20251217, ketvirtadienis
Mano dienoraštį vėl užsirašau su šiltu, bet liūdnu jausmu. Jau devyniolika metų gyvenu paties kaime kartu su mama Marija ir senelių, kurią vis dar vadinu Faiga, šiaip tėvas man buvo tik šešėlis iš pasakų. Kartais darau įprastą įkvėpimo pratybą: Ką reiškia moters laimė? Aš dažnai pamirštu, kad šios dvasios klausimai tęsiasi ne tik mano, bet ir vaikų širdyse, ypač kai susiduriu su kasdienėmis ligų šaltiniais.
Buvo įdomu stebėti savo jaunąjį gyvenimą, kai, penktas klasės pabaiga, įrašiau į Rajono sveikatos kolegiją. Netrukus baigiau ir dirbu vietinėje poliklinikoje kaip slaugytoja, bet man tiesiog įkvepia galimybė padėti kaimynams. Mano rankos įpratusi pritaikyti švirkštą, matuoti kraujospūdį, o šiek tiek šypsena tai mano receptas skausmui nuslopinti. Vaikai, sunių ir katėtės, kurių skaičius net viršija mano amžių, patikėjo manimi jau nuo pat mažų kojų. Aš dažnai mušoju giedraus žalėjo padažą ir šiuos skausmingus skausmus apsinuvalau pati.
Vėl šiandien, išeidama iš poliklinikos, galvoje sukosi vienas vardas Gintaras. Ką aš galvoju, kai šis vardas pasirodo mano mintyse? Ar jis galbūt jau susituokęs, turintis vaikų krūvą, o gal tiesiog neužmiršo mūsų vaikystės džiaugsmų? Jis praėjo į mūsų kaimą pas savo senelę per jos laidotuves, bet tada mes iki šiol nebuvo laisvai bendrauję. Jo mama, panašiai kaip mano mama, vaikščiojo šalia jo, atsiklausydama, kad neaptiktų jokio žingsnio.
Žiema šį kartą jau įgaubė mūsų kaimą su grūdu sniego, o Naujieji metai jau sušuko nuo langų, o vasara greitai artėja, kaip šiltas vėjas po ilgo šaltų dienų. Mama Marija dirba pašto darbuotoja, o Faiga visada namie, kepdama šviežius pyragus, koldūnus ir varškės blynus. Ji visada primena man, kad šiluma slypi mažose detalėse.
Vakar nukreipiau savo žvilgsnį link kaimyno namo, kuriam raktą dar ne seniai perdavė Faiga, kai aš rūpinausi jos senelių rūpesčiais. Po didelių sniego urvų aš dažnai nuvalydavau kelią, tikėdamasi, kad Gintaras grįš. Tačiau šis kartas nepatenkino.
Labas, močiute, kur mama? Ar nebūna ji jau namuose? paklausiau, kai susitikau su savo močiute.
Ji išėjo pas draugę Mariją, šiek tiek susirgusi, bet greitu metu grįš. Tu prisėsk, aš tau padėsiu pasikelti prie stalo, atsakė Faiga, glostydama mane švelniai.
Ačiū, močiute, šalta dar šiandien, tačiau vasara artėja, ir šis šaltas atspirs kaip senas draugas, kuris išeina iš mano širdies, juokau, prisiminusi jos šiltus žodžius.
Po to nuėjau į savo nedidelę kambarėlį, kėlėsi nakties ramybė, o galvose vėl plūdo Gintaro prisiminimai. Vieną kartą jis padėjo savo seneliui Semui remontuoti stogą vasaros atostogų metu. Jis buvo dar sėkmės 17metis, bet po nesėkmingo sukimų nuo stogo beveik krito senelis laimėjo jį ranka, bet pažeidė koją įkandamu varžtu. Aš, stovėdama kieme, greitai pasiėmiau tvarsčius ir žalių, ir bėgau į kaimyno kiemą, kad galėčiau padėti.
Bola skausminga, Gintarai, aš tau pašalinsiu žaizdą ir supakuosiu tvarsčius, šaukiau, kai jis susiraugo koją. Jo močiutė, šaukydama rankomis, šnabždėjo:
Tavo širdis tokia, kaip gydytojas, kuris sugeba susipažinti su skausmais nuo pat pradžių.
Aš, apžiūrėjusi žaizdą, pažadėjau: Tai nėra rimtas skausmas, greitai pabaigsi. Ir nuolat klausiausi, ar jam nieko nežiūri. Mano mėlyna akys spindėjo užuojauta, o jis, pamatęs jas, šyptelėjo: Irgi nieko, nesu patyręs didelės skausmo.
Vėliau, kai Gintaras grįžo iš kariuomenės, matydamas savo mamą, ji susiraukė iš šalto balto. Jis negalėjo slėpti ašarų, o mama juokėsi iš laimės, kad jos sūnus pagaliau pamatė.
Ačiū Dievui, kad sugrįžai, sūnau, dabar galėsiu ramiai mirti, šnabždėjo ji.
Mama, neįsivaizduok, kad aš tavęs išduosiu, aš padėsiu visur, šėlko Gintaras, ir aš pamačiau, kaip jo širdis stiprėjo. Jis tapo tvirtas sūnus, teikdavo injekcijas, masažuodavo kojas, net kai mama turėjo silpną širdį.
Jis nusprendė grįžti į mūsų kaimą ir planavo atvykti savaitgalį. Nors jam buvo keista važiuoti per sniegą į seną, iššūkių kupiną namą, jis pažadėjo mama, kad sužinos, kas yra ten. Jo akys spindėjo, kai matė, kaip švariai viskas nuvalyta net šakės, per kurios net nevažiavo, buvo išvalytos iki vartų, o ant palangės stovėjo senas šluota.
Kai jis iškėlė raktą iš kišenės ir atidarė durį, už nugaros išgirdo mergelės balsą:
Sveikas, seniai tavęs nebuvo, bet aš tavęs laukiau.
Priešais stovėjo graži mergina su kailine ir balta šapka, akys spindėjo kaip dangui blyksniai. Ji prisipažino, kad tai jos močiutė, ir kad ji visą gyvenimą lauktų jo sugrįžimo. Ji prisiminė, kaip aš gydžiau jo koją, ir prisiminė mano šviesias, trumpas plaukus.
Aš Agota, ar tikrai nepamenamei manęs? paklausiau, šypsodama.
Agota, aišku! Tavo veidą atpažįstu iš karto. Tu man gydėi koją, kai buvai tik dvių metų aukštesnė tavo plaukai buvo šviesūs, kaip šilkiniai lašai.
Jis šypsojosi, žiūrėdamas į mane, o aš atsakiau:
Aš nuolat galvoju, kaip lauke krenta sniegas, kaip šiluma ateina po šaldymo. Ateikime į mūsų namus, gerkime arbatos su aviečių uogiene.
Gintaras sėdo prie stalo ir gėrė arbatos su varškės uogiene, klausydamasis mano pasakojimų. Mama ir močiutė perskambėjo šypsenomis po šiltų susitikimų. Aš prisipažinau, kad nuo vaikystės svajojau būti mediku, o dabar dirbu slaugytoja, ir tai suteikia man prasmės.
Meniu tikrai patiko, kai gydžiau tave, Gintarai, net be skausmo, juokavosi jis, žiūrėdamas į mano akys.
Aš tiesiog norėjau tave padėti, nes nuo pat pradžių mylėjau tave, šnabždėjau, raudindama veidą.
Gintaras, atsigręžęs į močiutę, sakė, kad jis norėtų likti čia, kad galėtų pasidalinti šia švaria aplinka su savo mama. Jis padovanos raktą galimai, o aš atpažinau, kad ši vieta tampa mūsų bendruomenės širdimi.
Kol Gintaras išlipdavo į autobusą, jis šaukdavo:
Močiutė, aš sugrįšiu, nes tavo akys niekada nepamirš mano žvilgsnio.
Aš atsispindžiau į grįžtantį autobusą, jausdamas, kad galų gale sužinojau, ką reiškia moters laimė ne materialūs dalykai, o šie šilti žvilgsniai, kurie pasilieka širdyje net po didžiausių audrų.
Šiandien grįžau namo su šypsena, jausdamas, kad mano gyvenimo kelias vėl susijungė su Gintaru, o jo akys man priminė, kad laimė yra ne kiti, o mūsų pačių širdyse.
Užrašiau šį dienoraštį, kad galėčiau vėliau prisiminti, kaip svarbu laukti, kaip svarbu saugoti mažus momentus, ir kokia džiaugsmo kupina yra tiesa, kai myli be apribojimų.
