Zibainis

Tu esi be šeimos, palik namą sesei, jai dabar sunkiau, – tarė mano mama. Tau lengviau, o tavo sesė augina tris vaikus – turi suprasti. – Kodėl tokia paniurusi? – paklausė sesuo, atsisėdusi šalia manęs ant sofos su stikline sulčių. Baldai netilpo nuo vaikų klegesio, jos vyras pasakojo ką nors uošvei, mojuodamas šakute su pyragu. – Viskas gerai, – nusukau žvilgsnį. – Tiesiog pavargau, darbe buvo siaubinga diena. Sesuo nusišypsojo ir atmetė plaukų sruogą. – Jau kelias dienas noriu su tavimi pasikalbėti. Dėl tėčio namo. – Klausau tavęs. Ji palinko arčiau ir nuleido balsą. – Pagalvojom… Kam jums su vyru tas namas? Jūs dviese, turit butą. Mes – trys vaikai, nuomojamas dviejų kambarių. Jei persikeltume – grynas oras, kiemas, vietos visiems. Patylėjau, stebėdama dukterėčią, kuri pūtė žvakes ant torto. Šešeri metai, vyriausioji iš trijų. – Jums tas namas realiai nereikalingas, – tęsė sesuo. – Tik išlaidos: stogas bėga, tvora kreiva, remontas nesibaigiantis. „O jūs iš ko visa tai sutvarkysit?“ – šmėstelėjo mintis, bet nutylėjau. – Mama irgi pritaria, – pridūrė ji. – Prašom, mums nereikia dovanos, tik atsisakyk savo dalies. Vėliau susitarsim. Linktelėjau, nors viduje kažkas suspaudė. Važiuojant namo, vyras vairavo tylėdamas. – Kas nutiko? – Prašo, kad atsisakyčiau namo dalies. – Tu tiesiog turėtum ją atiduoti? – Taip. Sakė, jiems labiau reikia. Mes, atseit, visko turim. – Turim? – kartėliu nusišypsojo vyras. – Tą mūsų paskolotą „dviaukštį“? Kitą dieną paskambino mama. – Ar apsvarstei? – Nėra ką svarstyti. Namas pusiaukelėje mano. – Vis apie savo teises kalbi, – atkirto ji. – O apie šeimą? Jie augina tris vaikus, o tu viena. – Mūsų butas dar su paskola. Dar dešimt metų mokėsim. – O jie net to neturi. – Aš paskutinius mėnesius rūpinausi tėčiu. Vežiojau po ligonines, pirkau vaistus. O sesuo atvažiavo du kartus. – Tu vyresnioji, turi suprasti. Tu laisva. Laisva. Tas žodis pervėrė. Vakare sėdėjau virtuvėje su puodeliu arbatos. – Ir ji spaudžia? – paklausė vyras. – Taip. Kitą dieną susitikau su drauge. – Kada sesuo tau kažką padėjo? – paklausė ji. Atsakymo neradau. – Jie žino, kiek išleidot dirbtiniam apvaisinimui? – Ne. – Beveik milijonas. Nė vieno nėštumo. Ir vis tiek mano, kad tau lengviau. Nusprendžiau nuvykti į namą. Nuvažiavau viena. Apleistas kiemas. Girgždanti duris. Dulkių ir prisiminimų kvapas. Radau sąsiuvinį su tėčio rašysena – remonto planai. Jis darbavosi, bet nespėjo. Obelis, kurią sodinom kartu, kai buvau vaikas. Tas namas buvo ne tik turtas. Tai buvo atmintis. Kai mama atėjo ir tarė: – Tu be šeimos, tau lengviau… Nebepasigailėjau. – Trys bandymai dirbtinio apvaisinimo. Trys. Ir pirmą kartą pasakiau: – Namas mano. Jo neatiduosiu. Įsivyravo tyla. Bet ji jau nebebuvo tuščia. Ji buvo išlaisvinanti. Pavasaris atėjo anksti. Kaimynė tarė: – Jis tik tavęs laukė. Sėdėjau verandoje su arbata, ant pečių tėčio megztinis, priešais – obelis. Tai buvo mano namai. Ne todėl, kad pasidaviau. O todėl, kad turėjau teisę.

Tu juk be šeimos, palik namą sesei, jai dabar sunkiau, pasakė mama. Tau lengviau, o sesei trys vaikai

Uncategorized

059

Mano vyras mane paliko po vienuolikos metų santuokos, o priežastis, kurią išgirdau, buvo netikėtai paprasta: pasak jo, aš nustojau savimi rūpintis. Jis sakė, kad tai kaupėsi jau kurį laiką, nors apie tai niekada nebuvo atvirai kalbėjęs. Kai susipažinome, rūpinausi savimi kasdien: makiažas, kruopščiai parinkti drabužiai, visada tvarkingi plaukai. Dirbau, lankiausi renginiuose, turėjau laiko sau. Vėliau atsirado vaikai, rutina, atsakomybės. Toliau dirbau, bet prisiėmiau ir namų ruošą, gaminau maistą, tvarkiausi, lankiau vaikus pas gydytojus – dariau viską, kas laiko šeimą, nors to beveik niekas nepastebi. Mano dienos prasidėdavo prieš šešias ryto ir baigdavosi po vidurnakčio. Dažnai išbėgdavau be makiažo, nes paprasčiausiai nespėdavau; apsirengdavau tai, kas švariausia. Ne todėl, kad man nerūpėtų, o todėl, kad buvau išsekusi. Jis grįždavo namo, pavakarieniaudavo ir žiūrėdavo televizorių, kol užmigdavo. Niekada nepaklausė, kaip jaučiuosi ar ar reikia pagalbos. Laikui bėgant prasidėjo pastabos – kad savimi rūpinuosi vis mažiau, kad nebedėviu suknelių, atrodau apleista. Maniau, tai tik pavieniai komentarai. Niekada nemaniau, kad jie virs priežastimi jam išvažiuoti. Jis niekada nesakė: „Jaučiuosi nuo tavęs nutolęs“ ar „Reikėtų pasikalbėti“. Vieną dieną tiesiog susikrovė daiktus. Tą dieną jis pasakė tiesiai: nebejaučia to paties, esu pasikeitusi, jam trūksta moters, kuri rūpindavosi dėl jo. Primyniau jam viską, ką dariau dėl namų, vaikų, mūsų. Jis atsakė, kad to neužtenka – jam reikia didžiuotis moterimi šalia. Tyliai išėjo. Po kelių dienų sužinojau, kad jau susitikinėja su kita – be vaikų, turinčia laiko sportui ir galinčia kasdien rūpintis savimi. Tada supratau, kad problema niekada nebuvo tik makiažas. Šiandien vis dar keliuosi anksti, dirbu, rūpinuosi namais. Rūpinuosi savimi tada, kai to noriu pati, o ne kai kažkas to reikalauja. Nustojau savimi rūpintis ne todėl, kad nustojau mylėti – nustojau, nes nešiojau visą gyvenimą ant savo pečių. Ir vis tiek jis išėjo. Galvoju pradėti sportuoti, bet vis trūksta laiko. Na ir kas – matyt, jam niekada nereikėjo būtent manęs.

Mano žmona paliko mane po vienuolikos metų santuokos, o priežastis, kurią išgirdau, buvo stebėtinai paprasta

Uncategorized

024

Aš aštuonerius metus ją globojau. Nieko nesulaukiau už tai dėkingumo.

Aštuonis metus rūpinosį jos silpniu tėvu nežinomu svečiu, kaip iš sapno iškeltu laivu per Neries bangas.

Uncategorized

066

Vedžiau moterį su kūdikiu. Po aštuoniolikos metų ji mane paliko. Tačiau jos dukra pasirinko šventes praleisti su manimi.

Vedžiau moterį su mažu vaiku. Po aštuoniolikos metų ji mane paliko. Tačiau jos dukra nusprendė šventes

Uncategorized

0109

Skaudžiausias dalykas, kuris man nutiko 2025-aisiais, buvo sužinoti, kad vyras man buvo neištikimas… ir kad dar mano brolis, pusbrolis bei tėtis viską žinojo jau seniai Buvome susituokę vienuolika metų. Moteris, su kuria vyras užmezgė romaną, buvo sekretorė toje pačioje įmonėje, kurioje dirba mano brolis. Jų pažintį užmezgė būtent jis, todėl tai nebuvo atsitiktinumas. Jie dažnai susitikdavo darbo reikalais, renginiuose ir giminės susibūrimuose, kur vyro neištikimybę matydavo ir pusbrolis. Visi vieni kitus pažinojo ir nuolat matydavosi. Mėnesių mėnesius vyras gyveno su manimi, tarsi nieko nebūtų įvykę, o aš bendravau su broliu, pusbroliu ir tėčiu, nė neįtardama, kad visi trys žino apie neištikimybę. Nei vienas man neprasitarė. Nei vienas nepasakė nė žodžio ir nebandė manęs apsaugoti ar bent jau paruošti tam, kas vyksta už nugaros. Kai spalį sužinojau apie išdavystę, pirmiausia pasikalbėjau su vyru – jis patvirtino romaną. Tada tiesiai paklausiau brolio, ar žinojo, jis prisipažino. Pusbrolis irgi iškart pasakė, kad seniai viską pastebėjo, bet nenorėjo kištis. Tėtis taip pat žinojo, bet sakė, kad tai vidiniai sutuoktinių reikalai. Po visko išsikrausčiau, o namą parduodu. Skandalų ir barnių nebuvo – nesileisiu žeminama. Moteris tebėra įdarbinta pas brolį, o visi trys – brolis, pusbrolis ir tėtis – liko geruose santykiuose su mano vyru. Per Kalėdas ir Naujuosius, nors mama kvietė, atsisakiau dalyvauti šeimos šventėse, nes negalėčiau ramiai sėdėti su tais, kurie žinojo ir tylėjo. Jie šventė kartu, manęs prie stalo nebuvo nė per vieną iš datų. Nuo spalio nebendrauju su nė vienu iš jų ir nematau, kaip galėčiau jiems atleisti.

Skaudžiausias dalykas, kuris man nutinka šiemet, yra suvokimas, kad mano vyras mane apgaudinėja ir kad

Uncategorized

085

Uošvienė nusprendė pertvarkyti mano virtuvę pagal savo skonį, kol aš buvau darbe

Aistė stovėjo ant durų rėmo, neramiai laikydama rankųriščio diržą. Marius, prašau, stebėk, kad mama nesikištų

Uncategorized

061

Pagavau raugą, kai ji be leidimo matavosi mano drabužius

20240912, penktadienis Šiandien vėl susidūriau su šeimos aukso taisyklėmis, kurios man atrodo labiau

Uncategorized

0225

Man 50 metų ir kai pastojau nuo vaikino, dar buvau mokinė – abu buvome moksleiviai, nedirbome. Mano šeima mane išvarė, sakydami, kad sugėdinau namus ir jie neaugins „svetimo“ vaiko – išėjau naktį tik su mažu lagaminėliu. Tik vaikino šeima priėmė mus į savo namus, pasirūpino viskuo, padėjo baigti mokslus ir net pasiūlė apmokyti mane slaugytojos specialybės. Jo mama buvo šalia per gimdymą, mokė rūpintis kūdikiu, tėvai apmokėjo sąskaitas ir nėštumo tyrimus. Gyvenome taupiai, be prabangos, bet niekada netrūko palaikymo ir pagalbos. Su vyru baigėme mokslus, susituokėme, užauginome sūnų, šiandien mėgaujamės stipria šeima ir nepriklausomu gyvenimu. Su savo tėvais bendrauju tik minimaliai – jie manęs neišgelbėjo. Tikroji mano gyvenimo šeima yra mano vyro šeima.

Man dabar penkiasdešimt metų, o kai pastojau nuo savo vaikino, dar buvau mokinė. Mes abu lankėme mokyklą

Uncategorized

064

Mano buvęs pasirodė vieną šeštadienio popietę su didžiule puokšte gėlių, šokoladais, dovanų maišu ir ta šypsena, kurios nebuvau mačiusi mėnesiais – pagalvojau, kad ateina atsiprašyti ar pagaliau pasikalbėti apie viską, kas liko neišspręsta tarp mūsų. Jis buvo labai šaltesnis po išsiskyrimo, atrodė, tarsi būčiau jam visiškai svetima… Vos tik įžengė į vidų, pradėjo kalbėti apie tai, kaip daug mąstė, kaip aš jam rūpiu, kad esu „jo gyvenimo moteris“ ir kad jis suprato savo klaidas. Kalbėjo taip greitai, kad atrodė, jog išmoko kalbą atmintinai. Tylėdama klausiausi, nesuprasdama, iš kur tiek švelnumo po mėnesių tylos. Jis prisiartino, apkabino mane ir pasakė, kad nori „susigrąžinti tai, kas mūsų“. Ištraukė kvepalus, apyrankę ir dėžutę su laišku – viskas atrodė labai romantiška. Pradėjo įtikinėti, kad turime sau duoti dar vieną šansą, jog jis pasikeitęs ir su manimi nori viską padaryti tinkamai. Pradėjau justi nerimą – viskas atrodė per gerai, kad būtų tikra, juolab, kai kartu būdami jis niekada taip nesistengė. Tiesa paaiškėjo, kai jį pasikviečiau atsisėsti ir tiesiai paklausiau, ko jis nori. Tuomet jis pradėjo painiotis – pasakė, kad turi „nedidelę bankinę problemą“, kad jam reikalingas kreditas „verslui, kuris bus naudingas mums abiem“, ir jam trūksta tik vieno parašo – mano. Tada supratau, kodėl jis atsirado toks dėmesingas ir su tiek dovanų. Pasakiau, kad nieko nepasirašysiu. Jo veidas iš karto pasikeitė – šypsena dingo, žiedai sušnarėjo ant stalo, pradėjo ant manęs šaukti, kodėl juo nepasitikiu, kad čia jo „gyvenimo galimybė“. Kalbėjo taip, lyg būčiau jam skolinga. Dar išdrįso pasakyti, kad „jei dar jo noriu“, turiu padėti. Visa iliuzija subyrėjo taip greitai, kaip ir atsirado. Kai pamatė, kad nepavyks įkalbėti, ėmė maldauti – be šio kredito jis „prarastas“, o jei padėsiu, jis „oficialiai sugrįš pas mane“ ir pradėsime viską iš naujo. Tai buvo visiškai atviras piniginio intereso ir tariamo susitaikymo mišinys. Tuomet galutinai supratau, kad visa šita scena – dovanos, gėlės, švelnūs žodžiai – buvo tik kaukė, siekiant mano parašo. Galiausiai, kai tvirtai atsakiau, kad nieko nepasirašysiu, jis susirinko beveik viską: pasiėmė šokoladus, kvepalus, net apyrankę. Tik gėles paliko numestas ant grindų. Išėjo, pavadinęs mane nedėkinga, ir dar pasakė, kad „nebesiskųsčiau, jog jis nebandė gelbėti santykių.“ Duris uždarė taip, tarsi aš būčiau jam ką skolinga. Taip jų „susitaikymas“ truko vos penkiolika minučių.

Buvęs vaikinas pasirodė šeštadienio popietę, laikydamas rankose didžiulę rožių puokštę, dėžutę šokoladų