Pavėluota motinystė: kaip pavasaris priminė neatleidžiamą nuodėmę

Pavėluotas motinystės akimirksnis: kaip pavasaris priminė nuodėmę, kurios nepamiršti

Greta niekada labai norėjo antrojo vaiko. Su Dainiu jie jau turėjo sūnų, septynmetį energingą berniuką, ir grįžti prie nemiego naktų, sauskelnių, kolikų ir vaikiškų histerijų jai visai nebuvo į ką. Juo labiau, kad jos karjera tada pagaliau ėjo į viršų – atsirado perspektyvų, kelionių, žmonių, su kuriais buvo lengva, linksma ir… nešeiminiškai. Tačiau nėštumas atsitiko. Atsitiktinai, ne laiku, kaip dažniausiai ir būna.

Dainius, beje, iš karto pareiškė, kad nori mergaitės. “Gal jos charakteris bus švelnesnis”, – šypsodamasis tarė jis. Greta linkčiojo. O viduje – pyktis, baimė, erzulys. Bet kai mergaitė gimė – mažytė, šviesi, su mėlynomis akimis ir smulkia nosyte – Greta pirmą kartą susimąstė. Kažkas gniaužė širdį. Tačiau tuoj pat, tarsi šaipydamasis iš šio jausmo prošvaistės, gydytojai pranešė: naujagimė turi įgimtą širdies ydą. Rimtą. Reikės gydymo. Reikės operacijos.

Tai visiškai nebuvo jos gyvenimo planuose. Visi jos siekiai galėjo žlugti. Sporto klubas, vakarėliai su kolegėmis, atostogos Turkijoje su draugėmis, karjeros augimas – ir dabar tai? Ne. Ne dabar. Ne su ja.

Dainius išklausė – ir pasidavė. Gūžtelėjo pečiais. Ir jie abu priėmė sprendimą, apie kurį net nešnekėjo garsiai vienas kitam. Jie pasakė giminėms ir pažįstamiems, kad mergaitė mirė.

Kūdikių namuose mergaitę su mėlynomis akimis priėmė Ona Didžiulienė. Ji ten dirbo jau dvidešimt penkerius metus. Atrodytų, kad įprotėjęs į skausmą ir vaikų likimus, sulaužytus dar prieš gyvenimo pradžią, turėtų užglaistyti širdį. Bet ne. Kiekvienas naujas „atsisakytinis“ įsirėždavo į jos sielą. Ypač ši mergaitė. Tokia tyli, tokai jaudinanti. Žiūrėjo į ją taip, tarsi ieškotų vienintelio artimo žmogaus.

Ona Didžiulienė pradėjo leisti su mažyte kiekvieną laisvą minutę. Mergaitė pradėjo jai šypsotis, tempti rankytes, guždėti atsakydama į švelnumą. Ir Ona neatsilaikė. Papasakojo vyrui.

“Jonai, aš negaliu jos ten palikti.”

“Gydyti reikės. Išsiimsime?”

“Išsiimsiu. Ji mūsų. Pavadinsime ją Viltė.”

Jie ją įvaikino. Jiems jau buvo beveik šešiasdešimt, sveikata ne ta, pinigų nedaug. Jonas dirbo kaime nuo ryto iki vakaro. Ona – su Vilte po ligonines, tyrimus, sanatorijas, reabilitacijas. Miegojo po tris valandas. Valgė ką Dievas duodavo. Bet vienas Viltės šypsenojimas – ir Jonas jaudavo dvidešimčia metų.

Viltė augo gera, jautria, gyva. Padėdavo namų ruošoje, traukdavosi prie žmonių. Kai jai buvo penkeri, ji padėdavo kaimynę senutę nešti kukurūzus: „Močiutė Daina, aš panešiu du, jums bus lengviau!“ Ir didžiuodamasi ėjo priekyje su sunkiais jos rankelėms burbuoliais, lyg su karūnomis.

Kai atėjo operacijos laikas, visas kaimas meldėsi. Žmonės padėjo kuo galėjo: pinigais, maistu, žodžiu. Operacija pavyko. Viltė išgyveno. Dar daugiau – ji nugalėjo ligą.

Ji užaugo. Gražuolė. Protinga. Mokėsi puikiai, įstojo į universitetą, gyveno bendrabutyje, atvažiuodavo atostogų namo, kur ją laukdavo su meile ir pyragais.

Vieną balandžio dieną Viltė vaikštinėjo parke. Buvo šilta, saulė žaidė šakelėse, paukščiai čiulbėjo, žemė kvėpavo atbudimu. Ji galvojo apie artėjančias gegužines, kaip atvažiuos pas mamą su tėčiu, padės sodinti daržoves, vakare sėdės altanėlėje su puodeliu žolelių arbatos, klausys, kaip mama pasakoja istorijas.

Ir staiga – smūgis. Tiesiai prie jos kojų nusileido pliušinis triušis. Viltė pakėlė galvą – ant suolo sėdėjo moteris ir ketverių metų berniukas. Viltė pakėlė žaislą ir švelniai tarė:

“Tu pametei savo triušį.”

“Man jo nereikia, jis serga! Jis greit mirs!” – piktai ir bejėgiškai sušuko berniukas.

“Nekreipkite dėmesio, – pavargusi tarė moteris. – Jis serga. Turi įgimtą širdies ydą. Tėvai… nenorėjo juo rūpintis. Teko pasiimti man. Anūkas. Bet man sunku.”

Viltė pažvelgė į ją. Moteris buvo graži – švaru, tvarkinga. Bet akys… Tuščios. Užgesusios. Lyg jose gyventų žiema, nepaisant pavasario. Kažkas tame žvilgsnyje palietė Viltę.

Ir ji pradėjo kalbėti. Papasakojo, kad ji pati buvo tokia pati. Kad jos mama – tikroji mama – ją išgelbėjo. Kad reikia tikėti. Kad su meile viskas įmanoma. Kad jie nugalėjo – ir ši moteris taip pat galės.

O moteris sėdėjo tyli. Jos veidas blanko kiekvieną sekundę. Nes prieš ją stovėjo mergina su jos veidu. Su jos akimis. Su tais pačiais – mėlynais. Su akimis, nuo kurių ji kadaise atsisakė.

Tai buvo ji. Jos dukra. Kitaip negalėjo būti.

“Negali būti…”, – šnibždėjo ji.

“Gali, – tvirtai atsakė Viltė. – Svarbiausia – tikėti. Aš tikiu. Ir jūs tikėkite.”

Viltė nuėjo tolyn. Saulėta. Laiminga. Gyva.

O Greta liko. Tarsi įsmeigta. Akys degė. Širdis plėšėsi. Ji norėjo šaukti, pulti paskui, apkabinti, kristi prie kojų, prašyti atleidimo.Bet Greta tik sugniuždė ranką, kad nesudrėktų, ir pasuko į kitą pusę.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

ten − 4 =

Pavėluota motinystė: kaip pavasaris priminė neatleidžiamą nuodėmę