Saulius Norkus vaikštojo link miesto papildomo išsilavinimo centro, tarsi vėl ieškojęs laisvos patalpų dirbtuvei. Tas pats kiemas, tos pačios lentynos su žodžiu Nuoma, tik dabar jis ne skaičiavo vitrinų ir ne spėliojo, kiek lankytojų pasodės į srautą. Jis skaičiavo laiptus prie įėjimo, kad negalėtų mąstyti, kaip praėjusią metų pabaigą jam išskyrė pinigai ir pasitikėjimas.
Jam buvo keturiasdešimt aštuoni. Pasas taip patrodė solidžiai, galvoje tarsi kas nors paspaudė pauzę ir pamiršo ją išleisti. Jis beveik dešimt metų remontavo buitinę techniką: iš pradžių vienas, tada su partneriu, vėliau be partnerio ir be dalies įrankių, kuriuos privalėjo parduoti, kai nuoma pakilo, o klientai dėjo: Padaryk už tūkstantį, geriau nemokamai. Jis ne sužlugo spektakuliškai, tiesiog pavargo paaiškinti, kodėl darbas kainuoja, ir vieną rytą nebegalėjo pakilti su mintimi, kad vėl šypsosi žmonėms, kurie derasi dėl kiekvienos varžtų.
Įėjimą jam pasitiko strižiukė su mezgimo virve ir griežna žvilgsniu.
Ką norite?
Aš į grupę. Turbūt, vesti grupę, sušuko sau, kai pagavo, kaip skamba žodis, ir šiek tiek susigundyjo.
Ji pažvelgė į jį kaip į žmogų, kuris pasuko į klaidingą durį.
Kabinetas trysdešimt. Kairėje koridore, tada dešinėn. Ten mūsų technika. Neskambinkite per garsiai, šalia dainavimo.
Koridoras šaltas, linoleumas prisimena ne vieną reformą. Saulius Norkus nešiojo po petį dėžutę su namuose surinktais daiktais: multimetru, atsuktuvų rinkiniu, keletu senų lituoklių, spinduliuotos vielos ritėmis ir plastikinėmis dėžutėmis su varžtais. Visi šie daiktai atrodė juokingi kaip bagažas žmogui, kuris kada nors svajojo turėti tikrą dirbtuvę su išsiurbimo sistema ir pakankamu apšvietimu.
Kabinetas trysdešimt buvo buvusi darbo klasė: stalai, spinta su spynomis, prie lango ilgas stalas, ant jo dvi lituoklių kilimėliai ir vienas susuktas prailgintuvas. Ant sienos kabėjo saugos plakatas, išblukęs, bet žodžiai nespauskite šlapiais rankomis vis dar aiškūs.
Pirmieji paaugliai nepasirodė iš karto. Tvarkaraštyje buvo: Buitinės technikos remontas ir surinkimas, 1416 metų, bet į duris žiūrėjo tiek berniukai dvylikos metų, tiek mergaitės, atrodžiusios, lyg čia priverstos.
Ar čia tikrai taisote? paklausė aukštas vaikinas juodoje striukėje, nesitraukęs kepurėlės.
Tikrai, atsakė Saulius Norkus. Jei ką nors turi surašyti.
O jei neturime?
Tada sulaužysime ir vėl susitaisyti, netikėtai iškrito iš jo lūpų. Vaikinas šypsneliu nusijuokė ir liko.
Po to įėjo liesas, tylus, su kuprine, kuri atrodė sunkesnė nei jis pats. Jis atsisėdo šalia lango ir iškart ištraukė tinklelio užrašų knygutę. Nesveikiau sveikintis, nežiūrėjo į Saulių, tik pirštais tvarkė rašiklį.
Kaip tau vadinasi? paklausė Saulius.
Artiomas, atsakė jis šiek tiek vėluodamas, tarsi svarstydamas, ar iš tikrųjų turi atsakyti.
Dar du vaikai atėjo draugystės proga ir pradėjo šnipinėti prie durų. Vienas apvališkas, visada šypsosi, kitas su ausinėmis, kurias ne nuimdavo net kalbėdamas.
Aš Dainius, pasakė apvališkas. O tai Sauliukas. Jis girdės gerai, tiesiog taip.
Sauliukas pakėlė didelį nykštį ir nepakreipė ausinių.
Saulius Norkus suprato, kad jo senos įpročiai kalbėti greitai ir tvirtai, kaip su klientais, čia neveikia. Čia niekas nebuvo dėl paslaugos. Jie tiesiog norėjo patikrinti, ar nebus nuobodu ir ar suaugęs nesikraustys, kad jis būtų viena bangą.
Jis padėjo dėžutę ant stalo ir atvėrė dangtį.
Gerai, kas turi namų sulaužytą techniką, kurios nebijotų atnešti vandens viryklės, džiovintuvai, magnetofonai, kolonėlės, bet ne tiesiogiai iš lizdo iki 220 eurų sustabdė save ir pakėlė pečius: Paprasta buitinė technika. Išardysime, sužinosime, kodėl neveikia, ir sujungsime atgal. Jei kas nors sudegs, išsiaiškinsime, kodėl sudegė.
O jei šokins elektros? paklausė Dainius, tikėtis šokų.
Tada aš būsiu kaltas, atsakė Saulius. Todėl pirmiausia mokomės, kaip nesugauti šoko. Ir taip, dirbsiame su išjungtais kišais. Tai nuobodu, bet gyvi pirštai nuobodžiai nesugeba.
Pirmajame užsiėmime jie beveik nieko nesutaisė. Saulius rodo kaip laikyti atsuktuvą, kaip nesulaužyti įdaužų, kaip žymėti varžtus, kad po to nepasirodytų bepročiai. Paaugliai kartais klausosi, kartais blaškosi. Artiomas tylėjo ir braižė į lapą stačiakampius, primenančius schemą. Sauliukas žiūrėjo į telefoną, bet kartais pakėlė akis į Sauliaus rankas, tarsi įsisavindamas.
Lituoklį, kurį centras davė pagal sąrašą, rado negyvu. Saulius įjungė į lizdą, palaukė, palietė korpusą šaltą.
Jis nešyla, pasakė Dainius su pasitenkinimu, lyg pagavo suaugusį melu.
Pradėkime lituoklio remonto, ramiai atsakė Saulius.
Jis pastebėjo, kaip Artiomas truputį pakėlė galvą.
Antrą kartą kas nors atnešė elektrinę vandens viryklę be stovelių. Korpusas nepažeistas, mygtukas spragtėjo, bet neįsijungė.
Tai mano mama, sakė Dainius, pridurdamas: Beveik. Ji sakė, jei sutaisysiu, nebereikės pirkti naujos.
Saulius nuėmė apačios dangtį, parodydavo kontaktų grupę.
Matote, čia perdegė. Prastas kontaktas šildėsi. Reikia nušlifuoti, patikrinti, ar nepakitė.
Gal tiesiog sujungti? klausia Sauliukas, pagaliau nuimdęs ausinę.
Galima, sako Saulius. Bet tada viryklė įsijungs savaime, kai norės. Tai kaip
Jis norėjo pasakyti kaip verslas, bet sustojo laiku.
Kaip durys be spynos. Atrodytų uždarytos, bet bet kas galėtų įeiti.
Jie dirbo kartu su Dainiumi, o Sauliukas laikė telefoną kaip žibintą. Artiomas sėdėjo šalia ir tyloje pasakė:
Ten gali būti termobaltymas. Jei sudegęs, nesvarbu, ar nušlifuosime.
Saulius paklausė:
Kur tiksliai?
Artiomas paė plunksną, nubraižė mažą schemą ir parodė.
Dažniausiai šalia kaitintuvo, termo izoliacijoje.
Kalbėjo ramiai, be troškimo įspūdinti.
Saulius pajuto keistą palengvėjimą: ne vienas jis žino, kas daroma.
Jie surado saugiklį, patikrino multimetru. Jis buvo sveikas. Nušlifuodami kontaktus, surinkę, įjungė per prailgintuvą. Viryklė spragtėjo ir užsiplaukė.
O! Dainius plačiai šypsojosi. Iš tiesų veikia.
Kolgi, sakė Saulius. Bet niekada nepalik namuose be priežiūros. Ir mamai sakyk, kad mes kontaktus nuvalėme, o ne magija.
Ji sakys, kad aš nieko nedariau, murmėjo Dainius, bet jau ne su pyktimi. Jis atsargiai sudėjo viryklę į maišelį, lyg tai būtų trofėjas.
Trečioje sesijoje atnešė džiovintuvą. Mergaitė Ugnė laikė jį taip, lyg galėtų įkąsti.
Jis kvapo ir išsijungia, sakė ji. Mama sako išmesti. O man gaila. Jis buvo geras.
Saulius išardė džiovintuvą, viduje išsisklaidė dulkės ir plaukai.
Tai kodėl kvapo, pasakė jis. Tai ne blogas džiovintuvas, tai gyvenimas.
Ugnė šypsėsi, jos juokas trumpas, atsargus.
O išsijungia?
Gal perkaista. Čia termobūgnas įsijungia. Reikia nuvalyti, patikrinti šepetėlius, kontaktą.
Sauliukas staiga sušuko:
Pas mane taip pat. Tėvas jį klijuodamas, dabar švilpia.
Kliju? Saulius nepasiliko nuo ironijos. Kliju galima daug ką. Kartais net santykius.
Sauliukas žiūrėjo atidžiai, tarsi norėtų įsitikinti, ar suaugęs nesijuokia pernelyg rimtai.
Jie nuvalė džiovintuvą, užteptų guolį lašeliu aliejaus, patikrino laidą. Ugnė tyliai sakė:
Mūsų namuose taip pat. Jei nevalyti, po to degs.
Saulius nusigręžė, lyg nepastebėjęs metaforos, ir tik linktelėjo:
Taip. Geriau laiku.
Artiomas šiais dienomis ateidavo anksčiau. Jis sėsdavo prie lango ir ant stalo išdėstydavo savo schemas. Saulius pastebėjo, kad Artiomas turi mažų įbrėžimų ant rankų, tarsi namuose taip pat ką nors išardytų.
Kur išmokai? paklausė jis vieną dieną, kai Artiomas be prašymo sutaisė jungtį senoje kolonėlėje.
Artiomas pakėlė pečius:
Namuose. Senelis turėjo radiją. Po jo mirties radija liko. Nenorėjau, kad tiesiog stovėtų.
Saulius linktelėjo. Jis suprato šią norą kad kažkas veiktų, nes kitaip per daug aplinkui nustoja veikti be priežasties.
Jis nieko nesakė apie savo verslą. Tik pasakė, kad ankščiau taisiau techniką. Paaugliai neklausė detalių, bet Saulius jaučiasi, kad laukia klausimo ir bijo jo. Bijo, jog išgirs jų balsuose tą patį: nepavyko.
Vieną dieną, kai dirbo su magnetofonu, kurią atnešė Sauliukas, jam ištrūko kantrybė. Magnetofonas senas, kasetinis, su sunkiai funkcionuojančiu mygtuku play. Jie išardė, o viena spyglio sagos šovė po spintelę.
Na puiku, sakė Saulius, balso tonas įnirtingas. Be jos jis nesusirinks.
Dainius šovė:
Tai kaip žaidimuose. Lutas išskrido.
Artiomas tyliai atsistoto ant kelių ir nuskubėjo po spintelę. Sauliukas nuėmė ausinę, ir jie kartu, beveik ne kvėpuodami, ieškojo spyglio. Saulius jautė, kaip jam gėda dėl įnirtingumo. Jis prisiminė, kaip dirbtuvių metu galėjo išsiveržti į klientą, kuris tik paklaus, tada atsiprašyti, bet likti įspaudė.
Gerai, sakė jis švelniau. Tai mano klaida. Turėjau iškart padengti stalą skiediniu, kad smulkmenos neskrėstų.
Normalu, sakė Dainius staiga rimtai. Mes taip pat klystame.
Artiomas išsitraukė spyglį ant liniuotės galo.
Radau, sakė jis, ir pirmą kartą jo balsas skambėjo didžiu.
Saulius padėjo spyglį į mažą dėžutę ir pasakė:
Tai svarbus detalė. Ne todėl, kad be jos neveiktų, o todėl, kad mes ją radome.
Sauliukas šyptelėjo:
Filosofija.
Ne, atsakė Saulius. Tiesiog patirtis.
Po kelių savaičių centre paskelbė, kad bus maža amatų mugė tėvams ir kaimynams. Nieko didelio: salėje stovės stalai, vaikai parodys, kuo užsiima. Centro vadovė, trumpi plaukai ir amžinas aplankas, įžengė į kabinetą trysdešimt.
Sauliau Norkau, ar dalyvausite? Turime ką parodyti. Tik be pavojingų eksperimentų, gerai?
Mes ir taip be pavojų, sakė jis.
Aš matėusi jūsų prailgintuvą, atsakė ji šaltai ir išėjo.
Saulius pažvelgė į prailgSaulius, jaučiasi, kad ši svajonių dirbtuvė taps tiltu tarp praeities ir ateities.
