2025‑08‑25, dienoraštis.
Šiandien priminė man, kaip vienas paprastas apsipirkimas gali išversti gyvenimą į kitą dimensiją.
Pirmą kartą išbandžius nuomotą vestuvių suknelę, jaučiau kažką neįprasto – ne baimę, ne grožį, o nepaaiškinamą sunkumą. Nebuvo svarbu; tai tik trumpam išnuomota vintage butikelyje „Senoji Gija“ centre, Vilniuje. Savininkė, Viltė, teigė, kad suknelė buvo dėvėta tik kartą prieš dvidešimt metų, švari, nepažeista, kaip nauja. Maždaug taip jaudina, kai galvoji, kad gali sau leisti tai, ko niekada nebuvo pakankamai pinigų – net po kelių šimtų €.
Nunešiau ją namo, pakabinau atsargiai ir kiekvieną vakarą prieš mūsų vestuves žiūrėjaukais į ją, svajodamas apie šventinę ceremoniją, aistringą muzika, ir mano mylimą Dovydą. Buvau įsimylėjusi, jausmai virpėjo, lyg jaunystės švytėjimas, bet pamiršau, kad netrukus po šio svajonių kelio turėjo prasidėti realybė.
Miegodama vakare, kai nuploviau suknelę nuo raukšlių, jaudinau nežymų trauką. Šalia linų krašto, po pamušalu, pastebėjau nesąmoningą šviesą – kažkas buvo siūta ne taip, tarsi nedidelis plokštas kamušelis. Šlakdaugalėme smulkų adatėlį ir atsargiai atvėriau. Viduje – senas neperšviečiamas lapas, rašytas šviesiai:
„Jei skaitai šį laišką, prašau, nesantuok su juo. Pavojus. Aš pabėgau dėl…“ – pasirašyta, tik raide „M“.
Užbraukiau laišką, o po to pasirodė dar vienas pranešimas:
„JEI GAUDAI ŠIĄ SUKNELĖ, JI JAU BUVO DOVĖJAMA.“
Mano širdis šoko. Aš įsigijau suknelę, ar ne? Gal tai buvo kitos istorijos likimas? Pasikreipiau į internetą – neturėjau jokio tinklapio, adresas nebuvo „Google Maps“, o kai atvažiavau į nurodytą vietą, butikas buvo uždarytas, langai dulkėti, nieko nebeegzistavo.
Kažkada šalia manęs buvo durų viršuje stovintis jaunas kaimynas, Lukas, su mieguistais akimis. Paklausiau, ar žino „Senojoji Gija“, bet jis tik galvojo, kad tai uždarė jau beveik dvidešimt metų. Jis pridūrė: „Tu esi trečioji mergina, kuri klausia per penkerius metus.“
Jis papasakojo, kad viena mergina atšaukė vestuves ir dingo, kita – susituokė, bet po mėnesio mėnulio nuotykio taip pat pasibraukė.
Su Dovydą nusikreipiau į telefoną ir tiksliai paklausiau: „Kur buvai prieš susipažinę su manimi?“ Jis šoko, bet nenorėjo atsakyti. Tai patikrinau ir pajutau, kad tai neapsiriboja paprasta atsitiktinybe.
Antrą rytą, kai dar niekas nesikraunėjo, pasikvietau savo seserį Aistę. Ji visada žino, kaip išspręsti tamsius reikalus. Pasakojau, ką radau, ir ji nutarė, kad šis suknelės sutartis yra tarsi kates, kuri pamiršo savo šėšėlį. Ji pasiūlė degti laišką, bet aš jo nepadariau. Vėl popkelių širdį šoktelėjo dar vienas anoniminis pranešimas, kad lieka septyni dienos.
Rytą po to, kai dar kartą peržiūrėjau suknelę, dėl linų krašto pastebėjau mažą kišenėlę, į kurią įdėjau nedidelį juodą aksomo maišelį. Viduje – sidabrinis žiedas su graviruotais „DO“. Mano širdis vibrojo: D – Dovydas. Jis nebuvo mano.
Nusileidau į Dovydo namus su maišeliu. Jo veidas išsiblėso, kai parodžiau žiedą. Jis nesuprato, kaip ten tas žiedas galėjo būti, bet sustabdė mane: „Tokio nebuvo.“ Galiausiai prie jo prisiartino dar vienas nepažįstamas žmogus – buvęs detektyvas, mokslininkas, kuris sekė panašias istorijas – mergas, pasisavinančias senuosius sukneles ir dingusias po vestuvių.
Visumoje, po daugelio bandymų atrasti tiesą, suvokiau, kad šis „prakeiktas“ drabužis iš tikrųjų buvo įspėjimas. Jis nenorėjo, kad aš susituokčiau su žmogumi, kuris jau turėjo tamsų paslaptį.
Šiandien, kai susirinkome su vestuvių gėlių puokštėmis ir lietumi, nusprendžiau nekelti suknelės, o pasikėlinėti paprastą marškinėlį ir kelnius. Dovydas sulaukė mano žvilgsnio, bet aš pasakiau:
„Jei turi ką paslėpti, geriau tai padaryk nušlapintai, o ne per mūsų gyvenimą.“
Pamoką gauti dariau savo rašinyje: kai kažkas slypi po išorės šviesos, geriau klausytis širdies, o ne silpno vėjo, kuris šlapią popieriaus lapą nuplėšia.
— Matas.
