Domantėlis
Domantui buvo paprasta šeima. Mama ir tėtis jį mylėjo, kaip ir jis juos. Kartu savaitgaliais eidavo į kino teatrus, čiuožyklą, vasarą važiuodavo prie jūros. Jie rinkdavo kriaukles, tėtis mokė Domantą plaukti… Kol įmonė, kurioje jis dirbo, bankrutavo. Tėtis pradėjo gerti. O išgėręs keikdavo valdžią, prezidentą, įstatymus. Visi buvo kalti, kad jis neteko darbo.
Kai mama, pavargusi nuo jo girtų pamokslų, paprašydavo tėčio eiti miegoti, jis pultų ant jos. O pastaruoju metu iškart užkabindavo. Ji nusiųsdavo Domantą į jo kambarį, bet jis viską girdėdavo, krūptelėdavo nuo riksmų, sudaužytų indų garsų. Ką jis galėjo padaryti?
Kai tėtis pagaliau užmigdavo, užpildydamas kambarį knarkimu ir sirpstančio alkoholio kvapu, mama ateidavo pas Domantą, dažnai užmigdama kartu su juo ant siauros lovos. Domantas pastebėdavo mėlynes ant jos rankų, net veido. Ryte tėtis atsiprašinėdavo ir prisiekinėdavo, kad daugiau nepaliestų mamos…
Ryte mama atsargiai išeidavo. Išsimiegojęs, išėjęs ir tėtis „ieškoti darbo“, kaip jis sakydavo. Domantas likdavo vienas, ruošdavo namų darbus. Jis mokėsi trečioje klasėje antroje pamainoje. Pats pasikaitindavo pietums, pavalgydavo ir ėjęs į mokyklą. Vakare viskas kartojosi iš naujo.
“Ką, tėtis vėl vakar daužėsi?” – paklausė kaimynė Aldona Kazlauskienė, gyvenusi už sienos.
“Taip”, trumpai linktelėjo Domantas.
“Kodėl mama neiškvietė policijos?”
“Man laikas, į mokyklą vėluoju”, Domantas paskubėjo tolyn.
“Bėk, bėk”, žiūrėdama jam į pakaušį, atsiduso kaimynė.
Kai Domantas grįžo iš mokyklos, mama virtuvėje ruošė vakarienę. Tėčio namie nebuvo, kas Domantą nudžiugino. Atsisėdo prie stalo ir pradėjo pasakoti paprastas mokyklos naujienas. O tada pasakė, kad be tėčio geriau, ir būtų gerai, jei jis daugiau negrįžtų namo. Mama nužvelgė į jį pasipiktinusi.
“Jam sunkus laikotarpis, sūnau. Susirasi darbą, ir viskas bus kaip anksčiau.”
Bet tėtis grįžo namo, triukšmingai nusirengė prieškambaryje, kažką numetė ir knarktelėjo. Mama iškart susigūžė, išlindo iš virtuvės.
“Eik į savo kambarį”, tyliai tarė ji, stumdama Domantą į nugarą.
Jis sėdėjo savo kambaryje ir klausėsi. Bet šiandien viskas buvo kitaip, tyliau. Staiga mama trumpai sušuktelėjo, kažkas sunkus nukrito ant grindų. Domantas atsargiai išlindo iš savo paslėptuvės ir pažvelgė į virtuvę. Tėtis stovėjo, plačiai išskėtęs kojas, žiūrėdamas ant išsitiesusios ant grTėtis sušuko kažką nesuprantamo, o tada apsilenkė virš mamos kūno, ir Domantui, staiga prisiminDomantui užrėžė baisi mintis, kad jo tėtis gali būti nužudęs mamą, ir šis siaubas privertė jį išlįsti iš namų ir begti per naktį į nežinia kur.