Tą dieną Vytas grįžo namo iš darbo anksčiau nei įprastai. Paprastai jis įsivažiavosi į septynias vakaro, išgirdęs virtuvėje švilgantį keptą šakotį ir jausdavo vakarienės aromatą, persmelktą švelniai moters parfumu. Šį kartą jam leido išeiti darbalaukyje prie ketvirtos valandos viršininkas sutrūko. Vytas stovėjo prieš savo duris, jausdamas keistą nepatogumą, tiesiog kaip aktorius, kuris pasklido ant scenos per anksti.
Jis sukėlė raktą į spyną; mechanizmas švilgo per garsiai. Prie įėjimo kabėjo nepažįstamas vyriškas kostiumas, brangus, iš minkštos vilnos tikrasis jo paties kamščio vietoje.
Iš svetainės sklido susilaikytas moteriškas juokas tas gilus, aksinis, kuris visada atrodė jo asmeninė savybė. Po jo vyriškas balsas, nelabai aiškus, bet skambantis užtikrinančiai namų šiltais.
Vytas nejudėjo. Jo kojos, tarsi įsišaknijusios į parketo, kurį jis ir Birutė išrinkdavo kartu, ginčijantis dėl ąžuolo atspalvio, liko vietoje. Jis matė atspindį įėjimo veidrodyje blyšką veidą, suspaustą biuro gyvenimo kostiumą. Jis jautėsi svetimas savo paties namuose.
Jis žengė link garsų, nenuimdydamas batų, kas buvo griežtas jų namų taisyklių pažeidimas. Kiekvienas žingsnis aidėjo galvoje. Svetainės durys buvo truputį atsidariusios.
Ant sofos sėdėjo Birutė, ji, jo mylima Birutė, turbūt viena iš tų lietuviškų vardų, kurių niekur kito nebus, apsirengusi tamsiai turkio spalvos chaletu, kurį Vytas jai dovanojo per praėjusius gimtadienius. Jos kojos susuktos į šoną, namų jaukumu. Šalia jos nepažįstamas vyras, apie keturiasdešerių metų, vilnoje brangių dunkelinių mokasinų be kojinių (tai, kas Vytui labiausiai įkyrėjo), puikiai įsigaubusio marškinėlio su atviru kaklu. Jis laikė rankoje raudono vyno stiklinę.
Ant kavos stalo stovėjo tas pats kristalinės vazos Birutės šeimos relikvija puoštyje fistasčių. Lukštai išsibarstę po stalą.
Tai buvo ramios, intymios kasdienybės scena. Ne aistra, ne impulsyvumas, o paprasta, namų apgaulė skausmingiausia iš visų.
Jie visų gerų kartu pamatė Vytą. Birutė susigriovė, vynas iš jos stiklo iškrito, palikdamas raudoną dėmę šviesiame chalete. Jos akys, plačiai atvertos, išreiškė ne siaubą, o paniką, tarsi vaikas, sugautas už nepaklusnumo.
Nežinomas vyras lėtai, beveik tingiai pastatė stiklinę ant stalo. Jo veide nebuvo nei baimės, nei gėdos tik šiek tiek supainioto, lyg būtų nutrauktas svarbiausias akimirkos momentas.
Vyt pradėjo Birutė, balsas subyrėjo.
Jis neįsiklausė. Jo žvilgsnis nukritė į mokasinas, kurių jis galėjo lengvai vaikščioti po svetainę, ir į savo dulkinus batus. Dvi poros avalynės vienoje erdvėje. Du pasauliai, kurie neturėjo susilieti.
Manau, aš eisiu, sakė nepažįstamas, keliantis kūną neprotingai lėtai šiai situacijai. Jis priėjo prie Vito, pažvelgė į jį ne iš aukštų, o smalsiai, tarsi į eksponatą muziejuje, pakvietė galvą ir sukosi į įėjimo koridorių.
Vytas stovėjo kaip šalto sniego skaidulė. Jis girdėjo, kaip nepažįstamas užsidėjo kostiumą, kaip švilgė spyna. Durys užsidarė.
Jie liko vieni, apsupti tylios, griaudžiančios laikrodžių tikėjimo. Oro kvapas buvo vyno, brangaus vyriško parfumo ir išdavystės.
Birutė laipstelių pakabino pečiais, tarsi apkabindama save. Ji šnabždėjo žodžius: Tu nesupranti, Tai ne tai, ką galvoji, Mes tiesiog kalbėjomės ir tai skambėjo per storą stiklinę. Žodžiai neturėjo svorio.
Vytas priėjo prie kavos stalo, paėmė nepažįstamo stiklinę. Jo kvapas buvo svetimas. Jis žiūrėjo į raudoną dėmę ant chaleto, į išsibarstusius fistasčių lukštus, į nepilną vyno butelį.
Jis nekreipė šauksmo. Jis nešaukė. Viena išgąsdinta, fizinė gąsdinimas užplūdo jo širdį visiškas atmetimas namų, sofos, chaleto, kvapo, net jo paties.
Jis padėjo stiklinę atgal, atsigręžė ir tyrėjo į koridorių.
Kur eisi? Birutės balsas drebėjo, baimė skambėjo jo žodžiuose.
Vytas sustojo prie veidrodžio, pažvelgė į savo atspindį į tą, kurio neseniai nebuvo.
Nenoriu čia likti, pasakė jis tyliai, aiškiai. Kol oras ne išvėsis visiškai.
Jis išėjo iš buto, nusileido laiptais, sėdo ant suolo prieš savo namų įėjimą. Iš traukos ištraukė telefoną, bet baterija buvo išsikrovusi.
Jis stovėjo ir žiūrėjo į savo buto langus, į šiltą šviesą, kurią taip mylėjo. Laukė, kol iš šių langų išvėsis kvapas svetimo kvapo, mokasinių ir to, ką kadaise vadino savo gyvenimu. Jis nežinojo, kas bus toliau, bet žinojo, kad kelio atgal į tą patį namą, į tą patį likimą, kai buvo ketvirta valanda, nebus.
Jis sėdėjo ant šalto suolo, o laikas tekėjo kaip vanduo nuo kalnalų. Kiekviena sekundė degino aiškumą. Jis pamatė, kaip jo lange švilpė šešėlis Birutė priėjo, norėjo jį pamatyti. Jis atsigręžė.
Praėjus kelioms minutėms pusvalandžiui, ar valandai įėjimo durys atsidarė. Ji išėjo be chaleto, tik su paprastais džinsais ir megztiniu, rankoje laikydama pledą.
Ji lėtai perėjo kelio perėjimą ir sėdo šalia jo ant suolo, palikdama tarp jų pusę žmogaus erdvės. Ji ištempė pledą jam.
Imk, šiltai užsidėk.
Ne, ačiū, atsakė jis, nekreipdamas į ją.
Jo vardas yra Arūnas, tyliai pasakė Birutė, žiūrėdama į asfaltą. Mes pažįstamės tris mėnesius. Jis kavinės savininkas šalia mano sporto klubo.
Vytas klausėsi, nesukreipdamas galvos. Vardas, darbas tai nebuvo svarbu. Tai tik fono garsai prie didžiausio kad jo pasaulis nulūžo ne garsiu sprogimu, o tyliu, kasdieniu spragtelėjimu.
Aš neatsiprašau, jos balsas drebėjo. Bet tu… per metus tiesiog dingai. Atėjo valgyti, žiūrėti naujienas, užmigai. Neberegavai mane. O jis… jis mane regėjo.
Regėjo? Vytas pirmą kartą vakare pasuko į ją. Jo balsas buvo aštrus nuo tylos. Ar jis matė, kaip gerti mano vyną iš mano stiklo? Ar matė, kaip išmesi fistasčių lukštus ant mano stalo? Tai jis matė?
Ji suspaudė lūpas, akys prisipildė ašarų, bet jos nenuleido.
Aš neieškau atleidimo. Ir nenoriu iš karto visko pamiršti. Aš tiesiog… nežinojau, kaip pasiekti tave be tavęs. Atrodo, kad tik tapus monstru, vėl tapau žmogumi, kurio tu pastebėjai.
Aš sėdžiu čia, lėtai pradėjo Vytas, surinkdamas žodžius, ir man bjauru. Man bjaurus šis svetimo parfumo kvapas mūsų namuose. Man bjauros šios mokasinos. Bet labiausiai man bjauri mintis, kad tu galėjai taip su manimi elgtis.
Jis pakėlė pečius. Nugaras išgyveno nuo šalčio ir nekviesto stovėjimo.
Aš nežiūrėsiu ten šiandien, sakė jis. Negaliu grįžti į butą, kur viskas primena tą dieną… kvėpuoti šiuo oru.
Kur eisite? jos balsas skambėjo tikra, gyva baimė. Baimė visiškai prarasti.
Į viešbutį, jis nurodė. Turiu kur miegoti.
Ji linktelėjo.
Noriu, kad aš išvyktų pas draugę? Palikčiau tave vieną bute?
Jis nusisukė.
Tai nepakeis to, kas įvyko viduje. Namų nereikia oro, Birutė. Galbūt jį reikia parduoti.
Ji nusišypsojo, tarsi smūgis sužado. Šis namas buvo jų bendras svajonės, tvirtovė.
Vytas atsistojęs nuo suolo, judesiai lėti, nuovargiai.
Rytoj, sakė jis, nesikalbėsime. Pora dienų tiesiog tylėsime, atskiri. Vėliau… patikrinkime, ar dar ką nors turime sakyti.
Jis apsisukė ir ėjo per gatvę, nežiūrėdamas atgal. Jis nežinojo, kur eina. Nežinojo, ar sugrįš. Žinojo tik, kad gyvenimas iki šio vakaro baigėsi. Ir, pirmą kartą per daugelį metų, jam teko žengti į nežinomybę ne kaip vyras, ne kaip pora, o tik kaip žmogus, išsekęs ir skausmingas. Ir šio skausmo, paradoksaliai, jis vėl pajuto, kad gyvas.
Jis ėjo be tikslo, o miestas atrodė svetimas. Šviesos šaltinis meta staigius šešėlius, kuriais lengva pasiklysti. Vytas įsibraukė į pirmą pastatytą svečių namelį ne dėl taupymo, o dėl norėjimo išnykti, ištirpti kambaryje, kur kvapo chloro ir nežinomų gyvenimų.
Kambarys priminė ligoninę patalpą: balti sienos, siaura lova, plastikinė kėdė. Jis atsisėdo prie lovos krašto, o tyla drebėjo ausyse. Nebuvo medžio grindų skriejimo, šaldytuvo šurmulio, nei žmona šalia kvėpimo. Tik triukšmas galvoje ir krūva krūtinėje.
Jis ištraukė telefoną, jį įkrovė prie registracijos stalo. Ekranas atgijo, švytėjo pranešimais kolegų pokalbiai, darbo grupės, reklamos. Visiški paprasti vakarų žmonių skambučiai. Tai buvo nepakeliamas normalumas.
Jis parašė viršininkui trumpą žinutę: Sergstu, nerodysiu dar kelias dienas. Nesižudijo. Jaučiasi apsinuodijęs.
Jis nuplovė kūną, įėjo dušu. Vanduo buvo beveik karštas, bet jis nejausė temperatūros. Sėdėjo, nuleido galvą ir stebėjo, kaip srovės nuvalo dienos dulkes. Pakėlė akis į įskaldytą veidrodį virš kriauklės, matydamas savo atspindį išsekusį, suspaustą, svetimą. Ar toks jis buvo Birutės širdyje? Ar toks jis buvo visus mėnesius?
Jis guli ant lovos, išjungia šviesą. Tamsa nepadavė ramybės. Prie akų nuolat besisukančios nuotraukos, kaip pasmerktos skaidrės: kostiumas ant pakabos, vyno dėmė ant chaleto, mokasinos be kojinių. Ir saldžia, kartiška žodžiai: Tu nebegali matyti manęs.
Jis neretė, bandydamas rasti patogią padėtį, bet niekas nebuvo patogu. Viskas buvo netrūkšti ir ne taip. Jis išgirdė mintį, kuri juo šoktelėjo, bet kartą nukeliaukė, kaip varna ar gal tai jis pats, savo atitolimas, savišvaistymas, pavesė ją į toliau su mokasinais? Neieškodamas jos kaltės, neatskiriamas jos atsakomybės, bet…
Birutė ne miegojo. Ji vaikščiojo po butą kaip dvasia, rankas sukabindama už nugaros. Sustojo šalia sofos. Vyno dėmė ant chaleto išdžiūvo, tapdama rusvų, bjaurų žymėjimą. Ji suslėgė chaletą ir įmetė į šiukšlių dėžę.
Po to ji priėjo prie stalo, paėmė iš vyno stiklinę, kurią gėrė Arūnas. Ilgai žiūrėjo į ją, nuvedė į virtuvę ir su jėga sudaužė stiklo dugną kriauklėje. Kristalas skilus, išsisklaidė į gabalus šiek tiek lengviau.
Ji surinko visus įrodymus išmetė fistasčius, išpilė nepilną vyną, ištrynė stalą, išbalino trupinius. Bet jo parfumo kvapas liko ore, įsiskverbęs į užuolaidas, į sofa užvalkalą. Jis buvo visur. Kaip ir gėda, ir keista išsilaisvinimo jausmasIr nors likimas išdūžė mūsų gyvenimus į skirtingas upes, tik laikas galės išgauti, ar šios skausmo upės vėl susijungs į vieną jūrą.
