Paskutinis šansas: nepražiopsok galimybės pakeisti viską!

Rūta, susikūpusi, guli ant sofos, spaudžia rankas prie pilvo apačios. Viskas skauda, graužia, primena, kas ją laukia. Tas pats kas kartą: aštrus skausmas, kraujavimas, greitoji pagalba, ligoninė ir tuštuma viduje. Tai buvo persileidimas, abejonių nebuvo. Trečiasis per pastaruosius dvejus metus, o prieš tai užsimezusi nėštumas, o dar anksčiau abortas. Tas abortas, už kurį Rūta moka iki šiol negalėjimu tapti motina.

Ištiesusi ranką į telefoną, Rūta surinko greitosios pagalbos numerį. Po pusvalandžio ją kraustė į mašiną, o ji tuo pat metu skambino Dainiui, kad praneštų pietų jis jos nelauks.

“Vėl?” paklausė jis, bet Rūta net neatsakė. Ašaros tekėjo veidu, tai buvo neviltis ir nusivylimas savimi. Kiek galima? Kodėl kaskart tas pats? O gal ji žino priežastį? Jei tada nebūtų nuėjusi pas tą abejotiną gydytoją, viskas būtų gerai. Su Dainiu jie galėjo turėti penkiametį vaikelį. Bet vaiko nebuvo, ir, atrodo, jau niekada ir nebus.

“Kaip skauda!” išspyrė ji, o gydytojas tik pridūrė vaistų ir abejingai pažvelgė į ją.

Dvi dienos ligoninėje driekėsi be galo lėtai. Po to išrašymas, Dainis su gėlių puokšte, viskas lyg pagal scenarijų.

“Tu tokia blanki”, tarė jis, o Rūta tik silpnai nusišypsojo. Džiaugsmo priežasčių nebuvo ji negalėjo pagimdyti vyrui vaiko, tai buvo akivaizdu.

Grįžtant namo, sėdėdama šalia vyro, Rūta glostė gražią rožių puokštę, o paskui atsisuko į Dainį ir pasakė:

“Aš daugiau nenoriu bandyti. Aš negaliu tau pagimdyti vaiko.”

“Nesakyk to, vis dar pavyks”, bandė ją paguosti vyras, bet ji tik kartėliu nusišypsojo.

“Ar pats tuo tiki? Penkeri metai šuniui po uodegą. Man beveik trisdešimt, tau beveik trisdešimt penki. Gana, aš žaidžiau būsimą motiną. Gydytojai sako, kad šansų nėra, galbūt laikas juos išgirsti.”

“Rūta, mes turėsime vaikų”, užsipriešino Dainis, “prisimink profesoriaus Didžiulio žodžius. Jis sakė, kad šansai yra, jei laikysimės jo nurodymų.”

“O kur tavo profesorius?” nervingai paklausė Rūta. “Jo jau seniai nėra gyvo, kur tie nurodymai, kurių turėčiau laikytis? Dingo kartu su tavuoju profesoriu! Baigta, Dainai, gana. Aš nenoriu kankinti tavęs, nenoriu kankinti savęs.”

“O ką tu tuo nori pasakyti?” susirūpino vyras, neatsitraukdamas nuo vairo.

Rūta giliai įkvėpė, o paskui nukreipė veidą į langą.

“Išsiskirkime. Tu susirasi moterį, kuri tau duos vaiką, tau viskas bus gerai. Aš n

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

12 − 10 =

Paskutinis šansas: nepražiopsok galimybės pakeisti viską!