Su žmona esame susituokę jau 7 metus. Gyvenome gerai, netgi labai gerai. Dirbau versle, o žmona dirbo daugiau iš malonumo. Tačiau per tuos 7 metus neturėjome vaikų. Kartą užsakiau mudviem mėnesio trukmės atostogas užsienyje, prabangiame kurorte. Žmona buvo be galo laiminga dėl tokios dovanos. Visgi keliomis dienomis prieš išvykimą pasakiau, kad man staiga iškilo labai svarbūs verslo reikalai, nuo kurių gali priklausyti mūsų ateitis, todėl jai reikėtų važiuoti vienai. Aišku, žmona buvo labai nusivylusi, mat jau buvo susiplanavusi visas dienas ir svajojo apie mūsų laiką kartu toje rojaus vietoje. Pasiūliau keliauti su geriausia drauge, kad nejaustų vienatvės, o ir draugei būtų progą ištrūkti iš kasdienybės.
Draugės gyvenimas nebuvo lengvas. Jos mama mėgo alkoholį ir mažai rūpinosi dukra, o apie mokslus visai nesirūpino. Po vidurinės draugė pastojo ir buvo priversta ištekėti. Deja, vyras nuolat kilnodavo koją į šoną, po to keldavo ginčus ir skandalus namuose. Kai pakviečiau ją atostogauti, ji labai apsidžiaugė ir buvo be galo dėkinga mudviem.
Po mėnesio grįžus, sutikau žmoną oro uoste, parsivežiau namo. Mūsų laukė nuostabi vakarienė prie žvakių šviesos, mūsų lova buvo nuklota rožių žiedlapiais. Viskas atrodė kaip pasakoje.
Praėjus dviem savaitėms, žmona pranešė, kad laukiasi. Abu buvom be galo laimingi. Tačiau kai prasidėjo sąrėmiai ir nuvykome į ligoninę, žmona sulaukė nemalonaus siurprizo jos draugė nuskubėjo pas mane ir pasakė, neva žmona per tas atostogas turėjo romaną, o vaikas ne mano. Išgirdęs tai, iš pradžių likau be žado; pagalvojau, kad manęs niekas nepasitiks, neturėsiu kur su vaiku grįžti. Bet viskas buvo visiškai atvirkščiai.
Atvykau pas žmoną į ligoninę, pamačiau naujagimę mergaitę ji išties nepanaši į mane, tačiau pasiėmiau ją į rankas ir auginau lyg savo dukrą. Tą pačią dieną išvijau žmonos draugę iš mūsų gyvenimo ir griežtai pasakiau tegu mūsų pamiršta!
