Parduotas draugas. Senelio pasakojimas Ir jis mane suprato! Nebuvo linksma, supratau, kad tai buvo kvaila mintis. Aš jį pardaviau. Jis galvojo, kad tai žaidimas, bet paskui suprato, jog aš jį pardaviau. Laikai visiems buvo skirtingi. Vienam ir „viskas įskaičiuota“ per menka, kitam – svarbiausia, kad juodos duonos su dešra pakaktų. Taip ir mes gyvenome savais keliais, visko nutikdavo. Mažas tada buvau. Mano dėdė, mamytės brolis, padovanojo man aviganio šuniuką, ir aš buvau laimingas. Šuo prisirišo prie manęs, suprasdavo iš pusės žodžio, žiūrėjo į akis ir laukė, kada duosiu komandą. – Gulk, – palaukęs sakydavau, o jis atsiguldavo, ištikimai žiūrėdamas į akis, pasiruošęs, regis, dėl manęs numirti. – Tarnauk, – komanduodavau, o šuo skubiai stodavo ant storų letenėlių ir sustingdavo, nurydamas seilę. Laukdavo, laukdavo užtarnauto gardėsio. O aš neturėjau kuo jo palepinti. Patys tuo metu badavome. Tokie buvo laikai. Mano dėdė, dėdė Stasys, tas, kuris padovanojo šuniuką, kažkada man pasakė: – Nesikremtuok, berniuk, pažiūrėk, koks jis ištikimas, atsidavęs. Tai tu parduok jį, o po to pašauk, vis tiek sugrįš. Nieks nematys. Turėsi pinigėlių – nupirksi skanėstų ir sau, ir šuniui su mama. Klausyk dėdės, žinau, ką sakau. Man patiko ta idėja. Nesusimąsčiau tada, kad taip elgtis negražu. Juk suaugęs patarė, juk juokais, užtat skanėstų nusipirksiu. Pašnibždėjau ištikimajam šilton ausin, kad atiduosiu jį, o paskui pašauksiu, ir tegu bėga pas mane, pabėga nuo svetimųjų. Ir jis mane suprato! Sulojo, kad taip ir padarys. Kitą dieną uždėjau jam pavadį ir išėjom prie stoties. Ten visi viską pardavinėjo – ir gėles, ir agurkus, ir obuolius. Kai tik iš traukinio išlipo minia žmonių, visi pradėjo pirkti, derėtis. Žengiau kiek į priekį, šunelį pasiėmiau arčiau. Bet niekas nesusidomėjo. Jau beveik visi nuėjo, kai staiga priėjo vyriškis rimtu veidu prie manęs: – Tu, berniuk, ko čia stovi, gal lauki ko nors, arba šunelį parduoti nori? Koks tvirtas šuniukas – paimsiu, tebūnie. Įbruko man pinigus į saują. Perdaviau jam pavadį, Ištikimasis apsidairė ir linksmai nusičiaudėjo. – Na, eik, Ištikimasis, eik, drauge, eik, – pašnibždėjau – pašauksiu, eik. Ir nuėjo su vyru, o aš, pasislėpęs, žiūrėjau, kur mano draugą nusivedė. Vakare parnešiau namo duonos, dešros ir saldainių. Mama griežtai paklausė: – Negi vogei iš ko nors? – Ne, mama, tikrai ne – padėjau nunešti daiktus stotyje, už tai ir davė. – Na, šaunuolis, vaikeli, eik miegot – pavargau šiandien. Pavalgysi ir eisim ilsėtis. Ji net nepaklausė apie Ištikimąjį, tai jai nebuvo svarbu. Dėdė Stasys ryte užėjo. Ruošiausi į mokyklą, nors labiausiai norėjau bėgti pas Ištikimąjį, jį šaukti. – Tai ką, – nusijuokė jis, – pardavei draugą? Ir paglostė per galvą. Nuvykau ir neatsakiau. Taip ir nemiegojau naktį, ir duonos su dešra nevalgiau – į gerklę nelindo. Nebuvo linksma, supratau, kad tai buvo kvaila mintis. Nebuvo veltui, kad mamytė nemėgo dėdės Stasio. – Kvailas jis, neklausyk jo, – sakydavo man. Griebiau kuprinę ir išskubėjau iš namų. Iki to namo buvo trys kvartalai – nubėgau neuždusęs. Ištikimasis sėdėjo už aukštos tvoros, pririštas didele virve. Jį šaukiau, bet jis liūdnai žiūrėjo į mane, padėjęs galvą ant letenų, vizgino uodegą, bandė loti, bet balsas užgeso. Aš jį pardaviau. Jis galvojo, kad tai žaidimas, o paskui suprato, jog aš jį pardaviau. Tuo metu į kiemą išėjo šeimininkas ir griežtai pažiūrėjo į Ištikimąjį. Šis susigūžė ir supratau, kad padėtis prasta. Vakare stotyje nešiojau krovinius. Mokėjo mažai, bet uždirbau reikiamą sumą. Buvo baisu, bet priėjau prie kiemo vartelių ir pasibeldžiau. Pažįstamas vyras atidarė: – O, berniuk, ko čia užmiršai? – Dėde, aš persigalvojau, va, – ir grąžinau pinigus už Ištikimąjį. Vyras žiūrėjo prisimerkęs, tylėdamas paėmė pinigus ir atrišo šunį: – Girdėk, berniuk, pasiimk, pasiilgo jis, nematyt apie sargą iš jo, bet žiūrėk, gal ir neatleis tau. Ištikimasis niūriai žiūrėjo į mane. Žaidimas tapo mums išbandymu. Paskui jis priėjo, palaižė ranką ir nosimi stumtelėjo į pilvą. Nuo tada praėjo daug metų, bet supratau, kad niekada, net juokais, draugų neparduoda. O mama tada apsidžiaugė: – Vakar pavargusi buvau, paskui galvoju, o kur mūsų šuo? Jau pripratau prie jo – mūsų jis, Ištikimas! O dėdė Stasys pas mus retai užsukdavo – jau nebejuokingos jo šmaikštybės buvo.

Parduotas draugas. Senelio pasakojimas

Ir jis mane suprato!
Linksma nebuvo, supratau, kad čia kvaila mintis buvo.
Pardaviau jį. Jam atrodė, kad čia žaidimas, bet paskui suprato pardaviau.
Metai visi savus turi. Vienam kurorte nieko gero, kitam juodos duonos su dešra iki soties jau laimė.

Taip ir mes gyvenom, visko pasitaikė.

Buvau dar mažas žiurkiukas. Mano tėvo brolis, dėdė Rimantas, padovanojo man aviganio šuniuką buvau devintam danguj. Šuniukas man kaip šešėlis sekiojo, užtekdavo man sumurmėti, ir iškart suprasdavo, žiūrėjo tiesiai į akis ir laukdavo, laukdavo mano žodžio.

Gulk, laukęs komandos tariau, ir šuniukas klestelėdavo žemėn, akytėmis prisirišęs, galėjo už mane ir į mūšį eit.

Tarnauk, sakydavau, ir šunelis, atsistojęs ant storų letenų, sustingdavo, apseilėjęs ūsus, laukia, kada attilašins ką skanaus.

O aš net turėjau kuo pavaišint. Patys ten šaukštą aukštyn kilnojom badmečiu gyventa.

Tokie buvo metai.

Dėdė Rimantas, tas pats, kuris padovanojo man šuniuką, sykį sako:

Nekrauk pečių, berniuk žiūrėk, koks šuo ištikimas, pririštas. Tai tu jį parduok, paskui pakviesk ir atbėgs. Niekas nematys. O pinigų bus nusipirksi lauktuvių ir sau, ir mamai, ir šuniui. Klausyk dėdžio protingai sakau.

Idėja, kaip dešros galas patiko. Ne pagalvojau, kad negražu taip daryt. Juk suaugęs patarė, dar pajuokausiu, o ir lauktuvių bus.

Pakutenau Uodegai šiltą ausį, pašnibždėjau, kad atiduosiu, bet vėliau pakviesiu, tegul perbėga pas mane, bėga nuo svetimų.

Ir jis mane suprato!
Sulojo vieną kartą ir pasakė gerai, darysim.

Rytojaus dieną užmaunu jam pavadį ir nuvedu prie stoties ten visi prekiavo: ir gėlėmis, ir agurkais, ir obuoliais.

Sustojo keleiviai iš traukinio, prekiavosi, derėjosi.

Pasišliejau kiek į šalį, Uodegą arčiau prie savęs patraukiau, bet niekas nestojo.

Dauguma jau ir praeina, bet štai vienas vyriškis griežtas kaip lietuviškas muziejaus sargas prieina:

Ką, vaikeli, ko čia laukiesi svečių, ar šunelį parduot nori? Gražus aviganis, imu, bus mano. Stumteli į delną pinigus, kone visą dvidešimt eurų.

Perduodu jam pavadį, Uodega trūkčioja galvą ir nusičiaudėjęs linksmai žiūri.

Na, eik, Uodega, eik, drauge, eik, sušnabždu, aš tave dar pakviesiu, eik. Ir išėjo jis su vyru, o aš slapta nusliūkinau paskui, žiūrėt kur mano draugą nuves.

Vakare parsinešu namo duonos, dešros ir saldainių. Mama žiūri griežtai:

Tu, vaikine, ką, pavogei iš ko nors?

Ne, mama, ką tu? Daiktus padėjau prie stoties ir davė.

Na ir šaunuolis, eik pailsėt, užkąsk ir miegok, pavargau šiandien, numojo ranka.

Ir neskubėjo nieko klaust apie Uodegą, matyt, jai ir nelabai rūpėjo.

Dėdė Rimantas atėjo ryte. Ruošiausi į mokyklą, nors pats norėjau tiesiu taikymu pas Uodegą šaukti jį atgal.

Nu, nusijuokia jis, pardavei draugą? Ir perbraukia per galvą. Vyptelėjau, nesakiau nieko.

Visą naktį nemiegojau, ir ta duona su dešra kaip akmuo pilve.

Linksma nebuvo, supratau, kad čia kvaila mintis buvo.
Ne veltui mama nemėgo dėdės Rimanto.

Kvailas jis, neklausyk, sakė man dažnai.

Griebiau kuprinę ir išskubėjau.

Iki to kiemo buvo trys kvartalai prabėgau juos nesustodamas.

Uodega sėdėjo už aukštos tvoros, pririštas stora virve.

Šaukiau jį, bet jis tik liūdnai žiūrėjo į mane, padėjęs galvą ant letenų, uodega vizgino, bandė sulo bet balsas užlūžo.

Pardaviau jį. Jam atrodė, kad čia žaidimas, bet dabar jau aišku.

Į kiemą išėjo šeimininkas ir griežtai subarė Uodegą. Šis susigėdęs sukišo uodegą tarp kojų supratau, kad viskas, žaidimas baigtas.

Vakare prie stoties vėl nešiojau daiktus. Mokėjo nedaug, bet staupiau, kiek reikėjo. Buvo nejauku nuėjau prie vartelių, pabeldžiau. Atidaro tas pats vyriškis:

A, vaikinas, ko čia pametei?

Dėde, žinot… persigalvojau… štai, padaviau jam pinigus, kiek už Uodegą gavau. Žiūrėjo į mane smalsiai, pasiėmė pinigus, atsegė virvę Uodegai:

Imk, vaikine, šunelis liūdi, sargas iš tokių nebus, bet žiūrėk gal jis tau neatleis.

Uodega žiūrėjo į mane be didelio entuziazmo.

Žaidimas abiems tapo rimtu išbandymu.

Paskui jis priėjo, palaižė ranką ir nosimi paspyrė per pilvą.

Praėjo metai, bet kažkaip tada supratau net juokais draugų neparduok.

O mama, grįžusi vakare, džiaugėsi:

Vakar pavargus buvau, o paskui galvoju kur mūsų šuo? Pripratau aš prie jo, mūsų jis, Uodega!

O dėdė Rimantas pas mus užsukdavo vis rečiau. Jo tokie juokai buvo mums ne prie širdies.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

thirteen − eleven =

Parduotas draugas. Senelio pasakojimas Ir jis mane suprato! Nebuvo linksma, supratau, kad tai buvo kvaila mintis. Aš jį pardaviau. Jis galvojo, kad tai žaidimas, bet paskui suprato, jog aš jį pardaviau. Laikai visiems buvo skirtingi. Vienam ir „viskas įskaičiuota“ per menka, kitam – svarbiausia, kad juodos duonos su dešra pakaktų. Taip ir mes gyvenome savais keliais, visko nutikdavo. Mažas tada buvau. Mano dėdė, mamytės brolis, padovanojo man aviganio šuniuką, ir aš buvau laimingas. Šuo prisirišo prie manęs, suprasdavo iš pusės žodžio, žiūrėjo į akis ir laukė, kada duosiu komandą. – Gulk, – palaukęs sakydavau, o jis atsiguldavo, ištikimai žiūrėdamas į akis, pasiruošęs, regis, dėl manęs numirti. – Tarnauk, – komanduodavau, o šuo skubiai stodavo ant storų letenėlių ir sustingdavo, nurydamas seilę. Laukdavo, laukdavo užtarnauto gardėsio. O aš neturėjau kuo jo palepinti. Patys tuo metu badavome. Tokie buvo laikai. Mano dėdė, dėdė Stasys, tas, kuris padovanojo šuniuką, kažkada man pasakė: – Nesikremtuok, berniuk, pažiūrėk, koks jis ištikimas, atsidavęs. Tai tu parduok jį, o po to pašauk, vis tiek sugrįš. Nieks nematys. Turėsi pinigėlių – nupirksi skanėstų ir sau, ir šuniui su mama. Klausyk dėdės, žinau, ką sakau. Man patiko ta idėja. Nesusimąsčiau tada, kad taip elgtis negražu. Juk suaugęs patarė, juk juokais, užtat skanėstų nusipirksiu. Pašnibždėjau ištikimajam šilton ausin, kad atiduosiu jį, o paskui pašauksiu, ir tegu bėga pas mane, pabėga nuo svetimųjų. Ir jis mane suprato! Sulojo, kad taip ir padarys. Kitą dieną uždėjau jam pavadį ir išėjom prie stoties. Ten visi viską pardavinėjo – ir gėles, ir agurkus, ir obuolius. Kai tik iš traukinio išlipo minia žmonių, visi pradėjo pirkti, derėtis. Žengiau kiek į priekį, šunelį pasiėmiau arčiau. Bet niekas nesusidomėjo. Jau beveik visi nuėjo, kai staiga priėjo vyriškis rimtu veidu prie manęs: – Tu, berniuk, ko čia stovi, gal lauki ko nors, arba šunelį parduoti nori? Koks tvirtas šuniukas – paimsiu, tebūnie. Įbruko man pinigus į saują. Perdaviau jam pavadį, Ištikimasis apsidairė ir linksmai nusičiaudėjo. – Na, eik, Ištikimasis, eik, drauge, eik, – pašnibždėjau – pašauksiu, eik. Ir nuėjo su vyru, o aš, pasislėpęs, žiūrėjau, kur mano draugą nusivedė. Vakare parnešiau namo duonos, dešros ir saldainių. Mama griežtai paklausė: – Negi vogei iš ko nors? – Ne, mama, tikrai ne – padėjau nunešti daiktus stotyje, už tai ir davė. – Na, šaunuolis, vaikeli, eik miegot – pavargau šiandien. Pavalgysi ir eisim ilsėtis. Ji net nepaklausė apie Ištikimąjį, tai jai nebuvo svarbu. Dėdė Stasys ryte užėjo. Ruošiausi į mokyklą, nors labiausiai norėjau bėgti pas Ištikimąjį, jį šaukti. – Tai ką, – nusijuokė jis, – pardavei draugą? Ir paglostė per galvą. Nuvykau ir neatsakiau. Taip ir nemiegojau naktį, ir duonos su dešra nevalgiau – į gerklę nelindo. Nebuvo linksma, supratau, kad tai buvo kvaila mintis. Nebuvo veltui, kad mamytė nemėgo dėdės Stasio. – Kvailas jis, neklausyk jo, – sakydavo man. Griebiau kuprinę ir išskubėjau iš namų. Iki to namo buvo trys kvartalai – nubėgau neuždusęs. Ištikimasis sėdėjo už aukštos tvoros, pririštas didele virve. Jį šaukiau, bet jis liūdnai žiūrėjo į mane, padėjęs galvą ant letenų, vizgino uodegą, bandė loti, bet balsas užgeso. Aš jį pardaviau. Jis galvojo, kad tai žaidimas, o paskui suprato, jog aš jį pardaviau. Tuo metu į kiemą išėjo šeimininkas ir griežtai pažiūrėjo į Ištikimąjį. Šis susigūžė ir supratau, kad padėtis prasta. Vakare stotyje nešiojau krovinius. Mokėjo mažai, bet uždirbau reikiamą sumą. Buvo baisu, bet priėjau prie kiemo vartelių ir pasibeldžiau. Pažįstamas vyras atidarė: – O, berniuk, ko čia užmiršai? – Dėde, aš persigalvojau, va, – ir grąžinau pinigus už Ištikimąjį. Vyras žiūrėjo prisimerkęs, tylėdamas paėmė pinigus ir atrišo šunį: – Girdėk, berniuk, pasiimk, pasiilgo jis, nematyt apie sargą iš jo, bet žiūrėk, gal ir neatleis tau. Ištikimasis niūriai žiūrėjo į mane. Žaidimas tapo mums išbandymu. Paskui jis priėjo, palaižė ranką ir nosimi stumtelėjo į pilvą. Nuo tada praėjo daug metų, bet supratau, kad niekada, net juokais, draugų neparduoda. O mama tada apsidžiaugė: – Vakar pavargusi buvau, paskui galvoju, o kur mūsų šuo? Jau pripratau prie jo – mūsų jis, Ištikimas! O dėdė Stasys pas mus retai užsukdavo – jau nebejuokingos jo šmaikštybės buvo.