— Tai reiškia, kad šis šuo tau svarbesnis už vaikus?! — išsiveržė Inga, trindama penktą per dieną paliktą balą plytelėse.
Kilimėlio virtuvėje nebebuvo. Kai tapo akivaizdu, kad net parduotuvių priemonės neveikia prie šio užsispyrusio šuns įpročio visur žmonėti, Inga tiesiog susirietavo kilimą ir išnešė į šiukšlynę.
Bet problema buvo ne tik kilime. Vyras atsidarė kukurūzų skardinę, išberė turinį į dubenį ir metė. Ir skardinę, ir purviną dubenį į kriauklę. Ant stalo – trupiniai, puodelis su kavos pėdsakais ir atidaryta uogienės skardinė, iš kurios kyšojo šaukštas. Ant grindų – sintetinis pluoštas ir nudilty dinozaurus iš pūkuoto žaislo.
O valyti, žinoma, teko Ingai.
— Nereikia taip rėkti, — tyliai tarė Kęstutis, rausdamas šaldytuve. — Tai tik šuo. Jis dar nepripratęs.
Inga atsitiesė. Jos žvilgsnyje atsispindėjo susierzinimas, kuris kaupėsis jau kelias savaites. Susiraukė ir įteikė šlapias šluostes vyrą.
— Puiku. Tada ir valyk pats po šio šuns. Priminsiu, kad tai tik šuo, o aš – tik tavo žmona. Tik tavo vaikų motina. Ir mes, tik tavo šeima, jau pradėjome springti nuo jo žymų ir dvoko!
Inga piktai pastūmė sintetinį pluoštą ir nuėjo į miegamąjį, apeidama „šventės“ kaltininką. Šuo Griaustinis, didžiulis, pilkas, su liūdnomis akimis, sėdėjo durų praeityje ir stebėjo. Nesivaitojo, nesislėpė. Lyg ir nesijautė kaltas.
Ji prisiminė, kaip viskas prasidėjo…
…Prieš du mėnesius Kęstutis grįžo namo su šiuo vilnotu problemų kamuoliu.
— Algis išvyksta. Ilgam, — pradėjo vyras. — Sako, pasiimti šunį kartu ne variantas, daug problemų. O aš pagalvojau… Griaustiniui reikia šeimos. Ir vaikams bus naudinga. Išmoks rūpintis, mylėti. Tai gi nuostabu.
Tą akimirką Kęstutis šypsojosi taip, lyg būtų išgelbėjęs pasaulį. O Ingos jausmai buvo visiškai priešingi. Lyg vyras įsivaikino kažką, nesuprasinėjęs jos.
— Gerai… Tarkim, jis gyvens su mumis. Bet kas jį ves pasivaikščioti, maitins, valys po juo? — moteris jau suprato, kur kreipiasi pokalbis.
— Kartu. Mes gi šeima. Na, tik su pasivaikščiojimais bėda… Tu gi iš darbo grįžti anksčiau. Gal galėtum užsiimti tuo?
Inga sunkusiai atsiduso, bet linktelėjo. Ji įtarinėjo, kad viskas pasisuks ne taip, kaip planuota, bet pasirinkimo nebuvo. Liko tik tikėtis, kad intuicija klysta.
Deja, įtarimai pasitvirtino…
Inga labai stengėsi. Nupirko žaislų ir dubenėlį su pakyla, vakarais žiūrėjo mokomuosius filmus apie šunų dresūrą. Griaustinis atsakydavo demonstratyviai nusisukdamas uodega. Visomis prasmėmis. Jo šeimininkas buvo Kęstutis. Visi kiti jam atrodė kaip nemalonus Kęstuičio priedas.
Per pirmas dvi savaites Griaustinis nulupo tapetus koridoriuje, nugramzdino fotelio atlošą, sudrėškė visas pagalvėles virtuvės kėdėse. O kiek minų jis paliko po visą namą…
Jei iš pradžių Kęstutis bent rytais vaikščiodavo su Griaustiniu, netrukus visi pareigBet šį kartą Inga tik ramiai užsimerkė, pajūtusi, kaip širdyje atsiranda lengvumas, lyg kas nors pagaliau atsikratė sunkios naštos.