Ta pati penkto aukšto kaimynė
Marija Petrovaitė visados žinojo, kas jų name dedasi. Kas kada grįžta, kas su kuo pyksta, kam trūksta pinigų komunaliniams. Bet apie kaimynę iš penktojo aukšto ji nežinojo nieko.
Moteris atsirado jų laiptinėje kažkaip nepastebimai. Marija prisiminė, kad penkiasdešimt trečias butas ilgai stovėjo tuščias po senojo Semyono Ivanovičiaus mirties. Jo įpėdiniai, sūnėnai iš Petrapilio, atvažiuodavo retsykiais, kažką tvarkydavosi, paskui pardavė. O kas nusipirko – niekas tiksliai nežinojo.
— “Tai rieltoriai turbūt perparduoda,” – spėliojo kaimynė Valentina Sergejevna, sutikus Mariją prie pašto dėžučių. – “Dabar taip madinga, butais prekiauja lyg bulvėmis turguje.”
Bet netrukus paaiškėjo, kad butas neperparduotas. Ten kai kas apsigyveno. Marija tai suprato iš tylaus muzikos, kuri kartais sklisdavo iš viršaus, ir batų kalkio laiptinėje. Būtent aukštakulnių – ne šlepetų, ne sportbačių, o tikrų batų su kulnu. Jų name tokiomis prabangomis retas leisdavosi.
Pirmą kartą Marija pamatė naująją kaimynę atsitiktinai. Įžiūrėjo pro durų akį, išgirdusi balsus laiptinėje, ir sustingo nuo staigmenos. Priešingo buto slenksčio stovėjo aukšta moteris, dėvinti elegantišką smėlio spalvos paltą. Plaukus susukus į tvarkingą kepurę, rankose laikė puokštę baltų rožių.
— “Labai jums ačiū,” – kalbėjo nepažįstamoji vyrui vidutinio amžiaus, dėvinčiam griežtą kostiumą. – “Būtinai perduosiu.”
Vyras linktelėjo, kažką tyliai atsakė ir pasuko link lifto. O moteris dar minutėlę pastovėjo, žvelgdama į gėles, paskui tyliai atsidusavo ir dingo savo bute.
— “Vale, o ar tu matei naująją kaimynę?” – paklausė Marija draugės kitą dieną, kai jos sėdėjo suolelyje kieme.
— “Kokią naująją?”
— “Iš penktojo aukšto. Penkiasdešimt trečiam dabar gyvena.”
Valentina papurtė galvą:
— “Nemačiau. O kas, jauna?”
— “Nelabai. Apie keturiasdešimt penkerius-gal penkiasdešimt. Graži tokia, priežiūrėta. Ir rengiasi oriai, ne kaip mes visos čia.”
— “Turbūt turtinga,” – padarė išvadą Valentina. – “Jei butą centre nusipirko.”
Marija sutiko, bet kažkoks keistumas jos nepaliko. Turtingi žmonės paprastai nesikuria jų sename name su senoviniu liftu ir nulupus sienomis. Jie perka butus naujosiose statybose ar prestižiniuose namuose su konsjeržais.
Pamažu Marija pradėjo pastebėti, kad pas penkto aukšto kaimynę dažnai svečiuojasi. Visada vyrai, visada su gėlėmis. Ateidavo skirtingu laiku – kas ryte, kas vakare, kas per pietų pertrauką. Vieni užsibūdavo minučių dvidešimčiai, kiti užsituokdavo valandai-pusantros. Bet visi be išimties gerai apsirengę ir laikosi užtikrintai.
— “Gal ji dailininkė?” – spėjo Valentina, kai Marija pasidalino pastebėjimais. – “Ar muzikantė? Ten visada daug pažįstamų.”
— “Dailininkė su tokiomis pajamomis?” – skeptiškai nusnūpso Marija. – “Ar tu kada nors matei turtingą dailininkę?”
Valentina pečiais patraukė, bet sutiko, kad tai mažai tikėtina.
Marijos smalsumas kasdien augo. Ji specialiai klausydavosi viršutinio buto garsų, išėdavo prie šiukšliadėžės būtent tada, kai girdėdavo laiptais žingsnius. Bet kaimynė tarsi išgaruodavo. Arba ėjo itin tyliai, arba jaudavo sekimą ir vengdavo susitikimų.
Atsakymas atėjo netikėtai. Marija grįžo iš poliklinikos po ilgos sėdėjimo eilėje pas terapeutę. Nuotaika buvo sumautiška – gydytoja nieko protingo nepasakė, tik israšė nurodymus testams. Lifte ji sutiko „Geną-mechaniką“ iš „Būtent“.
— “Sveikas, Mari Petrovna,” – pasisveikino Genas, laikydamas įrankių dėžę.
— “Sveikas, Genai. Kur čia tu?”
— “Į penktą einu, čiaupą taisyti. Parėjo užklausa.”
Marija akimirksniu susižavėjo:
— “Į penkiasdešimt trečią?”
— “Uh. Ten gyvena panelė, įdomi tokia. Visada arbatą pasiūlo, sausainiais vaišina. Ir papildomai už paslaugą sumoka, beje.”
— “Tikrai? O kas ji tokia?”
Genas užpakalį pakasė:
— “Geršiautė. Mandagi, kultūringa. Tik liūdna kažkokia visada. Ir viena gyvena, nieko jos.”
— “Kaip viena? O vyrai pas ją nuolat lankosi!”
Mechanikas nustebęs pažvelgė į Mariją:
— “Kokie vyrai? Aš ten jau kokias penk
Po visų įtykių Marija Petrovaitė suprato, kad didžiausia pagalba kaimynui kartais būna ne smalsumas, o tikras dėmesys ir atvira ranka padėti sunkiausią akimirką.