„Pardavėme jums namą. Turime teisę čia likti savaitę“, – sakė buvę šeimininkai. 1975 metais su šeima persikėlėme iš kaimo į miestą – nusipirkome namą miesto pakraštyje ir patyrėme tikrą lietuvišką nuotykį… Tuomečiai kaimiečiai visada vieni kitiems padėdavo, taip buvo ir su mano tėvais. Tad, kai buvę namo savininkai paprašė leisti jiems dar kelias savaites pagyventi jau mūsų naujame name, kol susitvarkys formalumus, tėvai sutiko. Tie žmonės turėjo didžiulį, piktą šunį – Afą, kurio nenorėjome priimti, nes jis mūsų neklausė. Tą šunį atsimenu iki šiol. Praėjo savaitė, antra, trečia, o buvę savininkai vis dar gyveno mūsų name, iki pat pietų gulėdavo lovoje, retai kur išeidavo ir akivaizdžiai neketino išsikelti. Svarbiausia – jie vis dar elgėsi tarsi čia būtų namo šeimininkai, ypač ankstesnio savininko mama. Mano tėvai vis primindavo apie susitarimą, tačiau jų išsikraustymas vis buvo atidedamas. Šunį leisdavo į lauką ir visiškai juo nesirūpino. Jis ne tik teršė mūsų kieme, bet ir bijojome išeiti laukan – šuo puldavo visus. Tėvai ne kartą maldavo jų šuns nelaikyti palaido. Tačiau vos tik tėtis išvažiuodavo į darbą, o brolis su sese į mokyklą, šuo jau bėgiodavo po mūsų sodą. Tačiau galiausiai būtent tas šuo padėjo tėčiui atsikratyti įžūlių „gyventojų“. Sesė, grįžusi iš mokyklos, pravėrė kiemo vartelius, nekreipdama dėmesio į šunį. Juodas kaip veršis, jis pargriovė ją ant žemės – laimė, didelės žalos nepadarė, tik drabužiai buvo sutrinti. Šunį pagavo ir pririšo, o jie apkaltino mano mažąją sesę, kad ši grįžo per anksti. O vakare viskas prasidėjo! Tėtis grįžęs namo, dar nenusivilkęs paltą, ištempė senąją moterį už rūbų į lauką. Po jos puolė dukra ir žentas. Visi jų daiktai lėkė per tvorą į purvą ir balą. Jie bandė atstatyti šunį ant tėčio, bet šis, pamatęs, kas vyksta, nuleido uodegą ir susirangė savo būdoje – nė už ką nebenorėjo palikti kiemo. Po valandos visi jų daiktai jau buvo už vartų, o šuo su savo šeimininkais sėdėjo kitame tvoros gale.

Mes jums pardavėm šį namą. Turime teisę čia gyventi dar savaitę, sakė buvę šeimininkai.

1975-aisiais persikėlėm iš kaimo į miestą. Įsigijom namą pačiame Vilniaus pakraštyje, bet viskas vyko taip keistai, lyg sapne be aiškios pradžios.

Kaimynai tuomet visada padėdavo vieni kitiems taip gyveno ir mano tėvai.

Taigi, kai senieji savininkai paprašė, ar galėtų dar keletą savaičių pasilikti mūsų naujame name, kol sutvarkys visas popierines bylas iškart sutikom. Atrodė, kad kitaip ir būti negali, lyg pats laikas būtų mus apipainiojęs siūlais.

Šie žmonės turėjo milžinišką juodą šunį, kuris atrodė lyg iš dūmų ar iš šešėlių. Mes jo nenorėjome imti nes jis niekada mūsų neklausė. Šio šuns vaizdas man mintyse vis dar tįsta kaip tirpstantis ledas.

Praėjo savaitė, antra, trečia, o buvę šeimininkai vis dar gyveno mūsų namuose, išvis lyg laikas būtų sustabdytas. Jie miegodavo iki vakarienės, retai išeidavo iš namų ir, regis, iš vis neketino kraustytis. Svarbiausia, jog elgėsi tarsi tebevaldo namą ypač buvusio šeimininko motina.

Tėvai nuolat primindavo apie sutartį, tačiau jų išvykimas kasdien tolsta kaip rūkas ryte.

Šunį kasryt išleisdavo į sodą, visai nesirūpindami, ką jis daro. Jis ne tik teršė mūsų daržą, bet ir kėlė baimę net į kiemą išdrįsti žengti. Kiekvieną sutiktą puldavo, lyg sapne, kai bandai bėgti, bet nori ar ne koja įklimpsta į purvą. Tėvai prašė, kad to šuns nelaikytų palaido, tačiau vos tėvas išeidavo į darbą, o brolis ir sesuo į mokyklą, šuo vėl būdavo laisvas.

Šuo galiausiai padėjo tėvui atsikratyti įžūlių gyventojų.

Sesė Austėja grįžo namo iš mokyklos, atidarė vartus net nepastebėdama šuns. Tas juodas padaras, kaip iš dūmų kilęs, ją pargriovė tik per sapnišką laimę nesužeidė smarkiau, tik drabužius suplėšė. Šunį teko surankinti ir pririšti. Tie žmonės tada apkaltino mažąją sesę, kad per anksti grįžo namo.

Vakare prasidėjo keisčiausia dalis: tėvas sugrįžo po darbo, dar nenusirengęs palto, ištempė buvusią šeimininkę, apsivilkusią margu močiutės sijonu, tiesiai į Gėlių gatvės purvą. Iš paskos išbėgo jos duktė ir žentas, visų jų daiktai lyg keisti objektai, išmesti sapne, skriejo per tvorą į balas.

Jie bandė užsiundyti savo šunį ant tėvo, bet šuo pamatęs šią sceną, įsitraukė uodegą ir įsirangė į savo medinę būdelę. Atrodė, pats laikas jam išgaravo iš pilvo. Po valandos visi jų daiktai buvo lauke, vartai užrakinti, o šuo jau sėdėjo kitapus tvoros su likusiais savo keriniais šeimininkais danguje tįsojo pailgi debesys, o mūsų kiemą dengė saldžiai tirštas sapno oras.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

fifteen − thirteen =

„Pardavėme jums namą. Turime teisę čia likti savaitę“, – sakė buvę šeimininkai. 1975 metais su šeima persikėlėme iš kaimo į miestą – nusipirkome namą miesto pakraštyje ir patyrėme tikrą lietuvišką nuotykį… Tuomečiai kaimiečiai visada vieni kitiems padėdavo, taip buvo ir su mano tėvais. Tad, kai buvę namo savininkai paprašė leisti jiems dar kelias savaites pagyventi jau mūsų naujame name, kol susitvarkys formalumus, tėvai sutiko. Tie žmonės turėjo didžiulį, piktą šunį – Afą, kurio nenorėjome priimti, nes jis mūsų neklausė. Tą šunį atsimenu iki šiol. Praėjo savaitė, antra, trečia, o buvę savininkai vis dar gyveno mūsų name, iki pat pietų gulėdavo lovoje, retai kur išeidavo ir akivaizdžiai neketino išsikelti. Svarbiausia – jie vis dar elgėsi tarsi čia būtų namo šeimininkai, ypač ankstesnio savininko mama. Mano tėvai vis primindavo apie susitarimą, tačiau jų išsikraustymas vis buvo atidedamas. Šunį leisdavo į lauką ir visiškai juo nesirūpino. Jis ne tik teršė mūsų kieme, bet ir bijojome išeiti laukan – šuo puldavo visus. Tėvai ne kartą maldavo jų šuns nelaikyti palaido. Tačiau vos tik tėtis išvažiuodavo į darbą, o brolis su sese į mokyklą, šuo jau bėgiodavo po mūsų sodą. Tačiau galiausiai būtent tas šuo padėjo tėčiui atsikratyti įžūlių „gyventojų“. Sesė, grįžusi iš mokyklos, pravėrė kiemo vartelius, nekreipdama dėmesio į šunį. Juodas kaip veršis, jis pargriovė ją ant žemės – laimė, didelės žalos nepadarė, tik drabužiai buvo sutrinti. Šunį pagavo ir pririšo, o jie apkaltino mano mažąją sesę, kad ši grįžo per anksti. O vakare viskas prasidėjo! Tėtis grįžęs namo, dar nenusivilkęs paltą, ištempė senąją moterį už rūbų į lauką. Po jos puolė dukra ir žentas. Visi jų daiktai lėkė per tvorą į purvą ir balą. Jie bandė atstatyti šunį ant tėčio, bet šis, pamatęs, kas vyksta, nuleido uodegą ir susirangė savo būdoje – nė už ką nebenorėjo palikti kiemo. Po valandos visi jų daiktai jau buvo už vartų, o šuo su savo šeimininkais sėdėjo kitame tvoros gale.