Rytas buvo mirksčiai tylus. Prieangis, kaip visada, kvėpavo užsikimšusiu oru – sumaišyta katės maisto, seno plastiko ir kai ko lipnaus-saldaus, primenančio užsilikusį mandarino žievutę ar pigius kvepalus. Gabija atsilošė kakta prie šaltų durų staktos ir sustingo, klausydamasi, kaip kaimynų bute vėl trankėsi balkono durys. Jau trečią kartą per savaitę. Aštrus, nervingas garsas – ne vėjo kūlgrinda. Jis buvo lyg riksmas, kaip aidas svetimos pykties, tarsi siena tarp jų gyvenimų būtų per plona.
Gabija nusispraudė nosį. Ne nuo šalčio – nuo nuolatinės nuovargio. Užsivilko pilkas, seniai nubalotus kulnus batelius – savo „universalius šarvus“. Juose ji buvo beveik nematoma, bet susitelkusi. Sava. Nors viduje jau seniai viskas išsivėlė.
Kaimynas iš ketvirto aukšto, tas pats su sienų dulkių spalvos ūsais ir amžina mėlyna sportine striukėte, praslydo pro šalį lyg šešėlis. Kartą jis ją sustabdė prieangyje sakydamas: „Nuobodu turbūt vieną, ar ne?“ Nuo tada jo balsas raišė kaip rustas vinis, įverta po nagą.
Autobusas, kaip visada, atvyko pavėlavęs. Viduje kvepė permirkusiais paltais, alumi ir rūgščia beviltiškumu. Gabija sugniaužė rankeną taip stipriai, kad pirštai išbalo, ir žiūrėjo į miglotą langą. Atspindyje – blankus veidas, įdubimas po akių, pilkas paltas, nuslydęs nuo peties. Tarsi viskas joje – ne savo vietoje. Mama būtų pasakiusi: „Tu kaip šešėlis“. Tik mama nežino, ką reiškia gyventi, kai dienos nesibaigia, o tiesiog susilieja į vieną klampų pilką masę, kurioje nesimato nei pabaigos, nei pradžios.
Ofise buvo tuščia. Į nuotolinį darbą išėjo beveik visi. Likę tik tokie kaip ji – tiems, kur namie dar blogiau nei šitame mirusiame koridoriuje. Čia, bent jau, nebegirdi priekaištų, nesudaužo lėkščių į sieną, nežiūri pro skylę. Čia – saugu. Šalta. Tuščia. Bet saugu.
Pietų metu ji išėjo į verslo centro kiemą. Nerūkė. Tiesiog stovėjo. Pro šalį praėjo sargybinis, apsimetė, kad nesimato – kaip visada. Kišenėje susiribo telefonas. Motina.
„Mama, aš darbe.“
„Tu vėl viena. Gal išlįsk kur? Pamėgink bent pasivaikščioti.“
„Aš užimta.“
„Gabijele, bet tai gi ne gyvenimas. Tu tik egzistuoji. Trisdešimt dveji…“
„Ate, mama.“
Padėjo ragelį. Be pykčio. Tiesiog nebeliko jėgų aiškintis.
Grįžtant užsuko į parduotuvę. Nupirko minkštą sūrį, bandeles, mėtų arbatos. Kasoje – vyresnio amžiaus vyras. Nusišypsojęs tyliai praleido ją pirma.
„Ačiū“, – tarė ji. Ir nustebo – kaip lengvai, ramiai tai skambėjo.
Namie jau buvo tamsu, nors dar ne vakaras. Gabija įjungė ne lubinę lempą, o seną vėlyvšvę – tą pačią, kurią kadaise pakabino per Naujuosius. Tada, tą žiemą, viskas atrodė kitaip. Paprasta. Linksma. Šilta. Jie juokėsi, ėdo perdegtas skrebtuves, klausė muzikos iš telefono. O dabar – ji viena.
Atsisėdo tiesiai ant grindų. Atsiremė į sieną. Šaldytuvas trūktelejo, lyg patvirtindamas, kad namas vis dar gyvas. Ji nebijojo. Tiesiog atsiduso. Garsai – jau ne priešai. Jie – liudininkai.
Pasisėmė telefoną. Atidarė garso įrašų aplanką. „Balsas“. Penkiolika failų. Jis sakydavo: „Aš su tavimi, tu man viena“, „Mums viskas pasiseks“, „Tu ypatinga“. O paskutinis failas… – nuobirų, riksmas, keiksmažodžiai, duslus smūgis – durys? kumštis? širdis?
Gabija paspaudė „ištrinti“. Ir ranka net ne sudrebėjo.
Atsistojo. Atidarė langą. Išsitiesė į orą – purviną, rudenišką, tikrą. Balkone vėl tranktelėjo durys. Ji nusišypsojo.
„Tegul“, – sušnibždo. „Tegul trankosi.“
Užpylė arbatos. Išdėstė bandeles ant baltos lėkštės. Atsisėdo prie stalo. Įjungė nešiojamąjį. Atidarė tuščią puslapį ir išspausdė pirmą sakinį:
„Tą dieną nebijojau vienatvės – pirmą kart pajutau, kad gyvenu.“
Ir to užteko, kad pasaulis, toks sudaužytas ir kreivas, nustotų rodytis priešiškas. Nes dabar – jis jos. Nelinksmas, ne tobulas. Bet jos.
