Parduotas draugas. Senelio pasakojimas Ir jis mane suprato! Linksma nebuvo – supratau, kad tai kvaila užmačia. Aš jį pardaviau. Jis galvojo, kad tai tik žaidimas, bet paskui suprato, jog pardaviau. Laikai visada kiekvienam savi: vienam all inclusive neatrodo dosnus, kitam duonos su lietuviška dešra iki soties – laimė. Taip jau gyvenome skirtingai – visko nutikdavo. Mažas tada buvau. Mano dėdė, dėdė Algirdas, mamos brolis, padovanojo man aviganio šuniuką – buvau be galo laimingas. Šuniukas mane pamilo, suprato iš pusės žodžio, žiūrėjo į akis ir laukė, laukė, kada duosiu komandą. – Gulėt, – kantriai pasakydavau, ir jis atsiguldavo, ištikimai žiūrėdamas, tarsi būtų pasirengęs už mane gyvybę atiduoti. – Tarnyba! – sušukdavau, ir šuniukas šokdavo ant storesnių letenų, stodavosi rimtai, nurydavo seilę. Jis laukė, ilgėjosi užmokesčio, laukė skanuko. Bet aš neturėjau kuo jo palepinti. Patys tąsyk badavome. Tokie laikai buvo. Mano dėdė Algirdas, mamos brolis, kuris padovanojo man šuniuką, kažkada man pasakė: – Nesikrimsk, berniuk, pažiūrėk, koks jis ištikimas, atsidavęs. Tu jį parduok, o po to pašauk – jis ir pabėgs, niekas nematys. O už gautus pinigus nupirksi skanėstų ir jam, ir sau su mama. Klausyk dėdės, žinau, ką sakau. Man ši mintis patiko. Nesupratau tuomet, kad taip daryti negražu. Juk suaugusysis patarė, o ir skanėstui užteks. Pakuždėjau savo ištikimajam šuniukui, Verčikui, į šiltą gauruotą ausį, kad iš pradžių atiduosiu, bet paskui pašauksiu ir tegul bėga pas mane, bėga nuo svetimųjų. Ir jis mane suprato! Suamžė, kad taip ir padarys. Kitą dieną uždėjau jam pavadį ir vedžiau į stotį. Ten visi ką nors parduodavo – gėles, agurkus, obuolius. Kai traukinys atvyko, žmonės pradėjo pirkti, derėtis. Atsistojau priekyje, timptelėjau šunį, bet niekas nesiartino. Kai dauguma jau praėjo, priėjo kažkoks rimto veido vyras prie manęs: – Berniuk, ko stovi čia – gal ką lauki, o gal šunelį parduoti ketini? Šaunus šuniukas, imsiu, tinka. Ir įspraudė man pinigus į delną. Perdaviau jam pavadį, Verčikas kraipė galvą, linksmuoliai čiaudėjo. – Eik, Verčiuk, eik, drauge, – sušnabždėjau, – aš tave pašauksiu, eik. Ir jis nuėjo su vyru, o aš slapčia sekiau, kur jis mano draugą nusives. Vakare parsinešiau namo duonos, lietuviškos dešros, saldainių. Mama griežtai paklausė: – Pavogei iš ko nors, ar ką? – Ne, mama, nuėjau prie stoties, padėjau panešti daiktus, va ir uždirbau. – Na, šaunuolis tu, sūneli, eik miegoti, pavargau aš, pavalgyk ir einam. Ji net nepaklausė apie Verčiką, jai vis tiek nerūpėjo. Dėdė Algirdas atėjo ryte. Ruošiausi į mokyklą, nors labiau norėjau bėgti pas Verčiką, šaukti jį. – Tai ką, pardavei draugą? – nusijuokė, paglostė mano plaukus. Atsitraukiau ir nieko neatsakiau. Naktį visai nemiegojau, duonos su dešra neryjau, burnoje nelindo. Linksma nebuvo, supratau, kad tai buvo kvaila užmačia. Ne veltui mama Algirdo nemėgo. – Jis kvailas, neklausyk jo, – sakydavo. Paėmiau kuprinę ir išbėgau iš namų. Iki to namo buvo kokie trys kvartalai, nubėgau nesustodamas. Verčikas sėdėjo už aukštos tvoros, buvo pririštas storu virvagaliu. Šaukiau jį, bet jis liūdnai žiūrėjo, galvą padėjęs ant letenų, vizgino uodegą, bandė loti, bet balsas užstrigo. Aš jį pardaviau. Jis galvojo, kad tai tik žaidimas, o paskui suprato, kad pardaviau. Tada į kiemą išėjo šeimininkas ir griežtai šūktelėjo Verčikui. Šis nuleido uodegą – supratau, kad reikalai prasti. Vakare prie stoties panešiojau daiktus. Mokėjo mažai, bet uždirbau reikiamą sumą. Buvo baisu, bet atėjau prie vartelių ir pasibeldžiau. Pažįstamas vyras atidarė: – A, berniuk, ko atėjai? – Dėde, žinokit, apsigalvojau, štai, – ištiesiau jam atgal pinigus, kuriuos už Verčiką gavau. Vyras žiūrėjo į mane primerkdamas akis, tyliai paėmė pinigus ir atrišo Verčiką: – Žinok, pasiimk, jis ilgisi, sargas iš jo neišeis, bet žiūrėk, gal tau ir neatleis. Verčikas liūdnai žiūrėjo į mane. Mūsų žaidimas virto išbandymu. Vėliau priėjo, lyžtelėjo man ranką, nosimi paspyrė pilvą. Nuo to laiko praėjo daug metų, bet supratau – niekada, net ir juokais, draugų neparduoda. Mama tada apsidžiaugė: – Vakar buvau pavargus, vėliau galvoju – o kur mūsų šuo? Jau pripratom, mūsų jis, Verčikas! O dėdė Algirdas pas mus ėmė rečiau užsukti – mums jo pokštai nebepatikdavo.

Parduotas draugas. Senelio pasakojimas

Ir jis mane suprato!
Nebuvo linksma, supratau, jog tai kvaila idėja.
Aš jį pardaviau. Jis manė, kad tai žaidimas, bet paskui suprato, jog pardaviau.
Gyvenime visiems savi laikai. Vienam pomėgis atostogauti prabangiai, kitam duonos riekė su dešra džiugina labiau už viską.

Tai ir mes gyvenome kiekvienas savaip, buvo visko.

Mažas tada buvau. Dėdė mano, mamytės brolis, padovanojo man aviganio šuniuką ir buvau laimingas. Šuniukas manimi pasitikėjo, suprasdavo iš pusės žodžio, žvelgė tiesiai į akis ir vis laukė laukė, kol duosiu kokią komandą.

Gulk, palaukęs sakydavau, ir jis atsiguldavo, atsidavęs žvelgdamas į mane, rodės, net numirti pasiruošęs dėl manęs.

Stovėk, paliepdavau, ir šuniukas skubiai stodavosi ant storų letenų, sustingdavo, godžiai ryjant seilių. Laukdavo laukdavo atpildo, skanėsto.

O aš niekuo negalėjau jo palepinti. Patys tuomet badavome.

Tokie laikai buvo.

Dėdė mano, dėdė Mindaugas, tas, kuris padovanojo man šuniuką, kartą pasakė:

Nenuliūsk, berniuk, pažiūrėk, koks jis ištikimas. O tu parduok jį, o paskui pasikviesi jis ir grįš. Niekas nepamatys. Užtat už pinigus nusipirksi gardumynų ir sau, ir mamai, ir jam. Klausyk dėdės, aš gi rimtai sakau.

Man ta mintis patiko. Tuomet nesusimąsčiau, kad taip nederėtų elgtis. Gi vyresnis patarė, juokais juk, o dar ir skanėstų gausiu.

Pakuždėjau Aistukui į šiltą gauruotą ausį, kad atiduosiu, o paskui pašauksiu, kad bėgtų pas mane, nuo svetimų.

Ir jis mane suprato!
Sulojo, kad taip ir padarys.

Kitą dieną uždėjau pavadėlį ir vedžiau į stotį. Ten visi ką nors pardavinėjo gėles, agurkus, obuolius.

Atkeliavo traukinys, žmonės plūdo, ėmė pirkti, derėtis.

Aš lyg ir į priekį ėjau, šuniuką prisitraukiau. Bet niekas nesiartino.

Beveik visi nuėjo, bet tada vienas griežtas vyriškis priėjo ir sako:

Klausyk, berniuk, ką tu čia veiki lauki kažko ar gal šunelį parduodi? Geras šuniukas, imsiu, duodu eurų.

Įspraudė man pinigus į delną ir paėmė pavadėlį. Aistukas dairėsi, linksmai čiaudėjo.

Eik, Aistuk, drauge, eik, pašnibždėjau, aš pašauksiu, bėk. Ir jis nuskubėjo kartu su vyru, o aš, slapstydamasis, stebėjau, kur išvedė mano draugą.

Vakare parsinešiau namo juodos duonos, dešros, saldainių. Mama griežtai klausė:

Gal pavogei iš kur nors?

Ne, mama, ką tu. Padėjau nešti daiktus stoty, už tai davė.

Na gerai, sūnau, eik miegoti, pavargau, pavalgyk, ir einam miegot.

Ji nė neklausė apie Aistuką jam ji ir taip daug dėmesio neskyrė.

Dėdė Mindaugas užsuko ryte. Ruošiausi į mokyklą, nors pats mintyse tik bėgti pas Aistuką norėjau, pašaukti jį.

Tai kaip, kvatojo jis, draugą pardavei? Ir patapšnojo per galvą. Atsitraukiau ir nieko neatsakiau.

Naktį visai nemiegojau, duonos su dešra burnoje neįstengiau ryti.

Nebuvo linksma, supratau, jog tai kvaila idėja.
Ne veltui mama dėdės Mindaugo nemėgo.

Kvailas jis, neklausyk, sakydavo.

Griebiau kuprinę ir išskubėjau iš namų.

Iki ten buvo gal trys kvartalai, nuskubėjau lyg vėjas.

Aistukas sėdėjo už aukštos tvoros, pririštas storu virvagaliu.

Šaukiau jį, bet liūdnom akimis žiūrėjo į mane, galvelę padėjęs ant letenų, uodegą vizgino, bandė loti, bet balsas užstrigo.

Aš jį pardaviau. Jis manė, kad tai žaidimas, o paskui suprato pardaviau.
Tada į kiemą išėjo šeimininkas, pagrasino Aistukui. Tas susispaudė, ir supratau viskas, pragaišom.

Vakare vėl nešiojau žmonėms daiktus prie stoties. Mokėjo mažai, bet prisirinkau reikiamą sumą. Buvo baisu, tačiau priėjau prie durų ir pasibeldžiau. Atidarė pažįstamas vyriškis:

Ei, berniuk, ko tau čia reikia?

Dėde, aš persigalvojau. Štai, ir ištiesiau atgal eurus, kuriuos gavau už Aistuką. Vyras sužvairavo, paėmė pinigus, atrišo Aistuką:

Girdi, imk, liūdi jis, sargas iš jo nebus, tik žiūrėk, gal neatleis tau.

Aistukas liūdnai mane žiūrėjo.

Žaidimas virto mums išbandymu.

Po kiek laiko jis priėjo, lyžtelėjo ranką ir prisiglaudė nosimi prie mano pilvo.

Praėjo daug metų, bet supratau vieną net juokais draugų neparduoda.

Mama tuomet džiaugėsi:

Vakar taip pavargau, paskui prisiminiau kur mūsų šuo? Pripratau, mūsų jis, Aistukas!

O dėdė Mindaugas pas mus retai užsukdavo jo pokštai mums nebepatiko.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

eleven − one =

Parduotas draugas. Senelio pasakojimas Ir jis mane suprato! Linksma nebuvo – supratau, kad tai kvaila užmačia. Aš jį pardaviau. Jis galvojo, kad tai tik žaidimas, bet paskui suprato, jog pardaviau. Laikai visada kiekvienam savi: vienam all inclusive neatrodo dosnus, kitam duonos su lietuviška dešra iki soties – laimė. Taip jau gyvenome skirtingai – visko nutikdavo. Mažas tada buvau. Mano dėdė, dėdė Algirdas, mamos brolis, padovanojo man aviganio šuniuką – buvau be galo laimingas. Šuniukas mane pamilo, suprato iš pusės žodžio, žiūrėjo į akis ir laukė, laukė, kada duosiu komandą. – Gulėt, – kantriai pasakydavau, ir jis atsiguldavo, ištikimai žiūrėdamas, tarsi būtų pasirengęs už mane gyvybę atiduoti. – Tarnyba! – sušukdavau, ir šuniukas šokdavo ant storesnių letenų, stodavosi rimtai, nurydavo seilę. Jis laukė, ilgėjosi užmokesčio, laukė skanuko. Bet aš neturėjau kuo jo palepinti. Patys tąsyk badavome. Tokie laikai buvo. Mano dėdė Algirdas, mamos brolis, kuris padovanojo man šuniuką, kažkada man pasakė: – Nesikrimsk, berniuk, pažiūrėk, koks jis ištikimas, atsidavęs. Tu jį parduok, o po to pašauk – jis ir pabėgs, niekas nematys. O už gautus pinigus nupirksi skanėstų ir jam, ir sau su mama. Klausyk dėdės, žinau, ką sakau. Man ši mintis patiko. Nesupratau tuomet, kad taip daryti negražu. Juk suaugusysis patarė, o ir skanėstui užteks. Pakuždėjau savo ištikimajam šuniukui, Verčikui, į šiltą gauruotą ausį, kad iš pradžių atiduosiu, bet paskui pašauksiu ir tegul bėga pas mane, bėga nuo svetimųjų. Ir jis mane suprato! Suamžė, kad taip ir padarys. Kitą dieną uždėjau jam pavadį ir vedžiau į stotį. Ten visi ką nors parduodavo – gėles, agurkus, obuolius. Kai traukinys atvyko, žmonės pradėjo pirkti, derėtis. Atsistojau priekyje, timptelėjau šunį, bet niekas nesiartino. Kai dauguma jau praėjo, priėjo kažkoks rimto veido vyras prie manęs: – Berniuk, ko stovi čia – gal ką lauki, o gal šunelį parduoti ketini? Šaunus šuniukas, imsiu, tinka. Ir įspraudė man pinigus į delną. Perdaviau jam pavadį, Verčikas kraipė galvą, linksmuoliai čiaudėjo. – Eik, Verčiuk, eik, drauge, – sušnabždėjau, – aš tave pašauksiu, eik. Ir jis nuėjo su vyru, o aš slapčia sekiau, kur jis mano draugą nusives. Vakare parsinešiau namo duonos, lietuviškos dešros, saldainių. Mama griežtai paklausė: – Pavogei iš ko nors, ar ką? – Ne, mama, nuėjau prie stoties, padėjau panešti daiktus, va ir uždirbau. – Na, šaunuolis tu, sūneli, eik miegoti, pavargau aš, pavalgyk ir einam. Ji net nepaklausė apie Verčiką, jai vis tiek nerūpėjo. Dėdė Algirdas atėjo ryte. Ruošiausi į mokyklą, nors labiau norėjau bėgti pas Verčiką, šaukti jį. – Tai ką, pardavei draugą? – nusijuokė, paglostė mano plaukus. Atsitraukiau ir nieko neatsakiau. Naktį visai nemiegojau, duonos su dešra neryjau, burnoje nelindo. Linksma nebuvo, supratau, kad tai buvo kvaila užmačia. Ne veltui mama Algirdo nemėgo. – Jis kvailas, neklausyk jo, – sakydavo. Paėmiau kuprinę ir išbėgau iš namų. Iki to namo buvo kokie trys kvartalai, nubėgau nesustodamas. Verčikas sėdėjo už aukštos tvoros, buvo pririštas storu virvagaliu. Šaukiau jį, bet jis liūdnai žiūrėjo, galvą padėjęs ant letenų, vizgino uodegą, bandė loti, bet balsas užstrigo. Aš jį pardaviau. Jis galvojo, kad tai tik žaidimas, o paskui suprato, kad pardaviau. Tada į kiemą išėjo šeimininkas ir griežtai šūktelėjo Verčikui. Šis nuleido uodegą – supratau, kad reikalai prasti. Vakare prie stoties panešiojau daiktus. Mokėjo mažai, bet uždirbau reikiamą sumą. Buvo baisu, bet atėjau prie vartelių ir pasibeldžiau. Pažįstamas vyras atidarė: – A, berniuk, ko atėjai? – Dėde, žinokit, apsigalvojau, štai, – ištiesiau jam atgal pinigus, kuriuos už Verčiką gavau. Vyras žiūrėjo į mane primerkdamas akis, tyliai paėmė pinigus ir atrišo Verčiką: – Žinok, pasiimk, jis ilgisi, sargas iš jo neišeis, bet žiūrėk, gal tau ir neatleis. Verčikas liūdnai žiūrėjo į mane. Mūsų žaidimas virto išbandymu. Vėliau priėjo, lyžtelėjo man ranką, nosimi paspyrė pilvą. Nuo to laiko praėjo daug metų, bet supratau – niekada, net ir juokais, draugų neparduoda. Mama tada apsidžiaugė: – Vakar buvau pavargus, vėliau galvoju – o kur mūsų šuo? Jau pripratom, mūsų jis, Verčikas! O dėdė Algirdas pas mus ėmė rečiau užsukti – mums jo pokštai nebepatikdavo.