Prieš daug metų.
— Aš neisiu! — Sušuko Aušra ir įtiniai užtrenkė savo kambario duris.
— Oho, karaliene! Kas čia išsirinko — surinko Loreta, iš tiesų kartėdama chalata. — Gyvena ant manęs, bet dar sąlygas diktuoja.
Aušrai buvo penkiolika. Jos tėvas žuvo avarijoje prieš dvejus metus, o nors tėvai ir buvo išsiskyrę, merginos motina — Onutė — neišlaikė sielvarto: iš pradžių ašaros, po to gėrimai, o galiausiai — greitoji pagalba. Tuomet — tyla. Širdis sustojo.
Mergaitę nepaimė į vaiką namus, nes ją paėmė pas save dėdienė, tėvo sesuo — Rūta, griežta, nekalbinga moteris su sidabriniu kuodeliu pakaušyje. Ji ir įformė globą Aušrai. Bet po pusmečio, kaip išsižadėjusi nepatogios kuprinės, ji jos atsisakė: „Aušra nekontroliuojama, neklauso, nenori pas mus gyventi, o vyras prieš, bet pas Lalę vietos užteks“.
Taip Aušra ir atsidūrė patėvio namuose. Loreta buvo antroji jos tėvo žmona. Ta pačia, dėl kurios motina savo laikę kentėjo. Anksčiau Aušra ją nekęlė iš tolo. O dabar teko gyventi po vienu stogu.
— Valgysią? — Įsiūsčiau paklausė Loreta, triseldama šaukštu apie puodą.
— Ne, — atsakė mergina atsitraukusiai.
— Na ir nereikia. Tik traškučių po namų neieškok. Jų nepirkau.
Loretos namas buvo senas, tačiau erdvus ir žymiai jaukus. Tėvas spėjo padaryti remontą: virtuvė su kavos spalvos baldais, svetainė aptapyta smėlio spalvos plokštelėmis, net naujas katilas buvo įrengtas. Nors namas ir šilta, tačiau kažkodėl Aušrai jame kliuvo šalta.
— Pakalbėkime tiesiai, kaip yra, — vieną dieną pasakė pati, nebekentėdama. — Žinai, aš tavęs nemėgstu. Ir tu manęs nemėgsti. Tai abipusė. Bet aš daviau žodį tavo tėvui: tavęs neišsižadėsiu. Tu mokinysies, aš virsiu maistą, namuose švaru — gyvenk, bet nekomanduok čia ir nesivaizduok našlaitė. Aš irgi gyvenime daug nusilaukiau.
Aušra suspaudė kumščius, bet nutilo.
— Man motinos — tęsė Loreta — septynerių sulaukus nebeliko, tėvas gerdavo. Dirbau trimis darbais nuo penkiolikos. O tavo tėvelis, beje, pats mane puolė. Tai dėl jo nepyk.
Tuo jirc ir pakakė.
Žodis prie žodžio, pokalbiai pradėjo trumpėti, o žvilgsniai — aštri. Jie nesikarštenavo atvirai, tačiau namuose kvepė įspaudžiu.
Vieną dieną, Aušra grįžus iš mokyklo, ant stalo pamatė raštelį ir nustebo:
> „Vykstu pas seseri į Šaukėnus. Sugrįžiu per savaitę. Pinigai ant stalo. Įsigyk bulvių, jei gali, patvirink sau pati. Nepamiršk, katinas valgo pagal tvarkaraštį. L.“
Jokių bučinių, „rūpinkimi“, „nenudžiūk“. Tik katinas, bulvės ir tvarkaraštis. Aušra net apgailestavo.
Ji staiga suprato, kokiai buvo aplink tuščia. Televizorius užgesintas, virdulys šaltas, net dulkės nebuvo suspėjusios nusėsti palangėje. Ir pirmą kartą per visą laiką ja kirtė baimė.
— O kas jeigu ji nesugrįš? Ką tada veiksiu? — sušnabždėjo ji į tuštumą.
Aušra nuėjo į Loretos kambarį, pasidairė į spintą, į stalčių… Ir rado nuotraukas. Štai mažyte Loreta su kasytėmis. Toliau kaip mergina — baltame chalate. O čia — kaip kartu su jos tėvu. Ir — kaip kartu su ja, su Aušra, dar trijų metų kūdikė rankose. O Loretos šypsena tada buvo tikra.
Aušra atsisėdo ant lovos krašto ir netikėtai pradėjo verkti. Jai sieloje viskas susimilko: skausmas, apmaudas ir baimė.
—
Dienos be Loretos bėgo lėtai, bet kažkaip itin… laisvai.
Aušra įjungdavo muziką, valgė tiesiog iš puodo, gulėdavo su katinu ant sofos. Tač
Ir net kai buvo ramiausiai, ši motina ir dukra žinojo — jų meilė buvo kaip Lietuvos nemirštanti beržų giraitė, liepsnojanti tyliai, bet atkakliai.