kukliai susirašėme metrikacijoje. Kunigas mus bažnyčioje jau ir sutuokė. Dabar amžinai būsim kartu.
Atsivedžiau sūnų į šalį:
– Dainiau, ar tu bent myli šią merginą? Neįskaudinsi Mildos? Gal vedi tik iš keršto Taniai?
– Ne, mama, nesiimu keršto. Ja jau „persirgau“, – nustojo vadinti Tanią vardu. – O dėl meilės… Ką galiu sakyti – Mildos pasaulis – lyg mano.
Štai tokia istorija, Polina.
Katė išpasakojo viską iki širdies gelmių.
… Po šio atviro pokalbio su drauge nesimatėme dvejus metus. Kasdieniai reikalai, darbai susuko ratą.
O orchidėja atsigavo, gausiai pražydo. Gėlės moka atsidėkoti už rūpestį.
Susitikome su Kate gimdymo namuose:
– Sveika, drauge. Ko čia veiki?
– Milda pagimdė dvynius. Šiandien išrašys, – šypsojosi Katė.
Netoliese stovėjo laimingi Dainius ir Katės vyras. Dainius laikė didelę raudonų rožių puokštę.
Prie slenksčio pasirodė išvargusi, bet laiminga Milda. Paskui ją – akušerė su dviem „gyvais“, miegančiais ryšulėliais.
Puoliau prie savo dukros ir šviežios anūkės.
Tania maldauja Dainių atleisti jai už moterišką silpnybę ir pradėti viską iš naujo.
… Puodelį galima suklijuoti, bet iš jo gerti – nebepavyks… AR GI ORCHIDĖ KALTA? Paulina, pasiimk tą orchidėją, nes kitaip išmesiu, Valda su nepagarbia ironija nutvėrė
Žodis priešį ir mano sūnus išmestų tave per duris! Man neįdomu, kurios čia yra butas! šaukė šikšenija.
Išeik ir niekada nebegrįžk Eik, girdėk? ašarotomis akimis kuždėjo Mykolas. Išeik ir daugiau nesugrįžk!
Štai meniu, paruošk viską iki penktadienio, kad aš ne stovėčiau virtuvėje savo jubiliejuje, pareiškė
