Zibainis

AR TU MANO LAIMĖ? Iš tiesų, tekėti neketinau. Jei ne atkaklios būsimo vyro dėmesio vilionės, vis dar būčiau paukštė be narvo… Arūnas, kaip pašėlęs drugelis, suktinėjo aplink mane, stengėsi įtikti, pelenėles nupūtė… Galiausiai pasidaviau — susituokėm. Arūnas iškart tapo artimas, savas žmogus. Su juo buvo lengva ir patogu — kaip su šiltomis šlepetėmis. Po metų gimė sūnus Vaičius. Vyras dirbo kitame mieste, grįždavo tik kartą per savaitę, visad atveždavo mums su Vaičiumi skanių lauktuvių. Kartą, skalbdama vyro drabužius, kuopdama kišenes, radau keturgubai sulankstytą lapą. O ten — ilgas mokyklinių prekių sąrašas, parašytas vaikiška ranka: „Tėti, kuo greičiau grįžk namo.“ Tada supratau, kaip mano vyras „linksminasi“ kitur! Didysis dviveidis! Isterikų nekėliau, tik pasiėmiau rankinę, vaiką — už rankos, ir trumpam išvykau pas mamą. Mama mums su sūnumi atskyrė kambarį: — Gyvenkit, kol susitaikysit. Galvoje kirbėjo keršto planas nedėkingam vyrui. Prisimenu buvusį klasioką Ramūną — štai su juo ir „užmezgiau romaną“! Ramūnas visada mane persekiojo — ir mokykloje, ir po jos. Skambinu: — Sveikas, Rami, dar nevedęs? — Nadži, kokie skirtumai, vedžiau-issiskyriau… Gal susitinkam? — atsiliepė gyvai Ramūnas. Nenumatytas romanas truko pusmetį. Arūnas reguliariai mokėjo išlaikymą sūnui, perduodavo mamai ir tyliai išeidavo. Žinojau, kad vyras apsigyveno su Eugenija Katerina. Ji turėjo dukrą, prikalbino ją vadinti Arūną tėčiu. Gyveno jie Arūno bute. Katerina šlovino Arūną, mezgė kojines ir megztinius, skaniai maitino — sužinojau vėliau. Visą gyvenimą priekaištausiu vyrui dėl Katerinos. Tuomet maniau, kad santuoka žlugo… Susitikę su Arūnu kavos puodeliui aptarti skyrybų, staiga mus užplūdo malonūs prisiminimai. Arūnas prisipažino amžinoje meilėje, gailėjosi, prašė pagalbos išspirti Kateriną. Man jo pasidarė nepaprastai gaila. Vėl susiėjom. Tiesa, vyras nieko nežinojo apie Ramūną. Katerina su dukra išsikraustė iš miesto. Septynios laimingos šeimos metai prabėgo. Vėliau Arūnas pateko į avariją, kojai reikėjo operacijos, reabilitacijos — dviems metams. Viskas jį išsekino, pradėjo stipriai gerti. Prarado save, užsidarė. Sunku buvo stebėti. Perspėjimai nepadėjo. Kenčiant likom su sūnumi vieni. Jis jokios pagalbos nepriėmė. Tuo metu darbe atsirado „liūdeseio liemenė“ — Paulius. Jis mane išklausydavo, ramindavo, paguodė, vedžiodavo po darbo. Paulius buvo vedęs, laukė antro vaiko. Nesuprantu, kaip mes atsidūrėm vienoj lovoj — nesąmonė! Paulius visa galva žemesnis, visai ne mano skonio! Ir prasidėjo! Paulius tampė į parodas, koncertus, baletus. Kai žmona pagimdė dukrą, Paulius aprimo, išėjo iš darbo. Gal tada manęs „paleido“? Pretenzijų neturėjau, tad lengvai jį paleidau. Jis buvo laikinas vaistas nuo sielos skausmo. Nesikišau į svetimus santykius. Vyras toliau gėrė. Po penkerių metų atsitiktinai sutikau Paulių, rimtai pasiūlė vesti. Tik nusijuokiau. Arūnas trumpam susiėmė, išvyko uždarbiauti į Čekiją. Laikui bėgant tapau pavyzdinga žmona ir rūpestinga mama — visi rūpesčiai vien apie šeimą. Arūnas po pusmečio grįžo iš užsienio — bute remontas, naujos buitinės prekės, galiausiai Arūnas sutvarkė savo automobilį. Atrodė, gyvenk ir džiaukis! Bet — vyras vėl pradėjo gerti. Prasidėjo pragaras. Draugai jį parnešdavo namo. Kartais grįždavo tik išsikraustęs per pusę gatvės. Dažnai ieškojau jo rajone, rasdavau miegančio ant suoliuko, tuščiomis kišenėmis, parsitempdavau namo. Būta visko… Kartą pavasarį stoviu liūdna stotelėje. Gamta džiūgauja, o man — nė motais. Staiga kažkas tyliai šnabžda: — Gal galiu padėti jūsų bėdai? Atsisuku. O Dieve, kvapnus gražuolis! Man jau 45! Gal vėl žydėsiu? Bet tiek pasimetus, kaip mergaitė… Gerai, atvažiavo autobusas, sprukau. Gražuolis pamojavo. Visą dieną nepaleidau minčių apie jį. Porą savaičių atidėliojau… Bet Egidijus (taip vadinosi nepažįstamasis), kaip tankas, pralaužė mano gynybą. Kas rytą laukė stotelėje, pamatęs — šypsodavosi, siuntė oro bučinius. Kartą atnešė glėbį raudonų tulpų. Sakau: — Kur man su gėlėmis ryte į darbą? Merginos iškart apkalbės. Egidijus nusišypsojo, padavė puokštę šalimais stojusiai močiutei. Ji atjaunėjo! „Ačiū, sūneli, linkiu tau pašėlusiai meilės!“ Susigėdau. Egidijus kreipėsi į mane: — Na, Nadži, gal tapkime kartu „kaltieji“? Tikrai nesigailėsi… Paklausiu atvirai — pasiūlymas buvo gundantis. Su vyru tuo metu santykių nebuvo — Arūnas gulėjo kaip rąstas… Egidijus — sveikuolis, buvęs sportininkas (jam buvo 57), puikus pašnekovas, išsiskyręs. Jame — kažkokia magija! Pasinėriau į šį nuotykį galva! Tai buvo verpetas! Trys metai — tarp namų ir Egidijaus. Sustoti neturėjau nei jėgų, nei noro. Noras pasirodė, kai Egidijus pakėlė prieš mane ranką. Tai buvo taškas. Nebepamenu, kiek kartų draugė kartojo: — Ramu tik kol ant kranto… Skaidrė nukrito. Pagaliau laisva! Egidijus dar ilgai manęs laukė, atgailavo viešai… Draugė apipylė bučiniais, padovanojo puodelį „Tu TEISI!“ O Arūnas? Jis viską žinojo — Egidijus jam skambino. Arūnas prisipažino: — Klausydamas tavo gerbėjo plepalų, norėjau mirti. Pats kaltas! Praradau žmoną… Praėjo dešimt metų. Turime dvi anūkes. Sėdim kartą su vyru prie stalo, geriame kavą. Žiūriu pro langą, o Arūnas švelniai paima už rankos: — Nadži, nežiūrėk į šalis. Aš — tavo laimė! Tiki? — Žinoma, tikiu, mano vienintelis…

TU MANO LAIMĖ? Tiesą sakant, niekada nesvajojau apie vedybas. Jei ne atkaklūs Jono dėmesio ženklai, iki

Uncategorized

018

– Knapkutė? O aš ją Egle pavadinau. Visą rytą šmirinėjo, iškart matyti – pasiklydusi. O tada prigludo prie mano kojų. Tai ir įsodinau į automobilį, kad nenušaltų, vargšelė, – nusišypsojo vyras… – Toma, ar galima būti tokiai nelaimingai? Kiek kartų sakiau – Vitukas tau ne pora! – bėdavojo Tamara mama. Moteris stovėjo nuleidusi galvą, nors jai jau trisdešimt septyneri, jautėsi kaip mokinukė, namo parsinešusi dvejetą. Be galo skaudu ir apmaudu buvo Tamarai – dėl savęs, žlugusios šeimos ir mažos dukrelės. Juk prieš pat stebuklingiausią metų šventę jos liko be šeimos galvos. – Išeinu nuo tavęs, – abejingai mestelėjo Viktoras vakarais. Toma net nesuprato iškart, apie ką kalba vyras. – Kur išeini? – automatiškai paklausė Toma, padėdama vyro lėkštę su garuojančiu barščiu. – Rimtų dalykų nesupranti, Tomute. Kaip aš šitaip gyvenau visus metus? – dramatiškai užvertė akis Viktoras. Toma nespėjo nieko išsiaiškinti, o vyras pats išsamiai viską paaiškino: – Nebegaliu taip! Ir ta tavo nuolat cypianti šunytė! Dukra amžinai serga. Jokios romantikos, Toma. Pažiūrėk į save – į ką pavirtai? – piktai baigė tiradą Viktoras. Toma bandė žvilgtelti į klubiko durelių atspindį, bet pamatė tik ašarotas akis. Likusi viena, verkė virtuvėje. Viktoras negalėjo pakęsti ašarų. Su liūdesiu pažvelgęs į barštį, išėjo krautis daiktų… Šunytė Knapkutė, pajutusi blogą nuojautą, sukosi aplink šeimininkės kojas, niurzgė, bandė guosti. – Bent jau ramiai pailsėsiu be to amžino lojimo, – pasirodė Viktoras su maišu ant peties. – Vytai, kaip gi Eglė? – sušnibždėjo Tamara, įsivaizduodama, kaip nuliūs jų penkiametė Eglė, rami kambaryje. – Sugalvosi ką nors. Juk mama esi, – atšovė vyras ir, lydimas Knapkutės kauksmo, paliko butą… Tamara visą naktį išsėdėjo virtuvėje, apsikabinusi šunytę. Ta švelniai laižė šeimininkės veidą, tarsi suprasdama – įvyko kažkas baisaus. Kelias dienas Toma nežinojo, kaip viską pasakyti mamai. Ši kartais paskambindavo, teiravosi kaip sekasi, o Toma greit atsakydavo: viskas gerai – ir išjungdavo telefoną. – O kaip su darbu? Radusi ką tinkamo? Nes jei tavo Vitukas paliks, nebus už ką gyvent, – burbtelėjo mama, apsilankiusi pas dukrą. Ir tada Tamara prasiverkė, pasakodama, kad darbdaviai nekviečia, o Viktoras išeina. Senutė tik papurtė galvą: – Na ką ir sakiau – penkerius metus pragyvenot, vaiką pagimdėt, o jis net nesusituokė su tavimi, – priekaištavo. Bet jai pagailo dukros ir anūkėlės: – Tai ką dabar darysit? Toma gūžtelėjo pečiais: – Dirbsiu Eglutės darželyje auklyte, – tarė nuliūdusi. – Ilgai neišgyvensit iš tokios algos… Dar ir šunį reikia maitinti, – apibendrino mama, nemėgusi gyvūnų, o mažos Knapkutės išvis nemėgo. Ji norėjo dar kažką pridurti, bet nutilo, matydama, kaip Toma sunkiai laikosi nesusigraudinus. – Gerai, neverk. Padėsiu. Reiks – ir su Egle pabūsiu, – nuramino… Taip praėjo savaitė. Tamara Aleksandrovna per tą laiką įsidarbino. Dabar kartu su Egle ėjo į darželį. Mergaitė buvo laiminga. – Mama, o gal ir Knapkutę pasiimtume į darbą padėjėja? Močiutė vis burba, kad pavargo su ja vaikščioti. O Knapkutė tau padėtų lėkštes plauti, mus sapnų metu saugotų, – šypsodamasi pasakojo mergaitė. Toma juokėsi ir apkabino dukrą. Bet vos Eglė paklausdavo: – Mama, ar tėtis grįš? Gal spės iki Naujųjų? Toma vis dar nedrįso pasakyti tiesos – sugalvojo apie svarbią komandiruotę. Skambino Viktorui, bandė tartis dėl susitikimo. O šis teisinosi darbais: – Toma, netrukdyk tvarkytis savo gyvenimo. Pasakyk Eglei, kad esu superagentas ir išvykau slaptam reikalui. Greit nebūsiu. Ir, beje, gal nematei mano kaklaraiščio?.. Naujiems Metams nelabai turiu kuo puoštis, – padejavo, padėjęs ragelį. Toma ilgai sėdėjo susimąsčiusi. Nežinojo, kaip naujuosius sutiks viena. Ir kaip viską paaiškinti Eglei? Viskas nutiko netikėtai. Močiutė ėjo su Egle į polikliniką (mergaitė sirgo, bet jau sveiko). Iš už kampo pasirodė Viktoras. – Tėti, tėveli! Grįžai? – nudžiugo Eglė. Vyras krūptelėjo, stengėsi šypsotis, bet tyliai ištarė, kad su mama jie nebegyvens kartu. Po to išskubėjo savais reikalais. – Gal, jei pavyks, dar užsuksiu, – pridūrė. Eglė stovėjo apkerpėjusi, tyliai šnabždėjo: – Neverta daugiau užsukti. Vakare pakilo temperatūra. Po dviejų dienų atėjo gydytojas. Eglė nieko nenorėjo matyti, kalbėti ar sveikti. – Manau, tai dėl patirto streso, – skėstelėjo rankomis gydytojas, išgirdęs istoriją apie tėtį. Tamara kaltino save: – Reikėjo iškart paaiškinti Eglei, ji supratinga mergaitė, – sakė mamai. Ši tik palingavo… Po dviejų dienų – dar viena nelaimė. Močiutė, skubėdama, išvedė Knapkutę be pavadėlio. Šunytei nepatiko – pamėgino bėgti. – Ai, tai tu manęs neklausysi? Gerai, pašalsi ten lauke, greit apsigalvosi, – sumurmėjo moteris ir nuskubėjo į laiptinę pas anūkę. Bet pamačiusi, jog Knapkutė negrįžta, įsitempė ir nerimą. O Eglė atsisakė valgyti. Veltui Toma žadėjo surasti šunytę – Eglė buvo kategoriška: – Kai rasite Knapkutę, pavalgysiu, – nusisuko į sieną. – Tai tavo auklėjimas kaltas, Toma. Išlepinta. Sakiau tau… – priekaištavo mama. – Geriau šunį būtum prižiūrėjus, ne pamokslus sakyti! – netikėtai užsispyrė visada rami Toma. – Na žinai! Juk dėl jūsų stengiuosi, – įsižeidė ir išėjo… Toma vėl liko viena. Vakare ilgai klaidžiojo apie namus. Eglė užmigo. O Toma tebevylėsi, kad Knapkutė sugrįš. Deja… Šalčio sukaustyta, grįžo namo ir pasinėrė į neramų miegą… Eglė atsibudo anksti: – Mama, sapnavau eglutę! Papuošėm ją ir radom Knapkutę! – nudžiugo. Toma liūdnai šyptelėjo. Ant stalo stovėjo plastikinė eglutė. Artėjo Naujieji metai ir pasiruošė, kaip galėjo. Bet Eglė liūdėjo ir prašė tikros, didelės eglutės. – Tada ir Knapkutė atsiras. Kaip sapne! – verkė ji. Toma atsiduso. Gyva eglutė – ne jos kišenei. Paskambino mamai, bet ši atsisakė ateiti: – Tau kažkokia šunytė brangesnė už motiną! Pagalvok apie tai, – užsigaubė ragelį. Toma suprato, kad į močiutę vilties dedama neverta. Gerai, kad savaitgalis priekyje. Eglė jautėsi blogai, vengė keltis. Vakare, kai viskas buvo paruošta Naujųjų sutikimui, mergaitė apsiverkė: – Nėra eglutės, mama… Ir Knapkutė negrįš, kaip ir tėtis… Toma glostė dukros galvą ir sulaikė ašaras. Paprašė kaimynės, mielos močiučių, pažiūrėti dukters ir išbėgo laukan… Šalčio gūsis plėšė veidą, snaigės sukosi šokyje. Žmonės skubėjo, juokėsi, bet Toma nieko nepastebėjo. Beviltiškai ieškojo Knapkutės. – Kur tu, mažule? – šnabždėjo, naršydama pažįstamas gatveles. Staiga išėjo prie eglučių turgelio. Smarkus vyras su kailiniais stovėjo prie paskutinių spygliuočių. Tamara Aleksandrovna sustojo. – Eglutės norėtumėt? Paskutinė liko, galėčiau nuleist, – pasiūlė pardavėjas, akivaizdžiai vakaropęs namo. „Gal šeima jau laukia…“ – pagalvojo Toma. Jauna laiminga pora išsirinko vieną eglutę. – Na kaip? Imat? Štai – paskutinė. Galiu atvežti, – paklausė vyras. Toma beviltiškai pažiūrėjo į jo akis. Pinigų neturėjo, o naminėms grynųjų irgi nebūtų užtekę. Gėda apėmė. Ir tuomet ji pastebėjo šakas mašinos bagažinėje. – O gal galėčiau šakų… jei nereikia? – neryžtingai paprašė. Vyras pažvelgė į eglės šakas, atsiduso: – Žinoma, imkit. Padėsiu, – ištarė ir padavė glėbį šakų. Toma dėkojo ir ėmė teisintis: – Dukrytė serga… sapnuoja eglutę, šunytė dingo… viskas kažkaip taip nenaujai… Vyras įdėmiai klausėsi. Jį neseniai paliko žmona. Ir jam buvo sunku suvokti, kad šventę sutiks vienas. Staiga prie jų pribėgo vyras: – Po kiek eglutė? – pasiteiravo. – Jau parduota. Kaimynas dar turi, – mostelėjo pardavėjas. Tamara nustebo. – Aš jums padėsiu eglutę namo parsivežti, – netikėtai nusišypsojo vyras. Ir Toma suprato, – jis ne toks šaltas, kaip atrodo. – Bet juk sakiau, neturiu pinigų, – sumykė. – Atsimenu, – šyptelėjo vyras. Ir tuomet įvyko stebuklas, būdingas tik šv. Kūčių vakarui. Vyras atidarė sunkvežimį, o Toma pamatė ant sėdynės miegančią Knapkutę. Apsivilkusią vilnoniu megztuku ji iš pradžių nesuprato, kas vyksta. – Kaip jūs ją suradote? – vos susilaikydama apsidžiaugė Toma. – Knapkutė? O aš ją Egle pavadinau. Visą rytą lakstė, iškart matyt – pasiklydusi. Tada prigludo prie kojų, įsisodinau į mašiną, kad nesušaltų, vargšytė, – nusišypsojo vyras. Jo vardas buvo Povilas. Jis mėgo gyvūnus ir lengvai susidraugaudavo su vaikais. Netrukus Tamara namai prisipildė jaukumo, kokio dar niekad nebuvo. Gal dėl švenčių stebuklo, kuris suvedė du gerus žmones… O gal taip buvo lemta nuo pradžių. Vien tik aišku – nauja šeima tapo laiminga. O Knapkutę kartais ir iki šiol pavadina Egle.

Sagutė? O aš ją Žiemos šakele pavadinau. Visą rytą lakstė po kiemą. Iš karto matėsi pasimetusi.

Uncategorized

047

Ji apsimetė našlaite, kad ištekėtų už turtingos šeimos, ir pasamdė mane būti aukle mano paties anūkui. Ar gali būti kas nors skaudžiau nei tai, kad dukra tau moka atlyginimą, kad galėtum apkabinti anūką? Sutikau dirbti tarnaite jos dvare, segėti uniformą ir nulenkti galvą vaikštant pro šalį – tik kad būčiau arti jos vaiko. Ji vyrui sakė, kad esu „agentūros moteris“. Bet vakar, kai anūkas netyčia mane pavadino „mama“, dukra mane atleido kaip nereikalingą daiktą, kad apsaugotų savo melą.

Ji save pristatė kaip našlaitę, kad galėtų ištekėti už turtingos šeimos, o mane pasamdė aukle mano pačios anūkui.

Uncategorized

026

Syndromas amžinai atidėto gyvenimo… Išpažintis 60-metės moters Elena: Šiemet man sukako 60. Nei vienas artimas net telefonu nesveikino su jubiliejumi. Turiu dukrą ir sūnų, anūką ir anūkę, buvusį vyrą. Dukrai 40, sūnui 35. Abu jie gyvena Vilniuje, baigė prestižinius Vilniaus universitetus, abu protingi, sėkmingi. Dukra ištekėjusi už aukšto rango valstybės tarnautojo, sūnus vedęs didelio verslininko dukrą. Abu daro sėkmingą karjerą, turi daug nekilnojamojo turto, kiekvienas be valstybinės tarnybos turi savo verslą. Buvęs vyras išėjo, kai sūnus baigė universitetą. Sakė, pavargo nuo tokio tempo, nors pats dirbo ramiai vienoje darbovietėje, savaitgalius leisdavo su draugais ar tiesiog ant sofos, o atostogom išvykdavo visam mėnesiui pas gimines į pajūrį. Aš gi atostogų neimdavau, dirbau trijuose darbuose – inžinierė gamykloje, valytoja administracijoje, savaitgaliais fasuotoja vietiniame prekybos centre nuo 8 iki 20 val., plius dar valiau įvairias patalpas. Visa uždirbta suma keliaudavo vaikams – Vilnius brangus miestas, studijos geruose universitetuose – brangūs drabužiai, maistas, pramogos. Išmokau dėvėti senus drabužius, persiūti ką nors, taisyti batus. Buvau švari, tvarkinga, man užteko. Pramogos: sapnai, kartais juose matydavau save laimingą, jauną, besijuokiančią. Vyras, vos išėjęs, tuoj pat nusipirko naują, prabangų automobilį. Atrodo, buvo susitaupęs nemažai. Bendroje mūsų santuokoje visi mokesčiai – man, išskyrus komunalinius, juos mokėjo vyras – čia ir baigdavosi jo indėlis į šeimą. Vaikus išmokslinau aš… Butas, kuriame gyvenome, man liko iš močiutės. Geras, tvarkingas, „stalinukas“ su aukštomis lubomis, du kambariai, perplanuoti į tris. Sandėliukas – 8,5 kvadratai su langu, jį suremontavau, puikiai tilpo lova, stalas, spinta, lentynos. Jį užėmė dukra, mes su sūnumi gyvenome viename kambaryje – juk aš ateidavau tik permiegoti. Vyras – svetainėje. Kai dukra išvažiavo į Vilnių, užėmiau sandėliuką, sūnus liko kambaryje. Išsiskyrėme su vyru be skandalų, be turto dalybų, be kaltinimų. Jis norėjo GYVENTI, o aš buvau tiek išsekusi, kad lengviau atsikvėpiau… Nebereikėjo gaminti sriubos, antro patiekalo, deserto–kompoto, skalbti jo rūbų ir patalynės, lyginti–kabinti–dėlioti, galėjau pagaliau tiesiog pailsėti. Iki to laiko susikaupė krūva ligų – stuburas, sąnariai, diabetas, skydliaukė, nervinis išsekimas. Pirmąkart paėmiau atostogas ir pradėjau gydytis. Uždarbių nepalikau. Pagerėjau šiek tiek. Samdžiau gerą meistrą, per dvi savaites suremontavo vonios kambarį. Tai buvo LAIMĖ! Asmeninė laimė! Visą laiką vaikams siųsdavau pinigų vietoj dovanų gimtadieniams, Kalėdoms, Kovo 8-ajai, Vasario 16-ai. Paskui atsirado anūkai – uždarbis taip ir nesibaigė. Sau pinigų neliko. Su šventėm mane sveikindavo retai, dažniau tik atsakydavo į mano pasveikinimus. Dovanų nedovanodavo. Skaudžiausia buvo, kad nepakvietė nei į sūnaus, nei į dukros vestuves. Dukra atvirai pasakė: „Mama, tu ten netiksi kompanijoje, ten bus žmonės iš prezidentūros“. Apie sūnaus vestuves sužinojau iš dukros – jau po visko… Ačiū, kad bent pinigų vestuvėms neprašė… Vaikai niekada neatvažiuoja, nors visada kviečiu. Dukra sako – „ką man veikti tam kaime?“ (miestas – apskrities centras, milijonas gyventojų). Sūnus kartoja – „mama, nėra kada!“ Lėktuvai į Vilnių skraido 7 kartus per parą! Skrydžio laikas – vos dvi valandos… Kaip galėčiau pavadinti tą savo gyvenimo laikotarpį? Tikriausiai – gyvenimas užslopintų emocijų… Gyvenau kaip Skarlet O’Hara – „pagalvosiu apie tai rytoj“… Slopindavau savyje ašaras, skausmą, emocijas nuo sutrikimo iki nevilties. Buvau robotas, užprogramuotas dirbti. Vėliau gamyklą nupirko vilniečiai ir prasidėjo reorganizacija. Mus, išankstinės pensijos amžiaus darbuotojus, atleido, iškart praradau du darbus, bet galėjau anksčiau išeiti į pensiją. Pensija – 600 eurų… Va, ir pragyvenk už ją. Galiausiai pasisekė – penkiaaukščio, keturių laiptinių name atsilaisvino valytojos vieta… Pradėjau plauti laiptines – papildomai 600 eurų. Fasuotojos ir valytojos savaitgaliais neatsisakiau – mokėjo gerai, 90 eurų už pamainą. Sunku buvo tik stovėti visą dieną. Po truputį pradėjau remontuoti virtuvę. Viską dariau pati, baldus užsisakiau pas kaimyną – padarė gerai, greitai, ir už tinkamą kainą. Vėl pradėjau kaupti pinigus. Norėjau atnaujinti kambarius, pakeisti baldus. Tik štai nebuvo tokių planų, kur būtų aš pati! Sau išleidau tik maistui, pačiam paprasčiausiam, ir vaistams. Jiems išleisdavau daugiausiai. Komunaliniai mokesčiai vis kildavo. Buvęs vyras sakydavo: „Parduok tą trijų kambarių, rajonas geras, gausi normalią kainą. Nusipirksi sau vieno kambario butą“. Man gaila. Močiutės atminimas. Tėvų nepažinau. Augino močiutė. Man labai brangus butas, kuriame praėjo visas mano gyvenimas. Su vyru sugebėjom išlaikyti draugiškus santykius. Retkarčiais pabendraujam kaip seni pažįstami. Jam sekasi. Apie asmeninį gyvenimą nekalba. Kartą per mėnesį atveža produktų – bulvių, daržovių, kruopų, geriamo vandens. Sunkių. Pinigų neima. Sako, kad pristatymas – vien prasti, supuvę dalykai, neverta. Sutinku. Man atrodo, kažkas manyje sustingo – viskas gniužule. Gyvenu ir gyvenu. Daug dirbu. Niekai nesvajoju. Nieko sau nenoriu. Dukrą ir anūkus matau tik jos Instagram paskyroje. Sūnaus gyvenimas blyksi Instagram pas uošvę. Džiaugiuosi, kad jiems viskas gerai. Visi gyvi, sveiki, atostogauja gražiose vietose, lankosi brangiuose restoranuose. Galbūt aš jiems daviau per mažai meilės. Dėl to jie nejaučia meilės man. Dukra kartais paklausia, kaip man sekasi. Visada atsakau – viskas gerai. Niekad niekuo nesiskundžiu. Sūnus kartais atsiunčia balsą per „WhatsApp“: „Labas, mama, tikiuosi, kad viskas gerai.“ Kartą sūnus pasakė, kad nenori girdėti apie mūsų su tėvu problemas, jam blogai veikia neigiamos emocijos. Nuo tada nieko jam nepasakoju, tik atsakau – taip, sūnau, viskas gerai. Labai noriu apkabinti anūkus, bet įtariu, kad jie nė nežino tokios gyvos močiutės – pensininkės-valytojos. Greičiausiai pagal „legendą“ močiutės jau nebėra… Net neprisimenu, kada sau ką pirkau – nebent kartais nusiperku apatinius ir kojines. Iš pačių pigiausių. Neprisimenu, kad būčiau lankiusis grožio salone – manikiūras, pedikiūras… Kartą per mėnesį einu į kirpyklą gretimame name. Plaukus dažau pati. Džiugina tai, kad kaip jaunystėje, taip ir dabar nepasikeitė mano drabužių dydis – 46/48. Garderobo atnaujinti nereikia. Labai bijau, kad kažkada nepajėgsiu atsikelti ryte iš lovos – labai kankina nuolatiniai nugaros skausmai. Bijau likti bejėgė. Gal nereikėjo gyventi taip – be poilsio, be smulkių džiaugsmų, visada dirbant ir atidedant viską „vėliau“? O kur tas „vėliau“? Jo jau nebėra… Mano siela tuščia… mano širdis visiškai abejinga… Ir aplink – taip pat tuštuma… Niekam nieko nepriekaištauju. Bet ir savęs nekaltinu. Visą gyvenimą dirbau ir dabar dirbu. Kuriu sau, jei prireiktų, nedidelę pagalvę saugumui, jei nebegalėčiau dirbti. Nors kam save apgaudinėti? Žinau tiksliai – jei atsigulsiu, gyventi nebenorėsiu… Nenoriu, kad kas nors turėtų su manimi rūpesčių. Ir žinote, kas liūdniausia? Man NIEKADA gyvenime niekas nedovanojo gėlių… NIEKADA… Tikrai bus juokinga, jei kas nors atneš man gyvų gėlių ant kapo… išties, gal iš juoko ir numirsi…

Amžinai atidėtos gyvenimo sindromas… Išpažintis 60-metės moters Rasa: Šiemet man sukako 60 metų.

Uncategorized

098

Kodėl likimas mane taip nuskriaudė: Jaunos merginos Liubos sunkus kelias nuo smurtaujančio tėvo iki nelaisvės svetimame name ir jos viltis rasti laimę Lietuvoje

Už ką man tokia likimo dalia Kasmet vis labiau suaugdama, Gabija suvokiau, kad kaip mano mama Rūta, aš

Uncategorized

044

Aš atidirbau savo – kaip senosios kartos mamos auklėjimo patirtis atsitrenkė į šiuolaikinių tėvų realybę, arba kodėl su anūku savaitgalis gali virsti tikru lietuvišku išbandymu

Aš jau savo atvaikščiojau Tai jau gal laikinai pas tėvus paliktumėte jį, kaip kačiuką? Ką? Sumokėjote

Uncategorized

017

Dar vieni metai kartu… Pastaruoju metu Arkadijus Ivanovičius vienas į lauką neidavo. Jis nėjo nuo tada, kai sykį nuėjo į polikliniką, pamiršo, kur gyvena ir net savo vardą. Tada jis nuklydo visai į kitą pusę, ilgai klaidžiojo po rajoną, kol jo žvilgsnį pagavo vienas labai pažįstamas pastatas. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo laikrodžių gamykla, kur Arkadijus dirbo beveik penkiasdešimt metų. Jis žiūrėjo į gamyklos pastatą ir suprato, kad tikrai jį pažįsta. Bet kodėl pažįsta ir kas jis pats – negalėjo prisiminti, kol kas nors jam nepabeldė į petį, nepastebimai priėjęs iš už nugaros: – Ivanovičiau! Arkadijau, ką čia veiki, pasiilgai mūsų? Visai neseniai apie tave kalbėjome – koks buvai meistras ir mokytojas. Ivanovičiau, negi nepažinai manęs? Juk aš, Juris Akulovas, tu iš manęs padarei žmogų! Galvoje Arkadijaus Ivanovičiaus staiga kažkas „spragtelėjo“ – galva nebeatrodė tuščia, staiga viską prisiminė. „Ačiū Dievui…“ Juris apsidžiaugė, apkabino savo seną mokytoją: – Pažinai? Uodegą nusiskutau, dėl to savęs nepanašus, o gal, Ivanovičiau, užsuksi pas mus, vyrai apsidžiaugtų? – Kitą kartą, Juriau, pavargau kažkaip, – prisipažino Arkadijus Ivanovičius. – Tai mano automobilis čia pat, parvešiu tave, aš gi adresą prisimenu, – apsidžiaugė Juris. Parvežė jį namo, o Natalija Liovna nuo tada vyro vieno niekur nebeišleido, nors atmintis jam vėl buvo gera. Bet jie visur eidavo tik kartu – ir į parką, ir į polikliniką, ir į parduotuvę. Kartą Arkadijus susirgo – karščiavo, kosėjo stipriai, tad žmona viena nubėgo į vaistinę ir parduotuvę, nors pati jautėsi nekaip. Nupirko vaistų ir produktų, atrodo, nedaug. Bet keista silpnybė ją apėmė, dusulys. Atrodė, kad maišas nepaprastai sunkus. Pailsėjo, vėl tęsė kelią namo. Dar kelis žingsnius nuėjo, vėl sustojo. Padėjo sunkų maišą ant šviežio sniego ir pati švelniai suglebo ant takelio, vedančio į namus. Paskutinė mintis buvo – kam tiek visko prisipirkau, visai smegenys paseno! Laimei, kaimynai išeidami iš laiptinės pamatė sniege gulinčią moterį, pribėgo, iškvietė greitąją… Nataliją Liovną išvežė greitąja, o kaimynai paėmė jos produktus ir vaistus, grįžo ir pasibeldė. – Matyt, vyras jos namie liko, gal serga – kelios dienos jo nemačiau, – spėjo Nina Michailovna. – Gal miega, Natalija juk sakė, kad ir jis dažnai blogai jaučiasi, ech, senatvė ne džiaugsmas, vėliau užsuksiu… Arkadijus Ivanovičius girdėjo skambutį. Bet kosulys trukdė kvėpuoti, norėjo atsistoti, bet nuo silpnumo ir karščiavimo galva apsisuko, vos nenukrito… Kosulys aprimo, o pats Arkadijus nugrimzdo keistai mieguistą sapną, primenantį tikrovę. Kur jo Natalija, kodėl taip ilgai negrįžta? Ilgai gulėjo pusiau prabudęs, bet staiga išgirdo lengvus žingsnius. Prie jo priėjo jo žmona, jo Natalija, kaip gera, kad ji sugrįžo… – Arkadijau, duok ranką, laikykis už manęs, kelkis, kelkis, – kvietė žmona. Jis atsistojo, laikydamasis už keistai šaltos ir silpnos rankos. – Dabar atidaryk duris, greičiau, atidaryk, – tyliai pasakė Natalija. – Kam? – nustebo Arkadijus, bet atidarė, juk ji paprašė, ir į butą tuoj įėjo kaimynė Nina Michailovna ir Juris, jo jaunas draugas iš gamyklos: – Ivanovičiau, kodėl neatidarai, gi tiek skambinome ir beldėme? – Natalija, kur Natalija, ji juk ką tik buvo čia? – išbalusiais lūpomis klausė Arkadijus Ivanovičius, bandydamas suprasti, kur staiga dingo jo žmona? – Juk ji ligoninėje reanimacijoje, – nustebo Nina Michailovna. – Matyt, kliedi, – suprato Juris ir vos spėjo pagauti nuo karščio nualpusį draugą… Kaimynė ir Juris iškvietė greitąją – paaiškėjo, kad tai buvo nualpimas nuo karščiavimo… Po dviejų savaičių Nataliją Liovną išrašė iš ligoninės. Juris automobiliu parvežė ją namo, su kaimyne visą tą laiką padėjo Arkadijui Ivanovičiui, ir jis taip pat atsigavo. Svarbiausia – jie dar kartu Kai Ivanovičius su žmona pagaliau liko dviese, abu vos tramdė ašaras. – Gerai, kad pasaulyje dar yra gerų žmonių, Arkadijau, Nina gera moteris, prisimeni, kaip jos vaikai po mokyklos pas mus užsukdavo: pavalgydindavome, pamokas padėdavome ruošti, o vėliau Nina iš darbo grįždavo ir pasiimdavo juos. – Taip, bet ne visi gerumą prisimena, o ji geros širdies, taip malonu – sutiko Ivanovičius. – O Juris, buvo jaunas vaikinas, buvau jo mokytojas, padėjau jam atsistoti ant kojų. Jauni greitai pamiršta senolius, o šitas, žiūrėk, nepamiršo manęs. – Po kelių dienų Naujieji metai, Arkadijau, kaip gera, kad vėl esame kartu, – prisispaudė prie vyro Natalija Liovna. – Natalija, geriau tu man pasakyk, kaip čia nutiko, kad tu iš ligoninės atejai pas mane ir priverti atidaryti duris mano gelbėtojams? Juk be tavęs čia būčiau miręs, – pagaliau išdrįso paklausti Arkadijus Ivanovičius. Bijojau, kad vėl pagalvos, jog man kažkas su galva negerai, bet Natalija Liovna nustebusi pažvelgė, – Tai vadinasi, tikrai tai buvo? Man juk sakė, jog buvo klinikinė mirtis, o tuo metu, tarsi pusiau sapne, pas tave atėjau? Ir aš tai prisimenu, mačiau save gulint reanimacijoje, paskui išėjau iš ligoninės ir atėjau pas tave… – Štai kokie stebuklai nutiko mūsų senatvėje, o juk myliu tave kaip anksčiau, o gal net dar stipriau, – Arkadijus Ivanovičius paėmė jos rankas į savas, ilgai tylėdami sėdėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Tarsi bijotų, kad kažkas vėl juos išskirs… Prieš pat Naujuosius metus užsuko Juris su lauktuvėmis – žmona pyragų iškepė. Vėliau užbėgo kaimynė Nina, kartu gėrė arbatą su pyragais, širdyje buvo gera ir šilta. Naujuosius metus Natalija Liovna ir Arkadijus Ivanovičius sutiko dviese. – Žinai, aš sugalvojau: jeigu naujus metus sutikome kartu – tai mūsų metai. Ir dar pabūsime, – pasakė vyrui Natalija Liovna. Ir abu nusijuokė iš tos džiaugsmingos minties. Dar vieni bendro gyvenimo metai – juk tai tiek daug, tai tiesiog laimė.

Dar vieni metai kartu… Pastaruoju metu Arkadijus Jurgaitis vienas į miestą neisėjo. Nuo tos dienos

Uncategorized

0192

Tėti, ar tu prisimeni Nadieją Aleksandrovną Martinienko? Šiandien jau vėlu, o rytoj atvažiuok pas mane – supažindinsiu tave su savo jaunesniuoju broliu ir tavo sūnumi. Viskas. Iki pasimatymo. Berniukas miegojo tiesiai prie jos durų. Irena nustebo, kodėl vaikas taip anksti miega svetimame laiptinėje? Ji buvo mokytoja su dešimties metų patirtimi ir negalėjo tiesiog praeiti pro šalį. Moteris pasilenkė prie jo ir švelniai papurtė už lieso peties: – Ei, jaunuoli, pabusk! – Ką? – berniukas nesmagiai pakilo. – Kas tu? Kodėl čia miegi? – Aš nemiegu. Tiesiog… jūsų kilimėlis labai minkštas. Sėdėjau ir netyčia užsnūdau, – atsakė jis. Irena šiame name gyveno tik pusmetį. Butą nusipirko po skyrybų su vyru. Kaimynų beveik nepažinojo, bet buvo aišku, kad vaikas – ne iš šio namo. Berniukui buvo gal dešimt, gal vienuolika metų, aprengtas nors ir senais, bet švariais drabužiais. Jis trypčiojo vietoje. Irena suprato, kad jam reikia į tualetą: – Bėk. Tik greitai. Vėluoju į darbą, – ji įleido jį į butą. Jis nepatikliai pažvelgė į ją savo neįprastai šviesiai mėlynomis akimis. „Labai retos spalvos“, – netikėtai pagalvojo ji. Kol svečias, išėjęs iš tualeto, prausėsi rankas, Irena sumušė jam sumuštinių su dešra. – Imk, užkąsk. – Ačiū! – svečias jau stovėjo tarpduryje. – Jūs mane išgelbėjote. Dabar ramiai palauksiu. – O ko tu lauki? – paklausė Irena. – Senelės Antoninos Petrievnos. Ji gyvena netoli jūsų. Gal pažįstate? – Antoniną Petrievną kiek pažįstu, bet dar užvakar ją greitąja išvežė į ligoninę. Grįždama iš darbo mačiau, kaip ją nešė neštuvais iš namo. – Į kokią ją išvežė ligoninę? – sunerimo berniukas. – Vakar budėjo 20-oji miesto ligoninė. Greičiausiai ten ją ir išvežė. – Supratau. O kaip jus vadina? – berniukas nusprendė pagaliau susipažinti su savo gelbėtoja. – Irena Fiodorovna, – atsakė moteris jau skubėdama. Darbo metu Irena paskendo be paliovos sprendžiamose mokyklos problemose, tačiau mintys apie berniuką jos nepaliko. „Ko gero, manyje pabudo nerealizuotas motiniškas instinktas“, – liūdnai pagalvojo Irena. Ji neturėjo vaikų, todėl ir išsiskyrė su vyru. Gana ramiai jį paleido pas moterį, kuriai jis susilaukė dukros. Per pietų pertrauką Irena paskambino į ligoninę ir sužinojo, kad kaimynės-močiutės patyrė insultą, prognozė – nelabai gera, vis tiek jau 78 metai. Po darbo ji vėl pamatė laiptinėje tą patį berniuką. Jis sėdėjo ant palangės. – O aš jūsų laukiu, – nudžiugo jis. – Močiutės dar ilgai neišleis, manęs pas ją neįleido. Irena paklausė, kaip jo vardas. Pasirodo, jis – Fiodoras. Jis pats užtikrintai taip ir prisistatė: Fiodoras, o ne Fedja. Išpraustam ir pamaitintam svečiui Irena tuoj pat ėmė „kryžminę apklausą“: – Iš namų pabėgai? Tėvai turbūt iš proto eina? – Neturiu tėvų. Gyvenu pas tetą. – Tai teta iš proto eina, – sunerimo Irena. – Ne. Jai sakiau, kad vyksiu pas močiutę. Ji nežino, kad močiutė ligoninėje. Nenoriu pas ją, kad ir gera, beveik nevartoja. Bet dėdė geria kasdien ir piktas darosi. O jų pačių keturi vaikai, greit penktas, tad dar aš… Sakė, į vaikų namus atiduos, o aš ten nenoriu. Ar labai jums trukdau? Mama sakė, kad esu hiperaktyvus vaikas, visas į tėtį ir toks pat šviesių akių. Mama jau prieš dvejus metus mirė. – Koks buvo tavo mamos vardas? – Nadieja Aleksandrovna Martinienko. Ji buvo gera ir graži. Dirbo direktoriaus sekretore kažkokio chemijos fabriko, pavadinimo neatsimenu. – O tėtis? – nustebo Irena. – Ne, tėčio nebuvo. Niekada nebuvo, – liūdnai atsakė Fiodoras. Irena staiga suprato, kodėl ją taip sujaudino susitikimas su šiuo berniuku šviesiomis akimis. Akys! Tokias akis ji buvo mačiusi tik pas vieną žmogų. Ir tas žmogus – jos tėvas. Tas žmogus, jos tėtis, buvo fabriko direktorius! Irenos kvėpavimas staiga užstrigo: „Direktoriaus ir sekretorės romanas – kas gali būti banaliau? Ar jis žinojo, jog sekretorė pagimdė jam sūnų?“ O ji? Ji berniuką pavadino tėčio vardu – vadinasi, mylėjo – mylėjo stipriai…“ Irena buvo vienturtė. Nors vaikystėje svajojo turėti brolį ar sesę. – Nueik, prašau, į parduotuvę nupirk duonos. Parduotuvė per kelią, – ir Irena pasiuntė Fiodorą. Ji tuoj pat paskambino tėvui: – Tėti, ar tu prisimeni Nadieją Aleksandrovną Martinienko? Šiandien jau vėlu, o rytoj atvažiuok pas mane. Supažindinsiu tave su savo jaunesniuoju broliu ir tavo sūnumi. Viskas. Iki pasimatymo! Likusią dalį – rytoj! – tarė Irena ir padėjo ragelį. – Aš tau paklojau sofą svetainėje. Nusiprausk ir eik miegoti, – sakė Irena grįžusiam berniukui. Ji dar nelabai įsivaizdavo, kaip viskas klostysis toliau? Tačiau žinojo tik viena – ji savo brolio nepaliks nei giminaičių asocialioje šeimoje, nei vaikų namuose! Tėvas atvažiavo anksti rytą. Paprastai savaitgaliais Irena mėgdavo išsimiegoti, bet šįkart kėlėsi anksti. Naktį beveik nemiegojo. Irena tėvą mylėjo. Jis visada dalyvaudavo jos gyvenime, rūpinosi jos bėdomis, priešingai nei mama. Nuo vaikystės jis buvo jos gelbėtojas ir remė visur. Jis ją palaikė stojant į pedagoginį institutą, kai mama siautė ir rėkavo, kad tenstoja tik paprasti žmonės ir nevykėliai. O save mama paprasta kaimo moterimi nelaikė, nors pati kilusi iš kaimo. Ir būtent tėvas palaimino Irenos santuoką iš didelės meilės, o po skyrybų šluostė ašaras ir padėjo atsigauti. Meilė Tėvas buvo, kaip visada: tvarkingas, santūrus, su išlygintomis kelnėmis, nublizgintais batais, subtilūs brangūs kvepalai užbaigė sėkmingo, solidžiai atrodančio žmogaus įvaizdį. – Tai ką čia sugalvojai? Kažkokį brolį radai. Blogai miegojau, nerimavau, – pradėjo jis iškart pravėręs duris. – Ramiau, tėti, mano svečias dar miega, – Irena palydėjo tėvą į virtuvę. – Eime pusryčiauti, tikriausiai alkanas? Per pusryčius ji supažindino tėvą su padėtimi. – Kažkaip keistai čia viskas! – atsakė tėvas. – Taip, buvo pas mane sekretorė Nadieja Martinienko, protinga, jauna, graži. Žiūrėjo į mane įsimylėjusiomis akimis. Esu vyras, nors ir ne jaunuolis, bet nuo tokių žvilgsnių neatsilaikiau! Klydau, suprantu. Gėda, nesu šventasis. Bet žmonos palikti neketinau. Vienąkart Nadieja šiaip sau paklausė, ar nenorėčiau sūnaus? Atsakiau, kad turiu dukrą, o sūnaus jau per vėlu norėti. Neilgai trukus jos mama susirgo. Ji paprašė ilgų atostogų motinai slaugyti ir išvažiavo į savo kaimą. Jos vietą laikinai užėmė vyresnio amžiaus moteris. Nadieja sugrįžo maždaug po metų – tiksliai nepamenu. Atrodė atsigavusi, nauja, kaip prisirpęs obuolys. Juokais jos paklausiau – ar neištekėjo, ar nesusilaukė sūnaus? Ji atsakė, kad ištekėjo, pagimdė sūnų. Vyras geras. Nuomoja butą. Dokumentuose jos pavardė liko Martinienko. Dabar visi gyvena civilinėse santuokose. Toliau mūsų santykiai tapo tik dalykiniai, be užuominų į asmeniškumus. Ji gyveno savo gyvenimą su vyru, aš – savo su žmona. Maždaug prieš trejus metus Nadieja susirgo, ilgai sirgo, staiga mirė. Sužinojau, kai pasirašinėjau dėl materialinės pagalbos skyrimo. Gaila, buvo labai jauna. Bet dukra, pamiršk, kad tau klijuoju kokį sūnų. Ji turėjo vyrą, – baigė tėvas išpažintį. Tuo pat metu prabudo ir svečias. Kaip mandagus vaikas, jis užsuko į virtuvę ir pasisveikino. Ir tuomet tėvas netikėtai nublanko. Kai jie atsidūrė kartu, panašumas buvo akivaizdus. – Susipažinkim… – tuoj pat pasiūlė tėvas ir su dideliu jauduliu ištiesė ranką. – Fiodoras Mykolajevičius. – Fiodoras Fiodorovičius Martinienko, – atsakė berniukas ir drąsiai įdėjo savo ranką į tėvo delną. Jie abu vienu metu, nustebę, kilstelėjo antakius. – Kažin kaip ir Fiodorų pas mane šiandien svečiuose daugoka, – neramiai šyptelėjo Irena. Fiodoras jaunesnysis nuėjo nusiprausti, o Fiodoras vyresnysis suglumęs žiūrėjo į dukrą. – Nieko nesuprantu. Jis – mano kopija vaikystėje. Ji juk sakė, kad turi vyrą ir sūnų… – Taip, ji neištekėjo. Išvažiavo, kad paslapčia nuo tavęs galėtų pagimdyti, – atsakė Irena. – Paklausk buhalterijoje, kada ji buvo motinystės atostogose? Apie vyrą ji prasimąstė, kad tavęs negraužtų sąžinė. Iš visko matosi, kad labai tave mylėjo. Fiodoras teigia, kad jis niekada neturėjo tėčio. Supranti, niekada! – Palauk, dar viena neatitiktis: Nadieja neturėjo nei sesės, nei brolio. Ji viena iš mamos. Jos mama taip pat seniai mirusi. Iš kur atsirado teta ir močiutė? – svarstė tėvas. Jam atsakė Fiodoras, jis jau stovėjo duryse ir girdėjo pokalbį: – Kalbate apie mano mamą? Teta Valia nėra mano tikra teta – ji tolima giminė. Į miestą atvyko, kai mama jau gulėjo nepakyla. Močiutė Tonja – tetos Valios mama. Kai neliko mamos, teta Valia paėmė mane pas save. O kur gi mane dėti? Iš nuomojamo buto iškėlė. Va ir pasiėmė mane giminės. Netgi kažkiek pinigų už mane gauna. Dėdė vis pyksta, kad mažai. O aš jus prisiminiau, Fiodorai Mykolajau! Mamai nuotrauka su jumis stovėjo ant veidrodžio. Dabar ji nuotraukų albume. Pradžioje galvojau, kad čia mamos mylimas aktorius. Klausiau jos, kas tas dėdė? Sakė, kad papasakos, kai paaugsiu. Irena pamaitino Fiodorą pusryčiais ir išleido į rytinę kino peržiūrą. Kinas buvo netoli namų. – Na ką, tėti, dar liko abejonių? – paklausė Irena. – Matyt, ne, bet teks daryti DNR tyrimą. Tėvystę teks įrodyti teisme, – atsakė tėvas. Po to sekė isterija, tarsi hipertenzinė krizė ir lyg infarktas Liudmilos Ivanovnos – Fiodoro Mykolajevičiaus žmonos. Ji greit nusiramino ir išvažiavo atostogų prie jūros. Tik vėliau ryžosi pamatyti berniuką. Fiodoras jai patiko, bet imti jo auginti ji nenorėjo. Į svečius – galima! O visam – ne! Sveikata neleidžia. Nervingai. – Turiu pagalbininkę namuose, bet ji juk ne auklė! – sakė ji. Niekas ir nespaudė. Fiodoras Mykolajevičius daug laiko praleisdavo su Fiodoru, jam tai buvo džiaugsmas. Vis atrasdavo panašumų: nei vienas nemėgo manų košės, abu aistringai mylėjo kates. Bet Fiodoro vyresniojo žmonai buvo alergija katėms, o jaunėliui Fiodorui niekada nebuvo savo buto, kur galėtų parsinešti katinėlį. Abu šiek tiek šveplavo – visiškai vienodai. Ir jau nekalbant apie akivaizdų išorinį panašumą… Galų gale buvo užbaigti visi formalumai dėl tėvystės nustatymo – tai ilga procedūra, užtruko apie du mėnesius. Fiodoras Mykolajevičius atėjo pas Ireną, pasikvietė Fiodorą ir pasakė: – Nuo dabar tu pagal įstatymą mano sūnus. Štai tavo nauji dokumentai. Supranti, tu visada buvai mano sūnus, tik iki šiol aš nežinojau, kad tave turiu. Atleisk man, jei gali! Negaliu priversti tavęs vadinti mane tėčiu – vadink, kaip nori. Tik žinok, kad tu šiame pasaulyje jau nesi vienas. Turi užnugarį – aš tavo tėtis. Turi Ireną – tavo seserį. – O aš iš karto supratau, kad tu mano tėtis, – šyptelėjo Fiodoras. – Kai pirmą kartą tave pamačiau. – Viešpatie, kokie vaikai dabar sumanūs, – nusijuokė tėvas ir apkabino sūnų. Irena pastebėjo tėvo akyse ašarėlę, bet jis greitai susitvardė. Fiodoras apsigyveno su Irena, bet į svečius pas Liudmilą Ivanovną užeina retai, o tėvas atvažiuoja kasdien. O dar jie su Irena pasiėmė katinėlį… Šalia prekybos centro kažkoks senelis dovanojo kačiukus – Fiodoras išsirinko patį silpniausią. Kačiuką pavadino Murziuku. Tą akimirką Fiodoras jautėsi laimingiausiu pasaulyje žmonių! P. S.: Fiodoras Mykolajevičius pastačiė ant Nadiejos kapo baltą marmurinį paminklą. Jiedu su Fiodoru dažnai atvažiuoja į jos amžino poilsio vietą, atneša gėlių. Vieną kartą, atvežęs šviežių gėlių, Fiodoras tėvui tarė: – Žinai, tėti, mama dieną prieš išeidama… Apskritai ji man sakė, kad labai neverkčiau. Ji neišnyks visiškai. Ji tik pereis į kitą pasaulį ir iš ten mane saugos. Sakė, kad net iš ten stengsis man viskuo padėti. Ir tik dabar supratau, kad tai ji taip padarė, kad mane surastų Irena, o vėliau ir tu! Tikrai žinau! Tu manimi tiki, tėti? – Žinoma, tikiu, – atsakė tėvas.

Tėti, tu juk prisimeni Neringą Aleksandravičienę Malinauskaitę? Šiandien jau vėlu, bet rytoj atvažiuok pas mane.

Uncategorized

0321

Kai grįžau namo, durys buvo praviros: Pirma mintis – kažkas įsilaužė ieškodamas pinigų ar brangenybių. Mano vardas Larisa Dmytrienė, man šešiasdešimt dveji. Penkerius metus gyvenu viena: vyras mirė, o vaikai turi savo šeimas. Kol nėra šalčių, gyvenu mažame name už miesto, o žiemą grįžtu į dviejų kambarių butą mieste. Vos tik atšyla – atgal į sodybą. Man patinka kaimas: grynas oras, sodas, netoliese miškelis su grybais ir uogomis. Vieną savaitę dėl reikalų turėjau išvažiuoti iš kaimo. Grįžusi radau atviras duris, bet namas tvarkingas – tik ant stalo lėkštė, kurią tikrai nelikčiau. Supratau, kad čia kažkas buvo apsistojęs. Įėjus į kambarį, ant sofos miega berniukas. Viskas paaiškėjo! Tai buvo Ivankas, kuris pabėgo nuo abejingos mamos. Man jo labai pagailo. Iš pradžių leidau likti vienai nakčiai, o paskui nutariau ieškoti pagalbos. Galiausiai man pavyko įsidukrinti Ivanką ir dabar jis mane visiems pristato kaip savo močiutę. Šią rudenį berniukas pradėjo lankyti pirmą klasę – ir aš labai džiaugiuosi, kad likimas padovanojo man anūką.

Kai grįžau namo, pamačiau, jog durys paliktos pravertos. Pirmoji mintis – kažkas įsibrovė į mano namus.