Lėtai atsibudusi, Ona Petrauskienė pajuto aštrų galvos skausmą, kuris nenusileido, o gilų nuovargį lyg šlapia marška. Vaikai, paprastai triukšmingi ir padrikiau bėgioję, šįkart tyliai užmerkė duris, tarsi stengdamiesi išvengti dėmesio. Atremusi į alkūnes, ji pro langą išvydo Petrą ir Rūtą skubančius link miško. Kai jie įsiskverbė tarp medžių, Onos krūtinę apėmė vis augantis, slopnus baimės jausmas.
“Rūtele! Petryti! Nesineikite!” – šnabždėjo ji bejėgiškai, o balsas vos išgirstamai nuskambėjo ore.
Neatsiliepus, jų figūros dingo tankiame žalume, o popietinis tyla tarsi praryto bet kokį jų buvimo ženklą. Ašaros pralietė per raukšlėtas skruostus kaip nekantrus upelis.
Kaip ji atsidūrė tokioje padėtyje? Argi leido savo pačios sūnui išduoti save? Šie klausimai tardė mintyse, kol tamsa vis labiau ją gaubė. Akis užmerkė trumpam, stengdamasi sunkiai įkvėpti, bet vėl atsimerkus jokio palengvėjimo nepatyrė.
Nepratusi lengvai žengti per gyvenimą – visa Onos diena buvo nuolatinė kliūčių eilė. Petras, jos sūnus, visuomet buvo neramus, nenuosaikus ir kažko nepasiekiamo ieškotojas. Po metų klajojimo ir šiaip sau laikinu darbų, jis sugrįžo namo su žmona Rūta. Tačiau vietoj laimės atsivežė tuščius pažadus, kurių viltis greit išgaravo.
Nuo tos akimirkos, kai gimė jos anūkas Jonukas, gyvenęs su ja, jis tapo didžiausia džiaugsmo kibirkšte, esmine sielos priežastimi. Sunkiausios sąlygos neatbaidė jos absoliučios meilės ir nenutrūkstamo dar
Pririšta prie šaltos pušies, ji žvilgtelėjo pro tankumyną į tolyn besitraukiančius šešėlius, o dabar liko tik šaltas tamsos gaublys ir žvilgsnis į tūštį.
