Parduotas draugas. Senelio pasakojimas Ir jis mane suprato! Linksma nebuvo, supratau, kad tai kvaila užmačia. Aš jį pardaviau. Jis manė, kad tai žaidimas, o paskui suprato, kad aš jį pardaviau. Tie laikai kiekvienam savaip sunkūs. Vienam net „viskas įskaičiuota“ atrodo menka, o kitam – juodos duonos su dešra būna per akis. Taip ir mes gyvenome skirtingai, visko buvo. Buvau dar visai mažas. Mano dėdė padovanojo man aviganio šuniuką, ir aš buvau be galo laimingas. Šuniukas prie manęs taip prisirišo – suprato iš pusės žodžio, žiūrėjo į akis ir laukė, laukė, kada duosiu komandą. – Gulk, – palaukęs tariau, o jis gulėdavo, su ištikimu žvilgsniu, lyg būtų pasiruošęs už mane numirti. – Tarnauk, – įsakydavau, o šuniukas staigiai stodavosi ant storų letenų ir suklusęs laukdavo. Laukė atpildo, laukė gardaus kąsnelio. O man nebuvo kuo jo palepinti. Mes ir patys badavome tuo metu. Tokie buvo laikai. Mano dėdulė, dėdė Juozas, mamos brolis, kuris dovanojo man šuniuką, kažkada pasakė: – Neverk, berniuk, pasižiūrėk koks ištikimas jis. O tu parduok jį, o paskui pasišauk – jis ir vėl pas tave parbėgs. Niekas juk nematys. Ir pinigėlių bus – galėsi nupirkti skanėstų ir jam, ir sau su mama. Klausyk dėdės, protingai tau sakau. Man idėja patiko. Tada nesusimąsčiau, kad taip elgtis negražu. Juk suaugęs žmogus patarė, juokais viskas, o gi ir skanėstų nupirksiu. Pašnabždėjau ištikimajam į šiltą, gauruotą ausį, kad atiduosiu, bet paskui pasišauksiu, ir kad jis turėtų ateiti pas mane, nuo svetimų pabėgti. Ir jis mane suprato! Sulojo, kad taip ir padarys. Kitą dieną uždėjau jam pavadėlį ir nuvedžiau prie stoties. Ten visi kažką pardavinėjo – ir gėles, ir agurkus, ir obuolius. Kai tik traukinys atvažiavo, žmonės ėmė pirkti, derėtis. Aš kiek priekyje atsistojau ir šunį prisitraukiau. Bet niekas arčiau nėjo. Jau beveik visi ir praėjo, kai prie manęs priėjo kažkoks vyriškis su rimtu veidu: – Tai ką, berniuk, ką čia lauki, gal draugą parduodi? Geras sargas iš jo bus, imu, – ir įkišo man pinigus į delną. Aš atidaviau pavadėlį, Ištikimasis apsidairė ir linksmai pakosėjo. – Eik, Ištikimasis, drauge, eik, – pašnabždėjau, – aš tave pašauksiu, grįžk. Ir jis nuėjo su vyru, o aš, pasislėpęs sekiau, kur tas vyras ves mano draugą. Vakare parėjau namo su duona, dešra ir saldainiais. Mama griežtai paklausė: – Iš ko čia gavai, ar ne pavogei? – Ne, mama, stotyje padėjau nešti daiktus, va ir davė. – Gerai, sūnau, eik miegoti, pavargau, pavalgyk ir einam gulti. Ji net nepaklausė apie Ištikimąjį, o jai ir rūpėjo mažai. Dėdė Juozas ryte atėjo. Ruošiausi į mokyklą, nors pats norėjau bėgti pas Ištikimąjį. – Tai ką, – pasijuokė, – pardavei draugą? Ir patapšnojo per galvą. Aš išspraudžiau ir neatsakiau. Naktį net neužmigau, duonos su dešra taip ir nesuvalgiau – burnoje nebekrito. Linksma nebuvo, supratau, kad tai kvaila užmačia. Ne be reikalo mama nemėgo dėdės Juozo. – Kvailas jis, neklausyk jo, – sakydavo mama. Griebiau kuprinę ir išskubėjau iš namų. Iki to namo buvo apie tris kvartalus, nubėgau vienu kvėpavimu. Ištikimasis tupėjo už aukštos tvoros, pririštas stora virve. Šaukiau jį, bet jis liūdnai žvelgė į mane prispaudęs galvą prie letenų, vizgino uodegą, bandė loti, bet balsas nutrūko. Aš jį pardaviau. Jis manė, kad tai žaidimas, o paskui suprato, kad aš jį pardaviau. Tada į kiemą išėjo šeimininkas ir griežtai cyptelėjo Ištikimajam. Šis nuleido uodegą ir supratau – mūsų reikalai prasti. Vakare stotyje nešiojau daiktus. Mokėjo nedaug, bet surinkau reikalingą sumą. Buvo baisu, bet priėjau prie vartelių ir pasibeldžiau. Pažįstamas vyras atidarė: – O, berniuk, ko čia pamiršai? – Dėde, bet…persigalvojau, va, – ir ištięsiau jam atgal tuos pinigus, kuriuos gavau už Ištikimąjį. Vyras prisimerkęs pažiūrėjo, tyliai paėmė pinigus ir atrišo Ištikimąjį: – Na, berniuk, pasiimk jį, liūdi, sargas iš jo nebus, bet žiūrėk, ar atleis jis tau. Ištikimasis niūriai pažvelgė į mane. Žaidimas mums abiem virto sunkia išbandymu. Po to jis priėjo, palaižė ranką ir nosimi mane palietė per pilvą. Nuo to laiko jau daug metų praėjo, bet supratau – draugų niekada neparduok, net iš juoko. Tada mama apsidžiaugė: – Vakar pavargusi buvau, o paskui galvoju, kur mūsų šuo? Pripratau jau, mūsų jis dabar, Ištikimasis! O dėdė Juozas pas mus retai užsuka, jo juokai mums nebepatinka.

Parduotas draugas. Senelio sapno pasakojimas

Ir jis mane suprato!
Nuotaika buvo slogi, supratau, jog tai kvaila idėja.
Aš jį pardaviau. Jis manė, kad čia žaidimas, bet paskui suprato, kad aš tikrai jį pardaviau.
Laikai visada visiems savaip teka. Vienam atostogos užsienyje neskamba viliojamai, kitam užtenka juodos duonos su šaltiena.

Taip ir mes gyvenom, kiekvienas keistai.

Mažas tada buvau. Mano dėdė Zigmas padovanojo man aviganio šuniuką, ir buvau laimingas. Šunytis viskuo man sekė, suprasdavo iš akių, žiūrėjo man tiesiai į sielą, laukdavo komandos.

Gulk, perkąstai ištardavau, ir jis tuoj atsiguldavo, žvelgdamas taip ištikimai, lyg būtų pasiryžęs už mane numirti.

Tarnauk! pasakydavau, ir šuniukas spyruokliuodavo ant storų letenų, sustingdavo, liežuviu laižydamas lūpas. Jis laukė, tikėjosi skanaus kąsnelio.

Bet neturėjau jam kuo atsidėkoti. Mes patys badavome. Tokios tada buvo dienos.

Dėdė Zigmas, mamos brolis, tas pats, kas šuniuką man dovanojo, sykį tarė man:

Neverkšlenk, vaikine, žiūrėk, koks tavo šuo ištikimas. Tai tu jį parduok, o paskui pašauk jis vėl atbėgs, niekas nematys. Uždirbsi šiek tiek pinigų, parneši skanėstų ir sau, ir mamai, ir jam. Klausyk dėdės, žinau, ką sakau.

Mintis man pasirodė patraukli. Nesusimąsčiau, kad tai blogai, galvojau, jei suaugęs taip siūlo, tai turbūt tik juokais vis tiek nusipirksiu saldainių.

Šnabždėjau ištikimai Miglei (taip vadinau savo šuniukę) į karštą, gauruotą ausį, kad atiduosiu ją, paskui pašauksiu ir ji turi bėgti pas mane, pabėgti nuo svetimųjų.

Ir ji mane suprato!
Sulojo, kad padarys, kaip sakau.

Kitos dienos rytą užmoviau antkaklį ir išėjau su ja iki turgaus šalia senosios geležinkelio stoties. Ten visada viskas buvo parduodama: vyšnios, agurkai, baravykai.

Elektra traukinys atvyksta, žmonės skuba, šurmuliuoja, perka, derasi.

Aš stovėjau, dešinėje laikydamas pavadį, bet niekas nesiartino.

Visi praėjo, bet štai užeina kažkoks rimtas vyriškis, griežto veido:

Spranukai, ko čia lauki, ką stebi, gal šunį parduodi? Graži šunytė, imsiu tave, duodu šimta eurų.

Padaviau pavadį, Miglė džiaugsmingai suplazdeno ausimis, linksmai nusičiaudėjo.

Eik, Migle, pirmyn, šnibždėjau tyliai, pakviesiu, ateik pas mane. Ir ji žingsniavo su vyru, o aš sekiau iš paskos, slėpdamausi, stebėjau, kur veda ją.

Vakare parnešiau namo duonos, kumpio ir skruzdėlyno. Mama piktai paklausė:

Iš kur, sūnau, turi tiek gardėsių, ar vogei?

Ne, mama, aš tik padėjau panešti moteriai turguje, atsidėkojo.

Tai gerai, eik ilsėtis, tiek pavargau šiandien. Pavalgysi ir į lovą.

Mama nepasiteiravo apie Miglę, jai jos kaip ir nebuvo gaila.

Dėdė Zigmas užsuko ryte. Ruošiausi į mokyklą, nors galvoje sukosi tik viena mintis noriu pas Miglę.

Na, kaip, pardavei draugę? trinktelėjo man per galvą. Aš truktelėjau pečiais, netariau nė žodžio.

Visą naktį miego neužmerkiau, duonos su kumpiu neragavau, gerklė buvo sausut sausutėlė.

Nuotaika buvo slogi, supratau, jog tai kvaila idėja.
Mama nebenaudojo Zigmo patarimų.

Jis kvailas, neklausyk jo, kartodavo ji.

Griebiau kuprinę ir išbėgau iš kambario.

Iki to namo buvo trys kvartalai nubėgau juos dusdamas.

Migle sėdėjo už aukštos tvoros, surišta stora virve.

Šaukiau ją, bet ji žvelgė liūdnai, galvą padėjusi ant letenų, vizgino uodegą, bandė loti, tačiau balsas lūžo.

Aš ją buvau pardavęs. Ji tikėjosi žaidimo, vėliau suvokė, kad viskas rimta.
Šeimininkas išėjo į kiemą, sugėdino Miglę. Ji susiraukšlino, supratau, jog viskas galutinai žlugo.

Vakare stotyje padėjau žmonėms nešti pirkinius. Mokėjo mažai, bet surinkau reikiamą sumą. Drebančia širdimi nuėjau prie vartų, pabeldžiau. Duris atidarė tas pats vyriškis:

O, kadangi čia? griežtai paklausė.

Dėde, aš apsigalvojau, štai pinigai, atiduodu, ką gavau už Miglę. Vyras susiraukė, paėmė pinigus, nurišo Miglę:

Imk šunį, ji ilgisi, iš jos sargo neišeis, gal net ir nebeatleis tau.

Migle žiūrėjo liūdnai.

Žaidimas mums pavirto išbandymu.

Vėliau ji priėjo, palaižė ranką ir prisiglaudė nosimi prie pilvo.

Praėjo daugybė metų, bet žinau, kad draugų net juokais neparduodama.

O tada mama pasidžiaugė:

Vakar buvau pavargusi, o šiandien ieškau šuo juk mūsų! Pripratau prie Miglės, sava ji.

Dėdė Zigmas retai beužsuka, tų jo pokštų mums visai nereikia.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

3 × five =

Parduotas draugas. Senelio pasakojimas Ir jis mane suprato! Linksma nebuvo, supratau, kad tai kvaila užmačia. Aš jį pardaviau. Jis manė, kad tai žaidimas, o paskui suprato, kad aš jį pardaviau. Tie laikai kiekvienam savaip sunkūs. Vienam net „viskas įskaičiuota“ atrodo menka, o kitam – juodos duonos su dešra būna per akis. Taip ir mes gyvenome skirtingai, visko buvo. Buvau dar visai mažas. Mano dėdė padovanojo man aviganio šuniuką, ir aš buvau be galo laimingas. Šuniukas prie manęs taip prisirišo – suprato iš pusės žodžio, žiūrėjo į akis ir laukė, laukė, kada duosiu komandą. – Gulk, – palaukęs tariau, o jis gulėdavo, su ištikimu žvilgsniu, lyg būtų pasiruošęs už mane numirti. – Tarnauk, – įsakydavau, o šuniukas staigiai stodavosi ant storų letenų ir suklusęs laukdavo. Laukė atpildo, laukė gardaus kąsnelio. O man nebuvo kuo jo palepinti. Mes ir patys badavome tuo metu. Tokie buvo laikai. Mano dėdulė, dėdė Juozas, mamos brolis, kuris dovanojo man šuniuką, kažkada pasakė: – Neverk, berniuk, pasižiūrėk koks ištikimas jis. O tu parduok jį, o paskui pasišauk – jis ir vėl pas tave parbėgs. Niekas juk nematys. Ir pinigėlių bus – galėsi nupirkti skanėstų ir jam, ir sau su mama. Klausyk dėdės, protingai tau sakau. Man idėja patiko. Tada nesusimąsčiau, kad taip elgtis negražu. Juk suaugęs žmogus patarė, juokais viskas, o gi ir skanėstų nupirksiu. Pašnabždėjau ištikimajam į šiltą, gauruotą ausį, kad atiduosiu, bet paskui pasišauksiu, ir kad jis turėtų ateiti pas mane, nuo svetimų pabėgti. Ir jis mane suprato! Sulojo, kad taip ir padarys. Kitą dieną uždėjau jam pavadėlį ir nuvedžiau prie stoties. Ten visi kažką pardavinėjo – ir gėles, ir agurkus, ir obuolius. Kai tik traukinys atvažiavo, žmonės ėmė pirkti, derėtis. Aš kiek priekyje atsistojau ir šunį prisitraukiau. Bet niekas arčiau nėjo. Jau beveik visi ir praėjo, kai prie manęs priėjo kažkoks vyriškis su rimtu veidu: – Tai ką, berniuk, ką čia lauki, gal draugą parduodi? Geras sargas iš jo bus, imu, – ir įkišo man pinigus į delną. Aš atidaviau pavadėlį, Ištikimasis apsidairė ir linksmai pakosėjo. – Eik, Ištikimasis, drauge, eik, – pašnabždėjau, – aš tave pašauksiu, grįžk. Ir jis nuėjo su vyru, o aš, pasislėpęs sekiau, kur tas vyras ves mano draugą. Vakare parėjau namo su duona, dešra ir saldainiais. Mama griežtai paklausė: – Iš ko čia gavai, ar ne pavogei? – Ne, mama, stotyje padėjau nešti daiktus, va ir davė. – Gerai, sūnau, eik miegoti, pavargau, pavalgyk ir einam gulti. Ji net nepaklausė apie Ištikimąjį, o jai ir rūpėjo mažai. Dėdė Juozas ryte atėjo. Ruošiausi į mokyklą, nors pats norėjau bėgti pas Ištikimąjį. – Tai ką, – pasijuokė, – pardavei draugą? Ir patapšnojo per galvą. Aš išspraudžiau ir neatsakiau. Naktį net neužmigau, duonos su dešra taip ir nesuvalgiau – burnoje nebekrito. Linksma nebuvo, supratau, kad tai kvaila užmačia. Ne be reikalo mama nemėgo dėdės Juozo. – Kvailas jis, neklausyk jo, – sakydavo mama. Griebiau kuprinę ir išskubėjau iš namų. Iki to namo buvo apie tris kvartalus, nubėgau vienu kvėpavimu. Ištikimasis tupėjo už aukštos tvoros, pririštas stora virve. Šaukiau jį, bet jis liūdnai žvelgė į mane prispaudęs galvą prie letenų, vizgino uodegą, bandė loti, bet balsas nutrūko. Aš jį pardaviau. Jis manė, kad tai žaidimas, o paskui suprato, kad aš jį pardaviau. Tada į kiemą išėjo šeimininkas ir griežtai cyptelėjo Ištikimajam. Šis nuleido uodegą ir supratau – mūsų reikalai prasti. Vakare stotyje nešiojau daiktus. Mokėjo nedaug, bet surinkau reikalingą sumą. Buvo baisu, bet priėjau prie vartelių ir pasibeldžiau. Pažįstamas vyras atidarė: – O, berniuk, ko čia pamiršai? – Dėde, bet…persigalvojau, va, – ir ištięsiau jam atgal tuos pinigus, kuriuos gavau už Ištikimąjį. Vyras prisimerkęs pažiūrėjo, tyliai paėmė pinigus ir atrišo Ištikimąjį: – Na, berniuk, pasiimk jį, liūdi, sargas iš jo nebus, bet žiūrėk, ar atleis jis tau. Ištikimasis niūriai pažvelgė į mane. Žaidimas mums abiem virto sunkia išbandymu. Po to jis priėjo, palaižė ranką ir nosimi mane palietė per pilvą. Nuo to laiko jau daug metų praėjo, bet supratau – draugų niekada neparduok, net iš juoko. Tada mama apsidžiaugė: – Vakar pavargusi buvau, o paskui galvoju, kur mūsų šuo? Pripratau jau, mūsų jis dabar, Ištikimasis! O dėdė Juozas pas mus retai užsuka, jo juokai mums nebepatinka.