Pasitikėjimo remontas
Saulėtas Saulius Kazlauskas ėjo link miesto švietimo centro, kaip visada ieškodamas vietos dirbti savo dirbtuvėms. Tą patį kiemų taką, tas pačios lentelės Nuoma, tik dabar jis nežiūrėjo į langus ir neįvertindavo, kiek lankytojų užsikrės srautą. Jis skaičiavo laiptus prie įėjimo, kad nieko nepamirštų, kaip praėjusiais metais jam išsisklaidė tiek pinigai, tiek pasitikėjimas.
Jam buvo keturiasdešimt aštuoni. Pasas tai rodė solidžiai, galvoje tarsi kažkas paliko pauzę ir pamiršo ją atšaukti. Verslą, remontuojant buitinę techniką, jis vedė beveik dešimt metų: iš pradžių vienas, vėliau su partneriu, vėliau be partnerio ir be kai kurių įrankių, kuriuos teko parduoti, kai kaina išaugo, o klientai pradėjo dovanoti: Pataisyk už tūkstantį, geriau nemokamai. Jis nesusigrąžė didingai tiesiog pavargo paaiškinti, kodėl darbas kainuoja, ir vieną rytą nebegalėjo pakilti su mintimi, kad vėl turės šypsotis žmonėms, kurie šokiriasi dėl kiekvienos varžtų kainos.
Į centrą jį pasitiko sargybinė su mezgimo plokšte ir griežna akimi.
Į ką einate?
Aš į grupę. Turėti grupę, jis išgirdo savo balsą, šiek tiek susijaudinęs.
Ji pažvelgė į jį, tarsi į žmogų, kuris pasimetė duryse.
Kabinetas trysdešimt vienas. Coridoriuje pasukite dešinėn, tada kairėn. Ten mūsų technika. Būkite neskambūs, šalia yra balso praktika.
Koridorius buvo šaltas, linoleumo danga prisiminė ne vieną reformą. Saulius Kazlauskas nešiojo po petį dėžę su tuo, ką sugebėjo surinkti namuose: multimetro, atsuktuvų rinkinio, porą senų lituoklių, lydinio ritės ir plastikinio konteinerio su varžtais. Visi šie daiktai atrodė kaip juokingas krovinys žmogui, kuris kadaise svajojo turėti pilną dirbtuvę su ištraukimo ventiliatoriumi ir tinkamu apšvietimu.
Kabinetas trysdešimt vienas būna buvusi darbinė klasė: stalai, spintelė su spynu, pro langą ilgas stalelis su dviem litavimo kilimėliais ir vienu išsilygintu prailgintuvu. Sienoje kabėjo saugos plakatas, popierius išblukęs, bet frazė nesiliesti drėgna ranka buvo aiški.
Pirmieji paaugliai nepasirodė iš karto. Tvarkaraštyje buvo rašyta: Buitinės technikos remontas ir surinkimas, 1416 metų, bet į duris žiūrėjo tiek berniukai, tiek mergaitės, atrodydamos, lyg čia būtų priverstos patraukti.
O čia iš tikrųjų taiso? paklausė aukštas bernas, dėvėjęs juodą striukę ir nešalinęs šaliką.
Iš tikrų, atsakė Saulius Kazlauskas. Jeigu ką tikrai reikia taisyti.
O jei nieko nėra?
Tada sulaužysime ir vėl sujungsime, jis netikėtai pasakė. Berniukas nusišypsojo ir liko.
Po to atėjo lieknas, tylus, su kuprine, kuri atrodė sunkesnė nei jis pats. Jis atsisėdo šalia lango ir iš karto ištraukė tinklelinę užrašų knygelę. Nepasveikino, nepažiūrėjo į Saulių, tik pirštais prisitvarkė rašiklį.
Kaip vadiniesi? paklausė Saulius.
Arūnas, atsakė jis vėliau, tarsi svarstydamas, ar tikrai turi atsakyti.
Dar du atėjo kompanijai ir pradėjo šnibždėti prie durų. Vienas apvali veido su visada šypsena, kitas su ausinėmis, kurių nešalinėjo net kalbėdamas.
Aš Domantas, prisistatė apvalus. O čia Simonas. Jis gerai girdinti, tiesiog taip.
Simonas pakėlė nykštį ir nepašalino ausinių.
Saulius suprato, kad senos įpročiai kalbėti greitai, kaip su klientais, čia nepadeda. Niekas nebuvo atėjo dėl paslaugos. Jie čia norėjo patikrinti, ar nebus nuobodu, ar suaugęs nesikraus, kad būtų viena banga.
Jis padėjo dėžę ant stalo ir atidarė dangtį.
Pabandykime taip. Kas turi namuose sulaužytą techniką, kurią nebijote atnešti atnešite. Puodžius, džiovintuvus, magnetofonus, kolonėles, viską, kas neįjungia tiesiai į 230 V jis sustabdė save, pakoreguodamas: Kitaip tariant, buitinę. Išsiversime, žiūrėsime, kodėl neveikia, ir susirinksime atgal. Jei kažkas sudegs, išsiaiškinsime, kodėl sudegė.
O jei įšoksta elektros šokas? paklausė Domantas, akivaizdžiai laukdamas įspūdžio.
Tada kaltas būsiu aš, atsakė Saulius. Todėl pirmiausia mokomės, kaip nepasigauti šoko. Ir taip, dirbame išjungus lizdus. Tai nuobodu, bet gyvi pirštai dar nuobodesni.
Pirma pamoka beveik nieko neištaisė. Saulius rodė, kaip laikyti atsuktuvą, kaip nesulaužyti pjaustymo linijų, kaip žymėti varžtus, kad liktų tik reikalingi. Paaugliai kartais klausėsi, kartais blaško. Arūnas tylėjo ir piešė tinklelio stačiakampius, panašius į schemas. Simonas žiūrėjo į telefoną, bet kartais pakeldavo akis į Sauliaus rankas, lyg įsimenęs.
Lituoklį, kurį centras išdavė pagal sąrašą, rado miręs. Saulius jį įjungė į lizdą, palaukė, palietė korpusą šaltas.
Nešyla, pasakė Domantas su pasitenkinimu, tarsi surado suaugusiojo melą.
Tuomet pradėsime remontuoti lituoklį, ramiai atsakė Saulius.
Jis pamatė, kaip Arūnas šiek tiek pakėlė galvą.
Antroje pamokoje kas nors atnešė elektrinį vandens viryklėlį be stovėlio. Korpusas nepažeistas, mygtukas spragtelėjo, bet neįsijungė.
Tai mano mamos, pasakė Domantas ir iš karto pridūrė: Beveik. Ji sakė, kad jei pataisysiu, nebereikės pirkti naujo.
Saulius nuimė apatinę dangtį, parodė kontaktų grupę.
Žiūrėkite, čia sudegė. Blogas kontaktas šiltėjo. Reikia nuvalyti, patikrinti, ar nepakitė.
O gal tiesiog sujungti? paklausė Simonas, pagaliau nuimdamas vieną ausinę.
Galima, sakė Saulius. Tik tada vandens viryklėlė įsijungs tik tada, kai nori. Tai kaip
Jis norėjo pasakyti kaip verslas, bet laiku sustojo.
Kaip durys be spynos. Atrodo, kad uždaryta, bet bet kas gali įeiti.
Dirbo kartu su Domantu, o Simonas laikė telefoną kaip žibintą. Arūnas šalia tyliai sakė:
Ten gali būti terminioji saugiklis. Jei jis sudegė, nesvarbu, ar nuvalysi kontaktą.
Saulius pažvelgė į jį.
Kur tiksliai?
Arūnas paėmė rašiklį, brėžė mažą schemą ant lapo krašto ir parodydavo.
Dažniausiai šalia kaitintuvo, termobrandu. Jis yra išsilygintas.
Jis kalbėjo ramiai, be norėjimo įspūdinti. Tiesiog kaip faktą.
Saulius pajuto keistą palengvėjimą: ne jis vienas žino, ką daryti.
Jie surado saugiklį, patikrino multimetru. Jis buvo tvarkingas. Nuvalė kontaktus, surinko, įjungė per prailgintuvą. Viryklėlė spragtelėjo ir užgijo.
O! plačiai šypsojosi Domantas. Iš tikrųjų veikia.
Kol kas taip, sakė Saulius. Bet namuose vis tiek nepalikite be priežiūros. Ir mamai pasakykite, kad patikrinome kontaktus, o ne magija.
Ji vis tiek sakys, kad aš nieko nedariau, murmėjo Domantas, bet jau be pykčio. Jis atsargiai padėjo viryklėlę į maišelį, tarsi tai būtų trofėjas.
Trečioje pamokoje atnešė džiovintuvą mergaitė vardu Aistė, laikydama jį, lyg galėtų įkandyti.
Jis užgąsdina ir išsijungia, pasakė ji. Mama sako, kad reikia išmesti, bet man gaila. Jis buvo geras.
Saulius išskyrė džiovintuvą, ir iš vidaus nusisklido dulkės ir plaukai.
Tad kodėl užgąsdina, sakė jis. Tai ne blogas džiovintuvas, tai gyvenimas.
Aistė nusijuokė, jos juokas buvo trumpas, atsargus.
O išsijungia?
Gal perkaista. Čia veikia termobrandu. Reikia valyti, patikrinti šepetėlius, žiūrėti į kontaktą.
Simonui staiga praskambėjo:
Man namuose toks pats. Tėtis jį klijuoja, dabar šokinėja.
Kliju? Saulius nesulaikė ironijos. Kliju galima viską. Kartais net santykius.
Simonas žiūrėjo į jį atidžiai, tarsi patikrinęs, ar suaugęs nesijaudina per daug.
Jie išvalė džiovintuvą, sutepė guolis keliais lašais, patikrino laidą. Kai kuriuo metu Aistė pasakė:
Mūsų namuose taip pat. Jei nevalysime, vėliau degs.
Ji tai pasakė tyliai, o Saulius nusimanuodamas, kad nepagavo metaforos, tik linktelėjo galva:
Taip, geriau laiku.
Arūnas per šias dienas ateido anksčiau. Jis sėdėjo prie lango ir išdėliojo ant stalo savo schemas. Saulius pastebėjo, kad Arūno rankose buvo smulkių įbrėžimų, tarsi ir namuose ką nors išardė.
Iš kur išmokai? paklausė jis vieną dieną, kai Arūnas be prašymo pataisė senos kolonėlės lizdą.
Arūnas pakėlė pečius:
Namuose. Senelis turėjo radiją. Po jo mirties radija liko. Nenorėjau, kad tiesiog gulėtų.
Saulius linktelėjo. Jis suprato šį norą kažkas veikti, nes kitaip viskas aplinkui nublanksta be priežasties.
Jį pats apie savo verslą neapžvelgė. Sakė tik, kad anksčiau taisiau techniką. Paaugliai nepaklausė detalių, bet Saulius dažnai laukė klausimo ir bijojo jo. Jis bijojo išgirsti savo balsyje tas patį nesugebėjau.
Vieną dieną, kai jie tvarkė magnetofoną, kurį atnešė Simonas, Sauliui ištrūko kantrybė. Magnetofonas buvo senas, kasektinis, su kietu mygtuku play. Jie išardė jį, ir viena spyruoklė šovė po spintelę.
Na, puiku, sakė Saulius, balsas pasidengęs erzinu. Be jos nesudarysime.
Domantas švilgo:
Tai kaip žaidimuose. Lutas išskrido.
Arūnas tyliai atsistojo ant kelių ir lankė po spintelę. Simonas taip pat prisėdo, nuimdama antrą ausiną, ir abu beveik be kvėpavimo ieškojo spyruoklės. Saulius stovėjo ir jaučiasi gėdijosi dėl savo įniršumo. Jis prisiminė, kaip dirbtuvėje galėjo užspringti klientui, kuris tiesiog paklausė. Vėliau atsiprašydavo, bet jausmas liko.
Gerai, sakė jis švelniau. Tai mano klaida. Turėjau padengti stalą skiedriniu, kad smulkmenos neskris.
Viskas gerai, pasakė Domantas netikėtai rimtai. Mes taip pat klystame.
Arūnas ištraukė spyruoklę ant linijos galutinės dalies.
Radau, sakė jis, ir pirmą kartą jo balse skambėjo pasididžiavimas.
Saulius paėmė spyruoklę, padėjo į mažą dėžutę ir šaukė:
Tai, vaikai, svarbi dalis. Ne todėl, kad be jos neveiktų, bet kad ją radome.
Simonas nusišypsojo:
Filosofija.
Ne, atsakė Saulius. Tiesiog patirtis.
Po kelių savaičių centre paskelbė, kad vyks maža užsiŠventės dieną, kai lankytojai stovėjo prieš stendą, vaikų akys spindėjo nuo šviesos, o Saulius su šypsena pajuto, kad šis paprastas lygiai taip pat patikimas kaip bet kurią prabaltusią elektrą.
