Zibainis

Man 50 metų, pastojau būdama moksleivė nuo vaikino, su kuriuo abu dar mokėmės. Nei aš, nei jis neturėjome darbo. Mano šeima sužinojusi pasakė, jog mane išsižada, pareiškė, kad gėdinu namus ir neaugins „svetimo“ vaiko. Vieną vakarą liepė susikrauti daiktus ir išėjau tik su mažu lagaminėliu, nežinodama, kur praleisiu naktį. Vaikino šeima mane priėmė iškart – davė kambarį, iškėlė taisykles ir reikalavo tik baigti mokyklą. Jie apmokėjo už maistą, sąskaitas, net už gydytojus nėštumo metu. Gimęs mano sūnus – jo mama buvo kartu ligoninėje, mokė rūpintis mažyliu, o tėtis nupirko visas reikalingas kūdikio prekes. Kad neliktume „įstrigę“, jie pasiūlė apmokėti mano mokslus slaugos mokykloje – sutikau. Aš mokiausi rytais, sūnų palikdavau anytai, draugas studijavo informatiką, o jo tėvai vis dar mokėjo didžiąją dalį mūsų išlaidų. Nebuvo prabangos, bet visuomet jautėm paramą – jie prižiūrėjo vaiką, kai reikėjo eiti į egzaminus ar dirbti. Baigę įsidarbinome: aš – slaugytoja, jis – pagal specialybę, susituokėm, atsiskyrėm ir užauginom sūnų. Šiandien man 50, mūsų šeima tvirta, vaikas užaugo matydamas mūsų pastangas. Su tėvais liko tik formalūs santykiai – daugiau artumo nebeliko. Jei šiandien turiu įvardyti šeimą, kuri mane išgelbėjo, tai ne mano gimtieji, o mano vyro šeima.

Man jau penkiasdešimt metų, o visa tai buvo seniai, kai dar buvau mokinė ir pastojau nuo savo vaikino.

Uncategorized

044

Man 50-ies, prieš metus žmona išėjo iš namų su vaikais, kol buvau darbe – grįžęs neradau nei jų, nei daiktų. Prieš kelias savaites gavau pranešimą: prašymas alimentų. Nuo tada automatiškai išskaičiuoja iš atlyginimo – nieko negaliu derėtis ar delsti, pinigai išeina tiesiogiai. Nebūsiu šventasis – esu neištikimas, pripažinti nesiryžau, bet ir visiškai neslėpiau. Žmona sakydavo, kad perdeda, kad mato, ko nėra. Buvau ir karštakošis – rėkdavau, nervuodavausi, namuose viską spręsdavau aš. Jei kas nepatiko – visi suprasdavo iš balso. Kartais mėtydavau daiktus. Niekad nemušiau, bet gąsdinau. Vaikai bijojo – supratau per vėlai. Grįžęs iš darbo girdėdavau tylą. Jei pakeldavau balsą – lįsdavo į kambarius. Žmona rinkdavo žodžius, vengdavo ginčų. Galvojau, kad tai pagarba – dabar suprantu, kad tai buvo baimė. Tuo metu man nerūpėjo – jaučiausi kaip maitintojas ir valdovas. Kai žmona išėjo, jaučiausi išduotas, norėjau nubausti – nedaviau pinigų, tikėdamasis, jog grįš. Nesugrįžo. Nuėjo tiesiai pas advokatą – teismas paskyrė automatinį alimentų mokėjimą. Dabar atlygis mažas, viskas dingsta dar prieš gavus. Žmonos ir vaikų namuose nebėra, matau retai ir iš tolo – jie manęs vengia, nieko nesako. Finansiškai spaudžia kaip niekad – moku nuomą, alimentus, skolas, beveik nieko nelieka. Kartais pykstu, kartais gėda. Sesuo man sako: pats kaltas.

Man penkiasdešimt metų. Prieš metus mano žmona Ieva išėjo iš namų kartu su vaikais. Ji išsikraustė, kol

Uncategorized

031

Tėvų širdis. Istorija Nuoširdžiai dėkoju už jūsų palaikymą, už paspaustus patiktukus, rūpestį ir atsiliepimus apie mano pasakojimus, naujus sekėjus ir didžiulį AČIŪ už visus jūsų aukojimus nuo manęs ir mano penkių katinų. Dalinkitės, prašau, jums patikusiais pasakojimais socialiniuose tinkluose – autoriui tai labai smagu! – Kodėl tu šiandien tokia susirūpinusi? Net nesišypsai, einam pusryčiauti. Vyras, pagaliau sulaukęs savaitgalio, įėjo į virtuvę apsimiegojęs ir išsitiesė. Ant viryklės garsiai čirškėjo kiaušinienė su šonine, o žmona pilstė arbatą. Ji užkrovė vyrui ant lėkštės daugiau nei pusę kiaušinienės ir padavė duonos: – Valgyk, imk šakute! – Nesupratau, gal ką blogai padariau, Natalija? – švelniai paklausė Arūnas. – Padarėm, mes abu padarėm, ne taip vaikus auklėjom, – Natalija Liubovienė atsisėdo šalia ir be didelio apetito ėmė valgyti, – Dukra ir sūnus užaugo, mes visko atsisakėm, kol juos auginom, tokie jau laikai buvo. Rėmėm vaikus, o kas mus palaikys, bent jau žodžiais? Jiems vis ką nors blogai – tai nuobodu gyventi, tai pinigų trūksta. Ir Giedrei, ir Dainiui tik dejonės. – Iš kur tu taip manai? Arūnas jau buvo baigęs valgyti kiaušinienę ir su malonumu tepė sviestą ant šviežios duonos, ant viršaus – uogienę. – Tau tai gerai, jie man viską rašo, motinai. Vakar Dainius su šeima norėjo į boulingą, prašė pinigų iki atlyginimo, o aš supykau ir nedaviau. Tai įsižeidė, o prieš tai Giedrė skambino – su dainininkės karjera nesiseka, todėl nuotaika prasta. Jai norisi dainuoti, bet iš to neišeina užsidirbti. Reikėjo jau seniai suprasti, kad ne visiems duota, metas normaliai dirbti! Ir apskritai, vaikystėje jie su Dainiumi buvo draugiški, o dabar lyg ir nebendrauja visai! Natalija Liubovienė atstūmė atvėsusią kiaušinienę ir pradėjo gerti arbatą. – Nenusimink taip, viskas susitvarkys, ir mes buvom jauni – bent prisimink, – bandė raminti žmoną Arūnas, tačiau ji tik labiau įsiaudrino, – Ką tu kalbi, Arūnai, ar tu prisimeni? Gyvenom pagal galimybes ir viskuo džiaugėmės! Gimė Dainius – laimė. Vežimėlį ir lovelę draugė padovanojo, sesuo davė marškinėlių, vystyklių, šliaužtukų nuo vyresnio sūnaus. Viskas dėvėta, bet kaip nauja, vaikai juk greitai auga. Ir buvom laimingi, o kai nusipirkom „Žiguli“, šeštą modelį, buvom tiesiog išdidūs. Prie namų statinį pasistatėm – jaučiamės turtingi! O mūsų vaikams, jei nebuvai užsienyje, reiškia nepasisekė gyvenime. Ar mes to juos mokėm? – Tokie dabar laikai, Natalija, daug pagundų, o jie jauni, pamatysi, supras. – Tik kad nebūtų per vėlu – viską išbarstys siekdami turtų, o gyvenimas skrieja, Arūnai. Kai į veidrodį žiūriu – negi čia jau aš, močiutė? O tu juk jau senelis… Jų pokalbį pertraukė telefono skambutis – skambino sūnus Dainius. – Na va, vėl kažkas, – Natalija Liubovienė paėmė telefoną, ir ją kalbant akys išsipūtė – ji pašoko. – Arūnai, greičiau rengtis, Dainius mūsų į ligoninę pateko, palatos kaimynas jo skambino. – Kas atsitiko? – ir Arūnas šoko, ėmėsi greitai rengtis. – Tiksliai nesupratau, kampiniu šlifuokliu per ranką… diskas subyrėjo ir perpjovė. Lyg ir bando prisiūti plaštaką, tik kad viskas gerai baigtųsi, tik nežiūrėk, kad jis liktų be plaštakos! Einam greičiau. Abu apsirengė kuo skubiau – dar ne seni, bet jau ir ne jauni tėvai, su sunerimusiu žvilgsniu. Ir bėgo, viską pamiršę, į ligoninę pas sūnų… Bėgdama Natalija sulaukė Giedrės skambučio, – Mama, aš užeisiu pas jus per pietus, gerai? – Užeik, dukra, turbūt mes jau būsime grįžę, – atsiliepdama sušnabždėjo Natalija Liubovienė ir, nespėjusi išklausyti atsakymo, nubėgo paskui Arūną į autobusų stotelę… Ligoninėje juos iškart nuramino – ranką pavyko išgelbėti, bet prie sūnaus kol kas neįleidžia. – Jei dar neįleisite, neišisiu – lauksiu, – Natalija Liubovienė atsisėdo hole, Arūnas šalia. Staiga į ligoninę įbėgo Giedrė – puolė prie jų: – Mama, na ko jūs tokie susirūpinę? Viskas gerai, Dainius vakar papildomai padirbėjo – kažkam mašiną remontavo, ten kažkas nesisekė, pjovė varžtus, tai ir perpjovė. Jis jau atsigavo, viską susiuvę, pirštus juda, mama, jūs tai kaip išsigandę, bet viskas gerai! – Iš kur tu žinai? – šiaip ne taip iškvėpė Natalija Liubovienė. – Su Dainiumi visada susirašome, ir su jo žmona Lina taip pat. Vieni kitiems padedam, o ką? – O mes galvojom, kad visai nebendraujat ir mums nieko nesakot, – paaiškino Arūnas Liubavičius. – Tėti, jūs tokie stiprūs, tvarkotės, mums tik gaila papildomai liūdinti, – nusišypsojo Giedrė, – O juolab jūs abu taip jauni atrodot, tiesiog norim, kad dabar gyventumėt dėl savęs. – Oi, kaip sugalvojot! O aš jau galvojau, kad jums mes nerūpim, – ir Natalija Liubovienė nusišypsojo. – Mama, jūs mūsų karta tikri kietuoliai, mes stengiamės būti panašūs, kartais nesiseka, bet tikrai stengiamės, suprantat? Tėvai nusišypsojo, jų žvilgsnis nebe toks susirūpinęs. – Mama, tėti, norėjau papasakoti – įsidarbinau! O dainuoti dabar mane kviečia į visokius renginius: į darželį, vakar senelių namuose dainavau – plojo kiek jėgų! Viena močiutė net pravirko, jos duktė garsioji dainininkė, bet vis kelyje, močiutę palikus, siaubas! Giedrė staiga karštai apsikabino savo tėvus – O mes su broliu jus labai mylim, tikrai nedvejokit… Tuo metu slaugytoja leido trumpam apeiti pas sūnų. Natalija vos neverkė, bet Dainius ramiai pasakė, – Mama, nusiramink, viskas bloga jau praėjo, nesijaudinkit. Tėti, juk pats pasakojai, kaip prie sandėliuko, kur mašina stovėjo, širšių lizdas atsirado. Tave taip sugelė, kad ligoninėj gulei ir vos neišėjai anapilin, visko būna. Kai išeisiu iš ligoninės – kviečiamės jus Naujųjų metų atšvęsti, nes vis reikalai neleidžia susitikti, gerai? O Giedrė atrodo nori mus su savo draugu supažindinti, nespėjau pasakyti. Namai Natalijai Liubovienei ir Arūnui Liubavičiui grįžtant pėsčiomis atrodė artimesni. Ne seni, bet ir nebe jauni tėvai Oi tas tėvų širdis – ji visada dėl vaikų nerimauja. Atrodo, kitų vaikai kaip vaikai, ir taip norisi, kad savi būtų geriausi, gyventų doriau, tėvų klausytų. Bet jie – turi savo kelią… Ir mūsų vaikai yra geri, nes jie – mūsų vaikai.

Tėvų širdis. Pasakojimas Dėkoju visiems už palaikymą, už patiktukus, atsiliepimus, prenumeratą ir ypač

Uncategorized

081

Mano vadovas buvo tas, kuris man pasakė, jog vyras man neištikimas: kaip išėjau iš sunkios santuokos, radau ramybę ir sutikau gerą lietuvį vyrą

Mano vadovas buvo tas žmogus, kuris man pasakė, kad mano vyras man neištikimas. Buvau ištekėjusi ir dirbau

Uncategorized

030

Mano brolio nėščia žmona pareikalavo, kad užleistume jiems savo butą: mano vyras ir aš dar neturime vaikų, o jie laukiasi ketvirto – kaip šitaip drįsta reikalauti mūsų namų?

Keistas buvo tas sapnas, pilnas lietuviškų atgarsių, tarsi rasotos ryto pievos, kur laikas teka ne savo vaga.

Uncategorized

083

Diena, kai supratau, jog mano sesuo teka už mano buvusio vyro – septynmetės santuokos pabaiga, išdavystė šeimoje ir tiesos apie artimuosius atskleidimas

Diena, kai sužinojau, jog mano sesuo teka už mano buvusio vyro. Buvau ištekėjusi septynerius metus.

Uncategorized

0355

Man 50-ies, prieš metus žmona išėjo iš namų su vaikais, kol buvau darbe – grįžęs neradau nei jų, nei daiktų. Prieš kelias savaites gavau pranešimą: prašymas alimentų. Nuo tada automatiškai išskaičiuoja iš atlyginimo – nieko negaliu derėtis ar delsti, pinigai išeina tiesiogiai. Nebūsiu šventasis – esu neištikimas, pripažinti nesiryžau, bet ir visiškai neslėpiau. Žmona sakydavo, kad perdeda, kad mato, ko nėra. Buvau ir karštakošis – rėkdavau, nervuodavausi, namuose viską spręsdavau aš. Jei kas nepatiko – visi suprasdavo iš balso. Kartais mėtydavau daiktus. Niekad nemušiau, bet gąsdinau. Vaikai bijojo – supratau per vėlai. Grįžęs iš darbo girdėdavau tylą. Jei pakeldavau balsą – lįsdavo į kambarius. Žmona rinkdavo žodžius, vengdavo ginčų. Galvojau, kad tai pagarba – dabar suprantu, kad tai buvo baimė. Tuo metu man nerūpėjo – jaučiausi kaip maitintojas ir valdovas. Kai žmona išėjo, jaučiausi išduotas, norėjau nubausti – nedaviau pinigų, tikėdamasis, jog grįš. Nesugrįžo. Nuėjo tiesiai pas advokatą – teismas paskyrė automatinį alimentų mokėjimą. Dabar atlygis mažas, viskas dingsta dar prieš gavus. Žmonos ir vaikų namuose nebėra, matau retai ir iš tolo – jie manęs vengia, nieko nesako. Finansiškai spaudžia kaip niekad – moku nuomą, alimentus, skolas, beveik nieko nelieka. Kartais pykstu, kartais gėda. Sesuo man sako: pats kaltas.

Man penkiasdešimt metų. Prieš metus mano žmona Ieva išėjo iš namų kartu su vaikais. Ji išsikraustė, kol

Uncategorized

048

Trys rimtos meilės istorijos, trys kartai, kai buvau arti tėvystės – ir vis dėlto visada pasitraukdavau, kai kalba pasukdavo apie vaikų turėjimą: kodėl pabėgau iš santykių, kai reikėjo drąsos prisiimti atsakomybę už savo galimą nevaisingumą?

Gyvenime turėjau tris ilgalaikes draugystes. Visose trijose tikėjau, kad tapsiu tėvu. Ir visose trijose

Uncategorized

0214

Sėdėjau prie stalo, rankose laikiau nuotraukas, kurios ką tik iškrito iš anytos dovanų maišelio. Tai nebuvo atvirukai, ne sveikinimai – tai buvo atspausdintos nuotraukos, tarsi kažkas norėjo, kad jos liktų. Širdis nustojo plakti. Virtuvėje tiktai laikrodis mušė sekundes, krosnelė tyliai zvimbė palaikydama šilumą. Šiandien turėjo būti šeimos vakarienė – normali, švari, tvarkinga. Aš viską buvau suruošusi: staltiesė išlyginta, lėkštės vienodos, taurės geriausios, net ypatingas servetėles svečiams padėjau. Ir būtent tada, kai anyta įėjo su tuo maišeliu ir savo žvilgsniu, kuris visada man atrodydavo kaip patikra, viskas pasikeitė. „Parnešiau kažką smulkaus“, – pasakė palikdama maišelį ant stalo. Be šypsenos, be šilumos – tarsi žmogus, atnešęs įrodymus. Atidariau maišelį iš mandagumo ir tada nuotraukos nukrito ant stalo it pliaukštelėjimai. Pirmoje – mano vyras. Antroje – vėl jis. Trečioje jau nebeištvėriau – mano vyras… ir šalia jo moteris. Pakako žvilgsnio – ji nebuvo „atsitiktinė“. Viduje viskas sustingo. Anyta atsisėdo priešais ir susitvarkė rankovę taip ramiai, lyg ką tik būtų patiekusi arbatą, o ne numetusi bombą. „Kas čia?“ – paklausiau keistu žemu balsu. Anyta neskubėjo atsakyti, pati ramiai gėrė vandenį ir tada pasakė: „Tiesa“. Iki trijų suskaičiavau mintyse – žodžiai drebulio bangomis kaupėsi ant liežuvio. „Tiesa apie ką?“ Anyta atsilošė ir peržvelgė mane nuo galvos iki kojų, tarsi būčiau jos nuvylusi. „Tiesa apie tai, koks vyras, su kuriuo gyveni“, – tarė. Jaučiau – akys pildosi ašaromis ne iš skausmo, o iš pažeminimo. Pasiėmiau nuotraukas po vieną, pirštai drebėjo, popieriaus briaunos šaltos. „Kada darytos?“ „Pakankamai neseniai – nereikia apsimesti naivia, visi matome, tik tu apsimeti, kad nematai“, – atsakė. Atsistojau. Kėdė garsiai sugirgždėjo, tarsi bute atsiliepė aidas. „Kodėl jas atnešėt man, o ne vyrui kalbat?“ Anyta palenkė galvą: „Kalbėjau. Bet jis silpnas. Jis gaili tavęs. O aš… aš negaliu pakęsti moterų, kurios vyrai tempia žemyn.“ Tada supratau – tai nebuvo atskleidimas. Tai buvo puolimas. Ne gelbėti mane – norėjo pažeminti, priversti mane susitraukti, pasijusti nereikalingai. Atsigręžiau į virtuvę. Būtent tada orkaitė pyptelėjo – vakarienė iškepė. Tas garsas sugražino mane į realybę. Į ką buvau padariusi. „Žinot, kas šlykščiausia?“ – ištariau nežiūrėdama į ją. „Sakyk“, – sausai atkirto. Pasiėmiau vieną lėkštę, paskui kitą. Pradėjau serviruoti, lyg nieko neatsitiko. Rankos drebėjo, bet dirbo – kitaip būčiau sugriuvusi. „Šlykščiausia, kad jūs tas nuotraukas ne kaip mama atnešėt. Ne, kaip priešas“, – pasakiau. Anyta tyliai nusijuokė. „Aš – realistė. Ir tu turi būti realistė“, – pasakė. Sudėjau maistą į lėkštes, padaviau ant stalo ir pastūmiau vieną prieš ją. Anyta kilstelėjo antakį: „Ką darai?“ „Kviečiu vakarienės. Nes tai, ką padarėt, man sugadinti vakarienės neleisiu“, – atsakiau ramiai. Ir tada pamačiau – ji sutriko. To nesitikėjo. Tikėjosi ašarų, scenos, kad skambinsiu vyrui, žlugs visi planai. Bet aš to nepadariau. Atsisėdau priešais, sudėjau nuotraukas į krūvelę – ir ant viršaus padėjau baltą, švarią servetėlę. „Jūs norit mane matyti silpną. To nebus.“ Anyta susiaurino akis: „Bus. Kai jis grįš ir padarysi sceną.“ „Ne. Kai jis grįš – padavau vakarienę. Duosiu progą kalbėti kaip vyrui.“ Tarp mūsų įsivyravo tyla. Tik įrankiai skambtelėjo, nes kruopščiai viską dėliojau – lyg tai būtų svarbiausia. Po dvidešimties minučių – raktas spynoje. Vyras įėjo: „Kvepia nuostabiai…“ Tada pamatė anytą prie stalo. Veidas pasikeitė. „Kodėl tu čia?“ – paklausė. Anyta nusišypsojo: „Atėjau vakarienės. Juk tavo žmona – šeimininkė.“ Taip suleistos frazės – kaip peilis. Pažiūrėjau į vyrą tiesiai – be dramos, be teatro. Priėjo prie stalo, pamatė nuotraukas. Servetėlė šiek tiek nuslinko – viena nuotrauka kyšojo. Vyras sustingo. „Tai…“ – sušnabždėjo. Nesileidau jam pabėgti. „Paaiškink. Prieš mane ir anytą. Ji taip pasirinko.“ Anyta palinko į priekį, pasiruošusi spektakliui. Vyras sunkiai atsiduso: „Nieko ten nėra. Senos nuotraukos, iš kolegės, per firmos šventę. Kažkas nufotografavo.“ Žiūrėjau be žodžių. „Kas atspausdino?“ Vyras pažvelgė į anytą. Anyta nė nemirktelėjo – tik dar labiau patenkinta nusišypsojo. Tada jis padarė tai, ko nesitikėjau – paėmė nuotraukas, suplėšė pusiau, dar kartą, ir metė į šiukšliadėžę. Anyta pašoko: „Tu išprotėjai?!“ Vyras tvirtai pažiūrėjo į ją: „Išprotėjai tu. Čia mūsų namai. Ir ji mano žmona. Jei nori skleisti nuodus – išeik.“ Sėdėjau nejudėdama. Nesišypsojau. Bet kažkas manyje lūžo. Anyta griebė rankinę, išėjo trenkdama durimis, jos žingsniai laiptais aidėjo kaip įžeidimas. Vyras atsigręžė į mane. „Atsiprašau“, – sušnabždėjo. Pažiūrėjau į jį: „Aš nenoriu atsiprašymų. Aš noriu ribų. Noriu žinoti, kad kitąkart nebūsiu viena prieš ją.“ Vyras linktelėjo: „Kito karto nebebus.“ Atsistojau, išėmiau suplėšytas nuotraukų dalis iš šiukšlių, sudėjau į maišelį ir užrišau. Ne dėl to, kad bijojau nuotraukų. O dėl to, kad daugiau neleisiu niekam palikti „įrodymų“ mano namuose. Tai buvo mano tyli pergalė. O jūs – ką būtumėt darę? Patarkite…

Sėdėjau prie stalo, rankose laikiau nuotraukas, kurios ką tik iškrito iš dovanojamo maišelio, kurį atnešė